2017-12-12 Nr. BB-7390-1-01-1-37410-2016-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-328-648/2017

Proceso Nr. 1-01-1-37410-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.1.14; 1.2.5.4.2; 1.2.26.2.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Laurai Giraitei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, D. R. gynėjui advokatui Tomui Talučiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Gražvydo Žebelio kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 13 d. nutarties, kuria panaikinta Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartis ir priimtas naujas sprendimas: D. R. baudžiamoji byla dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nutraukta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartimi pripažinta, kad D. R. nusikalstamų veikų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos), padarymo metu, t. y. nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d., buvo ir šiuo metu yra nepakaltinama, dėl to ji negalėjo ir nuosprendžio priėmimo metu negali suprasti savo veiksmų ir jų valdyti.

D. R. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės ir jai taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjo advokato, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Pirmosios instancijos teismo nutartimi D. R. taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje už tai, kad ji terorizavo žmogų nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. rugpjūčio 11 d., sistemingai baugino V. K., naudodama psichinę prievartą, būtent: 2016 m. gegužės 7–8 d., tikslus laikas nenustatytas, atėjusi į V. K. butą, grasino V. K., kad ji nukentės; be to, ji, tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2016 m. gegužės 17 d., nenustatytu laiku, iš savo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambinusi V. K., grasino sakydama, kad V. K. patvarkys, padės į vietą; be to, D. R., tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2016 m. gegužės 18 d., apie 18 val., atėjo į V. K. butą ir jai pagrasino, kad atsiims, bus parašytas pareiškimas, kad ją iškoneveikė; be to, ji, tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2016 m. birželio mėn. pradžioje, tikslus laikas nenustatytas, grasino V. K., kad su ja susidoros ir ją patvarkys; be to, ji, tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2016 m. rugpjūčio 23 d., apie 13 val., (duomenys neskelbtini), girdint V. K., garsiai išrėkė, kad visas tris pakas po žeme; be to, ji, tęsdama savo nusikalstamą veiką, tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), grasino V. K., sakydama, kad „tu, blet, dar atsiimsi“, grasino susidorojimu bei sutvarkymu, ką nukentėjusioji V. K. tiesiogiai suprato kaip realų grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą; tęsdama savo nusikalstamą veiką, D. R. terorizavo žmogų nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. rugpjūčio 11 d., sistemingai baugino V. V., naudodama psichinę prievartą, būtent: nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. rugpjūčio 11 d., vaikščiodama po V. V. buto langais, nukentėjusiosios manymu, ją atvirai sekė ir po to rašė pareiškimus, kaltindama V. V., kad ji ją iškoneveikė; be to, ji, tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2016 m. birželio 8 d. (duomenys neskelbtini), grasino V. V., kad jai kils baudžiamoji atsakomybė, ką nukentėjusioji V. V. tiesiogiai suprato kaip realų grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, taip grasindama padaryti pavojingas gyvybei, sveikatai veikas, terorizavo ir sistemingai baugino nukentėjusiąsias V. K., V. V., naudodama psichinę prievartą, todėl buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti.

1.1. D. R. priverčiamosios medicinos priemonės taikytos ir už tai, kad ji 2016 m. rugpjūčio 29 d., apie 8.15 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, demonstruodama nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, matant pašaliniams asmenims, elgdamasi įžūliai, sudavė vieną kartą E. S. į kairę ausį, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajam E. S. fizinį skausmą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

1.2. Taip pat D. R. priverčiamosios medicinos priemonės taikytos už tai, kad ji 2016 m. rugpjūčio 30 d., apie 8.15 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, demonstruodama nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, dėl chuliganiškų paskatų, sugriebusi už rankų, rūbų, plaukų, tampė E. S., spyrė jam ne mažiau kaip 5 kartus į kojas, taip nukentėjusiajam E. S. sukėlė fizinį skausmą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

1.3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal D. R., kuriai taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, atstovo advokato V. Š. apeliacinį skundą, šį tenkino ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai ištyrė įvykio situaciją, neįsigilino į faktines bylos aplinkybes, įrodymus vertino nesilaikydamas BPK reikalavimų, dėl to padarė nepagrįstas išvadas, jog D. R. padarė veikas, nustatytas BK 145 straipsnio 2 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nebuvo padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir D. R. baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nutraukė, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2. Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras G. Žebelis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį su pakeitimu, nenurodant, kad D. R. atleidžiama nuo baudžiamosios atsakomybės.

3. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir nepagrįstai konstatavo, jog D. R. nepadarė veikų, nustatytų BK 145 straipsnio 2 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos), taip netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

4. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė priešingas išvadas pirmosios instancijos teismo išvadoms. Nurodoma, kad D. R. yra neprognozuojama, konfliktiška, žmonėms kelianti baimę, nerimą ir psichologinį diskomfortą asmenybė. Pažymima, kad būtent D. R. liga, taip pat tai, jog ji anksčiau buvo pripažinta padariusi nusikalstamą veiką, nustatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir jai buvo paskirtas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, rodo jos pavojingumą visuomenei ir nukentėjusiesiems. Pasak kasatoriaus, nukentėjusiesiems žinant D. R. praeitį ir jai taikytas priemones, kyla pagrįstų baimių dėl jos grasinimų. Skunde cituojami nukentėjusiojo A. K. parodymai apie tai, kaip D. R. grasino dujų balionu susprogdinti namą, o tai, kad neseniai nestabilios psichikos asmuo buvo su dujų balionu susprogdinęs kaimynystėje esantį namą, jam sukėlė pagrįstą baimę, jog jos grasinimai gali būti įvykdyti. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismo medicinos ekspertas išvadoje bei apklausos metu teisme nurodė, jog D. R. psichikos liga vystosi, jos įtarimų aplinka plečiasi, pirmiausia apimdama kaimynus, po to teisėsaugos pareigūnus, medikus (persirašo iš vienos įstaigos į kitą), yra įtari, siautėja, kyla kliedesiai, todėl yra socialiai pavojinga. Anot kasatoriaus, visuma šių aplinkybių bei tai, kad D. R. kai kuriais grasinimų atvejais turėjo net elektrošoką, verčia nukentėjusiuosius realiai bijoti dėl galimų neigiamų pasekmių. Nurodoma, kad apklausti liudytojai ir nukentėjusieji V. V., A. D., V. K., A. K. patvirtino, jog dėl kaltinamosios veiksmų jie jaučia baimę. Iš bylos duomenų matyti, kad D. R. sukelia konfliktus dirbtinai, be realaus pagrindo, siekdama įbauginti kaimynus, ir siekia, kad tokiu būdu visi jai paklustų. Kasatorius teigia, kad D. R. kaimynų gyvenimas yra sunkiai pakeliamas dėl nuolatinių grasinimų ir įžeidinėjimų, todėl daro išvadą, jog yra surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad ji padarė veiką, nustatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje.

5. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad D. R. nepadarė veikos, nustatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, nurodo, jog E. S. abiem atvejais suduotus smūgius patvirtina byloje surinkti duomenys, o tai, kad jis neeskalavo konflikto ir nuėjo savo keliu (žinodamas, kad D. R. yra konfliktiškas ir nesveikas žmogus), nepaneigia to, jog ji nepadarė nusikalstamos veikos, nustatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos). Kasatorius teigia, kad šiuos konfliktus matė pašaliniai žmonės, kaimynai, o viskas įvyko viešoje vietoje, lauke, dienos metu. Asmenys, matę šį konfliktą, buvo pasipiktinę tokiu D. R. elgesiu. Pirmu atveju buvo trenkta per ausį, tai matė pašaliniai asmenys. Buvo sukeltas fizinis skausmas. Antru atveju, kitą dieną, E. S. D. R. neleido išeiti iš parduotuvės, jį spardė, mėtė akmenis į nugarą bei tampė. Su akmenimis pataikė gal šešis kartus. Tik V. K. užstojus ir parsivedus E. S. namo, tokie D. R. veiksmai nutrūko. Nukentėjusysis nurodo, kad jis gėrė vaistų, iš baimės drebėjo, skambino policijai. Tai, anot kasatoriaus, rodo, kad asmeniui buvo sukeltos didelės neigiamos pasekmės, sukeltas šokas bei didelis išgąstis. Neteisėti veiksmai prieš E. S. buvo atliekami dvi dienas, ir tai nebuvo vienkartinis atvejis. Pažymima, kad minimam asmeniui tai galėjo sukelti ir pagrįstą baimę būti užpultam ateityje. Kasatorius teigia, kad tokie D. R. veiksmai buvo įžūlūs, agresyvūs, moralės požiūriu nepriimtini ir šokiruojantys aplinkinius, kuriais buvo trikdoma visuomenės rimtis ir tvarka.

6. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 417 straipsnio 2, 3 dalies nuostatas, nes nutartyje konstatavęs, kad D. R. nepadarė veikos, turinčios BK 284 straipsnio 1 dalyje požymių (du epizodai), neaptarė, jog gali būti padaryta veika, nustatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje (dėl fizinio skausmo sukėlimo abiem atvejais). Pasak kasatoriaus, tokiu būdu liko neišsiaiškinta su nukentėjusiuoju, ar šis nesusitaikytų su kaltinamu asmeniu, ar nukentėjusysis reikalauja, kad byla būtų nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka. Kasatorius teigia, kad netaikius taikinimo procedūros buvo padaryti tiek teisiamojo, tiek nukentėjusiųjų procesiniai teisių pažeidimai, liko neįvykdytas perėjimas iš valstybinio kaltinimo į privatų (BPK 417 straipsnio 2, 3 dalis).

7. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai ir pagrįstai atkreipė dėmesį į pirmosios instancijos teismo padarytą BPK 403 straipsnio pažeidimą, t. y. jog išnagrinėjus bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo ir pripažinus, kad asmuo baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė būdamas nepakaltinamas, teismas priima nutartį taikyti asmeniui priverčiamąją medicinos priemonę (BPK 403 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o ne atleidžia asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes minėtas institutas taikomas esant BPK 403 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindams.

8. Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro G. Žebelio kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, nustatytų BK 145 straipsnio 2 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir priverčiamosios medicinos priemonės taikymo

9. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Jų taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialiojoje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.

9.1. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad priverčiamosios medicinos priemonės gali būti teismo taikomos tik baudžiamojo įstatymo numatytą ir uždraustą veiką padariusiems asmenims. Kartu teismas turi konstatuoti, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo yra arba nepakaltinamas (BK 17 straipsnis), arba ribotai pakaltinamas (padaręs atitinkamos kategorijos nusikalstamą veiką, nurodytą BK 18 straipsnio 2 dalyje), arba asmuo, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichika ir dėl to jis nebegali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BK 76 straipsnio 3 dalis). Taigi, kiekvieną kartą spręsdamas priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo klausimą, teismas turi konstatuoti tokių pagrindų visumą: pirma, padaryta nusikalstama veika, ir antra, šią veiką padariusiam asmeniui yra sutrikusi psichika (kurios sutrikimo laipsnis apibūdinamas BK 17, 18 straipsnių, 76 straipsnio 3 dalies, 98 straipsnio 1 dalies, BPK 392 straipsnio 1 ir 2 dalių, 393 straipsnio 2 dalies nuostatomis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-569/2005).

10. Pirmosios instancijos teismas D. R. taikė priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, nustatęs, kad D. R. veiksmai atitinka baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, numatytų BK 145 straipsnio 2 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje, požymius, tas veikas ji padarė būdama nepakaltinama. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas padarė priešingas išvadas ir nustatė, kad D. R. nepadarė nusikalstamų veikų, nurodytų BK 145 straipsnio 2 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje, ir bylą jai nutraukė.

11. Sprendžiant, ar asmeniui taikytina priverčiamoji medicinos priemonė, pirmiausia reikia nustatyti, ar jo veiksmai atitinka baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos požymius. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog D. R. nuo 2016 m. gegužės 7 d. iki rugpjūčio 23 d. V. K., o nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. rugpjūčio 11 d. V. V. terorizavo ir sistemingai baugino, naudodama psichinę prievartą, esant pakankamam pagrindui, kad grasinimai gali būti įvykdyti, tai yra jos veiksmai atitiko baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, požymius.

11.1. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs D. R. atstovo advokato V. Š. apeliacinį skundą, padarė priešingą išvadą ir nurodė, kad D. R. veiksmuose nėra baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, požymių.

12. BK 145 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta už dviejų rūšių veikas: 1) žmogaus terorizavimą grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba 2) sistemingą žmogaus bauginimą, naudojant psichinę prievartą.

12.1. Pagal formuojamą teismų praktiką sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą, gali reikštis grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz., besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis, ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-542/2011, 2K-198/2013, 2K-347/2014,).

12.2. Žmogaus terorizavimas taip pat pasireiškia grasinimais. Grasinimas turi būti išsakytas konkrečiam asmeniui ir turi būti realus, t. y. nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindą galvoti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį įgyvendinti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010).

13. Iš nustatytų pirmosios instancijos teismo aplinkybių matyti, kad D. R., sutikusi ar pati užėjusi į kaimynės V. K. butą, jai nuolat grasino ją „patvarkyti“, „padėti į vietą“, „dar parodyti“, sumušti, „pakasti po žeme“, su ja susidoroti ir pan. Analogiško pobūdžio grasinimus V. K. ji yra išsakiusi ir telefonu. Be to pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. R. savo veiksmais sistemingai baugino naudodama psichinę prievartą prieš V. K., taip pat ir V. V., dėl atviro jos sekimo, grasinimų pakasti po žeme, taip pat dėl nepagrįstų išpuolių kaltinant nukentėjusiąją dėl neva prieš D. R. daromų neteisėtų veiksmų ir pan. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. R. grasinančio pobūdžio veiksmai prieš kaimynes – nukentėjusiąsias V. K., V. V., tęsėsi pakankamai ilgą laiką, ji konfliktus kėlė be realaus pagrindo, išsakydama nevienkartinius grasinimus, dėl sukurtos grasinimų ir baimės atmosferos nukentėjusiųjų gyvenimas tapo sunkus ar net neįmanomas. Taigi tokie D. R. veiksmai atitiko asmens terorizavimo ir sistemingo bauginimo požymius.

14. Vertinant grasinimo realumą pažymėtina, kad iš bylos įrodymų matyti, kad nukentėję asmenys pagal D. R. vykdytą grasinimo pobūdį ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo. Iš nukentėjusiojo A. K., liudytojos A. B. parodymų matyti, kad D. R., be kita ko, yra grasinusi jiems susprogdinti namą dujų balionu. Baimę, kad toks grasinimas gali būti įvykdytas, stiprino ir tai, kad anksčiau jos bute išties buvo paleistos dujos. Nelaimės buvo išvengta tik dėl to, kad kaimynai pajuto dujų kvapą. Iš nukentėjusiųjų A. D., V. K., liudytojos D. L. ir kt. parodymų matyti, kad D. R. turėjo elektrošoką ir grasino aplinkiniams juo bei akmenimis, nevengė vartoti prieš kaimynus fizinio smurto (pavyzdžiui, rėkdama, kad užmuš, E. S. skėlė antausį, draskė jį; turėdama rankoje didelį akmenį, grasino užmušti V. K., išdaužyti jos langus; akmenys buvo rasti sudėti prie V. K. buto durų, ant automobilio kapoto, A. B. palangės ir pan.). Taigi D. R. savo neprognozuojamais veiksmais ir pasisakymais sistemingai baugino naudodama psichinę prievartą ne tik nukentėjusiąsias V. K., V. V., bet ir kitus namo gyventojus. Todėl sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad D. R. elgesys ir jos pasisakymai yra neva tapę namo gyventojams įprastu reiškiniu ir dėl to jos veiksmai negali būti vertinami kaip atitinkantys baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos požymius, nėra teisinio pagrindo.

15. Taigi byloje nustatytos aplinkybės dėl D. R. veiksmų pobūdžio, jų intensyvumo ir sistemingumo, jos asmenybės, jos ir nukentėjusiųjų tarpusavio santykių, taip pat teismo psichiatro išvada ir paaiškinimai, kad D. R. psichikos liga vystosi ir ji yra socialiai pavojinga, pagrįstai rodo, jog nukentėjusieji turėjo realų pagrindą bijoti, kad D. R. gali įgyvendinti savo grasinimus.

16. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. R. veiksmai atitinka baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, požymius, yra pagrįsta.

17. Atsakant į prokuroro kasacinio skundo argumentus dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, taikymo nagrinėjamoje byloje, matyti, kad teismų pozicijos čia irgi išsiskyrė. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, padarė išvadą, kad D. R. smurtinio pobūdžio veiksmai, atlikti prieš nukentėjusįjį E. S. viešoje vietoje, atitinka įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymius. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nustatė, kad šios nusikalstamos veikos nepadarytos. Spręsdamas iš nukentėjusiojo parodymų, D. R. nurodytų aplinkybių, teismas padarė išvadą, kad D. R. elgesys prieš E. S. buvo lemiamas ne kokių nors chuliganiškų paskatų, bet buvo asmeninio pobūdžio. Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada sutikti negalima.

18. Pažymėtina, kad pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

18.1. BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašyta veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas – reiškiasi bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410/2011). Nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėtis yra materialioji, todėl kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-141/2015). Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai bei sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-55/2011, 2K-120/2011, 2K-445/2013, 2K-141/2015).

19. Byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. R., 2016 m. rugpjūčio 29 d. ir 30 d. viešoje vietoje demonstruodama nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, elgėsi įžūliai, matant pašaliniams asmenims, smurtavo prieš nukentėjusįjį E. S.: rugpjūčio 29 d. sudavė vieną kartą E. S. į kairę ausį, taip sukėlė jam fizinį skausmą; kitą dieną, sugriebusi už rankų, rūbų, plaukų, tampė E. S., spyrė jam ne mažiau kaip 5 smūgius į kojas ir sukėlė jam fizinį skausmą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tokias teismo nustatytas aplinkybes patvirtino nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai. Byloje apklaustas E. S. parodė, kad D. R. maždaug prieš ketverius metus jam davė (padovanojo) keturis alaus butelius, todėl jis nesijautė skolingas. 2016 m. rugpjūčio 29 d. ji trenkė jam per kairę ausį, po to klausė, kada jis atiduos skolą. Kitą dieną (rugpjūčio 30 d.) D. R. E. S. užsipuolė parduotuvėje, o kai jis iš parduotuvės išėjo, D. R. viešoje vietoje nutvėrė jį už plaukų ir pradėjo spardyti, po to prisirinko akmenų ir jais mėtė į E. S. nugarą, kažką šaukė ir tampė jį už rankovių. Byloje nustatyta, kad toks D. R. elgesys, kurį nutraukė užsistodama jį V. K., E. S. sukėlė didelį išgąstį ir baimę. Iš liudytojų D. L., J. T., V. K. parodymų, kurie vienomis ar kitomis aplinkybėmis matė šiuos įvykius, seka, kad D. R. elgesys prieš E. S. jiems sukėlė pasipiktinimą.

20. Taigi D. R. veiksmai, susiję su fizinio smurto dėl menkavertės ir net abejotinos priežasties naudojimu prieš nukentėjusįjį, padaryti viešoje vietoje, matant pašaliniams asmenims, nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą, neigiamas emocijas, išgąstį ir baimę, savo pobūdžiu buvo įžūlūs, moralės požiūriu nepriimtini ir šokiruojantys aplinkinius, jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, ir kilo padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Taigi byloje nustatytomis aplinkybėmis D. R. veiksmai atitiko uždraustos veikos, nustatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymius.

21. Atsižvelgusi į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus byloje įvertino vienpusiškai, atsietai vienus nuo kitų, o ne jų visumą, dėl to padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama (BPK 369 straipsnio 2 ir 3 dalys). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 403 straipsnio 1 dalies 1 punktą teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo ir nustatęs, kad asmuo baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė būdamas nepakaltinamas, priima nutartį taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę. Tokiu atveju, ką pagrįstai pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas, asmuo nėra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama galioti su pakeitimais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 13 d. nutartį ir palikti galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį su pakeitimu:

Iš Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutarties rezoliucinės dalies pašalinti nuorodą, kad D. R. atleidžiama nuo baudžiamosios atsakomybės.

Kitą šios nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Dalia Bajerčiūtė

Artūras Pažarskis