2015-10-08 Nr. AB-19497-3-61-3-02688-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1970-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02688-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Ž. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas: 1) atnaujinti praleistą terminą prašymui paduoti; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. (6.5)-I-3996; 3) priteisti A. Ž. naudai 27 472,42 Lt neišmokėtą pensijos dalį; 4) priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2010-2011 m. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Senatvės pensija jam buvo sumažinta remiantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalimi, ko pasėkoje buvo pažeistos jo teisės bei teisėti interesai jam neišmokant 27 472,42 Lt valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinus, kad dirbantiems valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos gavėjams taikytiną teisinį reguliavimą valstybė pakeitė Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiu būdu, konstatuotinas jo teisių pažeidimas.

Po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo momento pareiškėjui tapo žinoma, jog jam dalis pensijos buvo neišmokėta neteisėtai. Skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodyta, jog Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytas 3 metų sprendimo apskundimo terminas skaičiuotinas nuo 2010 m. sausio mėnesio. Pareiškėjas neskundžia atitinkamo VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo, kuriuo jam buvo paskirta pensija. Apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, todėl prašymas VSDFV Vilniaus skyriui išmokėti neišmokėtą pensijos dalį buvo pateiktas nepraleidus nustatyto 3 metų termino.

Nagrinėjamu atveju prašoma išmokėti pensijos nepriemoka atsirado ne dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų, bet dėl įstatymų leidėjo veiklos, todėl pareiškėjas iki to momento, kol atitinkama teisės norma nebuvo pripažinta antikonstitucine, neturėjo jokio pagrindo nei skųsti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą jam mokėti sumažintą pensiją, nei prašyti išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Be to, senatvės pensijų mažinimas, nenumačius kompensavimo mechanizmo, ignoruojant Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, pažeidžia teisinės valstybės principus, svarbiausius jos elementus: teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, kurių neužtikrinus nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

Net jei teismas laiko, kad pareiškėjas praleido prašymo padavimo terminą, jis turėtų būti atnaujintas, nes kitu atveju būtu pažeidžiama asmens teisė į senatvės pensiją, kuri siejama su teise į nuosavybę, paneigiami lygiateisiškumo bei proporcingumo principai bei iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 39–43) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad A. Ž. 2010-2011 m. dirbo pagal darbo sutartį ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. teisėtai buvo mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į turėtą praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Lietuvos teisėje galioja teisėtumo prezumpcija, t. y. įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Vadovaujantis Pensijų kompensavimo įstatymo nuostatomis A. Ž. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius apskaičiavo senatvės pensijos, sumažintos dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, dydį. Pagal šio įstatymo 2 straipsnį, kompensuojama suma pareiškėjui bus išmokėta 2014-2016 m. šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytomis procentinėmis dalimis. Pareiškėjui Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu senatvės pensija perskaičiuota ir mokėta teisėtai ir pagrįstai, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos galiojo ir buvo taikomos iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo, todėl VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Dėl nuo 2010-2011 m. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo pareiškėjas į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi praleidęs nustatytą 3 metų terminą, todėl pareiškėjo reikalavimas patenkinti skundą ir įpareigoti atsakovą išmokėti negautos senatvės pensijos dalį atmestinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 22–27) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Todėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio mėnesio sprendimas dėl senatvės pensijos perskaičiavimo jau yra įvykdytas. Pareiškėjas VSDFV pateiktame 2014 m. balandžio 4 d. prašyme, be kita ko, prašė ir atnaujinti terminą skundui paduoti. VSDFV atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir atsisakė pareiškėjo prašymą nagrinėti iš esmės, nes pareiškėjas nepateikė pakankamai argumentų, įrodančių, kad apskundimo terminą praleido dėl nuo jo valios nepriklausiusių svarbių aplinkybių, kurios objektyviai užkirto jam kelią kreiptis į VSDFV laiku. Pareiškėjo teiginiai, kad įstatymų leidėjas nepagrįstai delsia nustatyti kompensavimo mechanizmą yra nepagrįsti, nes nustatant kompensacijų mokėjimo pradžią ir protingą laikotarpi, per kurį dėl šių pensijų mažinimo atsiradę praradimai bus kompensuoti, turi būti atsižvelgiama ir į ypatingos situacijos padarinius bei į valstybės išgales. Apskundimo termino neatnaujinimas neatima iš pareiškėjo teisės atgauti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų sumažintą senatvės pensijos dalį ir niekaip nepaneigia pareiškėjo teisės dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensijos atgauti ateityje. Jeigu būtų nuspręsta, kad yra pagrindas pareiškėjui priteisti 27 472,42 Lt dydžio negautą senatvės pensijos dalį, VSDFV prašo teismo atsižvelgti į tai, jog neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalių priteisimas sukeltų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą. Šiame biudžete šiuo metu nėra numatyta lėšų neišmokėtoms pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalims mokėti, todėl prašo priteistą sumą leisti išmokėti iki 2016 m. liepos 31 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 13 d. sprendimu (b. l. 61–66) pareiškėjo A. Ž. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad 2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Remiantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu, Laikinojo įstatymo 6 straipsnio ir 8 straipsnio nuostatos galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 d. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo senatvės pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, o jos mažinimas dar ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nėra pateisinamas.

Nustatyta, kad 2010 m. vasario 2 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu Nr. 15-17-1831 nuo 2010 m. sausio 1 d. paskirta 1 842,92 Lt senatvės pensijos (b. l. 19). 2012 m. balandžio 25 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu Nr. 11-17-15556 nuo 2011 m. birželio 11 d. paskirta 1 911,57 Lt pensija (b. l. 20). VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. kovo 27 d. raštu Nr. (10.1)3-38722, atsakydamas į pareiškėjo 2014 m. kovo 19 d. prašymą, pateikė pažymą apie pareiškėjo pensijos dydžius 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. (b. l. 10–11). Pareiškėjas 2014 m. balandžio 4 d. VSDFV pateikė prašymą išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo – 27 472,42 Lt (b. l. 28–29). Paaiškino, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos – 2012 m. vasario 6 d., todėl prašymas teikiamas nepraleidus 3 metų termino. Iki to momento, kai atitinkama teisės norma nebuvo pripažinta antikonstitucine, neturėjo pagrindo skųsti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą mokėti sumažintą pensiją ir prašyti išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Jeigu VSDFV laiko, kad pareiškėjas praleido prašymo padavimo terminą, prašo terminą atnaujinti.

VSDFV 2014 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3996 atsisakė atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nagrinėti pareiškėjo skundą (b. l. 7–9). Paaiškino, kad apie tai, kad senatvės pensija sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, pareiškėjas sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, o į VSDFV dėl pensijos nepriemokos kreipėsi 2014 m. balandžio 4 d., t. y. praėleidus iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Nei Konstitucinio Teismo įstatyme, nei kitame teisės norminiame akte nėra numatyta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų įsigaliojimas nutraukia priimtų sprendimų apskundimo termino eigą ir apskundimo terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo, todėl argumentus dėl termino skaičiavimo ir atnaujinimo laikė nepagrįstais ir atmetė.

Remdamasis Pensijų įstatymo 45 straipsnio, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) 103 punkto nuostatomis, taip pat šias nuostatas aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014) teismas pažymėjo, jog pirmoji dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl nuo šios datos skaičiuotinas terminas kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, dėl senatvės pensijos mokėjimo. Pareiškėjas, 2014 m. balandžio 4 d. pateikdamas prašymą VSDFV, praleido taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų) mokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo perskaičiuotą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją.

Šiuo atveju pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti, pateikto VSDFV, argumentai iš esmės analogiški nurodytiems skunde teismui. Pažymėtina, kad praleisti terminai gali būti atnaujinami tik dėl išimtinių, ekstraordinarių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo valios, aplinkybių, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Termino praleidimo priežastimis pareiškėjas teismui nurodo tai, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos – 2012 m. vasario 6 d., iki to momento, kol atitinkama teisės norma nebuvo pripažinta antikonstitucine, neturėjo jokio pagrindo nei skųsti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą jam mokėti sumažintą pensiją, nei prašyti išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Pagal pareiškėją, prašymo padavimo terminas turėtų būti atnaujintas, nes kitu atveju būtų pažeidžiama asmens teisė į senatvės pensiją, kuri siejama su teise į nuosavybę, paneigiami lygiateisiškumo bei proporcingumo principai bei iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai.

Kaip minėta, teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tokiais atvejais sužino tada, kai jam neišmokama tam tikra pensijos dalis. Šiuo atveju apie tokį pažeidimą pareiškėjas sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, todėl argumentai, kad apie savo pažeistą teisę jis sužinojo tik po 2012 m. rugsėjo 21 d., atmestini kaip nepagrįsti. Įstatymų leidėjas pensijų gavėjams buvo nustatęs ilgą 3 metų terminą kreiptis į VSDFV dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo. Pareiškėjas skundą dėl pensijos nepriemokos VSDFV galėjo pateikti iki 2013 m. sausio mėnesio, t. y. turėjo pakankamai laiko net skaičiuojant nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012m. vasario 6 d. nutarimas, tačiau tokią savo teisę įgyvendino tik 2014 m. balandžio 4 d. Taigi VSDFV 2014 m. balandžio 29 d. sprendime Nr. (6.5)-I-3996 teisingai įvertino pareiškėjo nurodytas kreipimosi į VSDFV termino praleidimo priežastis ir, pagrįstai pritaikiusi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktą atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti ir nagrinėti skundą dėl 2010-2011 m. neišmokėtos senatvės pensijos dalies. Teismas negali vertinti pareiškėjo argumentus kaip sudarančius pagrindą terminą skundui paduoti atnaujinti.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas nenurodė jokių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į VSDFV ir kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti praleistą trejų metų procesinį terminą, todėl teismas neturi teisinio pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Netenkinus pareiškėjo skundo, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 44–45 str.).

III. Pareiškėjas A. Ž. apeliaciniu skundu (b. l. 68–71) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Papildomai pažymima, kad pareiškėjo teisė reikalauti pažeistos teisės gynimo kildinama iš ydingų teisės akto nuostatų, kurios vėliau Konstitucinio Teismo nutarimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą, nes teismo posėdžio metu neįvertino pareiškėjo argumentų, susijusių su termino praleidimu. Pareiškėjas nurodė, kad priklauso specialiai asmenų grupei – senatvės pensijos gavėjams, kurie yra senyvo amžiaus ir iš esmės turi ribotas galimybes gauti informaciją, neturi specialių teisinių žinių. Lyginant juos su valstybinių pensijų gavėjais, senatvės pensijas gaunantys asmenys yra prastesnėje padėtyje, nes yra daug vyresnio amžiaus, neturėję jokių darbo ryšių su teisės aktais.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 77–79) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tokiomis pat aplinkybėmis, kurias nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas A. Ž. siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalies, neišmokėtos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., priteisimo.

Tokiu būdu sumažinta pensija pareiškėjui buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėnesio ir mokėta iki 2011 m. gruodžio 31 d. (b. l. 10–11, 17–18). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad VSDFV, atsakydama į pareiškėjo 2014 m. balandžio 4 d. skundą, 2014 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3996 (kurį nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo panaikinti), vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, konstatavo, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą kreipimosi terminą teritorinio skyriaus sprendimui mokėti sumažintą senatvės pensiją apskųsti, todėl atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. balandžio 4 d. skundą. Šiame sprendime VSDFV, pasisakydama dėl pareiškėjo 2014 m. balandžio 4 d. skunde nurodytų termino praleidimo priežasčių (t. y. pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą), pažymėjo, jog pareiškėjo nurodytos 3 metų termino praleidimo priežastys nėra svarbios ir objektyvios, todėl jo prašymas atnaujinti praleistą terminą taip pat netenkinamas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, iš esmės teisingai nustatė, jog 3 metų terminas, per kurį pareiškėjas turėjo paduoti skundą ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, t. y. VSDFV, skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio, t. y. to mėnesio, kurį pareiškėjas gavo pirmą sumažintą (pritaikius Laikinąjį įstatymą) senatvės pensiją. Pareiškėjo kreipimosi į šią instituciją data (Pensijų įstatymo 45 str. prasme) laikytina 2014 m. balandžio 4 d. prašymo VSDFV padavimo data. Taigi byloje iš esmės pagrįstai buvo nustatyta, kad pareiškėjas savo galimai pažeistos teisės gauti visą paskirto dydžio senatvės pensiją gynimo procedūrą privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka pradėjo praleidęs įstatymu nustatytą terminą.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto termino praleidimą pareiškėjas grindė tuo, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuris viešai paskelbtas tik 2012 m. rugsėjo 21 d.

Šiuo aspektu kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad pareiškėjų nurodomi bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo) termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014; 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.).

Be to, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos termino praleidimo priežastys – senyvas amžius, teisinių žinių trūkumas ir netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas, administracinių teismų praktikoje patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (LVAT 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011).

Todėl ir šios aplinkybės taip pat negali būti pagrindu atnaujinti praleistą terminą.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė