c34ab54b-29a1-4b09-8a02-2b484ccaccc6 · Lietuvos apeliacinis teismas

                                                                          Baudžiamoji byla Nr. 1A-214-202/2015                                                                          Proceso Nr. 1-68-1-00820-2013-2                                                                            Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.; 2.4.6. (S) LIETUVOS Apeliacinis teismas N U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. vasario 20 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Valdimaro Bavėjano,teisėjų Rūtos Mickevičienės ir Daivos Pranytės – Zalieckienės, sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorei L.

M.,nuteistojo K. S. gynėjui advokatui D. I.,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo K. S. gynėjo advokato D. I. apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo K. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme vienuolikai metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė :

K. S. nuteistas už tai, kad 2013 m. spalio mėn. iÅ¡ 25 dienos į 26 dienÄ prie vandens bokÅ¡to, netoli Minijos gatvės namo Nr. 3A, Priekulėje, Klaipėdos rajone, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su L. L. metu automobilyje „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir Å¡alia automobilio mušė pastarÄ jį, suduodamas daugybinius smÅ«gius rankomis, kojomis bei nenustatytu bukÄ briaunÄ turinčiu daiktu į galvÄ , krÅ«tinę, juosmenį, o nukentėjusiajam dengiantis nuo smÅ«gių – į rankas, laikė už rankų ir padarė nukentėjusiajam daugybines muÅ¡tines veido žaizdas: penkias kaktoje, po vienÄ deÅ¡inio antakio srityje, deÅ¡iniajame paakyje, kairiojo paakio ir skruosto srityje, virÅ¡utinės lÅ«pos kairėje pusėje (kiauryminė) ir smakro srityje, dideles abipuses susiliejančias veido poodines minkÅ¡tųjų audinių kraujosruvas, kraujosruvÄ po deÅ¡inės akies obuolio jungine, abiejų lÅ«pų vidinio pavirÅ¡iaus muÅ¡tines žaizdas, gleivinės įtrÅ«kimus, nubrozdinimus ir kraujosruvas, kraujosruvas galvos skliauto minkÅ¡tuose audiniuose – virÅ¡ugalvio ir pakauÅ¡io kairėje pusėje, po minkÅ¡taisiais galvos smegenų dangalais kairiojo didžiojo pusrutulio kaktinėje skiltyje ir smegenėlių kairiajame pusrutulyje, krÅ«tinės lÄ stos virÅ¡utinės dalies priekiniame pavirÅ¡iuje – abiejų raktikaulių, poraktikaulinėse ir krÅ«tinkaulio srityse, devynis smulkius odos nubrozdinimus juosmens kairėje pusėje, deÅ¡inės pusės II, III ir V Å¡onkaulio lūžius, kraujosruvÄ deÅ¡inio inksto riebalinėje kapsulėje, daugybines kraujosruvas odoje ir poodyje abiejų žastų priekiniame pavirÅ¡iuje, abiejų dilbių apatinės dalies, rieÅ¡o sÄ narių ir plaÅ¡takų nugariniame pavirÅ¡iuje, deÅ¡inės blauzdos priekiniame pavirÅ¡iuje.

Nukentėjusiajam gulint aukÅ¡tielninkam ant žemės K. S. jį smaugė rankomis bei koja spaudė kaklÄ ir padarė smulkius odos nudrėskimus kairėje kaklo pusėje, poodines kraujosruvas kaklo priekiniame pavirÅ¡iuje ir kairėje pusėje – požandikaulinio trikampio, galvos sukamojo raumens ir Å¡oninio pavirÅ¡iaus srityje, poliežuvinio kaulo ir gerklų kremzlių lūžius, kraujosruvas liežuvio, kaklo ir gerklaryklės minkÅ¡tuose audiniuose, tai sukėlė kvėpavimo sutrikdymÄ ir mechaninę asfiksijÄ , dėl kurios L.

L. nusikaltimo vietoje mirė. Taip K. S. tyčia nužudė L. L. ir padarė BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ .Nuteistojo K. S. gynėjas advokatas D. I. apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 14 d. nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį – K. S. iÅ¡teisinti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 14 d. nuosprendį ir pripažinti nuteistojo K.

S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad kaltininkas savo noru atlygino, paÅ¡alino padarytÄ Å¾alÄ (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), paskirti Å¡velnesnę bausmę – artimÄ BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos terminuoto laisvės atėmimo bausmės minimumui.Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1, 3.1.7, 3.1.8 punktais, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnio 1 dalies, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas padarė bylos duomenų neatitinkančias iÅ¡vadas, kad nuteistojo kaltę įrodo tiesioginiai įrodymai.

Nuteistasis K. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo kategoriÅ¡kai neigė. Nors specialisto iÅ¡vadoje nurodyta, kad automobilyje „Renault Espace” ir ant megztinio yra nukentėjusiojo kraujo, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad 2013 m. spalio 26 d. rytÄ galimai neblaivus K. S., Å¡alia automobilio pamatęs gulintį vyriÅ¡kį, jį apvertė ir iÅ¡sitepė megztinį krauju. Gynėjo nuomone, nuo nukentėjusiajam padarytų galvos, kaklo, liemens ir galÅ«nių sužalojimų ant K.

S. rÅ«bų turėjo likti daugiau kraujo pėdsakų. Be to, nei nuteistojo automobilyje, nei namuose nebuvo rasti įrankiai ar kiti daiktai, kurie buvo panaudoti prieÅ¡ nukentėjusįjį. Atliekant batų apžiÅ«rÄ nerasti pėdsakai, patvirtinantys, jog jais buvo spardomas nukentėjusysis. Ant K. S. batų nukentėjusiajam priklausančio kraujo, o ant rankų – sužalojimų, bÅ«dingų smÅ«gių sudavimui, taip pat nerasta, todėl teismo iÅ¡vada, jog nuteistasis sužalojimus nukentėjusiajam padarė rankomis ir kojomis, pagrįsta spėjimais.

Skunde pažymima, kad apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas spėjimais, o visos abejonės turi bÅ«ti vertinamos nuteistojo naudai. Specialisto iÅ¡vadoje Nr. MK 106/13(01) konstatuota, kad L. L. kaktos deÅ¡inės ir kairės pusės odos žaizdos yra muÅ¡tinės, padarytos bukos briaunos savybių traumuojantį pavirÅ¡ių turinčiu daiktu arba įrankiu. Individualių žalojančių daiktų požymių L. L. sužalojimuose neužfiksuota. Gynėjo nuomone, tiek batai, tiek rankų kumščiai gali bÅ«ti priskiriami prie kietų bukų daiktų, tačiau nesant neginčijamų įrodymų, pirmosios instancijos teismas tokiÄ faktinę aplinkybę apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo nepagrįstai.Toliau apeliaciniame skunde gynėjas nurodo, jog nagrinėjamoje byloje svarbu įvertinti kitų įrodymų patikimumÄ .

Apelianto nuomone, vadovaujantis aukščiau minėtomis BPK nuostatomis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pirmiausia reikalinga nustatyti, ar eliminavus tiesioginius įrodymus, pakanka kitų bylos duomenų išvadai, jog mirties priežastimi buvusius L. L. kūno sužalojimus padarė būtent K. S.. Gynėjo nuomone, tokių duomenų byloje nepakanka. Specialisto išvadoje Nr. M 739/13(03) konstatuota, kad nukentėjusysis mirė 2013 m. spalio 26 d. naktį. Nuo sužalojimų padarymo iki mirties praėjo trumpas laiko tarpas, tikėtina, ne daugiau nei 1 val.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistojo parodymai dėl degtinės gėrimo laiko neatitinka kaltinimo teiginių, jog nusikaltimo laikas yra iÅ¡ 2013 m. spalio 25 d. į 26 d. Teismas nepaÅ¡alino prieÅ¡taravimų ir nenustatė K. S. smurtinių veiksmų atlikimo laiko. Nuteistasis parodė, kad darbÄ baigė apie 16 – 17 val. Baigus gerti atsivežtÄ iÅ¡ Klaipėdos degtinę, L. L. išėjo ieÅ¡koti parduotuvės ir pirmÄ kartÄ iÅ¡ jos grįžo apie 19 val. Å iuos jo parodymus patvirtina liudytoja I.

P., parodžiusi, kad jai išeinant iš lauko vyriškiai ilsėjosi prie automobilio, bei liudytoja V. S., parodžiusi, jog apie 15 val. skambino vyrui, kuris pasakė, kad su ,,L.” rauna krienus. Iš K. S. telefono išklotinės matyti, kad paskutinis išeinantis skambutis 2013 m. spalio 25 d. yra A. S. 19.15 val. Pastarasis parodė, kad K. S. ir L. L. nuotaika buvo gera, o tai, gynėjo nuomone, tik patvirtina, jog konflikto tarp šių asmenų nebuvo. Įvykusio konflikto nepatvirtino ir kiti teisme apklausti liudytojai.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nuosprendis yra prieÅ¡taringas. Liudytojas A. S. patvirtino, kad Å¡eÅ¡tadienį ryte skambinęs K. S. teiravosi, ar L. L. negrįžo į KlaipėdÄ . Nuteistasis jo (A. S.) prašė paskambinti ten, kur L. L. lankydavosi. Nurodytos aplinkybės patvirtina K. S. parodymus apie tai, kad 2013 m. spalio 26 d. ryte jis nepažino prie automobilio „Renault Espace” gulėjusio žmogaus. Teismas padarė bylos duomenų neatitinkančiÄ iÅ¡vadÄ , kad faktas, jog K. S. neatpažino Å¡alia automobilio gulinčio nukentėjusiojo, yra neįtikėtinas.

Gynėjas atkreipia dėmesį, jog 2013 m. spalio 26 d. rytÄ K. S., pakalbėjęs su žmona, vėliau skambino 8.20 val., norėdamas apie rastÄ vyrÄ praneÅ¡ti pagalbos telefono numeriu 112, tačiau suklydęs surinko telefono numerį 1112. Gynėjas teigia, jog nėra paneigta galimybė, jog L. L. sužalojimus galėjo padaryti kitas asmuo. Nusikaltimas padarytas vieÅ¡oje vietoje, Å¡alia parduotuvės, tad galimybė, jog nukentėjusiajam sužalojimus galėjo padaryti kiti asmenys, yra realiai tikėtina.

Apeliantas pažymi, jog 2013 m. lapkričio 11 d. liudytojas K. K. parodė, kad pas I. P. buvo atvažiavę trys nepažįstami vyriškiai. Iš Klaipėdos rajono policijos komisariato vyresniojo tyrėjo A. A. 2014 m. vasario 10 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad asmenys, kurie 2013 m. spalio 25 d. buvo atvykę pas I. P., nenustatyti. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad įvykio vietoje rastas laikrodis „Perfect” nepriklausė nei nuteistajam, nei nukentėjusiajam. Gynėjo manymu, turi būti paskirta DNR ekspertizė.

Gynėjas daro iÅ¡vadÄ , jog pirmosios instancijos teismas nepaneigė versijos, kad K. S. miegant automobilyje, nukentėjusįjį mirtinai sumušė kiti asmenys. Ä®rodinėjant nuteistojo kaltę nepakanka įrodyti ar paneigti tikimybę, kad K. S. inkriminuojamu laiku turėjo galimybę nužudyti L. L.. Nuteistojo kaltei pagrįsti turi bÅ«ti surinkti neabejotini įrodymai. Tokių duomenų bylos medžiagoje nėra. Nurodytos aplinkybės nepatvirtina ir liudytojų parodymai. Apeliantas teigia, kad nepaÅ¡alinti esminiai prieÅ¡taravimai bei nesiaiÅ¡kintos esminės bylos aplinkybės sÄ lygojo teismo iÅ¡vadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių.

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog net ir sutikus su teismo iÅ¡vada dėl K. S. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, negalima laikyti, kad nuteistajam paskirta teisinga bausmė. Nesutikdamas su nuteistajam paskirta bausme apeliantas cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-594/2005 ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įstatymÄ â€“ neatsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad skiriant bausmę vienodÄ reikÅ¡mę turi visos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, o ne tik atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios. Kiekvienos aplinkybės reikÅ¡mė teismo turi bÅ«ti įvertinta bei motyvuotai parinkta Å¡velnesnės ar griežtesnės bausmės rÅ«Å¡is ir bausmės dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-201/2007). Skiriant bausmes pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nustatytų atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių buvimas negali nulemti bausmės dydžio neįvertinus kitų aplinkybių, į kurias pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas privalo atsižvelgti, reikÅ¡mės. Gynėjo nuomone, teismas ignoravo BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus atsižvelgti ne tik į kaltės formÄ , bet ir į kaltės rūšį bei padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus.Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas K.

S. dėl tyčinio nužudymo, skundžiamajame nuosprendyje nenurodė kaltės formos. IÅ¡ bylos aplinkybių darytina iÅ¡vada, jog K. S. L. L. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia. Gynėjas teigia, kad K. S., suduodamas daugybinius smÅ«gius nukentėjusiajam, suprato savo veiksmų pavojingumÄ , numatė, kad dėl jo veiksmų gali kilti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, nors jų ir nenorėjo, tačiau sÄ moningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Netiesioginė tyčia yra mažiausiai pavojinga tyčinės kaltės rÅ«Å¡is, tačiau Å¡i aplinkybė K.

S. bausmės individualizavimo aspektu liko neįvertinta. Be to, nuosprendyje neminimi nusikaltimo motyvai ir tikslai. Konstatuota, kad smÅ«gius K. S. sudavė bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu, t. y. neatskleidžiant konflikto ir smurto priežasčių. Teismas, vertindamas K. S. padarytos veikos pavojingumo laipsnį, taip pat per siaurai interpretavo BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktÄ (pareigÄ atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį) ir dėl to netinkamai taikė šį įstatymÄ .

Teismas veikos pavojingumo laipsnio vertinimÄ susiejo tik su nusikaltimo sunkumu. Toks vertinimas yra akivaizdžiai per siauras, kadangi kiekvienas nužudymas yra labai sunkus tyčinis nusikaltimas, sukeliantis tÄ pačiÄ negrįžtamÄ pasekmę – žmogaus mirtį. Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalgoje nurodyta, kad tokie motyvai vertinant veikos pavojingumo laipsnį rodo, kad iÅ¡ esmės įvertinamas ne nužudymo pavojingumo laipsnis, o Å¡io nusikaltimo pavojingumo pobÅ«dis. Teismų praktikoje veikos pavojingumo laipsnio vertinimas suprantamas platesne prasme.

Nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis iÅ¡reiÅ¡kia konkrečios nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių pavojingumÄ , kuris teismų praktikoje įvertinamas palyginus jį su kitų tos rÅ«Å¡ies nusikaltimų pavojingumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-201/2007). Vertindamas konkretaus nusikaltimo pavojingumo laipsnį, teismas atsižvelgia į kėsinimosi dalyko vertingumÄ , nusikaltimo padarymo bÅ«dÄ , laikÄ ir vietÄ , panaudotus įrankius ar priemones nusikaltimui padaryti, padarytos žalos dydį ir mastÄ , bendrininkavimo formÄ , nusikaltimo tikslus ir motyvus (1999 m. gruodžio 23 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 23 4 punktas). Taigi, nusikaltimo pavojingumo laipsnio vertinimas yra tampriai persipynęs su konkretaus nusikaltimo padarymo aplinkybių, o ne vien nusikaltimo rÅ«Å¡ies, kaltės formos ir pasekmių vertinimu ir tik visų nusikaltimo aplinkybių, kaltininko asmenybės vertinimas įgalina teismÄ paskirti teisingÄ bausmę. Teismas neįvertino aplinkybės, kad K. S. veždavo L. L. kasti krienų, duodavo jam kito darbo, be to, bylos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusysis mėgo dažnai iÅ¡gerti, t. y. nepagrįstai nevertino paties L.

L. ir jo gyvensenos, nuteikiančios prieÅ¡iÅ¡kai ir provokuojančiai, įtakos K. S. padarytam nusikaltimui. Teismas nenustatė, kad iki veikos padarymo bÅ«tų susiformavusios kokios nors nuteistojo antivisuomeninės nuostatos. Nors nuosprendyje ir paminėta, tačiau liko neįvertinta ir tai, kad nuteistasis pats atėjo į policijÄ ir papasakojo apie įvykį. Gynėjas teigia, kad minėtų aplinkybių visuma rodo, jog teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas ir paskyrė aiÅ¡kiai per griežtÄ bausmę.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad po nuosprendžio priėmimo nuteistojo K. S. noru ir valia pastarojo žmona V. S. visiÅ¡kai atlygino žalÄ nukentėjusiosioms, todėl savanoriÅ¡kas žalos atlyginimas laikytinas K. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte).Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ patenkinti pilnai, o prokurorė – tenkinti iÅ¡ dalies.Apeliacinis skundas tenkinamas iÅ¡ dalies.Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 14 d. nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas) bei dėl nuosprendyje iÅ¡dėstytų teismo iÅ¡vadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Dėl nuteistojo K. S. kaltės padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamÄ jÄ bylÄ , pažeidė BPK 20 straipsnio, BPK 301 straipsnio, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas: netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepaÅ¡alino prieÅ¡taravimų tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikÅ¡mingų bylos duomenų visumos, tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutikti nėra pagrindo.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ teismas savo iÅ¡vadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Å iuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiÅ«lymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl iÅ¡vadų, darytinų vertinant įrodymus.

Ä®vertinus skundžiamo teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visÄ baudžiamosios bylos medžiagÄ , nėra pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir dėl to priėmė neteisėtÄ ir nepagrįstÄ nuosprendį.PrieÅ¡ingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistojo gynėjas, duomenų, objektyviai patvirtinančių K. S. kaltę dėl BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, byloje pakanka. Nuteistojo K.

S. (2 t., 93 – 97 b. l.; 3 t., 159 – 160 b. l.), liudytojų A. S. (2 t., 38 – 39 b. l.; 3 t., 127 – 128 b. l.), I. P. (3 t., 130 – 131 b. l.) parodymais bei kitais duomenimis neginčijamai nustatyta, kad 2013 m. spalio 25 d. L. L. ir K. S. pastarojo automobiliu „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atvyko į Priekulę, Klaipėdos rajone, dirbti krienų laukuose, kur jie abu liko nakvoti automobilyje. 2013 m. spalio 26 d. naktį L. L. mirė nuo sužalojimų, o bÅ«tent – dėl mechaninės asfiksijos, kuriÄ sukėlė padarytas gerklų sužalojimas ir kaklo spaudimas (specialisto iÅ¡vada Nr. M 739/13(03), esanti 1 t., 32 – 50 b. l.).

Apeliaciniame skunde pateikiama versija, kad K. S. miegant automobilyje, L. L. mirtinai sumušė kiti asmenys, tačiau Å¡iÄ apelianto iÅ¡vadÄ patvirtinančių duomenų byloje nėra. PrieÅ¡ingai, tokiÄ versijÄ paneigia tai, kad automobilio „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuteistasis ir L. L. atvyko į įvykio vietÄ , viduje buvo rastos kraujo dėmės (1 t., b. l. 86 – 106 b. l.), kuriose, kaip nustatyta atlikus tyrimÄ , yra L. L. DNR profilis su beveik 100 % tikimybe (specialisto iÅ¡vada Nr. S 319/13(01), esanti 1 t., 138 – 141 b. l.).

Automobilis priklauso K. S.. Pastarasis jį vairavo ir įvykio dienÄ . Byloje nenustatyta, kad automobilį įvykio dienÄ galėjo vairuoti kiti asmenys, todėl įvertinus Å¡ias aplinkybes bei kraujo dėmių lokalizacijÄ (jos rastos automobilio priekyje, deÅ¡inėje (keleivio) pusėje), o taip pat paties nuteistojo parodymus, kad po darbo krienų lauke jie su L. L. degtinę gėrė automobilyje – L. L. sėdėjo priekyje keleivio sėdynėje (2 t., 93 – 97 b. l.), darytina iÅ¡vada, kad smurtinius veiksmus, sukėlusius L.

L. mirtį, atliko bÅ«tent nuteistasis K. S.. Be to, L. L. kraujo pėdsakai rasti ir ant nuteistajam priklausančio megztinio, paimto kratos metu jo gyvenamojoje vietoje (specialisto iÅ¡vada Nr. S 319/13(01), esanti 1 t., 138 – 141 b. l.). Anot nuteistojo gynėjo, K. S. megztinį iÅ¡sitepė krauju tuo metu, kai ryte apvertė Å¡alia automobilio gulintį vyrÄ , kurio neva jis nepažino. Kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad tokie teiginiai yra nepagrįsti bei neįtikėtini, todėl atmestini. Juos paneigia ir eksperto D.

V. parodymai (3 t., 147 – 148 b. l.) bei specialisto išvada Nr. M 739/13(03) (1 t., 32 – 50 b. l.), iš kurių matyti, kad L. L. kūnas po mirties nebuvo perkeltas: smaugimo veiksmai buvo atlikti jam gulint aukštielninkam, po ko jis iš karto mirė. Atkreiptinas dėmesys, kad tokioje padėtyje jis buvo rastas ir įvykio vietos apžiūros metu (1 t., 3 – 21 b. l.). Be to, kaip teismui parodė ekspertas D. V., aplinkybę, kad po smaugimo L. L. niekur nevaikščiojo ir nebuvo perkeltas, patvirtina kraujo pėdsakų lokalizacija (kelnėse ir ant batų jų užtyškimų, vertikalių nutekėjimų nerasta, nors žaizdos veide, anot eksperto, gausiai kraujavo) bei kitų objektyvių požymių nenustatymas (nėra vilkimo ar lavondėmių neatitikimo požymių).

Kaip nepagrįstas, deklaratyvaus pobÅ«džio vertinamas ir tas skundo argumentas, kad nuo L. L. padarytų sužalojimų ant K. S. rÅ«bų turėjo likti daugiau kraujo pėdsakų. Apeliaciniame skunde akcentuojamas nuteistojo elgesys po nusikaltimo padarymo (kad jis ryte ieÅ¡kojo L. L., skambino žmonai, taip pat bandė kviesti pagalbÄ , bet klaidingai surinko skubios pagalbos numerį), tačiau tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina K. S. parodymų, jog jis nepažino Å¡alia automobilio gulėjusio žmogaus.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad visiÅ¡kai nesuprantama, kodėl nuteistasis, radęs gulintį žmogų, apie tai nepranešė asmenims, su kuriais bendravo po įvykio. Nors K. S. suklydo pirmÄ kartÄ rinkdamas skubios pagalbos numerį, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis bÅ«tų dar kartÄ kvietęs pagalbÄ . PrieÅ¡ingai, K. S. iÅ¡važiavo iÅ¡ įvykio vietos, palikdamas griovyje gulintį vyrÄ , ir Å¡ios aplinkybės nenurodė net policijos pareigÅ«nams, į kuriuos kreipėsi po įvykio praėjus 3 dienoms (1 t., 169 – 176).

Pažymėtina, kad, kaip parodė teismui liudytojas A. S. (3 t., 127 – 128 b. l.), K. S. nusprendė kreiptis į policijÄ tik po to, kai A. S. jam pranešė apie surastÄ L. L. kÅ«nÄ . Be to, eidamas į policijÄ nuteistasis sÄ siuvinyje užsirašė, kokias aplinkybes reikia nurodyti apie įvykį, o tai parodo, kad tokiais veiksmais jis siekė iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės, perkelti kaltę kitiems asmenims, bijojo susipainioti. Atkreiptinas dėmesys, kad K. S., duodamas parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, nebuvo nuoseklus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo paaiÅ¡kinimus atmetė.

Pirmosios apklausos metu jis parodė, kad antrÄ kartÄ išėjęs į parduotuvę parneÅ¡ti degtinės L. L. negrįžo, todėl K. S. automobilyje užmigo, o ryte automobilyje jo nerado, matė tik Å¡alia automobilio gulintį vyrÄ (2 t., 93 – 97 b. l.). Vėlesnių apklausų metu (2 t., 101 – 103, 116 – 118, 121 – 122 b. l.) nuteistasis aiÅ¡kino, kad naktį jis pabudo nuo triukÅ¡mo lauke, iÅ¡lipus iÅ¡ automobilio matė 2 asmenis, iÅ¡ kurių vienas jam kastuvu sudavė smÅ«gį ir pabėgo.

Å iuos parodymus K. S. teisme paneigė (3 t., 159 – 161 b. l.) ir tvirtino, kad jis nepažino Å¡alia automobilio gulinčio vyro. Ä®vertinus tokius nuteistojo parodymus kitų bylos duomenų kontekste, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada, kad jie prieÅ¡tarauja objektyviai nustatytoms aplinkybėms. PrieÅ¡ingai nei teigė K. S., byloje nustatyta, kad antrÄ kartÄ išėjęs į parduotuvę apie 17 val. L. L. į automobilį sugrįžo, kur jie toliau gėrė degtinę, ir apie 19 val. tiek L.

L., tiek K. S. telefonu kalbėjo su A. S. (V. G. (2 t., 40 b. l.), A. S. (2 t., 38 – 39 b. l.; 3 t., 127 – 128 b. l.) parodymai, tarnybiniame praneÅ¡ime (2 t., 15 b. l.) nurodyti duomenys). Apeliaciniame skunde keliama versija, kad L. L. galėjo nužudyti pas I. P. atvažiavę 3 vyrai, kurie tyrimo metu nebuvo nustatyti, tačiau apeliacinį skundÄ nagrinėjantis teismas tai vertina kaip nuteistojo gynybinę pozicijÄ , kurios nepatvirtina jokie bylos duomenys. Nuteistojo kaltės nepaneigia ir aplinkybė, kad įvykio vietoje buvo rastas laikrodis, nepriklausantis nei nuteistajam, nei L.

L..Nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl smurtinių veiksmų atlikimo laiko nenustatymo taip pat nepagrįsti ir atmetami. Pažymėtina, kad L. L. mirties laikas nustatytas specialisto iÅ¡vadoje Nr. M 739/13(03) (1 t., 32 – 50 b. l.), atlikus tyrimÄ , kuris teismui abejonių nekelia. Konstatuota, kad L. L. mirė 2013 m. spalio 26 d. naktį, po sužalojimų padarymo iki mirties praėjus ne daugiau nei 1 val. laiko. Å iÄ aplinkybę iÅ¡ dalies patvirtina ir kiti bylos duomenys, t. y. liudytojų V.

G. (2 t., 40 b. l.), A. S. (2 t., 38 – 39 b. l.; 3 t., 127 – 128 b. l.) parodymai bei tyrėjo tarnybiniame praneÅ¡ime (2 t., 15 b. l.) užfiksuoti duomenys, iÅ¡ kurių, kaip minėta aukščiau, matyti, kad 2013 m. spalio 25 d. vakare, apie 19 val., L. L. dar buvo gyvas, jis buvo kartu su K. S.. Tai, kad nuteistojo parodymai nesutampa su kaltinime numatytomis aplinkybėmis, kurios nustatytos remiantis byloje esančių duomenų visuma, nereiÅ¡kia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nusikalstamos veikos padarymo laikÄ , nepaÅ¡alino prieÅ¡taravimų.

Nors nagrinėjamu atveju tikslaus nusikalstamos veikos padarymo laiko nustatyti nėra galimybių, tačiau iÅ¡ aukščiau paminėtų duomenų neabejotina, kad L. L. buvo nužudytas 2013 m. spalio mėn. iÅ¡ 25 dienos į 26 dienÄ . Apeliantas nepagrįstai ginčija ir aplinkybę dėl konflikto, įvykusio tarp L. L. ir K. S.. Liudytojo A. S. parodymai, kad apie 19 val. jiems kalbant telefonu, abiejų nuotaika buvo gera, nepaneigia iÅ¡vados, kad prieÅ¡ sužalojimų padarymÄ konfliktas visgi kilo, juolab, kad sužalojimai nukentėjusiajam padaryti naktį, o ne vakare, kuomet vyko pokalbis su A.

S.. Tai, kad L. L. buvo nužudytas dėl kilusio konflikto, netiesioginiai patvirtina ir tos aplinkybės, kad įvykio dienÄ nuteistasis su L. L. girtavo, dėl ko galėjo neadekvačiai vertinti situacijÄ , o taip pat ir padarytų sužalojimų pobÅ«dis, kiekis. Pažymėtina, kad detalių, konkrečių konflikto ir smurto priežasčių nenustatymas negali įtakoti kaltės bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimo, kadangi motyvas nėra bÅ«tinasis BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis.Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas K.

S. dėl tyčinio nužudymo, skundžiamajame nuosprendyje nenurodė kaltės formos. Jo nuomone, iÅ¡ bylos aplinkybių darytina iÅ¡vada, kad K. S. L. L. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas tokius skundo teiginius vertina kaip deklaratyvius ir nepagrįstus, kadangi byloje nėra duomenų, kurie galėtų patvirtinti minėtas iÅ¡vadas. Tokių duomenų nepateikia ir gynėjas apeliaciniame skunde.Baudžiamoji atsakomybė už nužudymÄ pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia.

Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sÄ moningai leido tokiems padariniams atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, bÅ«dÄ , sužalojimų kiekį, jų pobÅ«dį, vietÄ , nusikalstamų veiksmų intensyvumÄ ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieÅ¡ nusikaltimÄ ir po jo padarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-446/2010, 2K-366/2011 2K-22/2013, 2K-189/2013).PrieÅ¡ingai nei teigia apeliantas, byloje neginčijamai nustatyta, kad K.

S. nužudė L. L., veikdamas tiesiogine tyčia. Nuteistasis K. S. nukentėjusiajam sudavė daugybinius smÅ«gius rankomis bei nenustatytu bukÄ briaunÄ turinčiu daiktu į galvÄ , krÅ«tinę, juosmenį, rankas, dėl ko nukentėjusiajam buvo padarytos daugybinės muÅ¡tinės veido ir galvos žaizdos ir kraujosruvos, Å¡onkaulių lūžiai ir kiti sužalojimai. Pirmiausia L. L. buvo muÅ¡amas automobilio viduje, vėliau – Å¡alia automobilio, nukentėjusiajam gulint ant žemės aukÅ¡tielninkam.

Galiausiai K. S., smaugdamas rankomis ir spausdamas koja nukentėjusiajam kaklÄ , jį nužudė. Visa tai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog įvykio metu K. S. suvokė pavojingÄ daromos nusikalstamos veikos pobÅ«dį, numatė, kad muÅ¡damas L. L. į galvÄ ir kitas kÅ«no vietas, smaugdamas jį, gali atimti jam gyvybę, ir to norėjo. Kitaip paaiÅ¡kinti tokį smurto pobÅ«dį neįmanoma.Skundžiamas nuosprendis ginčijamas ir dėl, apelianto nuomone, netinkamai nustatyto sužalojimų padarymo mechanizmo, kadangi nebuvo rasti įrankiai ar kiti daiktai, kurie buvo panaudoti prieÅ¡ nukentėjusįjį, o ant nuteistojo rankų nerasta sužalojimų, bÅ«dingų smÅ«gių sudavimui.

Su tokiais apeliacinio skundo argumentais negalima sutikti. Specialisto išvadoje Nr. M 739/13(03) (1 t., 32 – 50 b. l.) nustatyta, kad sužalojimai buvo padaryti bukais daiktais, daugiausia nuo sumušimo bei spaudimo; dauguma veido žaizdų padarytos suduodant tuo pačiu daiktu arba įrankiu, turėjusiu bukos briaunos savybių traumuojantį paviršių; kaklo sužalojimai galėjo gautis smaugiant rankomis, minant koja bei spaudžiant sulenktos kojos keliu; smulkios grupinės kraujosruvos abiejų žastų odoje ir poodyje galėjo gautis spaudžiant rankų pirštų galais; dalis (didesnių) poodinių kraujosruvų abiejų dilbių, riešų ir plaštakų nugariniame paviršiuje galėjo atsirasti ginantis, prisidengiant rankomis nuo smūgių, kitos nedidelės rankų kraujosruvos galėjo gautis spaudžiant pirštais.

Å ias iÅ¡vadas patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas D. V. (3 t., 147 – 148 b. l.). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nustatyta, jog K. S. sužalojimus nukentėjusiajam padarė, suduodamas daugybinius smÅ«gius rankomis bei nenustatytu bukÄ briaunÄ turinčiu daiktu. Dėl daikto ar įrankio, turinčio bukÄ briaunÄ , nesuradimo pažymėtina, kad Å¡i aplinkybė nesuteikia pagrindo pripažinti priimtÄ procesinį sprendimÄ neteisėtu.IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad K.

S. buvo nuteistas ir už smÅ«gių sudavimÄ nukentėjusiajam kojomis, tačiau apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad tokia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada yra nepagrįsta. Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo, reiÅ¡kiantis, kad visi neaiÅ¡kumai ar netikslumai aiÅ¡kinami kaltininko naudai. Nagrinėjamoje byloje nei specialisto iÅ¡vada (1 t. 32 – 50), kurioje nustatyti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai bei jų padarymo bÅ«das, nei eksperto D. V. paaiÅ¡kinimai (3 t., 147 – 148 b. l.) ar kiti duomenys nepatvirtina, kad K.

S. spardė L. L. kojomis. Dėl iÅ¡dėstytų argumentų laikytina, kad minėta teismo iÅ¡vada neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Todėl yra pagrindas keisti skundžiamÄ nuosprendį, sumažinant nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų apimtį (iÅ¡ nuosprendžio apraÅ¡omosios dalies paÅ¡alinant aplinkybę, kad K. S. mušė L. L., suduodamas daugybinius smÅ«gius kojomis). Toks nusikalstamų veiksmų apimties sumažinimas apeliacinės instancijos teisme nelaikomas faktinių aplinkybių pakeitimu iÅ¡ esmės skirtingomis, jis nekeičia nusikalstamos veikos kvalifikavimo, nepablogina nuteistojo teisinės padėties.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir paskirtos bausmės Apeliantas skunde nurodo, jog teismas, skirdamas bausmę, netinkamai taikė bausmės skyrimo taisykles, neatsižvelgė į nuteistojo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, aplinkybę, kad jis savo noru atlygino žalÄ nukentėjusiosioms, kuri laikytina jo atsakomybę lengvinančia, bei jo asmenybę. Å ie apeliacinio skundo argumentai iÅ¡ dalies pagrįsti.Pagal bendrÄ taisyklę teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais pagrindais: pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ , atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadijÄ , kaltininko asmenybę, jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ formÄ ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobÅ«dį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka Å¡velnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, pagrįstai įvertino tai, kad jis padarė labai sunkų nusikaltimÄ , taip pat atsižvelgė į tai, kad K.

S. dirbo, buvo teigiamai charakterizuojamas. Aplinkybė, kad jis nusikaltimÄ padarė, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, pagrįstai įvertinta kaip jo atsakomybę sunkinanti. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau apeliacinės instancijos teismui yra pagrindas tokiÄ aplinkybę pripažinti. Nors nukentėjusiosios (L. L. seserys, jo mama) pirmosios instancijos teisme jokio civilinio ieÅ¡kinio nepareiÅ¡kė, tačiau, kaip matyti iÅ¡ apeliacinio skundo, po nuosprendžio priėmimo nuteistojo K.

S. noru ir valia pastarojo žmona V. S. visiÅ¡kai atlygino žalÄ nukentėjusiosioms. Tai patvirtina prie skundo pridėti dokumentai (4 t., 10 – 11 b. l.).BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas savo noru atlygino ar paÅ¡alino padarytÄ Å¾alÄ . Teismų praktikoje savanoriÅ¡kas žalos atlyginimas pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys atlygino ar paÅ¡alino visÄ Å¾alÄ iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos iÅ¡nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2005, 2K-38/2009, 2K-77/2009, 2K-7-287/2009, 2K-534/2013, 2K-211/2014).Taigi minėta aplinkybė dėl žalos atlyginimo pripažintina nuteistojo K.

S. atsakomybę lengvinančia (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kadangi individualizuodamas bausmę teismas privalo atsižvelgti į visas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, o nagrinėjamu atveju K. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatyta po teismo nuosprendžio priėmimo, apeliacinės instancijos teismas turi pagrindÄ sumažinti skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtÄ bausmę. Atkreiptinas dėmesys, kad nors skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad K. S. skiriama bausmė, artima sankcijoje numatytam vidurkiui, tačiau pirmosios instancijos teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis yra lygus Å¡iam vidurkiui.

Ä®vertinus Å¡iÄ aplinkybę bei aukščiau paminėtas, į kurias atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, K. S. už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymÄ paskirta bausmė mažintina. Tokiu bÅ«du pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).Skunde nurodomos kitos aplinkybės, kad K. S. veždavo L. L. kasti krienų, duodavo jam kito darbo, kad nukentėjusysis mėgo dažnai iÅ¡gerti, negali įtakoti paskirtos bausmės sumažinimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais, n u s p r e n d ž i a : Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 14 d. nuosprendį pakeisti:Nuteistojo K. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis savo noru atlygino padarytÄ Å¾alÄ (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).K. S. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtÄ bausmę sumažinti iki deÅ¡imties metų laisvės atėmimo.PaÅ¡alinti iÅ¡ nuosprendžio apraÅ¡omosios dalies aplinkybę, kad K.

S. mušė L. L., suduodamas daugybinius smūgius kojomis. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti. Kolegijos pirmininkas                                                      Valdimaras Bavėjanas Teisėjai                                                                         Rūta Mickevičienė                                                                                                       Daiva Pranytė – Zalieckienė