2017-02-21 Nr. AB-4324-3-61-3-00084-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-229-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00084-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.15.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Euro kapitalo fondas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Euro kapitalo fondas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Euro kapitalo fondas“ (toliau – ir pareiškėjas, ir Bendrovė) skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2014 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. FR0682-373 (toliau – ir Klaipėdos AVMI sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, ir VMI prie FM) 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. 69-118 (toliau – ir VMI prie FM sprendimas) ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, ir MGK) 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. S- 242 (7-209/2014) (toliau – ir MGK sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijami sprendimai, kuriais jam įregistruota mokestinė prievolė, yra nepagrįsti, todėl naikintini. Mokesčių administratorius nepagrįstai paneigė pareiškėjo teisę į pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaitą, nes nenustatė, jog UAB „ARCH PRO“ tolesnėje prekių / paslaugų tiekimo grandinėje nesumokėjo PVM. Tai yra esminė aplinkybė teisei į PVM atskaitą paneigti. Neįrodžius PVM nepriemokos fakto, negali būti teigiama, kad UAB „ARCH PRO“ sukčiavo, o pareiškėjas apie tai žinojo ar galėjo žinoti.

Mokesčių administratorius rėmėsi išimtinai sąžiningumo institutu, nors jis galėjo būti taikomas tik įrodžius UAB „ARCH PRO“ sukčiavimo faktą, o tai nebuvo padaryta. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „ARCH PRO“ nesumokėjo PVM, nes ji bankrutavo, neturėdama mokestinių nepriemokų biudžetui. Mokesčių administratorius turėjo įrodyti, kad UAB „ARCH PRO“ turėjo tikslą pasisavinti PVM, t. y. siekė mokestinės naudos. Labai svarbi aplinkybė, kad teismas nepripažino UAB „ARCH PRO“ bankroto tyčiniu, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, teisė į PVM atskaitą, kai kontrahentas PVM nesumokėjo dėl nemokumo, negali būti paneigta.

Nei mokesčių administratorius, nei Komisija nevertino, ar UAB „ARCH PRO“ PVM nesumokėjo dėl sukčiavimo ar dėl nemokumo. Sukčiavimas yra sąmoningas siekimas išvengti PVM į biudžetą mokėjimo. Šiuo atveju PVM į biudžetą galėjo būti nesumokėtas dėl sunkios įmonės finansinės padėties. Mokesčių administratorius turėjo pagrįsti priešingas išvadas objektyviais įrodymais. Visi tarp Bendrovės ir UAB „ARCH PRO“ įvykę sandoriai buvo realūs ir įvykdyti, iki 2014 m. balandžio 11 d. UAB „ARCH PRO“ teikė visas PVM deklaracijas ir buvo sąžiningas mokesčių mokėtojas.

Mokesčių administratorius nepagrįstai konstatavo, kad dėl iš anksto atliktų mokėjimų pagal su pareiškėju sudarytą rangos sutartį UAB „ARCH PRO“ prarado galimybę sumokėti į biudžetą PVM, t. y. Bendrovė prisidėjo prie to, jog UAB „ARCH PRO“ nesumokėjo PVM. Dalį mokėjimų atlikdamas tiesiai subrangovams, kurie ir atliko apmokamus darbus, pareiškėjas veikė teisėtai, atsižvelgdamas į sudarytas trišales sutartis ir šalių interesus bei siekdamas užtikrinti sklandžią statybų eigą. Didžioji pinigų dalis pagal išrašytas sąskaitas faktūras buvo pervesta UAB „ARCH PRO“.

Nurodytos aplinkybės tvirtina, kad pareiškėjas sumokėjo už faktiškai atliktus darbus, todėl pagrįstai į PVM atskaitą įtraukė sumokėtą 22 160,85 Eur (76 517 Lt) PVM. Pareiškėjo nesąžiningumas konstatuotas atsižvelgus į tai, kad Bendrovės vadovas R. S. yra UAB „ARCH PRO“ vadovo ir vienintelio akcininko P. Č. pusbrolis, bei tuo, jog Bendrovė skolino UAB „ARCH PRO“ direktoriui pinigines lėšas. Šios aplinkybės, mokesčių administratoriaus nuomone, patvirtinta ūkio subjektų ryšius ir tarpusavio pasitikėjimą. Komisija papildomai nurodė, kad įmonės yra susijusios ir šias išvadas pagrindė tuo, jog abu nurodyti asmenys anksčiau buvo UAB „FAICO“ vadovai.

Pareiškėjo nuomone, anksčiau nurodytos aplinkybės apie sudarytų sandorių realumą, UAB „ARCH PRO“ veiklos teisėtumą, kilusius finansinius sunkumus, paneigė išvadas, kad Bendrovė buvo nesąžininga. Mokesčių administratorius nepagrindė, kad Bendrovė prisidėjo prie PVM nesumokėjimo. Pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kad UAB „ARCH PRO“ bankrutuos ir nesumokės PVM. Artimi giminystės ryšiai taip pat negali įrodyti, kad Bendrovė buvo nesąžininga.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 55–58) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo teisė į PVM atskaitą buvo paneigta nustačius, jog jis žinojo / turėjo žinoti, kad jis įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje. Pagal teismų praktiką, tokiu atveju turi būti įrodyta, kad prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM ir, kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo / turėjo žinoti apie tai.

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „ARCH PRO“ nedeklaravo ir nesumokėjo Bendrovei išrašytose 2012 m. rugsėjo 28 d. ir 2012 m. spalio 12 d. PVM sąskaitose faktūrose apskaičiuoto 22 160,85 Eur (76 517 Lt) pardavimo PVM. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. kovo 28 d. operatyvaus patikrinimo pažyma patvirtina, kad nurodyto dydžio mokestinė nepriemoka į biudžetą iki UAB „ARCH PRO“ likvidavimo sumokėta nebuvo. Patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, kad Bendrovė ir UAB „ARCH PRO“ ilgą laiką vykdė bendrą ūkinę veiklą.

R. S. ir P. Č. yra pusbroliai. Bendrovė suteikė paskolų UAB „ARCH PRO“ ir jos vadovui, apmokėjo UAB „ARCH PRO“ skolas. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo santykiai su UAB „ARCH PRO“ (buvusiu jos vadovu ir akcininku) buvo pagrįsti abipusiu pasitikėjimu. Atsakovas konstatavo, kad Bendrovė, kaip susijusi įmonė, turėjo realią galimybę žinoti, jog kontrahentas nesumokės pardavimo PVM. LVAT praktikoje nustatyta, kad glaudūs dviejų įmonių ryšiai turi lemiamą reikšmę nustatant mokesčių mokėtojo nesąžiningumą PVM mokėjimo srityje.

Atsakovas nurodė, kad Bendrovės teiginiai dėl UAB „ARCH PRO“ nemokumą lemiančių veiksnių (bankroto byla nepripažinta tyčinė, nenustatyta kitų faktinių aplinkybių, UAB „ARCH PRO“ vykdė savarankiškas ekonomines veiklas, jose nedirbo tie patys darbuotojai, buhalterinę apskaitą tvarkė skirtingos apskaitos įmonės, Bendrovėje ir UAB „ARCH PRO“ nebuvo tų pačių valdymo organų) nepaneigia išvadų, kad įmonės buvo tarpusavyje susijusios. Atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad UAB „ARCH PRO“ bankrutavo neturėdama mokestinės nepriemokos biudžetui, atsakovas pabrėžė, kad negalėjo pareikšti kreditorinio reikalavimo, nes UAB „ARCH PRO“ nebuvo pateikusi PVM deklaracijų už 2012 metų rugsėjo – spalio mėnesius.

Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad mokesčių administratorius turėjo įvertinti, ar UAB „ARCH PRO“ 2012 m. rugsėjo – spalio mėnesiais nedeklaravo pirkimo PVM, t. y. ji turėjo PVM permoką. Tokio pobūdžio bylose ginčo dalykas neapima kitų mokesčių mokėtojų (kontrahentų) turimų mokestinių nepriemokų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu (b. l. 88–92) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad ginčas byloje kilo dėl mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimų, kuriais paneigta pareiškėjo teisė į pirkimo PVM atskaitą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nustatė, kad Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą dėl 2012 metų rugsėjo – spalio mėnesiais sumokėto PVM teisingumo ir surašė 2014 m. balandžio 28 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-337, kuriame konstatavo, jog, įtraukdamas UAB „ARCH PRO“ 2012 m. rugsėjo 28 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. AP 12/09284 ir 2012 m. spalio 12 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. AP12/10121 išskirtą 22 160,85 Eur (76 517 Lt) pirkimo PVM į PVM atskaitą, pareiškėjas buvo nesąžiningas, nes žinojo / turėjo žinoti, kad UAB „ARCH PRO“ į biudžetą nurodytos PVM sumos nesumokės. Įvertinus patikrinimo metu surinktą informaciją ir Bendrovės pastabas, Klaipėdos AVMI sprendimu patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė Bendrovei į biudžetą sumokėti 22 160,85 Eur (76 517 Lt) PVM, 3 492,72 Eur (12 059,68 Lt) PVM delspinigius ir 2 216,17 Eur (7 652 Lt) PVM baudą. Nesutikdamas su tokiu teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimu, pareiškėjas padavė skundą centriniam mokesčių administratoriui, prašydamas jį panaikinti. Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, VMI prie FM sprendimu skundo netenkino ir patvirtino Klaipėdos AVMI sprendimą. Pareiškėjas padavė skundą MGK, tačiau pastaroji MGK sprendimu jį atmetė kaip nepagrįstą ir patvirtino VMI prie FM sprendimą.

Teismas nurodė, jog teisė į PVM atskaitą reglamentuojama Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 58 straipsnyje, kurio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai šio PVM mokėtojo veiklai kaip PVM apmokestinamas prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas. LVAT praktikoje pripažįstama, kad teisė į PVM atskaitą yra bendrosios PVM sistemos, kuri reglamentuojama Europos Sąjungos teisės, inter alia (be kito ko), Direktyvos 2006/112/EB nuostatomis, dalis, todėl bylose dėl teisės į PVM atskaitą ribojimo yra aktuali Europos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) praktika, susijusi su teise į PVM atskaitą.

Teismas vadovavosi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-705/2013 ir nurodė, kad piktnaudžiavimas, sukčiavimas ir dalyvavimas sukčiavime PVM srityje yra vienas nuo kito turinio prasme besiskiriantys atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą. Asmens piktnaudžiavimas, sukčiavimas arba dalyvavimas tokiame sukčiavime gali būti konstatuotas tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį, sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą, teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius.

Teismas akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje Bendrovės teisė į PVM atskaitą yra ribojama įrodinėjant jos nesąžiningumą, t. y. žinojimą ar turėjimą žinoti, jog įsigydama ginčo paslaugas iš UAB „ARCH PRO“ ji dalyvavo sandoryje, susijusiame su PVM sukčiavimu. LVAT išplėstinės teisėjų kolegija paminėtoje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013 nurodė, jog teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama dėl apmokestinamojo asmens sąžiningumo tuomet, kai sandorių tiekimo grandinėje susiduriama su apgaule atliktais teisei priešingais veiksmais, pavyzdžiui, su klaidingų deklaracijų pateikimu, neteisingų sąskaitų faktūrų išrašymu ar realių sandorių atlikimu turint tikslą nesumokėti iš PVM apmokestinamo sandorio gauto PVM.

ETT praktikoje (sujungtose bylose Optigen Ltd, Fulcrum Electronics Ltd ir Bond House Systems Ltd (Nr. C-354/03, C-35503 ir C-484/03, 52–54 p.) pripažįstama, kad mokesčio mokėtojo teisė į atskaitą negali priklausyti nuo to, kokiu būdu tiekimų grandinėje veikia kiti subjektai, nes tai prieštarautų Šeštosios direktyvos tikslams. Jeigu mokesčių mokėtojas nežino apie kitų mokesčių mokėtojų vykdomą sukčiavimą PVM, jam negali atsirasti neigiamos pasekmės. Pats faktas, ar mokėtinas mokestis buvo sumokėtas į valstybės biudžetą, neturi įtakos teisės į atskaitą įgyvendinimui.

Netiesiogiai dėl sąžiningumo koncepcijos ETT pasisakė sujungtose bylose Axel Kittel ir Recolta Recycling (Nr. C-439/04 ir C-440/04), kuriose konstatavo, kad mokesčių mokėtojui, kuris nežino, jog dalyvauja mokesčių sukčiavime, ir kuris elgdamasis rūpestingai negali to žinoti, negali būti ribojama teisė į atskaitą tik todėl, jog paaiškėjo tiekėjo nesąžiningumas. Apmokestinamasis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekių jis dalyvavo su sukčiavimu PVM srityje susijusiame sandoryje, siekiant taikyti Direktyvą 2006/112/EB, turi būti laikomas sukčiaujant dalyvaujančiu asmeniu, neatsižvelgiant į tai, ar perparduodamas šias prekes arba panaudodamas paslaugas savo apmokestinamiesiems pardavimo sandoriams jis gauna naudos (2012 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Bonik, Nr. C-285/11).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad dėl galimų sukčiavimo atvejų įvairovės jis gali būti konstatuotas tik kiekvienu konkrečiu atveju ištyrus ir įvertinus visas nustatytas aplinkybes bei turimus įrodymus. Vien pardavimo PVM nesumokėjimo į biudžetą faktas per se (pats savaime) negali būti pagrindu apriboti pirkėjo teisę į PVM atskaitą. Norint paneigti teisę į atskaitą, argumentuojant tuo, kad asmuo, siekiantis pasinaudoti tokia teise, žinojo / turėjo žinoti, jog jis įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, privalu įrodyti, jog prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM ir, kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo / turėjo žinoti apie tai.

Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, kuris susijęs su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta. Nesąžiningumas teisės į PVM atskaitą ribojimo kontekste turi būti suvokiamas kaip pirkėjo žinojimas / turėjimas žinoti, kad jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje.

Teismas nurodė, kad, pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius neįvykdė jam Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnyje nustatytos pareigos ir neįrodė, jog pareiškėjo kontrahentas UAB „ARCH PRO“ sukčiavo PVM, nes neįrodė, kad nesumokėjo PVM, taip pat neįrodė, jog PVM nesumokėjo dėl nemokumo ar dėl sukčiavimo. Teismas įvertino pareiškėjo argumentus ir konstatavo, kad jie nepagrįsti ir prieštaringi. Pareiškėjas teigė, kad mokesčių administratorius neįrodė, jog UAB „ARCH PRO“ nesumokėjo į biudžetą PVM, nes ji bankrutavo be skolų biudžetui, kita vertus, teigė, kad mokesčių administratorius turėjo nustatyti, kodėl UAB „ARCH PRO“ nesumokėjo į biudžetą PVM, t. y. ar dėl nemokumo, ar dėl sukčiavimo.

Byloje nustatyta ir šių aplinkybių pareiškėjas neginčijo, kad 2011 m. birželio 13 d. tarp jo ir UAB „ARCH PRO“ buvo sudaryta statybos rangos sutartis Nr. 4, pagal kurią UAB „ARCH PRO“ (rangovas) įsipareigojo Bendrovei nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose pastatyti šešis daugiabučius gyvenamuosius namus ir sutvarkyti infrastruktūrą. Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad UAB „ARCH PRO“ už pagal nurodytą rangos sutartį atliktus darbus išrašė pareiškėjui 2012 m. rugsėjo 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AP 12/09284 – 28 911,2 Eur (99 825 Lt) su PVM sumai, o 2012 m. spalio 12 d.

PVM sąskaitą faktūrą Nr. AP12/10121 – 98 777,23 Eur (341 058,03 Lt) su PVM sumai. PVMĮ nustatyta tvarka UAB „ARCH PRO“ nepateikė PVM deklaracijų už 2012 metų rugsėjo – spalio mėnesius, t. y. nedeklaravo patyrusi 22 160,85 Eur (76 517 Lt) pardavimo PVM. UAB „ARCH PRO“ 2013 m. sausio 10 d. buvo iškelta bankroto byla, o 2014 m. gegužės 2 d. ji išregistruota iš juridinių asmenų registro. Anksčiau nurodytose PVM sąskaitose faktūrose išskirtos pardavimo PVM sumos į biudžetą iki įmonės pabaigos UAB „ARCH PRO“ nesumokėjo.

Nurodytos aplinkybės patvirtino, kad ginčo pardavimo PVM, kurį pareiškėjas įtraukė į PVM atskaitą, į biudžetą nebuvo sumokėtas. Tai, kad mokesčių administratorius UAB „ARCH PRO“ bankroto byloje nepareiškė kreditorinio reikalavimo ir įmonei nėra įregistruota mokestinė nepriemoka, savaime nepaneigia fakto, jog realiai PVM į biudžetą nesumokėtas. Byloje esantys duomenys patvirtino, kad UAB „ARCH PRO“ 2012 metų rugsėjo – spalio mėnesiais nedeklaravo ne tik pardavimo, bet ir pirkimo PVM, o jos permoka biudžetui 2012 m. lapkričio 1 d. sudarė 98,83 Eur (341,24 Lt).

Bylos duomenys taip pat tvirtino, kad Bendrovė už pagal su UAB „ARCH PRO“ sudarytą rangos sutartį atliktus darbus atsiskaitydavo išankstiniais mokėjimais. Mokėjimai už darbus pagal 2012 m. rugsėjo 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AP 12/09284 ir 2012 m. spalio 12 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AP 12/10121 pradėti vykdyti nuo 2012 m. birželio 7 d. Atitinkamai UAB „ARCH PRO“ įsiskolinimas Bendrovei 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo – 103 810,22 Eur (358 435,92 Lt), 2012 m. rugsėjo 30 d. – 103 105,17 Eur (356 001,53 Lt), o 2012 m. spalio 31 d.

– 4 327,94 Eur (14 943,50 Lt). Bendrovė laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 28 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d. sudarė trišales sutartis su UAB „ARCH PRO“ ir jos kreditoriais (UAB „Simpras“, UAB „Lesto“, UAB „Perdanga“, UAB „Pamario grupė“, UAB „Vip Law“, UAB „Klaipėdos lytagra“, UAB „Feltūra“, UAB „SM grupė“) ir Klaipėdos AVMI skaičiavimais padengė UAB „ARCH PRO“ įsiskolinimą 28 206, 27 Eur (97 390,61 Lt) suma. Bendrovės direktorius 2012 m. rugsėjo 20 d. pranešimu įspėjo UAB „ARCH PRO“, kad jei pastaroji iki 2012 m. spalio 1 d. nepradės šalinti darbų kokybės trūkumų ir nepateiks įrodymų, jog gali tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus, Bendrovė vienašališkai nutrauks 2011 m. birželio 13 d. rangos sutartį.

Kas buvo padaryta 2012 m. spalio 24 d. pareiškimu. Nustatyta, kad iki 2012 m. gegužės 11 d. Bendrovė UAB „ARCH PRO“ buvo suteikusi 60 820,20 Eur (210 000 Lt) paskolų, o pagal 2012 m. gegužės 11 d. ir 2012 m. liepos 17 d. sutartis suteikė paskolų 35 281,95Eur (121 821,53 Lt) sumai, kurią UAB „ARCH PRO“ grąžino 2012 m. birželio 8 d., 2012 m. liepos 27 d. ir 2012 m. rugpjūčio 9 d.

Teismo vertinimu, įvertinusi turimų įsiskolinimų (nepatenkintų kreditorinių reikalavimų suma – 218 640,83 Lt) ir iš rangos sutarties vykdymo gautų pajamų (išankstiniais mokėjimais) santykį, tai, kad nebuvo pajėgi įvykdyti pagal rangos sutartį prisiimtų įsipareigojimų, UAB „ARCH PRO“ žinojo apie tai, jog bankroto bylos iškėlimas yra neišvengiamas. Ginčo laikotarpiu UAB „ARCH PRO“ sudarydama trišales sutartis atsiskaitė su savo kreditoriais ir taip išvengė prievolės valstybei. Teismas nustatė, kad jei Bendrovė nebūtų apmokėjusi UAB „ARCH PRO“ turimų įsiskolinimų kreditoriams, pastaroji būtų turėjusi pakankamai lėšų, kad padengti pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras sukurtą pardavimo PVM.

Teismas konstatavo, kad pardavimo PVM į valstybės biudžetą UAB „ARCH PRO“ nesumokėjo ne dėl nemokumo, kaip teigia pareiškėjas, bet dėl to, jog žinodama apie neišvengiamą bankrotą, sąmoningai (nustatytu terminu nepateikė PVM deklaracijų) siekė išvengti PVM mokesčio mokėjimo. Siekdamas išvengti pagal apmokestinamuosius sandorius sukurto pardavimo PVM sumokėjimo į biudžetą, UAB „ARCH PRO“ padengė dalį turėtų įsiskolinimų, o tokie veiksmai pagal anksčiau nurodytą teismų praktiką laikytini PVM sukčiavimu.

Teismas nurodė, jog mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės, kad UAB „ARCH PRO“ buvęs direktorius (2010 m. vasario 1 d. – 2012 m. spalio 18 d.) ir akcininkas (2009 m. rugsėjo 22 d. – 2012 m. spalio 29 d.) P. Č. bei Bendrovės akcininkas ir direktorius R. S. yra pusbroliai, juos sieja ne tik artimi giminystės ryšiai, bet ir ilgalaikis bendradarbiavimas verslo srityje, santykiai grindžiami abipusiu pasitikėjimu, patvirtina, jog pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie tai, kad kontrahentas nesumokės į biudžetą pardavimo PVM. Šias teismo išvadas patvirtino byloje esantys duomenys. Tarp abiejų įmonių buvo susiklostę ilgalaikiai verslo ryšiai, kurie grindžiami tarpusavio pasitikėjimu. Bendrovė pagal rangos sutartį atsiskaitydavo išankstiniais mokėjimais, suteikdavo UAB „ARCH PRO“ paskolas. Pagrindą teigti, kad Bendrovė žinojo, jog UAB „ARCH PRO“ nesumokės į biudžetą PVM, patvirtino jos pačios veiksmai. Bendrovės 2012 m. rugsėjo 20 d. pranešime nurodyta, kad subrangovai reikalauja tiesiogiai atsiskaityti už atliktus darbus ir suteiktas prekes, o tai kelia pagrįstų abejonių, jog UAB „ARCH PRO“ gali vykdyti pagal sutartį prisiimtus įsipareigojimus. UAB „ARCH PRO“ įsiskolinimus Bendrovė pradėjo dengti dar 2012 m. rugpjūčio 28 d. ir tą darė iki 2012 m. rugsėjo 28 d., kol galutinai įvykdė finansinius įsipareigojimus. Teismas sprendė, kad net ir žinodama, jog UAB „ARCH PRO“ yra nemoki, nes nešalina darbų kokybės trūkumų, ir neįvykdys sutarties, Bendrovė vis tiek dengė jos įsiskolinimus kreditoriams. Bendrovė P. Č. paskolino 43 426,35 Eur (149 942,51 Lt) sumą, kurią jis grąžino 2013 metų balandžio – gegužės mėnesiais.

Teismas pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 3 d. iki 2011 m. balandžio 18 d. Bendrovės vadovas ir akcininkas R. S. buvo UAB „FAICO“ vadovu, o nuo 2011 m. balandžio 6 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d. kontroliuojančiu asmeniu. Nuo 2011 m. balandžio 18 d. P. Č. tapo UAB „FAICO“ vadovu, o nuo 2012 m. rugsėjo 6 d. – kontroliuojančiu asmeniu. Mokesčių administratorius nustatė, kad sandoriai buvo vykdomi ne tik tarp Bendrovės ir UAB „ARCH PRO“, bet tarp visų trijų ūkio subjektų.

Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius ir Komisija pagrįstai nustatė, jog Bendrovė ir UAB „ARCH PRO“ yra susiję asmenys, o jų tarpusavio ryšiai ir sąsajos lemia, kad pareiškėjas žinojo / turėjo žinoti, jog UAB „ARCH PRO“ veiksmai susiję su sukčiavimu PVM srityje. Byloje surinkta pakankamai objektyvių duomenų, kurie leido konstatuoti, kad Bendrovė buvo nesąžininga, todėl jos teisė į PVM atskaitą paneigta pagrįstai. Teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti Bendrovės skundą ir panaikinti ginčijamus sprendimus, todėl jis atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas UAB „Euro kapitalo fondas“ apeliaciniu skundu (b. l. 96–103) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas pakartojo skundo argumentus ir papildomai nurodo:

1. Pagrindo apriboti PVM atskaitą nėra, nes byloje nėra įrodyta, kad UAB „ARCH PRO“ PVM nesumokėjo, o mokesčių administratorius nenustatė UAB „ARCH PRO“ mokestinių nepriemokų biudžetui. Vadovaujantis MAĮ 66 straipsniu, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas. Kai mokesčių mokėtojas neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiuoja, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais įstatyme numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais. Įstatymuose nėra įtvirtinta kitų mokestinės nepriemokos atsiradimo atvejų, nes mokesčio apskaičiavimo momentas yra imperatyviai reglamentuotas MAĮ 66 straipsnyje. 2013 m. sausio 10 d. UAB „ARCH PRO“ buvo iškelta bankroto byla, o 2014 m. gegužės 2 d. įmonė buvo išregistruota iš juridinių asmenų registro kaip neturinti skolų valstybės biudžetui. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymu (toliau – ir ĮBĮ) mokesčių administratorius nepareiškė kreditorinio reikalavimo. Nesutinka su teismo vertinimu, kad ta aplinkybė, jog mokesčių administratorius UAB „ARCH PRO“ bankroto byloje nepareiškė kreditorinio reikalavimo ir įmonei nėra įregistruota mokestinė nepriemoka, savaime nepaneigia fakto, jog realiai PVM į biudžetą nesumokėtas. Iš patikrinimo medžiagos matyti, kad mokesčių administratorius nei iki UAB „ARCH PRO“ bankroto bylos iškėlimo, nei po bankroto bylos iškėlimo neatliko patikrinimo, kurio metu būtų apskaičiuoti mokėtini mokesčiai ir kurio pagrindu mokesčių administratorius galėtų įrodinėti mokestinės nepriemokos buvimą. 2013 metų vasario mėnesį mokesčių administratorius atliko UAB „ARCH PRO“ operatyvinį patikrinimą, tačiau pažeidimų nenustatė. Kadangi pagrindas apriboti teisę į PVM atskaitą yra PVM nesumokėjimas tolesnėje prekių / paslaugų tiekimo grandinėje, todėl nenustačius UAB „ARCH PRO“ PVM nepriemokos biudžetui, mokesčių administratorius negali apriboti pareiškėjo teisės į PVM atskaitą. Byloje nėra skolos biudžetui patvirtinančio įrodymo, kuriuo būtų konstatuotas UAB „ARCH PRO“ pareigos sumokėti PVM nepriemoką faktas, todėl sprendimas dėl PVM atskaitos apribojimo pareiškėjui yra nepagrįstas.

2. Nenustačius UAB „ARCH PRO“ sukčiavimo aplinkybių, nėra pagrindo svarstyti, ar pareiškėjas dalyvavo tokiame sukčiavime, t. y. žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad įsigydamas prekes ir pirkdamas paslaugas jis dalyvauja į sukčiavimą įtrauktame sandoryje, todėl teisės į PVM atskaitą pareiškėjas neprarado. Byloje nėra įrodymų, kad UAB „ARCH PRO“ PVM nesumokėjo – PVM nesumokėjimo faktas yra esminė aplinkybė teisei į PVM atskaitą paneigti. Neįrodžius PVM nepriemokos fakto bei aplinkybės, kad PVM buvo nesumokėtas sukčiaujant, pagrindo teigti, jog UAB „ARCH PRO“ sukčiavo, nėra.

Šio ginčo kontekste mokesčių administratorius privalėjo pagrįsti tinkamais įrodymais bei įrodyti ne tik PVM nesumokėjimo faktą, bet ir PVM nesumokėjimo priežastį, t. y. UAB „ARCH PRO“ sukčiavimą. LVAT praktikoje įtvirtinta, kad sprendimas, kuriuo siekiama paneigti mokesčio mokėtojo teisę, turi būti pagrįstas, nes tai nėra mokesčio lengvata ar kitoks mokesčio mokėtojo prašymas, kurį pagrįsti turėtų mokesčio mokėtojas (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).

Analogiškas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles yra akcentavęs ir Teisingumo Teismas. Mokesčių administratorius UAB „ARCH PRO“ sukčiavimą pagrindžiančių aplinkybių neįrodė. Sąžiningumo institutas gali būti taikomas išimtinai tik konstatavus paslaugų teikėjo sukčiavimą, todėl, šiuo atveju, nesant UAB „ARCH PRO“ sukčiaujamojo pobūdžio veiksmų, pareiškėjas negali prarasti teisės į PVM atskaitą. Nors mokestinio ginčo kontekste sukčiavimui pagrįsti nėra būtina nustatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio dispozicijoje apibrėžtų nusikalstamos veikos sudėties požymių, tačiau sistemiškai vertinant Teisingumo Teismo ir LVAT praktiką, sukčiavimas visada yra suprantamas kaip neteisėti veiksmai, teisei priešingi veiksmai, nes jų pagrindinis ir vienintelis tikslas yra pasisavinti PVM.

Kad UAB „ARCH PRO“ iš anksto turėjo tokį tikslą, privalėjo įrodyti mokesčių administratorius, o tokio tikslo turėjimą gali pagrįsti tik visuma aplinkybių, kuriomis kryptingai buvo siekiama pasisavinti PVM. Vien PVM nesumokėjimas, nėra ta aplinkybė, kuria remiantis galima apriboti teisę į PVM atskaitą. Aplinkybė, jog UAB „ARCH PRO“ bankrotas nebuvo pripažintas tyčiniu, šio ginčo kontekste, yra esminė. Tyčinio bankroto nebuvimas reiškia, kad bankroto proceso metu nebuvo nustatyta, jog UAB „ARCH PRO“ buvo privesta prie bankroto tyčia, t. y., kad pažeidė atsiskaitymų eiliškumą, sąmoningai nemokėjo mokesčių, tačiau atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais.

Todėl teismo argumentai yra nepagrįsti tinkamais įrodymais – iš byloje nustatytų aplinkybių nenustatyta, kad UAB „ARCH PRO“ atliko neteisėtus veiksmus atsiskaitinėjant su kreditoriais. Bankroto atveju LVAT yra suformavęs atskirą taisyklę ir nurodęs, jog „<...> kai kontrahentas dėl finansinio neišgalėjimo, nesant jo veiksmuose sukčiavimo, nesumoka į biudžetą PVM, asmens teisė į PVM atskaitą yra nepaneigiama“ (LVAT 2007 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-345/2007). LVAT administracinėje byloje Nr. A602-133/2013 konstatavo, jog „<...> įmonė, kuri pardavimo PVM nedeklaravo ir nesumokėjo dėl to, kad, žinodama apie bankroto bylos iškėlimo neišvengiamumą, vengė sumokėti mokestį iš esmės panaudodama (pirmenybę teikdama) ne mokesčiams sumokėti ar įmonės veiklos tęstinumui užtikrinti būtinoms išlaidoms padengti, bet atsiskaityti su kitais kreditoriais, tikslingai siekė išvengti su PVM susijusių prievolių, teisėjų kolegijos nuomone, laikytina sukčiavimu PVM <...>“.

Šioje byloje LVAT atskyrė „PVM sukčiavimo“ ir „nemokumo“ sąvokas, pažymėdamas, kad „<...> vien pardavimo PVM nesumokėjimo į biudžetą faktas per se (pats savaime) negali būti pagrindu apriboti pirkėjo teisę į PVM atskaitą <...>“. Teismas nurodė, kad būtina nustatyti, kokios priežastys nulėmė PVM nesumokėjimą, todėl įmonės bankroto atveju svarbu įvertinti, ar mokesčių nesumokėjimas buvo nemokumo priežastis, ar sąmoningas vengimas mokėti mokesčius. Mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai nepagrindžia, kad UAB „ARCH PRO“ bankrotą lėmė ne nemokumas, tačiau kitos priežastys.

„Sukčiavimas“ ir „nemokumas“ yra skirtingos sąvokos, todėl negali būti tapatinami atvejai, kai PVM nesumokamas dėl skirtingų tai sąlygojusių priežasčių. Teismas savo sprendimą grindė tik tomis aplinkybėmis, kuriomis buvo siekiama įrodyti pareiškėjo žinojimą apie PVM nesumokėjimą, tačiau sprendime nenurodė aplinkybių, kurios rodytų neteisėtus UAB „ARCH PRO“ veiksmus, kryptingą veiklą siekiant išvengti PVM. Tai, kad UAB „ARCH PRO“ nepateikė deklaracijos ir galbūt nesumokėjo PVM, savaime nerodo sukčiavimo, priešingai negu savo sprendime nurodė teismas.

Teisingumo Teismo praktikos prasme sukčiavimas visada yra sąmoningas siekimas išvengti PVM ir iš anksto planuojamas bei kryptingas veiksmas. Kadangi UAB „ARCH PRO“ tik po kelių mėnesių buvo iškelta bankroto byla, akivaizdu, kad PVM nesumokėjimą galėjo sąlygoti bloga įmonės finansinė padėtis dėl kitų kontrahentų prievolių nevykdymo ir dėl įmonės finansinės padėties pablogėjimo, kurį galėjo sąlygoti bet kokie ekonominiai veiksniai, tačiau tai savaime nereiškia sukčiavimo. Iš byloje nustatytų aplinkybių nėra jokių aplinkybių, kurios rodytų kryptingą siekį pasisavinti PVM.

Iš mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų nėra pagrindo teigti, jog UAB „ARCH PRO“ vieninteliu paslaugų pardavimo tikslu buvo mokestinės naudos siekimas, taip pat nesurinkta duomenų, kad UAB „ARCH PRO“ sukčiavo PVM tam tikslui UAB „ARCH PRO“ tyčia privedant prie bankroto. Byloje net nėra įrodyta, kad UAB „ARCH PRO“ PVM nesumokėjo, nes mokesčių administratorius UAB „ARCH PRO“ bankroto byloje nebuvo įtrauktas į kreditorių sąrašą. Darytina išvada, kad nenustačius PVM nesumokėjimo fakto ir sukčiavimo aplinkybių, nėra pagrindo svarstyti, ar pareiškėjas dalyvavo tokiame sukčiavime, t. y.

žinojo, ar turėjo galimybę žinoti, jog įsigydamas prekes ir pirkdamas paslaugas jis dalyvauja į sukčiavimą įtrauktame sandoryje.

3. Paslaugų įsigijimas iš UAB „ARCH PRO“ atspindi realų ekonominį sandorį ir nėra fiktyvus, todėl pareiškėjas turi teisę į PVM atskaitą. Prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra mokesčių mokėtojo atlikti prekės įsigijimo ir su šia preke sukurtos pridėtinės vertės realizavimo veiksmai. Pareiškėjas už darbus, kuriuos atliko pati UAB „ARCH PRO“, avansu sumokėjo tiesiai UAB „ARCH PRO“. Už darbus, kuriuos atliko subrangovai, pareiškėjas mokėjo tiesiai subrangovams, nes sąskaitas subrangovai perdavė tiesiai pareiškėjui. Toks atsiskaitymo būdas ir pareiškėjui, ir UAB „ARCH PRO“ buvo greitesnis bei patogesnis. Mokėdamas subrangovams tiesiai pareiškėjas užsitikrino sklandžią statybų eigą, pareiškėjas buvo tikras, kad darbai bus vykdomi tiksliai pagal planą. Mokėjimas tiesiai subrangovams yra normali verslo praktika – tai savaime nepatvirtina, kad UAB „ARCH PRO“ nebuvo pajėgi vykdyti įsipareigojimų. Tai nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjas galėjo žinoti apie tai, jog UAB „ARCH PRO“ planuoja nesumokėti PVM ir sukčiauja. Didžiąją daugumą sąskaitų UAB „ARCH PRO“ apmokėjo pati. Pareiškėjas buvo sąžiningas, visi mokėjimai buvo daromi mokėjimo pavedimais, mokėdamas avansu už paslaugų pirkimą pareiškėjas sumokėjo ir pirkimo PVM, todėl prisiimti atsakomybės dėl tiekėjo PVM nesumokėjimo į biudžetą, jeigu PVM buvo nesumokėtas, pareiškėjas negali. Darytina išvada, jog sandoris tarp UAB „ARCH PRO“ ir pareiškėjo nebuvo fiktyvus, statybos rangos darbai buvo atliekami realiai, ginčo dėl ūkinių operacijų, atvaizduotų sąskaitose faktūrose, turinio taip pat nėra. Kadangi pareiškėjui buvo suteiktos PVM apmokestinamosios paslaugos, už kurias pareiškėjas faktiškai sumokėjo, pareiškėjas 76 517 Lt į PVM atskaitą įtraukė pagrįstai.

4. Pareiškėjas buvo sąžiningas ir todėl teisės į PVM atskaitą neprarado. Teismas netinkamai aiškino ir taikė ETT suformuotą nesąžiningumo (sukčiavimo) doktriną, o kartu netinkamai aiškino ir taikė 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos Nr. 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos nuostatas bei PVMĮ nuostatas. LVAT jurisprudencijoje konstatuota, jog teisės į atskaitą ribojimas gali būti teisėtas ir pagrįstas tuomet, jei, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, nustatoma viena iš trijų alternatyvių aplinkybių – apmokestinamo asmens sukčiavimas, piktnaudžiavimas arba dalyvavimas tokiame sukčiavime (LVAT 2012 m. balandžio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A575-1686/2012).

Šias teisiškai reikšmingas aplinkybes privalo pagrįsti mokesčių administratorius, objektyviai įvertinęs realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį; sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą; taip pat pirkėjo ir pardavėjo veiksmus, turimus skolinius įsipareigojimus tiek sandorių metu, tiek iki ir po jų sudarymo; atsiskaitymo už sandorius formas; tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį; teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius ir pan. Įmones siejantys tarpusavio verslo santykiai ir giminystės ryšiai teismų praktikoje nėra pripažįstama nesąžiningumo prezumpcija – teismas vertindamas įrodymus turėjo vertinti aplinkybių visumą, remtis teisingumo ir protingumo principais.

Pareiškėjas elgėsi rūpestingai ir apdairiai, nes jis tikrino, ar UAB „ARCH PRO“ nėra įtraukta į juridinių asmenų, vengiančių mokėti mokesčius, sąrašą. Ginčo laikotarpiu UAB „ARCH PRO“ buvo PVM mokėtojas, skolų įmonė neturėjo, todėl pareiškėjas neturėjo pagrindo abejoti šios įmonės veikla. Pareiškėjas negalėjo žinoti, kad UAB „ARCH PRO“ veikla gali būti neteisėta ar, kad ši įmonė ketina nesumokėti mokesčių ar jų nesumokės. Įvertinus visas nurodytas aplinkybes, t. y. realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį, sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą, teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius, taip pat remiantis teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas turi teisę į PVM atskaitą, kurią mokesčių administratorius paneigė nepagrįstai.

Mokesčių administratorius nesurinko objektyvių įrodymų, jog pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti, kad UAB „ARCH PRO“ PVM nesumokės, nėra įrodytas UAB „ARCH PRO“ sukčiavimas, nėra įrodyta, jog pareiškėjas kaip nors prisidėjo prie mokesčių nesumokėjimo, pareiškėjo veikloje nebuvo jokių neteisėtų veiksmų, pareiškėjas buvo pakankamai apdairus ir rūpestingas bei sąžiningas. Sąžiningumas yra bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus.

Mokesčių administratoriaus patikrinimo metu nurodytos aplinkybės, kurios neva pagrindžia pareiškėjo nesąžiningumą, neatitinka protingumo principo kriterijų.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 151–154) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Bendrovei teisė į PVM atskaitą buvo paneigta, VMI ir teismo nuomone, nustačius, kad Bendrovė žinojo (turėjo žinoti), kad įsigyjant prekes ir paslaugas dalyvaujama sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje. Sukčiavimo aplinkybė grįsta tuo, kad: Bendrovė ir UAB „ARCH PRO“ ilgą laiką vykdė bendrą ūkinę veiklą; R. S. ir P. Č. yra pusbroliai; Bendrovė suteikė paskolų UAB „ARCH PRO“ ir jos vadovui, apmokėjo UAB „ARCH PRO“ skolas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apmokestinamajam asmeniui iš tikro gali būti atsisakyta suteikti teisę į atskaitą, tačiau tik jeigu atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatyta, kad šis apmokestinamasis asmuo, kuriam patiektos prekės ar suteiktos paslaugos, dėl kurių norima pasinaudoti teise į atskaitą, žinojo ar turėjo žinoti, kad įsigydamas šias prekes ar paslaugas jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu „sukčiavimu PVM“ (angl. fraudulent evasion of VAT; pranc. fraude à la TVA; vok. die Mehrwertsteuerhinterziehung) (žr. Teisingumo Teismo sprendimų bylose Axel Kittel ir Recolta Recycling 56–61 punktus ir Mahagében ir Dávid 45 punktą).

Administracinėje byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad Bendrovė žinojo (turėjo žinoti) apie bankroto bylos iškėlimo neišvengiamumą UAB „ARCH PRO“, pastarosios nemokumą. Veiklos vykdymo metu UAB „ARCH PRO“ pirmenybę teikė ne mokesčių, įskaitant PVM mokėjimui, bet kitoms prievolėms įvykdyti, apie ką aiškiai žinojo Bendrovė, nes padėjo UAB „ARCH PRO“ padengti turimas skolas (dėl to ginčo nėra). Atitinkamai ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad Bendrovė sudarydama ginčo sandorius su UAB „ARCH PRO“ žinojo, jog iki bankroto bylos iškėlimo pastaroji nevykdys (sąmoningai vengs vykdyti, atidėlios vykdymą ir pan.) iš šių sandorių kylančias mokestines prievoles, kad pardavimo PVM, apskaičiuoto nuo ginčo sandorių apmokestinamosios vertės, UAB „ARCH PRO“ į valstybės biudžetą nesumokės. Tokie UAB „ARCH PRO“ veiksmai, šiuo konkrečiu atveju, pagrįstai vertinti, kaip tikslinga veikla siekiant išvengti su PVM susijusių prievolių, kas, teisėjų kolegijos nuomone, patenka į sukčiavimo sąvoką PVM prasme.

Taigi pareiškėjas (apeliantas) žinojo (turėjo žinoti) apie prieš tai aptartas UAB „ARCH PRO“ ginčo laikotarpiu vykdytos veiklos aplinkybes, t. y. ir tai, jog pastaroji nesumokės į valstybės biudžetą nuo ginčo apmokestinamųjų sandorių mokėtinų PVM sumų bei vengs jų mokėjimo iki bus iškelta bankroto byla – veikė nesąžiningai. Pastarojo pobūdžio vertinimą pagrindžia pareiškėjo ir UAB „ARCH PRO“ tarpusavio ryšius atskleidžiančios aplinkybės, kurios yra išsamiai išdėstytos mokesčių administratoriaus surašytuose dokumentuose, taip pat šioje byloje, todėl nebekartotinos.

Apelianto nurodomos aplinkybės dėl UAB „ARCH PRO“ (bankroto byla nepripažinta tyčinė, byloje nėra įrodymų dėl UAB „ARCH PRO“ nepriemokos biudžetui, UAB „ARCH PRO“ nebuvo įtraukta į kreditorių sąrašą) nedaro įtakos priimtinam sprendimui (bendrine prasme), kadangi mokesčių administratorius neturėdamas PVM deklaracijų už 2012 metų rugsėjo – spalio mėnesius negalėjo pareikšti kreditorinio reikalavimo, o bankroto bylos nepripažinimas tyčine nepaneigia UAB „ARCH PRO“ siekio išvengti mokestinės prievolės įvykdymo – ginčo pardavimo PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą, kas pagrįsta faktinių duomenų visuma (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, atsižvelgdama į formuojamą praktiką analogiško pobūdžio administracinėse bylose (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-133/2013), teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą bei teisingą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o UAB „Euro kapitalo fondas“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius