2016-01-12 Nr. ATPB-56-4-68-3-03686-2014-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 2AT-18-693/2016

Teisminio proceso Nr. 4-68-3-03686-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija

2.14

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. M. ir jo įgalioto atstovo advokato Ugniaus Pėdnyčios prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarimo ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. nutarties.

Teisėjų kolegija

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarimu A. M. pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį nubaustas 2000 Lt (579 Eur) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams už tai, kad jis 2014 m. kovo 22 d., apie 21.06 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Škoda Superb“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatytas vidutinis neblaivumo (girtumo) laipsnis, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi, atmetus administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. M. ir jo įgalioto atstovo advokato U. Pėdnyčios apeliacinį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. nutartimi, patenkinus administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. M. ir jo įgalioto atstovo advokato U. Pėdnyčios prašymą, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartis panaikinta ir A. M. byla perduota iš naujo nagrinėti apygardos teismui.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. nutartimi, atmetus administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. M. ir jo įgalioto atstovo advokato U. Pėdnyčios apeliacinį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. M. ir jo įgalioto atstovo advokato U. Pėdnyčios prašymas priimtas ir A. M. administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.

Pareiškėjai, vadovaudamiesi ATPK 30217, 30221 straipsnių nuostatomis, prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti.

Pareiškėjai nurodo, kad, šią bylą antrą kartą išnagrinėjus apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas nepašalino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje konstatuotų esminių ir imperatyvių teisės principų pažeidimų, t. y. abiejų instancijų teismai pažeidė rungimosi, teisės į gynybą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 7, 10 straipsniai) principus, nekaltumo prezumpcijos principą (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis) bei ATPK 257 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, dėl to priėmė neteisingus sprendimus.

Prašyme, išdėsčius BPK 7 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimo turinį, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, rungimosi principo pažeidimas siejamas su apribota teise susipažinti su iš slaptai bendradarbiaujančio asmens gautos informacijos tyrimo medžiaga (įslaptinta) bei 2014 m. gegužės 14–15 d. pažymomis ir apklausti asmenis, kurių parodymai galėjo turėti reikšmės A. M. veiksmų vertinimui. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 18 d. posėdžio metu su gautomis pažymomis A.

M. susipažinti neleido ir jų turinį atskleisti atsisakė, motyvuodamas pažymų neišslaptinimu. Pareiškėjai pažymi, kad tyrimo medžiaga teismui pateikta nebuvo, be to, tyrimas buvo nutrauktas, Lietuvos kriminalinės policijos biuro (toliau – ir LKPB) skirtinguose raštuose nurodant skirtingas tyrimo nutraukimo datas, tačiau teismas šių reikšmingų LKPB teikiamos informacijos neatitikimų nesiaiškino. Pasak pareiškėjų, ne tik A. M., bet ir pačiam teismui neturint galimybės įvertinti itin reikšmingą tyrimo informaciją, būtiną tiesai byloje nustatyti, apeliacinės instancijos teismas neturėjo galimybės priimti teisingą sprendimą, nes pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad teismas, atlikdamas savo konstitucinę priedermę vykdyti teisingumą ir privalėdamas išnagrinėti bylą objektyviai ir teisingai, būtų priverstas priimti sprendimą neturėjęs galimybės susipažinti su visa byloje esančia ir (arba) bylai reikšminga informacija, sudarančia valstybės paslaptį, ar kita įslaptinta informacija, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą išduodamą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Nesant objektyvių galimybių išslaptinti tyrimo medžiagą, ją atskleidžiant teismui ir šalims, nėra objektyvių galimybių teismui šioje byloje vykdyti teisingumo funkcijos, todėl administracinė teisena turėjo būti nutraukta. Pareiškėjai teigia ir tai, kad 2015 m. gegužės 18 d. teismo posėdyje, siekiant įrodyti būtinojo reikalingumo sąlygų buvimą, pateikė prašymus teismui apklausti slaptai bendradarbiaujantį asmenį ir LKPB pareigūnus, susipažinusius su tyrimo medžiaga ir galinčius paaiškinti, kaip kriminalinės žvalgybos pareigūnas turėjo reaguoti analogiškoje situacijoje, kurioje buvo atsidūręs pareiškėjas 2014 m. kovo 22 d. po susitikimo su slaptai bendradarbiaujančiu asmeniu, tačiau teismas šių prašymų netenkino, motyvuodamas tuo, jog pareigūnai neturės teisės duoti su šiomis aplinkybėmis sietinų paaiškinimų net ir neviešame posėdyje.

Prašyme teisės į gynybą ir teisės būti išklausytam principų pažeidimai siejami su realios galimybės duoti išsamius paaiškinimus ribojimu, nes teismas, pasiūlęs duoti išsamius paaiškinimus byloje, atkreipė dėmesį, kad net ir uždarame teismo posėdyje A. M., teikdamas paaiškinimus, turi įvertinti, kad didžioji dalis svarbių išsamiam ir visapusiškam bylos išnagrinėjimui aplinkybių turi valstybės paslapties statusą, o už jos atskleidimą gali būti taikoma teisinė atsakomybė. A. M. nuo pat pradžių siekė paaiškinti savo veiksmus, siekė, kad būtų išklausytas pareigūno (organo), turinčio teisę tokią informaciją žinoti, būtent dėl to nėra jo paaiškinimo prie administracinio teisės pažeidimo protokolo. Pasak pareiškėjų, teismas turėjo įvertinti, ar byla, panaikinus nutarimą, neturėtų būti grąžinta į tą proceso stadiją (administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo), kurioje buvo pažeista A. M. teisė būti išklausytam ir išgirstam (teikti paaiškinimą), nes šia teise efektyviai galima pasinaudoti tik toje administracinio teisės pažeidimo stadijoje, kurioje ji buvo pažeista. Antrą kartą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, paaiškėjo, kad A. M. ribojimas teikti paaiškinimus negali būti pašalintas (net praėjus nemažam laikui, nutraukus tyrimą, jo informacijos reikšmė, LKPB vertinimu, nesumažėjo ir negalėjo būti išslaptinta, jos negalėjo net komentuoti ją žinantys asmenys), tačiau teismas šio esminio trūkumo, turėjusio reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, nevertino ir dėl to nepasisakė nutartyje. Šios teisės pažeidimą, anot pareiškėjų, pripažino ir policija, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodžiusi, kad jai nėra žinomos jokios su būtinuoju reikalingumu sietinos aplinkybės. Dėl minėtų principų pažeidimų, pareiškėjų teigimu, A. M. neteko teisės žinoti teismo sprendimui turinčių reikšmės duomenų, atsižvelgus į juos, pasisakyti apie bylos aplinkybes, pateikti teismui jo gynybai reikšmingų duomenų, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimus liudytojams; taigi A. M. veiksmai buvo kvalifikuoti, neatlikus visų reikšmingų aplinkybių tyrimo.

Pareiškėjai teigia, kad teismas pažeidė ATPK 248, 256–257, 284 straipsnių nuostatas, nes netinkamai rinko ir tyrė įrodymus. Teismas, atmetęs jo prašymą apklausti slaptai bendradarbiaujantį liudytoją, motyvuodamas bylos vilkinimu ir minėto asmens tapatybės atskleidimu, sprendimą priėmė, remdamasis išvestiniais įslaptintais duomenimis (pažymomis), su kuriais A. M. nebuvo leista susipažinti. Teismas nepagrįstai nevertino A. M. pateiktų duomenų apie pažeidimo metu buvusią itin įtemptą geopolitinę situaciją, kurie nors netiesiogiai, tačiau be teisinės atsakomybės grėsmės A. M. paaiškina, kodėl iš slapta bendradarbiaujančio asmens gautą informaciją apie visuomenei gresiantį pavojų jis vertino itin rimtai. Dėl to, pareiškėjų nuomone, teismo nutartis yra pagrįsta tik nedidele dalimi bylai reikšmingų aplinkybių.

Pareiškėjai nurodo ir tai, kad teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos ir visų abejonių aiškinimo kaltininko naudai principus, nes, spręsdamas dėl būtinojo reikalingumo sąlygų, padarė jokiais bylos duomenimis nepagrįstą išvadą, kad grėsusio pavojaus užkardymui, nusikalstamų veiksmų ir asmenų išaiškinimui A. M. galėjo pasirinkti kitą veikimo būdą, išvengdamas vairavimo pats; kad būdamas tikras savo teisumu (tikėdamas pavojaus realumu), A. M. turėjo nepaklusti savo tiesioginio vadovo nurodymui, o po blaivumo patikros vis tiek vykti į darbovietę ir tęsti savo ketinimus organizuoti žvalgybinius veiksmus. Be to, nutartyje nepagrįstai nurodyta, kad A. M. savo vadovo neinformavo apie situaciją, šių aplinkybių nepaneigė jokie byloje surinkti duomenys.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos vyresnysis specialistas Renatas Ivanauskas atsiliepimu į pareiškėjų prašymą prašo jį atmesti.

Pareigūnas nurodo, kad A. M. kaltę, padarius ATPK 126 straipsnio 4 dalyje nurodytą pažeidimą, patvirtina policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai ir byloje surinktų rašytinių įrodymų visuma. Be to, A. M. teisminio proceso metu pripažino pažeidęs KET taisyklių 14 punkto reikalavimus.

Pareigūnas teigia, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką būtinasis reikalingumas turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas: 1) gresiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gresiantis pavojus turi būti realus; 3) gresiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. Pareigūno nuomone, pagal byloje esančius duomenis, Bendrojo pagalbos centro išklotinę ir pranešimo apie pažeidimą garso įrašą negalima daryti išvados, kad A. M. skubėjo į darbovietę patikrinti jam duotos informacijos. Apie pažeidimą pranešęs asmuo nurodė, kad automobilis važiavo negreitai ir vingiuodamas kelyje, be to, pasak pareigūno, A. M. pasirinktas maršrutas taip pat patvirtina, kad greitai nuvykti į LKPB jam nepavyktų, o prieš automobilio priverstinį sustabdymą A. M. pasuko į (duomenys neskelbtini) gatvę, t. y. nuvažiavo į priešingą deklaruojamos atvykimo vietos maršruto pusę. Atsiliepime taip pat pažymima, kad, gavęs informaciją iš slaptai bendradarbiaujančio asmens, A. M. negalėjo žinoti, ar pateikta informacija kelia realų pavojų valstybei, valstybei gresiantis pavojus galėjo būti patvirtintas tik patikrinus informaciją, tad veikti būtinojo reikalingumo sąlygomis iki atvykimo į darbovietę jam nebuvo juridinio pagrindo. Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo nutarties, informacija apie valstybei iškilusį realų pavojų nepasitvirtino, net ir atlikus A. M. duotos medžiagos patikrinimą.

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. M. ir jo įgalioto atstovo advokato U. Pėdnyčios prašymas atmestinas.

Dėl esminių proceso teisės pažeidimų

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą, priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas, patikrina teisės taikymo aspektu (ATPK 30221 straipsnio 13 dalis). Teismas yra saistomas toje administracinio teisės pažeidimo byloje įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria ir jų nevertina, faktinių aplinkybių nenustatinėja, o remiasi pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, patikrindamas, ar nebuvo padaryta esminių proceso teisės pažeidimų, ar buvo tinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos. Dėl to pareiškėjų teiginiai, kuriais iš esmės neigiamos žemesnės instancijos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su tinkamu proceso teisės normų taikymu.

Prašyme pareiškėjai rungimosi, teisės į gynybą, nekaltumo prezumpcijos principų, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus iš esmės grindžia tuo, kad teismas neleido susipažinti su iš slaptai bendradarbiaujančio asmens gautos informacijos tyrimo medžiaga, 2014 m. gegužės 14–15 d. pažymomis, atsisakė apklausti asmenis, kurių parodymai galėjo turėti reikšmės A. M. veiksmų vertinimui, nesudarė galimybių jam duoti išsamius paaiškinimus, galbūt susijusius su įslaptinta informacija; be to, teismui nebuvo pateikta reikšmingų bylos aplinkybių išsiaiškinimui svarbi medžiaga, teismas su ja nesusipažino, dėl to sprendimą priėmė vadovaudamasis išvestiniais įrodymais ir tik nedidele dalimi bylai reikšmingų aplinkybių.

Vienas svarbiausių administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinių yra visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus (ATPK 248 straipsnis). ATPK 256, 257 straipsniai, reglamentuojantys įrodinėjimą administracinių teisės pažeidimų bylose, reikalauja, kad aiškinantis, ar buvo padarytas pažeidimas, ar asmuo dėl to kaltas ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, įrodymų tyrimas ir vertinimas turi būti pagrįstas visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų – tiek teisinančių, tiek kaltinančių – bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-2-2013, 2AT-9-2014, 2AT-49-2014).

Pagal bylos duomenis bei pareiškėjų prašyme nurodytus argumentus, nėra pagrindo pripažinti, kad teismų išvados nepagrįstos išsamiu ATPK numatyta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu, visų proceso metu surinktų įrodymų vertinimu, kaip to reikalaujama ATPK 257 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis šio ATPK straipsnio reikalavimų, išsamiai, visapusiškai, objektyviai ištyrė, išanalizavo ir įvertino nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje esančius įrodymus, tarp jų ir prašytų pažymų bei kriminalinės žvalgybos tyrimo medžiagos turinį, tiek atskirai vienus nuo kitų, tiek palyginęs tarpusavyje, pateikė jų visumos analizę, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. M. ir jo įgalioto atstovo advokato U. Pėdnyčios apeliacinį skundą, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą, kaip to reikalaujama ATPK 30211 straipsnyje, bei atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. nutarties nurodymus, kurie pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį teismui yra privalomi bylą nagrinėjant iš naujo.

ATPK 249 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio kodekso nereglamentuojamų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos santykių atvejais teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) vadovaujasi BPK normomis, taikomomis baudžiamųjų nusižengimų bylų procesui. Taigi, nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas, turi būti laikomasi pagrindinių principų, kurių laikomasi ir baudžiamajame procese, taip pat ir bylos tiesioginio nagrinėjimo teisme bei rungimosi principų, ir asmeniui, patrauktam administracinėn atsakomybėn, turi būti garantuojamos iš esmės tos pačios teisės, kuriomis baudžiamajame procese gali naudotis įtariamasis ir kaltinamasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-20-2013, 2AT-9-2014, 2AT-45-2014, Nr. 2AT-11-2015). Tokia nuostata atitinka ir EŽTT praktiką, pagal kurią administracinių teisės pažeidimų procesas paprastai pripažįstamas baudžiamuoju Konvencijos prasme (Balsytė-Lideikienė prieš Lietuvą, no. 72596/01, judgment of 4 November 2008).

Teismas, nagrinėdamas bylą ir laikydamasis tiesioginio nagrinėjimo teisme principo, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, specialistų paaiškinimus ir eksperto išvadas, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-30-2014). Pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-6-2012).

Rungimosi principas reikalauja, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turėtų lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui (BPK 7 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad EŽTT jurisprudencijoje nurodoma, jog šalių procesinio lygiateisiškumo principas, kaip vienas iš platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos elementų, reikalauja, jog kiekviena šalis turėtų tinkamą galimybę pristatyti bylą tokiomis sąlygomis, kad jos padėtis nebūtų kur kas nepalankesnė, nei priešingos šalies (Pocius prieš Lietuvą, no. 35601/04, judgment of 6 July 2010; Užukauskas prieš Lietuvą, no. 16965/04, judgment of 6 July 2010). Iš esmės tai reiškia, kad šalys turi turėti galimybę žinoti ir pasisakyti dėl visų įrodymų byloje ir pateiktų pastabų, siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui.

Pagal ATPK 30210 straipsnio 2 dalį bylos dėl apeliacinių skundų administracinių teisės pažeidimų bylose nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjas ar teisėjų kolegija, įvertinę bylos aplinkybes, nenusprendžia kitaip. Pagal BPK 9 straipsnio 1 dalį bylos visuose teismuose nagrinėjamos viešai, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja valstybės, tarnybos, profesinės ar komercinės paslapties saugojimo interesams.

Administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos 2015 m. gegužės 18 d. teismo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. nutartimi panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartį ir A. M. bylą perdavus iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, Vilniaus apygardos teisme buvo surengtas žodinis bylos nagrinėjimas. Šio bylos nagrinėjimo metu teismas sprendė A. M. ir jo atstovo advokato dar pirmosios instancijos teisme pateiktą ir šio teismo neišspręstą prašymą bylą nagrinėti neviešame teismo posėdyje. Šis teismas, atsižvelgdamas į bylos esmę, įvertinęs tai, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo išsamius paaiškinimus gali duoti tik neviešame teismo posėdyje, nes tai gali būti susiję su valstybės paslapties atskleidimu ir tam tikrais įstatymo pažeidimais, priėmė teismo protokolinę nutartį bylą nagrinėti neviešame teismo posėdyje. Taigi, tai patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, taisydamas pirmosios instancijos teismo padarytą procesinį pažeidimą, atsižvelgdamas į įstatymo leidėjo numatytas bylų nagrinėjimo teisme viešumo principo išimtis (BPK 9 straipsnio 1 dalis) ir surengdamas neviešus teismo posėdžius, sudarė įstatymuose numatytas galimybes administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui pateikti išsamius paaiškinimus, įrodymus bylai reikšmingų aplinkybių klausimais, taip pat ir klausimais, galbūt susijusiais su dokumentuose esančia įslaptinta informacija (ATPK 272 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėjų argumentas, kad teisė teikti paaiškinimus A. M. buvo užtikrinta tik formaliai, nes jis net ir neviešame teismo posėdyje buvo įspėtas apie atsakomybę dėl valstybės paslapties atskleidimo, nepagrįstas, nes iš apeliacinės instancijos 2015 m. birželio 10 d. teismo posėdžio, kuriame byla buvo pradėta nagrinėti iš esmės ir A. M. pasiūlyta pateikti paaiškinimus, protokolo matyti, kad, priešingai, A. M. teismo pasiteiravus, ar jis nepažeis įstatymų, duodamas galbūt su 2014 m. kovo 22 d. įvykiais ir valstybės paslaptimi susijusius paaiškinimus, teismas tik išaiškino A. M. teisę duoti paaiškinimus, jeigu jis sutinka juos duoti, teisę sakyti tai, ką jis nori pasakyti, ir pažymėjo, kad kai kurie bylos duomenys yra neišslaptinti ir kad byloje yra A. M. paaiškinimas, pateiktas Imuniteto valdybai, kuriame detaliai išdėstytos su įvykiu susijusios aplinkybės. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2015 m. gegužės 18 d. teismo posėdyje būtent įvertinęs tai, jog A. M. paaiškinimai gali būti susiję su valstybės paslapties atskleidimu ir tam tikrais įstatymo pažeidimais, teismas nusprendė surengti neviešą bylos nagrinėjimą. Taigi, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teisė į gynybą ir teisė teikti paaiškinimus nebuvo pažeista ar nepakankamai užtikrinta.

Administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad, bylą nagrinėjant iš naujo, apeliacinės instancijos teismas 2015 m. balandžio 23 d. raštu kreipėsi į LKPB, prašydamas pateikti atlikto informacijos tikrinimo pagal A. M. perduotą slaptai bendradarbiaujančio asmens 2014 m. kovo 22 d. suteiktą informaciją apie galbūt vykdomas planuotas visuotinai pavojingas nusikalstamas veikas tyrimo medžiagą, taip pat pažymas Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). LKPB 2015 m. gegužės 13 d. rašte Vilniaus apygardos teismui nurodė, kad kriminalinės žvalgybos tyrimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2014 m. birželio 13 d. nutrauktas, informacijai apie kriminalinės žvalgybos objektą nepasitvirtinus, taip pat teismui pateikė minėtas įslaptintas pažymas. A. M. atstovui advokatui 2015 m. gegužės 18 d. teismo posėdyje pateikus prašymą išslaptinti ir tyrimo medžiagą, teismas protokoline nutartimi šį prašymą nutarė tenkinti ir 2015 m. gegužės 18 d. raštu kreipėsi į LKPB, prašydamas tyrimo medžiagą išslaptinti. 2015 m. birželio 5 d. LKPB pateikė atsakymą, nurodydamas, kad LKPB Specialioji ekspertų komisija nutarė neišslaptinti kriminalinės žvalgybos tyrimo medžiagos. Taigi, teismas ėmėsi priemonių, siekdamas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti bylos aplinkybes: išreikalavo bylai reikalingą papildomą medžiagą, kurios dalis buvo įslaptinta, ir su ja susipažino, taip pat kreipėsi dėl šios medžiagos išslaptinimo.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismo prašymu buvo iš dalies išslaptinta, kita pažyma – Nr. (duomenys neskelbtini) – LKPB Specialiosios ekspertų komisijos sprendimu nebuvo išslaptinta, nes joje esanti informacija neprarado įslaptinimo tikslingumo. Kriminalinės žvalgybos medžiaga taip pat nebuvo išslaptinta. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad pagal EŽTT praktiką teisė į visiškai rungtynišką procesą gali būti ribojama dėl nusveriančio viešojo intereso, tokio kaip nacionalinis saugumas, poreikio išlaikyti paslaptyje tam tikrus policijos tyrimo metodus arba apsaugoti kito asmens pagrindines teises (Kennedy prieš Jungtinę Karalystę, no. 26839/05, judgment of 18 May 2010; Welke and Białek prieš Lenkiją, no. 15924/05, judgment of 1 March 2011). Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje nurodęs, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo medžiaga nėra išslaptinta, todėl viešinti šios medžiagos aplinkybių teismo procesiniame dokumente negali, padarė pagrįstą išvadą, kad bylos esmė yra ne minimo kriminalinės žvalgybos tyrimo aplinkybės, o administracinėn atsakomybėn šioje byloje patraukto asmens veiksmai, analizuojant juos būtinojo reikalingumo požymių aspektu. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nors A. M. ir nebuvo supažindintas su įslaptinta medžiaga, su kuria susipažino teismas, tačiau minėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas buvo pradėtas būtent pagal paties A. M. perduotą slaptai bendradarbiaujančio asmens 2014 m. kovo 22 d. suteiktą informaciją, t. y. A. M. kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindu tapusią informaciją žinojo, nes pats ją ir pateikė. Dėl to pareiškėjų argumentai, kad teismas priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą, vadovaudamasis tik nedidele dalimi bylai reikšmingų įrodymų, nesusipažinęs su bylai reikšminga medžiaga ir su ja nesupažindinęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens, yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Nepagrįsti pareiškėjų argumentai ir dėl rungimosi principo pažeidimo, teismui atmetus pareiškėjų prašymą apklausti asmenis, kurių parodymai, pareiškėjų teigimu, galėjo turėti reikšmės A. M. veiksmų vertinimui. 2015 m. gegužės 18 d. teismo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad teismas nagrinėjo A. M. atstovo pateiktą prašymą apklausti slaptai bendradarbiaujantį asmenį ir pareigūną, vykdžiusį tyrimą, ir motyvuotai protokoline nutartimi jį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad prašymai apklausti minėtus asmenis yra pertekliniai, nes kriminalinės žvalgybos tyrimas, pradėtas pagal A. M. perduotą slaptai bendradarbiaujančio asmens 2014 m. kovo 22 d. suteiktą informaciją, buvo nutrauktas, nepasitvirtinus kriminalinės žvalgybos objektui, o A. M. klausimai, kuriuos jis norėjo pateikti tyrimą atlikusiam pareigūnui, yra vertinamojo pobūdžio; teismui pateiktose pažymose yra pakankamai informacijos, reikšmingos A. M. atstovo advokato keliamiems klausimams išnagrinėti. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Įrodinėjimas administracinių teisės pažeidimų bylų procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas savaime ATPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, priešingai nei nurodoma pareiškėjų prašyme, nėra pagrindo manyti, jog nagrinėjant bylą buvo padaryti prašyme nurodyti esminiai proceso įstatymo pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. M. ir jo įgalioto atstovo advokato Ugniaus Pėdnyčios prašymą atnaujinti bylą atmesti.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Vladislovas Ranonis

Vytautas Masiokas