2020-11-11 Nr. AB-21215-3-62-3-00143-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2572-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00143-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. liepos 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, (toliau – ir atsakovas) 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2017 m. gegužės 8 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, atsakovo atstovas) kameroje Nr. 114, kurioje dieninis apšvietimas buvo per silpnas. Dėl šių aplinkybių pareiškėjui pablogėjo regėjimas, jam reikia nešioti akinius.

3. Atsakovo atstovas LAVL atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjas kameroje Nr. 114 buvo tik 7 dienas, dirbtinis apšvietimas siekė 171 lx, todėl tai negalėjo sukelti regos pablogėjimo. Pareiškėjas patirtą žalą apibūdino bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (arba) neveikimo bei galbūt atsiradusių pasekmių.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismo Panevėžio rūmai 2019 m. liepos 12 d. sprendimu pareiškėjo E. S. skundą atmetė.

6. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 14 punktą, vertino Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2017 m. balandžio 14 d. raštą Nr. 2.2-2099 ir nustatė, kad 6 korpuso gyvenamojoje kameroje Nr. 114 dirbtinės apšvietos vertė, matuojant įjungus visus dirbtinio apšvietimo šaltinius ir užtamsinus natūralios šviesos šaltinius, siekė 171 lx, todėl buvo nustatytas HN 134:2015 14 punkto pažeidimas.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 10 d. apie 16.30 val. buvo uždarytas į kamerą Nr. 114, o 2017 m. kovo 17 d. prieš pareiškėją kameroje Nr. 112 buvo panaudotos specialiosios priemonės. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra daugiau duomenų apie pareiškėjo buvimą kameroje Nr. 114 ginčo laikotarpiu. Teismas sprendė, kad pareiškėjas kameroje Nr. 114 buvo ne ilgiau kaip 7 dienas.

8. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad HN 134:2015 14 punkto pažeidimas nebuvo toks intensyvus (171 lx reikšmė yra artima HN 134:2015 14 punkte nustatytai 200 lx reikšmei), truko neilgą laiko tarpą – ne ilgiau kaip 7 dienas, dėl to negalėjo atsirasti pareiškėjo skunde nurodoma neturtinė žala. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovo atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

III. 9. Pareiškėjas E. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. liepos 12 d. sprendimą ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

10. Pareiškėjas teigia, kad teismas vadovavosi tik atsakovo atstovo paaiškinimais, netinkamai išnagrinėjo bylą, nes neįvertino pareiškėjo pateiktų įrodymų bei argumentų, jog iki patekimo į LAVL jo regėjimas buvo geras, tačiau po to, kai buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, jo regėjimas suprastėjo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovo atstovas pripažino, jog pareiškėjas buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, neužtikrinant jam tinkamo apšvietimo, todėl pareiškėjui atsirado neturtinė žala.

11. Pareiškėjas aptaria Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką neturtinės žalos atlyginimo aspektu ir laikosi pozicijos, jog jam neturtinė žala turi būti atlyginta.

12. Atsakovo atstovas LAVL atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. liepos 12 d. sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti.

13. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas nenurodo ir nepateikia naujų argumentų ar motyvų, dėl kurių jis nesutinka su skundžiamu teismo sprendimu, apeliacinis skundas grindžiamas analogiškais argumentais kaip ir skundas. Pareiškėjas nepateikė jokių neturtinę žalą pagrindžiančių įrodymų, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir žalos.

14. Atsakovo atstovas teigia, jog sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus, bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala (pasekmės). Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajuto emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo netenkintas pareiškėjo E. S. skundo reikalavimas priteisti 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis LAVL nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2017 m. gegužės 8 d.

16. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nes nenustatė atsakovo atstovo LAVL neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, t. y. nenustatė vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nurodytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, jog jam pabuvus kameroje Nr. 114, suprastėjo jo regėjimas, jis patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta priteisiant 11 000 Eur kompensaciją.

18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje.

20. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.).

21. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu.

22. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

23. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas jo patirtą neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad, jam atliekant bausmę kameroje Nr. 114, dėl per silpno dirbtinio apšvietimo, pablogėjo jo regėjimas, jis yra priverstas nešioti akinius.

24. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių jis patyrė jo nurodytą neturtinę žalą, nustatė, kad pagal Higienos normos HN 134:2015 14 punktą mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, o iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2017 m. balandžio 14 d. rašto Nr. 2.2-2099 matyti, jog, gavus pareiškėjo skundą, buvo atlikta operatyvi kontrolė, kurios metu Dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolu Nr. F-A-138/2017 buvo nustatyta, kad 6 korpuso gyvenamojoje kameroje Nr. 114 dirbtinės apšvietos vertė, matuojant įjungus visus dirbtinio apšvietimo šaltinius ir užtamsinus natūralios šviesos šaltinius, siekė 171 lx, t. y. buvo nustatytas Higienos normos HN 134:2015 14 punkto pažeidimas.

25. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas skunde neteisingai nurodė, jog kameroje Nr. 114 jis praleido 2 mėnesius, kai pareiškėjas šioje kameroje buvo ne daugiau kaip 7 dienas.

26. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs minėtą pažeidimą, nepagrįstai nekonstatavo atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir nenustatė, kad pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų.

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2016 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2848-624/2016 ir kt.).

28. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2183-756/2019 ir kt.).

29. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, EŽTT tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

30. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį, aplinkybes, sunkumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.).

31. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikti jokie įrodymai (iš jų ir medicinos specialistų išvados), kad vien dėl to, kad pareiškėjas 7 paras praleido patalpoje, kurioje nebuvo užtikrinta tinkama dirbtinė apšvieta, jam sutriko sveikata (suprastėjo regėjimas). Akcentuotina, kad teismo išvados negali būti grindžiamos prielaidomis.

32. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pažymėtina ir tai, kad vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau nesant kitų pažeidimų, administracinių teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1819-520/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1874-575/2017; 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017). Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

33. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir nepagrįstai nenustatė pareiškėjo teisių pažeidimo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas, o kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. liepos 12 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo E. S. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo E. S. teisė į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas.

Kitą skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė