2018-10-24 Nr. AB-19039-3-62-3-02298-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2090-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02298-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI, atsakovas) 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad Kauno TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2016 m. gegužės 16 d. perpildytoje kameroje, kurioje nuolat buvo laikomi keturi jauni asmenys, su kuriais nesutarė. Kreipėsi į administraciją dėl perkėlimo į kitas patalpas, tačiau į jo prašymą nebuvo reaguojama.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui visą kalinimo laikotarpį teko nuo 3,75 iki 15.59 kv. m kameros ploto, be to, kameroje nuteistųjų skaičius nėra pastovus. Pareiškėjas taip pat galėjo eiti pasivaikščioti į kiemelį su sporto įranga, į sporto kambarį su teniso stalais, kompiuterių klasę, biblioteką, skaityklą, koplyčią. Atsakovo teigimu, pareiškėjas patirtą neturtinę žalą argumentuoja nekonkrečiai. Pareiškėjas vieną kartą buvo apžiūrėtas psichiatro, kuris jam nustatė adaptacijos sutrikimą. Apžiūra vyko pirmosiomis atvykimo į Kauno TI dienomis, todėl adaptacijos naujoms sąlygoms sutrikimai yra normalus reiškinys. Pirminio psichologinio vertinimo metu nustatė, jog pareiškėjo būsena stabili, emocinis fonas ramus, kameroje prisitaikęs, sutaria, psichine sveikata nesiskundžia.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjo P. D. skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam būnant Kauno TI nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis, t. y. jis buvo kalinamas perpildytose kamerose.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2016 m. gegužės 16 d. buvo laikomas Kauno TI. Iš atsakovo atstovo pateiktos 2017 m. vasario 14 d. pažymos Nr. 11-733 apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI, teismas nustatė, kad pareiškėjas visą vertinamąjį laikotarpį buvo kalinamas kamerose Nr. 168, Nr. 326, Nr. 162, Nr. 141, kuriose pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimas, todėl pareiškėjo argumentus šiuo aspektu vertino kaip nepagrįstus.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, jog jį kameroje laikė kartu su jaunais nuteistaisiais, su kuriais jis nesutarė ir prašė pareigūnų, kad būtų perkeltas į kitas kameras, tačiau į jo pageidavimus nebuvo atsižvelgta. Teismas pažymėjo, kad minėtas aplinkybes patvirtinančių kitokių duomenų pareiškėjas į bylą nepateikė. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų skundęsis nesutarimais su kitais nuteistaisiais, prašęs priemonių šiam nepatogumui spręsti, todėl pareiškėjo argumentus laikė deklaratyvaus pobūdžio ir atmetė kaip nepagrįstus.

9. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, nes jis nenurodė, į kokius konkrečius pareigūnus kreipėsi, nenurodė konkretaus su pareiškėjo teisių pažeidimu susijusio atvejo, todėl bendro pobūdžio, abstraktūs, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

10. Teismas nurodė, kad gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas prieštaravimų dėl atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie jo sveikatos būklę neginčijo, todėl teismas nurodė, kad neturi pagrindo netikėti atsakovo atsiliepime į skundą nurodytomis aplinkybėmis, o pareiškėjo argumentus atmetė.

11. Teismas sprendė, kad nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo psichinei ar fizinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

12. Remdamasis ginčui aktualiomis teisės aktų nuostatomis, įvertinęs aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Kauno TI) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Kauno TI.

III. 13. Pareiškėjas P. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi Kauno TI pateikė neteisingus duomenis apie kamerų plotą, neatsižvelgė į tai, kad dalį kameros ploto užima baldai, todėl kameros plotas dėl to sumažėja. Kadangi pareiškėjas yra suimtas, jam sunku gauti ir pateikti įrodymus, patvirtinančius jo skundo teiginius dėl kalinimo sąlygų. Prašė, priimant sprendimą, vadovautis teismų praktika ir jo skundą tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui P. D., kurią pareiškėjas kildina iš Kauno TI neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2016 m. gegužės 16 d.

15. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad jam būnant Kauno TI, nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, jam teko apie 2 kv. m kameros ploto. Be to, jis buvo kalinamas su jaunais asmenimis, dėl to patyrė didelį stresą, įtampą, depresiją.

16. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Kauno TI neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų, žalos padarymo fakto, pareiškėjo skundą atmetė.

17. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, spręsdamas dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, nepagrįstai iš kameros ploto neatėmė baldų užimamo ploto, vadovavosi Kauno TI pateiktais melagingais duomenimis apie kamerų plotą, todėl nepagrįstai jo skundą atmetė.

18. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, <...> apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

20. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

21. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Kauno TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

22. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo teiginių, susijusių su vienam asmeniui kameroje tenkančiu plotu, pažymi, kad, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsižvelgdamas į atsakovo byloje pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus, jose laikomų asmenų skaičių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkanti ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad teisės aktai nenumato, jog iš bendro kameros ploto turi būti atimamas baldų užimamas plotas. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į baldų užimamą plotą atsižvelgiama tuo atveju, kai nustatoma, kad Konvencijos 3 straipsnio prasme buvo ploto normos pažeidimas, tačiau apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, baldais ir kitais įrenginiais užimamas plotas iš bendro kameros ploto neatimamas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nenustatęs kamerų ploto normos pareiškėjo atžvilgiu pažeidimo, pagrįstai vienam asmeniui tenkantį plotą apskaičiavo neatėmus baldų užimamo ploto. Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neatsižvelgė į baldų užimtą plotą, todėl neteisingai apskaičiavo vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, yra nepagrįsti ir atmestini.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo abejoti atsakovo 2017 m. vasario 14 d. pažymoje Nr. II-733 „Apie P. D. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje“ pateiktais duomenimis, kadangi pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą abejoti pateiktais duomenimis. Kadangi šiuo atveju teismas nenustatė, jog Kauno TI pareigūnai būtų pažeidę imperatyvias teisės aktų nuostatas ar kad jų veiksmai būtų neteisėti, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai atmestas kaip neįrodytas. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškė savo poziciją dėl bylos aplinkybių vertinimo, tačiau proceso šalies pateiktas ištirtų įrodymų vertinimas, nepaneigus tirtų įrodymų kitais, teismui nėra privalomi. Nesant naujų įrodymų, paneigiančių teismo padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir ar padarė pagrįstas išvadas, remdamasis surinktais įrodymais.

24. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė