2020-08-19 Nr. AB-15192-3-61-3-00791-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-4460-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00791-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. K. (A. K.), S. K. ir pareiškėjų M. A. (M. A.), F. A. (F. A.), R. K. (R. Q.) ir M. K. (M. K.), atstovaujamų pagal įstatymą A. K. (A. K.) ir S. K., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. K. (A. K.), S. K. (S. K.) ir pareiškėjų M. A. (M. A.), F. A. (F. A.), R. K. (R. Q.) ir M. K. (M. K.), atstovaujamų pagal įstatymą A. K. (A. K.) ir S. K., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. K. (A. K.) ir S. K. (toliau – ir pareiškėjai, atskirai – ir pareiškėjas, pareiškėja) bei pareiškėjai M. A., F. A., R. Q. ir M. K. (M. K.), atstovaujami pagal įstatymą tėvų A. K. ir S. K., kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2020 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-13 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad prieglobsčio prašymą motyvavo tuo, jog Tadžikistano Respublikoje jiems kyla pavojus dėl pareiškėjo priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai (toliau – ir (duomenys neskelbtini), dėl ko pareiškėjui kyla grėsmė būti įkalintam dėl jam pareikštų kaltinimų ekstremizmu.

3. Pareiškėjai nesutikimą su Sprendimu grindė šiais pagrindiniais argumentais:

3.1. Pareiškėjas apklausų metų nurodė, kad 2015 m. gruodžio mėnesį Teherane vyko kasmetinė Irano organizuojama konferencija, kurioje dalyvavo (duomenys neskelbtini) pirmininkas ir muftijus iš Tadžikistano, taip pat buvo pakviestas Tadžikistano konsulas. Pareiškėjas pasakojo, kad tie, kurie studijavo Irane, iš Tadžikistano ambasados gavo kvietimus dalyvauti konferencijoje. Pats pareiškėjas sulaukė skambučio iš Tadžikistano konsulo, kuris jam pranešė, kad Irane yra toks renginys, ir pasakė, kad iš gyvenamosios vietos, kur gyvena pareiškėjas, jeigu ten yra tadžikų, ir jeigu jie nori, juos pareiškėjas gali atvežti į konferenciją. Pareiškėjas surinko 15–16 žmonių ir atvežė į Teheraną. Atsakovo nustatyti prieštaravimai, kad pareiškėjas painiojo konferencijos įvykių eiliškumą (kaip atvyko (duomenys neskelbtini) pirmininkas ir atsakė į klausimus) nėra esminiai, jog ši pareiškėjo pasakojimo dalis nebūtų laikoma nustatytu faktu. Atsakovas šiai pasakojimo daliai nepagrįstai nepritaikė abejonės privilegijos ir nepripažino nustatytu faktu. Atsakovas privalėjo taikyti abejonės privilegiją ir jo pasakojimui apie 2017 metų įvykius, kad į jo namus atvažiavo asmenys iš Vidaus reikalų ministerijos ir išsivežė pareiškėją į Vidaus reikalų ministerijos skyrių;

3.2. Atsakovas konstatavo, jog: 1) medicininės ekspertizės dokumentas Nr. 7453 buvo išduotas Respublikinio teismo medicinos eksperto, o pareiškėjas nurodė, kad ekspertizė buvo atlikta Nacionalinio medicinos centro „(duomenys neskelbtini)“ 15-ame korpuse; 2) Respublikinio teismo medicinos ekspertizės centro darbo laikas yra nuo 8 val. iki 17 val., o pareiškėjo ekspertizė atlikta 19.50 val. Šios įstaigos yra susijusios dėl tarpusavio bendradarbiavimo, todėl medicininės ekspertizės išdavimo adresas gali skirtis, bei atsižvelgiant į tai, jog, pasibaigus darbo laikui, įstaigose dirba budintys medikai, alogiška teigti, kad pareiškėjui medicininė ekspertizė nebuvo atlikta;

3.3. Departamentas privalo vertinti tiek asmens nurodytas aplinkybes, tiek ir bendrą informaciją apie situaciją kilmės valstybėje, siekdamas įvertinti pareiškėjo teiginių patikimumą bei baimės patirti persekiojimą (rimtą žalą) pagrįstumą. Vien tai, kad atsakovas nerado informacijos apie tardymo skyrių, nesuponuoja išvados, jog toks skyrius neegzistuoja. Pareiškėjas aiškiai ir detaliai nurodė, kur yra Vidaus reikalų ministerijos Tardymo skyrius, bei pateikė tai pagrindžiančius įrodymus – šaukimus atvykti į apklausas 2016 m. lapkričio 7 d. ir 2017 m. spalio 20 d.;

3.4. Nors pareiškėjas ir nebuvo įtrauktas į aktyvistų sąrašą, tačiau Departamentas laikė nustatytu faktu tai, jog: 1) pareiškėjas iki 2017 metų gyveno Irane bei studijavo (duomenys neskelbtini) universitete; 2) pareiškėjas išpažįsta islamo sunitų tikėjimą, vadovaujasi (duomenys neskelbtini) mokykla; 3) pareiškėjas yra eilinis (duomenys neskelbtini) narys. Atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija prieštarauja byloje jo paties surinktiems įrodymams bei nustatytiems faktams, todėl negali būti laikomas pagrįstas atsakovo argumentas, jog mažai tikėtina, kad pareigūnai pareiškėju galėjo domėtis dėl jo formalaus priklausymo (duomenys neskelbtini), religijos ar bendradarbiavimo su aukštas pareigas užimančiais (duomenys neskelbtini) nariais, pažymint, kad net gyvendamas Irane pareiškėjas toliau vykdė (duomenys neskelbtini) veiklą;

3.5. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas 2016 metais buvo nufilmuotas, tačiau tyrimo metu nenustatyta, kad tokio pobūdžio vaizdo įrašas būtų paviešintas. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo padarytas antrasis vaizdo įrašas, kuris būtų nukreiptas į (duomenys neskelbtini), kadangi jis su šeima išvyko iš Tadžikistano, todėl atsakovo argumentas, jog tokio pobūdžio vaizdo įrašas nebuvo viešai paskelbtas, nepagrįstas;

3.6. Akivaizdu, kad hidžabo nešiojimas pareiškėjai yra itin svarbi identiteto dalis, todėl, įvertinus, be kita ko, tai, kad moterims liepiama nusiimti hidžabą, o jei jos prieštarauja, tai gali būti padaryta jėga, atsakovas nepagrįstai neatliko visapusiškos individualios pareiškėjos padėties vertinimo (nevertino hidžabo, kaip religinio identiteto svarbos pareiškėjai) ir to, kokias pasekmes turės pareiškėja ir jos šeimos nariai, susidūrus su gresiančiais jiems veiksmais Tadžikistane toliau praktikuojant savo religiją (hidžabo nešiojimą);

3.7. Tos aplinkybės, kurias pareiškėjai nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, visiškai atitinka Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Departamentas jų nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje;

3.8. Nepagrįstas Departamento vertinimas, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo kriterijų. Pareiškėjai turi visišką baimę, jog kilmės valstybėje jiems gresia persekiojimas ir pavojus sveikatai / gyvybei bei laisvei dėl pareiškėjo priklausymo (duomenys neskelbtini), o tai, nesant pagrindo pripažinti persekiojimu Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti pripažinta pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas nesutikimą su skundu grindė šiais pagrindiniais argumentais:

5.1. Pareiškėjai prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad: jiems kyla pavojus Tadžikistano Respublikoje dėl priklausymo (duomenys neskelbtini); baiminasi būti įkalinti; jiems buvo pareikšti kaltinimai dėl ekstremizmo. Sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų, kadangi tyrimo metu jie nepateikė jokios patikimo informacijos, leidžiančios manyti, kad jų baimė kilmės šalyje patirti persekiojimą ar smurtą yra pagrįsta. Tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjai praeityje patyrė persekiojimui prilygstančius veiksmus kilmės valstybėje, kad yra vykdomas pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas. Dėl patikimumo stokos buvo atmesti ir pareiškėjų pateikti rašytiniai įrodymai (šaukimai, nutartis, ekspertizė). Pareiškėjams Sprendimu taip pat nebuvo suteikta papildoma apsauga, kadangi jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1–2 dalyse;

5.2. Priimdamas Sprendimą Departamentas vadovavosi pareiškėjų pateikta informacija, įvertino pareiškėjų pasakojimus tiek tarpusavyje, tiek ir surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste. Atsakovas net tris kartus atliko pareiškėjo apklausą ir vieną pareiškėjos apklausą, taip pat kreipėsi dėl papildomos informacijos tiek į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, tiek į (duomenys neskelbtini), įvertino pareiškėjo pasakojimą ir pateiktus rašytinius įrodymus;

5.3. Nepagrįsti skundo teiginiai, jog pareiškėjo pasakojimai buvo pakankamai detalūs ir nuoseklūs. Pareiškėjo pasakojimas tiek apie 2015 metais vykusią konferenciją, tiek apie 2016 metais ir 2017 metais vykdytas tariamas pareiškėjo apklausas, buvo ne tik paviršutiniški, neišsamūs, bet ir prieštaraujantys kilmės valstybės informacijai – pareiškėjas negalėjo nurodyti konferencijos pavadinimo, jos temos, kur ji vyko ir kokia buvo jos trukmė. Tokia pati situacija ir su 2016 metais ir 2017 metais vykusiomis apklausomis. Be to, atskirų apklausų metu pareiškėjas iš esmės pateikė po tris šių tariamų įvykių versijas, įskaitant ir 2015 metų konferenciją. Pareiškėjo pasakojimas turėjo trūkumų, kurie buvo esminiai;

5.4. Ne vien dėl medicininės ekspertizės išdavimo adreso ir darbo laiko Departamentas pareiškėjui atliktos ekspertizės autentiškumą vertino kritiškai. Pareiškėjas skirtingai nurodė ekspertizės gavimo aplinkybes. Tyrimo metu nustatyta, kad pateiktoje ekspertizėje remiamasi negaliojančios redakcijos teisės aktu. Be to, atsakovas nustatė ekspertizę atlikusios įstaigos pavadinimo neatitikimus. Departamentas nerado informacijos apie Tadžikistano Respublikinio teismo ir kriminalistikos ekspertizės centro skyrių, nei apie tokio skyriaus darbuotoją ar ekspertą. Buvo surinkta informacija, kur dirba medicinos ekspertas. Tyrimo metu nebuvo rasta informacijos apie medicininę formą, kurią pateikė pareiškėjas, bei jos naudojimą Tadžikistane;

5.5. Pareiškėjo argumentai, kad jis tiksliai nurodė Vidaus reikalų ministerijos Tardymo skyriaus vietą, įvertinus šaukimų turinį ir viešai prieinamų šaltinių visumą, yra nepagrįsti. Tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjo pateiktuose šaukimuose nėra laikomasi įstatymuose tokiems dokumentams nustatytų reikalavimų;

5.6. Departamentas nustatė, jog pareiškėjas buvo eilinis (duomenys neskelbtini) narys. Vien formalus buvimas partijoje Tadžikistano informacijos kontekste nepagrindžia persekiojimo grėsmės. Vien aplinkybė, kad pareiškėjo pasakojimai apie tariamas apklausas nebuvo išsamūs, nuoseklūs ir detalūs, bei tai, kad skirtingų apklausų metu pareiškėjas teikė vis kitokią informaciją, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas apklausiamas dėl (duomenys neskelbtini) nebuvo. Pareiškėjas nėra įtrauktas į Tadžikistano Respublikos Nacionalinio banko publikuojamą asmenų, susijusių su terorizmu, sąrašą, nei į ieškomų asmenų sąrašą. Be to, Departamento duomenimis, asmenys, kurie yra siejami su (duomenys neskelbtini), yra sulaikomi, teisiami, jiems skiriamos baudos. Tačiau pareiškėjo nurodytoje istorijoje tokių veiksmų nebuvo atliekama. Anot pareiškėjo, jis buvo apklausiamas, vėliau paleidžiamas „susitarus“, jog ateis, kai parsiveš savo šeimą iš Irano, ar kitą dieną, po vizito pas gydytoją. Tokie Tadžikistano teisėsaugos veiksmai nėra būdingi persekiojant ekstremizmu kaltinamus asmenys;

5.7. Nesuprantamas pareiškėjo teiginys dėl argumento, kad „tokio pobūdžio vaizdo įrašas būtų paviešintas“. Pareiškėjas teigia, kad jis išvyko iš Tadžikistano, todėl antras vaizdo įrašas ir nebuvo padarytas. Tačiau Išvadoje Departamentas nereferuoja į jokį antrą vaizdo įrašą. Kilmės valstybės informacija patvirtina, kad filmuojami ir publikuojami buvo (duomenys neskelbtini) narių vaizdo įrašai. Be to, minėtas vaizdo įrašas nebuvo paviešintas. Nėra aiškūs ir pareiškėjo motyvai ir tikslai – pats nuvykdavo į apklausas. Tyrimo metu nenustatyta ir tikėtino motyvo pareigūnams domėtis pareiškėjo epizodinio pobūdžio veikla (duomenys neskelbtini) iki jos uždraudimo ar jo religiniais įsitikinimais, nei tikėtino tikslo jiems turėti jo atsakymus į pareiškėjo pateiktus klausimus, nei šių klausimų ir / ar atsakymų reikšmingumo baudžiamojo proceso kontekste;

5.8. Nepagrįsti pareiškėjų teiginiai, susiję su hidžabo nešiojimu. Pareiškėja apklausos metu nurodė, kad netinkamą elgesį dėl nešiojamo hidžabo ji patyrė apklausos metu. Jokių kitų pasakojimų, susijusių su hidžabo nešiojimu, ji nepateikė. Pareiškėjos pasakojimas apie apklausas, kurių metu jai buvo nurodyta nusiimti hidžabą, buvo atmestas dėl patikimumo stokos. Be to, tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėja praeityje būtų patyrusi netinkamą elgesį dėl hidžabo nešiojimo;

5.9. Nei pareiškėjų nurodyti įvykiai, nei kilmės valstybės informacija nepagrindė pareiškėjų baimės patirti persekiojimą. Pareiškėjai Departamentui nenurodė kitų kilmės valstybėje jiems kylančių grėsmių, todėl Departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstą tikimybę, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie tokiu būdu bus baudžiami, kad jiems asmeniškai kiltų grėsmė, jog jiems bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

7. Teismas nustatytų faktinių aplinkybių kontekste vadovaudamasis Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 115–116 punktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, pažymėjo, kad nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas studijavo Irane, priklauso (duomenys neskelbtini) partijai, yra eilinis jos narys, jo žmona anksčiau priklausė (duomenys neskelbtini) partijai, tačiau nuo 2010 metų joje nedalyvauja, pareiškėjai yra musulmonai, pareiškėjo žmona dėl hidžabo dėvėjimo galėjo turėti tam tikrų nemalonumų savo kilmės valstybėje Tadžikistane.

8. Teismas nurodė, kad atsakovas, įvertinęs nenuoseklius pareiškėjo pasakojimus, pateiktus apklausose, konstatavo, kad: nėra nustatyti faktai, jog pareiškėjas 2015 metais dalyvavo konferencijoje; 2016 metais ir 2017 metais buvo tardomas; jam yra iškeltos baudžiamosios bylos dėl ekstremizmo; nėra nustatyti faktai dėl pareiškėjo kreipimosi į medicinos įstaigą dėl ekspertizės; pareiškėjo pateikti šaukimai neturi įrodomosios galios.

9. Teismas pažymėjo, kad nenuoseklus faktinių aplinkybių atskleidimas apklausų metu yra pagrindas kilti abejonėms dėl nurodomų faktų egzistavimo, jų atitikimo objektyvumo kriterijui, todėl vertinant įrodymų visumą, faktinės aplinkybės, dėl kurių teikiami prieštaringi duomenys, arba pripažįstamos objektyviai egzistuojančiomis, arba jos atmetamos kaip neįrodytos (nepagrįstos). Šiuo atveju atsakovas turėjo teisinį pagrindą pripažinti, kad pareiškėjo parodymai, jog pareiškėjas 2015 metais dalyvavo konferencijoje, 2016 metais ir 2017 metais buvo tardomas, jam yra iškeltos baudžiamosios bylos dėl ekstremizmo, yra nenuoseklūs ir prieštaringi, o visuma kitų surinktų ir tirtų įrodymų pareiškėjo nurodomų aplinkybių nepatvirtina. Todėl atsakovas galėjo nevertinti šių faktų kaip objektyviai egzistuojančių. Teismas pabrėžė, kad Išvadoje atsakovas detaliai pagrindė, kodėl jis nevertino atitinkamų faktų įrodytais. Teismas nenustatė, kad atsakovo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas neatitiktų teisės aktų reikalavimų.

10. Teismas nurodė, kad atsižvelgus į pareiškėjos pasakojimo trūkumus, Departamentas pažymėjo, jog yra mažai tikėtina, jog ji buvo apklausiama. Pareiškėjos pasakojimas apie apklausas Tadžikistane nepasižymėjo nei detalumu, nei išsamumu. Pasakojimas buvo abstraktus, taip pat neįtikinamas įvertinus jį kilmės valstybės informacijos kontekste. Sprendime konstatuota, jog nėra tikėtina, jog pareiškėja Tadžikistano Respublikoje buvo apklausiama, t. y. jos pasakojimas apie apklausas, susijusias su (duomenys neskelbtini), religija, Iranu, nebuvo pripažintas patikimu įrodymu.

11. Teismas pažymėjo, kad Sprendime nurodyta, jog tikėtina, kad grįžusi į kilmės valstybę pareiškėja galėjo sulaukti priekabių dėl hidžabo nešiojimo. Tačiau, atsižvelgus į tai, kad jos pasakojimas apie apklausas, kurių metu pareiškėja tariamai sulaukė nurodymų nusiimti hidžabą, nelaikytinas pakankamu įrodymu. Tyrimo metu nenustatyta aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog pareiškėja dėl dėvimo hidžabo faktiškai patyrė netinkamą elgesį praeityje. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3618-415/2020 konstatavo, jog neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad oficialiosios politikos kilmės valstybėje (Tadžikistane) pagrindu vykdomi veiksmai, ribojimai dėvėti hidžabą bei su tuo susijęs elgesys atitinka kankinimų ar nežmoniško elgesio definiciją, kaip tai apibrėžiama teisės aktuose bei jų nuostatas aiškinančioje EŽTT jurisprudencijoje.

12. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, jog nenustatyta, kad pareiškėjai praeityje patyrė persekiojimui prilygstančius veiksmus Tadžikistano Respublikoje, taip pat nenustatyta, jog Tadžikistane yra vykdomas pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas, kad surinkta informacija nepagrindžia tikimybės, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai patirs tokio pobūdžio veiksmus. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad pareiškėjams gali būti suteiktas pabėgėlio statusas Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies pagrindu.

13. Teismas pažymėjo, kad be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso pareiškėjams bei jų nepilnamečiams vaikams suteikimo, prieglobsčio prašytojai nenurodė kitų kilmės valstybėje jiems kylančių grėsmių. Atsakovas tas pačias aplinkybes vertino ir papildomos apsaugos suteikimo aspektu.

14. Teismas nurodė, kad prieglobsčio prašytojų baimė patirti ribojimus, susijusius su priklausymu (duomenys neskelbtini) ar dėvėti hidžabą, yra visiškai pagrįsta, tačiau pagal gresiančių veiksmų formą ir pobūdį jie nekelia pavojaus prieglobsčio prašytojų gyvybėms, neprilygsta kankinimams, žiauriam, nežmoniškam elgesiui arba orumo žeminimui. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Pareiškėjų kilmės šalyje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl jie taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

15. Teismas konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas.

III. 16. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

17. Pareiškėjai nesutikimą su skundžiamu teismo sprendimu iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismui skunde nurodytais analogiškais argumentais.

18. Pareiškėjai akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atlikta tinkama faktinė jų atvejo analizė (apimanti ir kilmės šalies informaciją), o tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjų prieglobsčio prašymas bei jų paaiškinimai nebuvo įvertinti visų surinktų duomenų visumoje.

19. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad tos aplinkybės, kurias jie nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, visiškai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Departamentas ir pirmosios instancijos teismas jų nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo buvo atisakyta suteikti pareiškėjams pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

20. Pareiškėjai pažymi, kad tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, jog Departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turėtų būti įvertintos Departamento ir skundžiamo teismo sprendimo dalys dėl papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo.

21. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

22. Atsakovas nesutikimą su apeliaciniu skundu iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismui atsiliepime į skundą nurodytais analogiškais argumentais.

23. Atsakovo vertinimu, skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į pareiškėjų reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjų (Tadžikistano Respublikos piliečių) A. K. ir S. K. bei jų atstovaujamų nepilnamečių vaikų M. A., F. A., R. K. ir M. K. skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Departamento 2020 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-13, kuriuo pareiškėjams ir jų nepilnamečiams vaikams nesuteikti pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį iš naujo, pagrįstumas ir teisėtumas.

25. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pritarė atsakovo pozicijai, jog nenustatyta, kad pareiškėjai praeityje patyrė persekiojimui prilygstančius veiksmus Tadžikistano Respublikoje, taip pat nenustatyta, jog Tadžikistane yra vykdomas pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas, kad surinkta informacija nepagrindžia tikimybės, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas ir (ar) pareiškėja patirs tokio pobūdžio veiksmus, t. y. nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad pareiškėjams ir jų nepilnamečiams vaikams gali būti suteiktas pabėgėlio statusas pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatas. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, jog be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso pareiškėjams bei jų nepilnamečiams vaikams suteikimo, prieglobsčio prašytojai (pareiškėjai) nenurodė kitų kilmės valstybėje jiems kylančių grėsmių, todėl pagrįstai atsakovas tas pačias aplinkybes vertino ir papildomos apsaugos suteikimo pagrindų aspektu ir nenustatė, jog pareiškėjams ir jų nepilnamečiams vaikams turi būti suteikta papildoma apsauga.

26. Pareiškėjai su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl ginčo esmės ir padarytomis išvadomis dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nesutinka, akcentuoja, kad pareiškėjams Tadžikistano Respublikoje kyla pavojus dėl pareiškėjo priklausymo (duomenys neskelbtini) (pareiškėjui kyla grėsmė būti įkalintam dėl jam pareikštų kaltinimų ekstremizmu), pareiškėjai taip pat kyla grėsmė dėl hidžabo nešiojimo, ir laikosi pozicijos, kad jų skundas turėjo būti patenkintas.

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

28. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

29. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

30. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

31. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.)

32. Aprašo 116.1 punkte nurodyta, kad remdamasis nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje gresia žala bei koks yra šios žalos pobūdis. Nustačius, kad prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje gresia žala, vertinama, ar ši žala gali būti laikoma persekiojimu. Nustačius, kad prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje gresianti žala prilygsta persekiojimui, vertinama, ar šis persekiojimas prieglobsčio prašytojui gresia dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų.

33. Vertinant prieglobsčio prašytojo pateiktus faktinius duomenis atsižvelgiama į visus byloje surinktus įrodymus ir nustatytus faktus. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai išsamus ir detalus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs ir neprieštaringi; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas ir patikimumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu visi ar tam tikri prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys paneigiami arba pripažįstami nepatikimais, jie yra atmetami ir toliau nenagrinėjami. Prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys, kurie yra patvirtinti kitais įrodymais arba pripažįstami patikimais, laikomi nustatytais faktais. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir patikimas, prieglobsčio prašytojui taikomas abejonės privilegijos principas, t. y. tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų, kurie nebuvo atmesti, vertinamos jo naudai ir netrukdo laikyti tokius duomenis nustatytais faktais (Aprašo 116 p.).

34. Kaip minėta, pareiškėjai prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės motyvuoja tuo, kad kilmės valstybėje jiems kyla pavojus dėl pareiškėjo priklausymo (duomenys neskelbtini), nes pareiškėjui kyla grėsmė būti įkalintam dėl jam pareikštų kaltinimų ekstremizmu. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų nurodytus argumentus, dėl kurių jiems kyla pavojus kilmės valstybėje, nustatė, jog pareiškėjai studijavo (duomenys neskelbtini) universitete Irane, pareiškėjas buvo eilinis (duomenys neskelbtini) narys, o pareiškėja nepriklauso (duomenys neskelbtini) (anksčiau priklausė, tačiau nuo 2010 metų partijos veikloje nedalyvauja), pareiškėjai yra musulmonai, kad pareiškėja dėl hidžabo dėvėjimo galėjo turėti tam tikrų nemalonumų savo kilmės valstybėje. Departamentas, įvertinęs pareiškėjo apklausų duomenis (nenuoseklius pareiškėjo pasakojimus), konstatavo, kad nėra nustatyti faktai, jog pareiškėjas 2015 metais dalyvavo konferencijoje, kad jis 2016 ir 2017 metais buvo tardomas, kad jam yra iškeltos baudžiamosios bylos dėl ekstremizmo, taip pat nenustatė fakto dėl pareiškėjo kreipimosi į medicinos įstaigą dėl ekspertizės, nesirėmė pareiškėjo pateiktais šaukimais.

35. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo Sprendime detaliai nurodytus pareiškėjo apklausų metu pateiktus paaiškinimus, kurie nepasižymėjo detalumu ir išsamumu, pažymi, kad atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, jog pareiškėjui turėjo būti taikoma abejonės privilegija, konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo nesutikti su atsakovo padarytomis išvadomis, dėl kurių pareiškėjui negali būti taikoma abejonės privilegija. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių įtikinamų argumentų, dėl kurių pareiškėjo pateikta informacija (istorija ) apie 2016 ir 2017 metų įvykius, apie vaizdo įrašą, patirtus sužalojimus, turėtų laikoma nustatytu faktu, konstatuota, jog Tadžikistane yra vykdomas pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas dėl jo veiklos (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti daroma išvada, kad vien formalus pareiškėjo buvimas (duomenys neskelbtini) nariu pagrindžia persekiojimo grėsmę. Pažymėtina, kad atsakovas pareiškėjo paaiškinimus (pasakojimą) vertino surinktų duomenų apie padėtį pareiškėjų kilmės šalyje kontekste. Atsakovo Išvadoje detaliai nurodyta surinkta informacija apie kilmės valstybėje vadžios atstovų atliekamus veiksmus prieš (duomenys neskelbtini) narius, asmenis, kurie studijavo Irane.

36. Nesutiktina su pareiškėjo argumentais, kad jis nors nebuvo įtrauktas į Irane gyvenančių (duomenys neskelbtini) vadovybės šeimos narių ir aktyvistų sąrašą, tačiau tai, kad jis iki 2017 metų gyveno Irane ir studijavo (duomenys neskelbtini) universitete, kad išpažįsta islamo sunitų tikėjimą, vadovaujasi (duomenys neskelbtini) mokykla, yra eilinis (duomenys neskelbtini) narys, sudaro pagrindą daryti išvadą, jog atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija prieštarauja jo paties surinktiems įrodymams bei nustatytiems faktams, kad nepagrįstas atsakovo argumentas, jog mažai tikėtina, kad kilmės valstybės pareigūnai galėjo domėtis pareiškėju dėl jo formalaus priklausymo (duomenys neskelbtini), dėl religijos ar bendravimo su aukštas pareigas užimančiais (duomenys neskelbtini) nariais. Taip pat įvertinus apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjo nurodytu 2016 metais nufilmuotu vaizdo įrašu, aplinkybėmis, dėl kurių nebuvo padarytas antras vaizdo įrašas, konstatuotina, kad atsakovo išvada dėl vaizdo įrašo vertinimo yra pagrįsta. Atsakovas įvertino pareiškėjo paaiškinimus, dėl kurių buvo nufilmuotas vaizdo įrašas apie Iraną, šiitus ir Irane studijuojančius tadžikus, ir kurie nepagrindžia fakto, jog pareiškėjas kilmės valstybėje buvo persekiojamas dėl jo veiklos (duomenys neskelbtini). Atsakovas iš surinktos kilmės valstybės informacijos yra nustatęs, jog buvo filmuojami ir publikuojami (duomenys neskelbtini) narių vaizdo įrašai. Nenustatyta, kad pareiškėjo nurodytas vaizdo įrašas buvo viešai paskelbtas.

37. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pareiškėjos persekiojimu dėl hidžabo dėvėjimo pažymėtina, kad pareiškėja apklausose nebuvo nurodžiusi jokių aplinkybių, jog ji patyrė netinkamą elgesį, buvo persekiojama dėl nešiojamo hidžabo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3618-415/2020 yra nustatęs, jog pareiškėjų kilmės valstybės institucijos yra apribojusios religinę laisvę šalyje: riboja religines apeigas ir kitus užsiėmimus – juos leidžiama atlikti tik valstybės patvirtintuose vietose, patalpose; 2017 m. rugpjūtį įsigaliojo įstatymas „Išlaikome nacionalinius drabužius ir kultūrą“, kuris laikomas bandymu mažinti ir riboti moterų hidžabo nešiojimą. Nors pačiame įstatyme ir nenurodoma konkrečių baudų ar bausmių už pažeidimus, tačiau įstatymas yra panašus į specifinį bandymą uždrausti hidžabo nešiojimą. Kartu su įstatymu buvo pradėta ir socialinė kampanija šalies sostinėje ir kituose šalies miestuose, kur gatvėje buvo sustabdomos moterys ir joms primygtinai buvo siūloma nusiimti hidžabą ir vietoj jo nešioti tautišką skarą, kuri nedengia kaklo. Parduotuvėse, pardavinėjančiose musulmoniškus tradicinius drabužius, buvo rengiami reidai, dauguma turėjo užsidaryti, valdžia paskelbė, kad hidžabas yra „svetimybė“ pareiškėjų kilmės valstybės kultūrai ir tradicijoms, be to, tai ekstremizmo ženklas.

38. Nagrinėjamu atveju įvertinus atsakovo surinktus duomenis, susijusius su pareiškėjos siekiu nešioti hidžabą, padarytas išvadas šiuo aspektu, nėra pagrindo konstatuoti, kad oficialiosios politikos kilmės valstybėje pagrindu vykdomi veiksmai, ribojimai dėvėti hidžabą bei su tuo susijęs elgesys atitinka kankinimų ar nežmoniško elgesio definiciją, kaip tai apibrėžiama teisės aktuose bei jų nuostatas aiškinančioje EŽTT jurisprudencijoje. Pareiškėjos baimė patirti hidžabo dėvėjimo ribojimą yra pagrįsta, tačiau pagal gresiančių veiksmų formą ir pobūdį jie nekelia pavojaus prieglobsčio prašytojų gyvybėms, neprilygsta kankinimams, žiauriam, nežmoniškam elgesiui arba orumo žeminimui. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis surinkta informacija, pareiškėjų kilmės šalyje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl jie taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

39. Įvertinus pareiškėjų nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina, išvada, kad pareiškėjų nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jų paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais veiksniais. Pareiškėjų apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, kad pareiškėjams (prieglobsčio prašytojams) asmeniškai kyla grėsmė. Kaip jau minėta, nenustatyta, kad pareiškėjai buvo persekiojami dėl politinių įsitikinimų ir / ar religijos. Konstatuotina, kad pareiškėjai nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jų kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjams dėl jų politinių įsitikinimų ir / ar religijos. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą ir spręsdamas klausimą, susijusį su pareiškėjų visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

40. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. K. (A. K.), S. K. (S. K.) ir pareiškėjų M. A. (M. A.), F. A. (F. A.), R. K. (R. Q.) ir M. K. (M. K.), atstovaujamų pagal įstatymą A. K. (A. K.) ir S. K., apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė