2020-12-16 Nr. AB-23867-3-61-3-01132-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2270-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01132-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. M. (E. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. (E. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovė) (iki 2019 m. balandžio 1 d. – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), neturtinės žalos atlyginimą – 3 471 Eur už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) netinkamomis sąlygomis nuo 2018 m. gegužės 15 d. iki 2019 m. vasario 12 d.

2. Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 15 d. iki 2019 m. vasario 12 d. buvo apgyvendintas Lukiškių TI-K kamerose, kur jam nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, taip pažeidžiant teisę į privatumą, kas laikytina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), 3 straipsnio pažeidimu. Pareiškėjas nurodė, kad visose kamerose sanitarinis mazgas atitvertas 1,5 m. aukščio sienele, o įrengta užuolaida neatlieka savo tiesioginių funkcijų, nes nedengia duryse esančio stebėjimo langelio 400 mm x 150 mm, per kurį pareigūnai stebi nuteistuosius ar suimtuosius.

3. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, remiasi, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, nurodo, kad dėl minėtų kalinimo sąlygų buvo pažeista jo teisė į privatumą, todėl prašo priteisti 3 471 Eur neturtinės žalos atlyginimo, įsivertino kiekvienos dienos žalą po 13 eurų už 267 dienas.

4. Pareiškėjas 2019 m. gegužės 15 d. pateikė atsikirtimą į atsakovės atsiliepimą, kuriame skundą prašė tenkinti visiškai.

5. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas.

6. Atsakovė pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2014 m. kovo 18 d. iki 2019 m. vasario 12 d., o pareiškėjo skundas teismui parašytas 2019 m. kovo 19 d. ir pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK nuostatomis, atsakovė prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

7. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas E. M. buvo kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundais: 1) dėl kamerų perpildymo, kamerų įrengimo, antisanitarinių laikymo sąlygų, sanitarinio mazgo, privatumo jame, vėdinimo ir kt. – administracinė byla Nr. I- 6131-790/2018, už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 18 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d., kurioje 2018 m. vasario 8d. sprendimu skundas buvo tenkintas iš dalies, priteisiant 4 500 Eur. Šis sprendimas įsiteisėjęs; 2) dėl kamerų perpildymo, kamerų įrengimo, antisanitarinių laikymo sąlygų, sanitarinio mazgo, privatumo jame, vėdinimo ir kt. – administracinė byla Nr. 1-3858-1063/2018, laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 27 d. iki 2018 m. gegužės 13 d., kurioje 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu skundas tenkintas iš dalies, teismui pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad teismo žinioje yra administracinės bylos tarp tų pačių šalių, dėl tų pačių dalykų ir tuo pačiu pagrindu, bei laikotarpiai sutampa, atsakovė prašo administracinę bylą laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 18 d. iki 2018 m. gegužės 13 d., palikti nenagrinėtą.

8. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), 21 punkte yra teigiama, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 16.5 punkte nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 cm x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Minėtame punkte taip pat numatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (HN 76:2010) reikalavimus.

9. Nurodė, kad viešajai atsakomybei kilti būtinos 3 sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius trijų viešosios atsakomybės sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

10. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjo nurodytas žalos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, bet nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Nurodo, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme, bei pažymi, kad šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo E. M. skundą tenkino iš dalies: priteisė E. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 410 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2018 gegužės 15 d. iki 2019 m. vasario 12 d., likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą

12. Nurodė, kad pareiškėjas E. M. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 3 471 Eur neturtinės žalos, kuri jam padaryta dėl teisės į privatumą pažeidimo, laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 15 d. iki 2019 m. vasario 12 d.

13. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

14. Teismas, vadovaudamasis Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto nuostatomis (kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa; kad ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; kad esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kad kameroje įrengiamas praustuvas), padarė išvadą, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos.

15. Teismas vadovavosi EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl suimtųjų privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu.

16. Teismas pažymėjo, kad nors Lukiškių TI-K kamerų įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau nagrinėjamu atveju toks sanitarinio mazgo įrengimas trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Teismas vertino, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Remdamasis byloje pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas (kameros Nr. 236 bei Nr. 208 (b. l. 11-12)), darė išvadą, kad laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 15 d. iki 2019 m. vasario 12 d. (išskyrus 2018 m. birželio 25 ir 26 d., kai pareiškėjas buvo išvykęs), t. y. 270 parų, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais mazgais. Kita vertus, teismas pabrėžė, kad pareiškėjas buvo laikomas vienas, todėl tai vertintina kaip mažinanti neturtinę žalą aplinkybė.

17. Teismas, atsižvelgdamas į CK nuostatas, vertino, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, tai, kad pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas pareiškėjui priteisė 410 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 18. Pareiškėjas E. M. apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti: priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 3 471 Eur neturtinei žalai atlyginti.

19. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, nesivadovavo Lietuvos valstybės teismų ir Europos žmogaus teisių teismo praktika, todėl priėmė netinkamą teismo sprendimą, bei priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

20. Nurodo, kad buvo kalinamas ne kameroje, o sanitarinio mazgo patalpose su lova, bei langeliu duryse, per kurį pareigūnai stebi nuteistuosius. Pažymi, kad jam žala turėtų būti atlyginama pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, kadangi jis patyrė tyčinį psichologinį ir moralinį kankinimą ir žmogaus orumo pažeminimą. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos teismų bei EŽTT praktikoje yra aiškiai pasisakoma, kad privatumo nesuteikiantys sanitariniai mazgai yra asmens orumą žeminanti priemonė. Pažymi, kad teismas nustatė, jog sanitarinis mazgas įrengtas pertvara atitveriant nuo kitų gyvenamųjų patalpų, tačiau jis nėra atskirtas nuo langelio duryse, ir per jį pareigūnai gali stebėti.

21. Pareiškėjas nurodo, kad žemesnės instancijos teismas, priimdamas sprendimą, turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, kurioje teigiama, kad asmuo, kuris yra kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, patiria neturtinę žalą.

22. Pareiškėjas taip pat pateikė atsikirtimą į atsakovo atsiliepimą į apleiacinį skundą, kuriame nurodo, kad atsakovas atsiliepime vadovaujasi jau nebegaliojančiomis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kurios užginčytų jo privatumo pažeidimą.

23. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su apeliaciniu skundu, kadangi jis yra nepagrįstas.

24. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą remiasi ABTĮ, CK nuostatomis dėl žalos atlyginimo, taip pat suformuota teismų praktika, numatančia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

25. Atsakovas nurodo, kad apeliantas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Apelianto nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, apeliantas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia ši žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

26. Pažymi, kad būtina įrodyti, kad tam tikri apelianto skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes, tuo tarpu nagrinėjamu atveju nėra nustatytos būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Nurodo, kad pirmos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, o teikdamas apeliacinį skundą, apeliantas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių, todėl apelianto reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 gegužės 15 d. iki 2019 m. vasario 12 d., atlyginimo.

28. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis tualetu, priteisė jam iš atsakovo 410 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktika, suformuota tokio pobūdžio bylose, todėl priteisė pareiškėjui per mažą neturtinės žalos atlyginimą.

30. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo naudojantis tualetu užtikrinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal HN 76:2010 21 punktą, sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), turi būti atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“sanitarinių mazgų įrengimo reikalavimai nėra nustatyti.

Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atkreiptinas dėmesys į HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.

Tačiau ši aplinkybė neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)).

Taigi, atsižvelgdama į paminėtą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas sienele nuo likusio kameros ploto tik iš dalies, neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą, naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą.

32. Apeliacinės instancijos teismo vertimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje pateiktus įrodymus bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Lukiškių TI-K, šių motyvų nekartoja. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

33. Tiek, kiek tai susiję su byloje taikytu pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdu, pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014).

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį (pareiškėjas buvo kalinamas vienas), į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 410 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

35. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai aiškinęs ir taikęs materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. M. (E. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Veslava Ruskan

Dalia Višinskienė