2020-05-20 Nr. AB-10227-3-61-3-01715-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-371-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01715-2018-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. (D. G.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. G. (D. G.) (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. gegužės 18 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–17), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2016 m. sausio mėn. iki 2017 m. sausio mėn. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas gyvenamosios patalpos plotas. Kameros buvo užstatytos baldais, jose buvo įrengtas sanitarinis mazgas, praustuvė, kurie užėmė didžiąją dalį ploto, todėl pareiškėjas negalėjo laisvai judėti kameroje, privalėjo nuolat gulėti arba sėdėti. Patalpų ploto trūkumas nebuvo kompensuojamas suteikiant judėjimo laisvę – Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, trūko kultūros, sporto ir kitų renginių, nebuvo sudaryta galimybė tinkamai sportuoti.

Lukiškių TI-K kamerose neveikė ventiliacija, kameros buvo vėdinamos tik per langą, ant kurio įrengtos grotos, patalpose buvo drėgna, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas (natūrali šviesa beveik nepateko į patalpas, o dirbtinė šviesa buvo labai stipri), nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra (žiemą buvo šalta, vasarą – karšta), kameros neremontuotos, lubos ir sienos padengtos pelėsiu, sienos drėgnos, su nutrupėjusiais dažais, nepritaikytos valyti. Dalyje kamerų nebuvo signalizacijos mygtukų, kitose kamerose šie mygtukai buvo įrengti, tačiau buvo sugedę.

Nors kamerose buvo tarakonų, pelių, vorų ir kitų buitinių parazitų, Lukiškių TI-K nevykdė deratizacijos ir dezinfekcijos. Pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, rankšluosčiais, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, apatinis trikotažas buvo skalbiamas tik tuo atveju, jei asmuo turėjo pakankamai pinigų specialiam skalbimui skirtam maišui įgyti, nebuvo kur džiovinti išskalbtus drabužius. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Dažnai trūko karšto vandens, todėl nebuvo sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Dušo patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų. Lukiškių TI-K buvo suteikta galimybė pasivaikščioti gryname ore tik 1 val. per parą, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, kadangi juose nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, suoliukas buvo sulaužytas, sienos padengtos pelėsiu, kiemeliai nebuvo periodiškai valomi, todėl juose buvo prišiukšlinta. Be to, kiemelių stogas padarytas iš šiferio, asbesto taip pat yra pastato sienose, kanalizacijoje. Tiekiamas maistas nebuvo kaloringas ir skanus, dažnai neatitiko nustatyto kiekio, nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, kol maistą atnešdavo į kamerą, jis atvėsdavo.

Visą sulaikymo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine.

3. Dėl visų nurodytų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs ne tik fizinių skausmų, bet ir psichologinių išgyvenimų, tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, sumažėjo bendravimo galimybės.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 22–33) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo atstovas atsiliepime pateikė duomenis apie pareiškėjo atvykimą ir išvykimą iš Lukiškių TI-K, bei kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, duomenis (kamerų plotą, laikomų asmenų skaičių). Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo, sporto kiemeliais, biblioteka, bažnyčia, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Atvykusius asmenis paskirsto, vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio nuostatomis.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atitvertas 1,5 aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos higienos normą HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos apsaugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015). Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.2 punktą, kamerose turi būti išorinės ir vidinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Šiose taisyklėse nenustatyti kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimas nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti numatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas.

7. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti duše visą kūną ne rečiau kaip kartą per savaitę iki 15 minučių, siekiant užtikrinti nuteistųjų privatumą, dušuose įrengtos pertvaros. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jie aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis. Lukiškių TI-K sudarytos sutarties su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ pagrindu atliekami kenkėjų ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra ir profilaktiniai patikrinimai. Visiems į Lukiškių TI-K atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems išduodami čiužiniai, pagalvės, antklodės, yra dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje.

8. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys išsikviesti budėtoją, tačiau nuteistieji šią signalizaciją piktybiškai gadina. Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų apšvietimas atitinka dieninio ir naktinio apšvietimo normas, nustatytas Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.7 punkte. Lukiškių TI-K kamerų langai vėdinimui pritaikyti, gyvenamosios kameros vėdinamos per langus ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus.

9. Pagal BVK 103 straipsnio 1 dalį, nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje teritorijoje. Pasivaikščiojimo metu gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Pagal BVK nuostatas, atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji, bei jų buvimo kalėjime laikinumą, suteikiamas nuo dviejų valandų iki valandos pasivaikščiojimas. Pasivaikščiojimas yra nuteistųjų teisė, o ne pareiga. Pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K išdėstyti I, II bei III korpusuose. I korpuse yra 29 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 17,34 kv. m iki 23,14 kv. m. II korpuse – 14 atskirų pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas yra nuo 34,16 kv. m iki 37,40 kv. m. III korpuse yra 5 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 15,55 kv. m iki 31,05 kv. m.

10. Lukiškių TI-K laikomų asmenų drabužiai skalbiami centralizuotai, asmenys ne rečiau kaip kartą per savaitę gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Išduota patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Suimtieji ir nuteistieji gali pasinaudoti teikiama skalbimo paslauga jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą.

11. Lukiškių TI-K laikomi asmenys maitinami, vadovaujantis mitybos normomis ir valgiaraščiais, maisto svoris ir kokybė yra patikrinami atsakingų asmenų. Pagamintas maistas išduodamas laikantis higienos reikalavimų. Maistas skirtas dalinti yra laikomas sandariuose bei uždaruose termosuose, todėl maistas visada paduodamas šiltas.

12. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokių konkrečių veiksmų jis arba jo sutuoktinė ėmėsi, siekdami įgyvendinti teisę į ilgalaikius pasimatymus. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė.

13. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Nagrinėjamu atveju nėra visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu (b. l. 112–124) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 796 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

15. Teismas vadovavosi CK nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos sampratą bei žalos atlyginimą iš valstybės dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatomis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį ar būti taip baudžiamas.

16. Teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2016 m. sausio mėn. iki 2017 m. sausio mėn.) pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 104, 106, 111, 112, 115, 123, 153, 154, 161, 166, 171, 173, 184, 190, 286, 326, 327.

17. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, kad kamerose jam buvo neužtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas, rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkto nuostatomis, pagal kurias vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui tekęs plotas, kamerose, kuriose jis buvo laikomas, neatskaičiavus sanitarinio mazgo užimamo patalpos ploto, svyravo nuo 3,71 kv. m iki 7,94 kv. m, atskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą patalpos plotą – nuo 3,36 kv. m iki 7,24 kv. m. Teismas darė išvadą, kad, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto.

18. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės ir kiemelių įrengimo, analizavo Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, bei pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija, jog jam buvo suteikta galimybė kasdien po vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, be to, teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K kiltų pareiga užtikrinti pareiškėjui ilgesnius pasivaikščiojimus dėl pareiškėjo amžiaus ar sveikatos būklės, todėl sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo dėl pasivaikščiojimų gryname ore neužtikrinimo.

19. Teismas, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, apžvelgė Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18, 19, 21 punktų nuostatas, rėmėsi Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. birželio mėn. pranešime „Dėl D. G. skundo“ (toliau – ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimas) nurodytais duomenimis dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių kiemelių, kurie yra netvarkingi, nesuremontuoti, nenurodė laikotarpių, kai jie nebuvo išvalyti ir juose buvo prišiukšlinta, pareiškėjas neteikė Lukiškių TI-K administracijai skundų dėl netinkamo pasivaikščiojimų kiemelių įrengimo ar netinkamos jų būklės. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelių stoguose ir statinio konstrukcijoje esančio asbesto, nurodydamas, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kokiu konkrečiu būdu jam buvo pakenkta, t. y. pareiškėjas nenurodė, kokių negalavimų (ligų) ir kokiais laikotarpiais jis patyrė dėl asbesto buvimo pastato konstrukcijose.

20. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams, nurodė, kad pagal HN 134:2015 16 punktą, laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20 °C; Pagal 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.), o natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 p.). Teismas analizavo byloje pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktus bei darė išvadą, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, iš esmės buvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, galimybė išvėdinti patalpas, tačiau pareiškėjas 1 dieną (2016 m. sausio 20 d.) buvo laikomas kameroje Nr. 111, kurioje nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra, nes temperatūra kameroje siekė tik 17 °C (Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. sausio 27 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-61), o kitus pareiškėjo argumentus dėl neatitikimo higienos normoms atmetė kaip nepagrįstus. Taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamai vykdytos dezinfekcijos ir deratizacijos, nurodydamas, kad byloje pateiktuose patikrinimo aktuose taip pat nėra užfiksuota pažeidimų, susijusių su graužikų ar vabzdžių buvimu Lukiškių TI-K kamerose.

21. Dėl signalizacijos mygtukų kamerose, teismas nurodė, kad pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 punktą, kad kamerose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, susiję su prižiūrėtojų iškvietimo sistemos nebuvimu, yra abstraktūs – pareiškėjas nenurodė kamerų, kuriose nebuvo/neveikė prižiūrėtojų iškvietimo sistema, konkrečių atvejų, kai jam dėl tokio trūkumo buvo kilę problemų, nepagrindė, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą, todėl šiuos pareiškėjo argumentus atmetė.

22. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teismas nurodė, kad pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą, kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Teismas vertino Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodytus duomenis, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Dalyje Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinių mazgų patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa yra atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismas sprendė, kad iš šio pranešimo matyti, jog kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis, byloje taip pat nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad ginčui aktualiu laikotarpiu minėtose kamerose buvo įrengtos užuolaidos. Teismas, atsižvelgamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vertino, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas dalį laiko praleido kamerose kartu su kitu asmeniu, be to, buvo stebimas pareigūnų. Teismas taip pat vertino, kad dalį laiko pareiškėjas praleido kamerose vienas, todėl šiais laikotarpiais pareiškėjo privatumo pažeidimas nebuvo toks intensyvus. Šią aplinkybę teismas pripažino pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris papildomai blogino jo sulaikymo sąlygas ir sukėlė jam papildomų nepatogumų. Pareiškėjo teiginius dėl atskiros oro šalinimo sistemos nebuvimo Lukiškių TI-K kamerose atmetė, nurodydamas, kad toks reikalavimas nėra nustatytas nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, nei HN 134:2015, nei kituose teisės aktuose.

23. Teismas, įvertinęs HN 134:2015 44 punkto nuostatas, pagal kurias laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, atsakovo atstovo paaiškinimus, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimą, kuriame nurodyta, kad į dušus nuolat tiekiamas karštas vanduo, dušo patalpų sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys yra neslidžios ir turi nuolydį į vandens netekėjimo angą, patalpos kiekvieną dieną valomos naudojant dezinfekcijos priemones, taip pat byloje pateiktus patikrinimo aktus bei tai, kad pareiškėjas nenurodė, kurios dušų patalpos ir kokiais laikotarpiais buvo nešvarios, kuriose patalpose buvo sulaužyti praustuvai, dėl minėtų aplinkybių nesikreipė su skundais ar prašymais į įkalinimo įstaigos administraciją, pripažino, kad atsakovas tinkamai užtikrino pareiškėjui galimybę pasinaudoti dušu.

24. Teismas, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl aprūpinimo higienos priemonėmis, patalyne, rūbų skalbimo tvarkos, analizavo aktualias teisės normas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 p.), vertino Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodytus duomenis apie suimtųjų ir nuteistųjų aprūpinimą patalynės komplektu, rankšluosčiu, čiužiniu, pagalvėmis, antklodėmis, taip pat vertino byloje pateiktus patikrinimo aktus bei tai, kad pareiškėjas nedetalizavo, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, nesikreipė dėl šių aplinkybių su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją. Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K dėl nurodytų aplinkybių nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

25. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo, analizavo Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5, 6 dalių nuostatas, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 5, 6 punktų nuostatas, atsakovo atstovo paaiškinimus, kad valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas, taip pat Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodytus duomenis bei tai, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių dėl netinkamo maitinimo. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus vertino kaip deklaratyvius ir neįrodytus.

26. Teismas taip pat kaip abstrakčius ir neįrodytus atmetė pareiškėjo argumentus dėl ilgalaikių pasimatymų, nes pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog jam nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai, tačiau nedetalizavo, kada kreipėsi dėl ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine suteikimo, kada ir kokiais motyvais remiantis pasimatymai jam nebuvo suteikti. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K, rašęs dėl to skundus ar pan.

27. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad visą ginčo laikotarpį (nuo 2016 m. sausio 20 d., kai pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K, iki 2016 m. gruodžio 7 d., kai pareiškėjas išvyko iš įstaigos) pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, 2016 m. sausio 20 d. jis buvo laikomas kameroje Nr. 111, kurioje nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra. Teismas sprendė, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl darė išvadą, kad atsakovui kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

28. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, taip pat į tai, jog pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodoma 15 000 Eur suma akivaizdžiai viršija pareiškėjo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs tai, kad pareiškėjui teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais nebuvo užtikrinta 299 dienas, teismas konstatavo, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 796 Eur suma.

III. 29. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde (b. l. 129–133) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo D. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

30. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde apžvelgia teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, susijusius su valstybės civiline atsakomybe, ir pažymi, kad teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo.

31. Atsakovo atstovo nuomone, šiuo atveju nenustatyta (neįrodyta) viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai ar neveikimas. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių pareiškėjui, jo išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

32. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei nepagrindė, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo nuo 2016 m. sausio mėn. iki 2017 m. sausio mėn., atlyginimo.

34. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2016 m. sausio 20 d., kai pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K, iki 2016 m. gruodžio 7 d., kai pareiškėjas išvyko iš įstaigos) 299 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, 2016 m. sausio 20 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 111, kurioje nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra, pareiškėjui priteisė 796 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

35. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad teismas nenustatė vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl neturtinės žalos ir teismo sprendimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais yra nemotyvuotas.

36. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėju kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, vertina tik tuos pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas.

38. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

39. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

40. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

41. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą ir kt.).

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1515-525/2019 ir kt.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis, byloje taip pat nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad ginčui aktualiu laikotarpiu minėtose kamerose buvo įrengtos užuolaidos. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 22–33) nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, taip pat patvirtino, kad per kameros durų akutę pareiškėją galėjo stebėti pareigūnai.

43. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. sausio 27 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-61 (b. l. 40–42) duomenis, nustatė, kad 2016 m. sausio 20 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 111, kurioje nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra, nes temperatūra kameroje siekė tik 17°C. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojančios HN 134:2015 16 punktą, laisvės atėmimo vietos gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turėjo būti ne žemesnė kaip 18 °C. Iš minėto patikrinimo akto duomenų matyti, kad patikrinimas vietoje buvo atliekamas 2016 m. sausio 25 d. 13:00–14:00 val., buvo tikrinama, be kita ko, kamera Nr. 111. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 22–33) nurodė, kad šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas 2016 m. sausio 20 d., kitą dieną buvo perkeltas į kamerą Nr. 161, kurioje buvo iki 2016 m. sausio 26 d. Byloje taip pat pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 3 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-298 (b. l. 43–44), kuriame nurodyta, kad grįžtamosios kontrolės metu (patikrinimas vietoje buvo atliekamas 2016 m. vasario 25 d. 13:00–13:30 val.) 2016 m. sausio 27 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-61 nustatyti HN 134:2015 pažeidimai pašalinti. Nors pagal aptartus duomenis patikrinimo vietoje metu (2016 m. sausio 25 d.) pareiškėjas buvo laikomas kitoje kameroje (Nr. 161), o minėtame patikrinimo akte nustatyti pažeidimai (temperatūra kameroje Nr. 111 buvo žemesnė kaip 18 °C) grįžtamosios kontrolės metu (2016 m. vasario 25 d.) jau buvo pašalinti, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo atlikto vertinimo, kad 2016 m. sausio 20 d. kameroje Nr. 111 temperatūra neatitiko higienos normos reikalavimų. Ši aplinkybė laikytina labiau įrodyta, nei neįrodyta, atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog kameroje Nr. 111 2016 m. sausio 20 d. buvo atliekamas patikrinimas, o laikas nuo pareiškėjo faktinio buvimo šioje kameroje iki patikrinimo vietoje atlikimo nėra pernelyg nutolęs (patikrinimas atliktas po 5 dienų).

44. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nurodytos aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumų, diskomfortą ir kitų neigiamų išgyvenimų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Juolab, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo nustatytais pažeidimais, kurie leistų aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

45. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją, (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018).

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (pareiškėjas 299 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas, 1 dieną pareiškėjui nebuvo užtikrinta HN 134:2015 reikalavimus atitinkanti temperatūra kameroje), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui priteisti 796 Eur neturtinei žalai atlyginti laikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

48. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė