2025-09-24 Nr. CB-5374-2-55-3-00810-2024-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Nr. DOK-3337

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00810-2024-2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

susipažinusi su 2025 m. rugsėjo 12 d. paduotu kreditorių P. R., C. B., M. G. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugpjūčio 12 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kreditoriai P. R., C. B. ir M. G. padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugpjūčio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal bankrutavusios UAB „Kevin EU“ nemokumo administratorės mažosios bendrijos „IS Group“ prašymą dėl kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo UAB „Kevin EU“ bankroto byloje.

Vilniaus apygardos teismas 2025 m. birželio 16 d. nutartimi patvirtino kreditorių (bankrutavusios bendrovės darbuotojų) prašomų patvirtinti finansinių reikalavimų dalį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2025 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 16 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta patvirtinti kreditorių P. R., C. B., M. G. ir R. M. finansinių reikalavimų dalis, kurias sudaro išeitinės kompensacijos bei netesybos, atsakovės bankrutavusios UAB „Kevin EU“ bankroto byloje, ir perdavė klausimą dėl kreditorių P. R., C. B., M. G. ir R. M. finansinių reikalavimų dalių, kurias sudaro išeitinės kompensacijos bei netesybos, patvirtinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 16 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas kreditoriaus M. G. pirmosios eilės 67 517,52 Eur finansinis reikalavimas, kurį sudaro darbo užmokestis bei kompensacija už nepanaudotas atostogas atskaičius mokesčius.

Kreditoriai P. R., C. B. ir M. G. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugpjūčio 12 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 16 d. nutarties dalį, kuriomis atsisakyta patvirtinti kreditorių P. R., C. B., M. G. reikalavimus, ir priimti naują procesinį sprendimą – patvirtinti reikalavimus dėl išeitinės kompensacijos bei netesybų, t. y. P. P. R. kreditorinį reikalavimą dalyje dėl 41 666,66 Eur išeitinės kompensacijos ir 83 333,32 Eur netesybų, C. B. kreditorinį reikalavimą dalyje dėl 35 000 Eur išeitinės kompensacijos ir 70 000 Eur netesybų, M. G. kreditorinį reikalavimą dalyje dėl 41 666,66 Eur išeitinės kompensacijos ir 83 333,32 Eur netesybų, taip pat patvirtinti M. G. kreditorinį reikalavimą dėl su darbo užmokesčiu susijusios mokėtinų mokesčių dalies – 46 459,70 Eur; tuo atveju, jeigu būtų nustatyti CPK 360 straipsnio taikymo pagrindai, grąžinti bylą nagrinėti žemesnės instancijos teismui iš naujo.

Kreditorių kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad procesinių dokumentų priedų vertimas į valstybinę kalbą pasitelkiant dirbtinį intelektą (toliau – DI) neatitinka įrodymams keliamo leistinumo reikalavimo. Tačiau Lietuvos advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalis suteikia advokatui teisę atlikti vertimus, kiek tai susiję su advokato teikiamomis teisinėmis paslaugomis. Atitinkamai advokatas šios funkcijos atlikimui gali pasitelkti DI įrankius, šią informaciją atskleisdamas į bylą teikiamuose vertimuose. DI naudojimą teisinėje profesijoje vis didėja, atsižvelgiant į dideles bylinėjimosi išlaidas atliekant dokumentų vertimus. DI pasitelkimas atliekant teismui teikiamų dokumentų vertimus gali būti puiki priemonė įgyvendinant civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis), užtikrinant asmens teisę į teisminę gynybą (CPK 5 straipsnio 1 dalis) bei prisidėtų prie realus rungimosi principo (CPK 12 straipsnis) veikimo, nepaisant šalių turtinės padėties. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas kreditorių kaip darbuotojų reikalavimo dalį vien dėl procesinio dokumento priedo vertimo su DI įrankiu kaip neleistino įrodymo, nepagrįstai netaikė CPK 115 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto procesinių dokumentų trūkumų šalinimo instituto.

2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavęs, kad užsienio teisės turinys, sprendžiant iš darbo santykių kildinamus reikalavimus bankroto byloje, nebuvo įrodytas, ir grąžindamas bylą šioje dalyje nagrinėti pirmosios instancijos teismui dėl užsienio teisės turinio nustatymo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nes neatsižvelgė į CK 1.12 straipsnio 3 dalis (ir analogiškai CPK 808 straipsnio 3 dalis) bei su šios nuostatos aiškinimu ir taikymu susijusią praktiką. Kasacinis teismas savo esme panašioje byloje, kurioje spręstas klausimas dėl užsienio teisės turinio (ne)įrodymo teisinių pasekmių, pasisakė, kad „duomenys dėl taikytinos teisės turinio, jos oficialaus aiškinimo yra nepakankami ir pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą iš pirkimo–pardavimo sutarties, pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos teise“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538-219/2015). Byloje kreditoriai siekė pagrįsti pagal darbo sutartis taikytinos užsienio teisės turinį ir pagal galimybes teikė su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus. Teismas, padaręs išvadą, kad pateiktų duomenų neužtenka tinkamai taikyti kitos valstybės teisę, turėjo klausimą dėl darbuotojų reikalavimų pagrįstumo bankroto byloje spręsti remdamasis Lietuvos Respublikos teise.

3. Apeliacinės instancijos teismas nutardamas, kad, sprendžiant dėl kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumo dalyje dėl išeitinių išmokų ir netesybų dėl pavėluoto išmokėti darbo užmokesčio, nėra pagrindo taikyti imperatyviųjų Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 56 straipsnio 2 dalies ir 147 straipsnio 2 dalies normų, pažeidė 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Reglamentas Roma I) 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintą viršesnių privalomų nuostatų taikymo institutą. Reglamento 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad viršesnės privalomos nuostatos yra nuostatos, kurių laikymąsi valstybė laiko itin svarbiu jos viešųjų interesų, pavyzdžiui, politinės, socialinės ar ekonominės sandaros, apsaugai tiek, kad jos taikomos visais atvejais, kuriuos jos apima, neatsižvelgiant į pagal šį Reglamentą sutarčiai taikytiną teisę. Reglamento 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jokios Reglamento nuostatos negali riboti ginčo nagrinėjimo vietos teisės viršesnių privalomų nuostatų taikymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad „atsižvelgiant į nurodytas Reglamento „Roma I“ nuostatas bei ESTT praktikoje suformuluotą išaiškinimą, darytina išvada, kad sandorio šalių susitarimas dėl taikytinos teisės negali apriboti ginčo nagrinėjimo vietos teisės imperatyvių nuostatų taikymo ginant viešąjį interesą“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-469/2024). Taigi, Lietuvos Respublikos DK 56 straipsnio 2 dalis ir 147 straipsnio 2 dalis turėjo būti taikomos nagrinėjant bylą, siekiant užtikrinti darbuotojų interesų tinkamą apsaugą. Vietos valstybės viršesnės privalomos nuostatos turi būti taikomos visais atvejais ir nėra galima teisiškai tokia situacija, kuri susidarė šiuo konkrečiu atveju, kai imperatyvios DK normos buvo taikomos tik Lietuvos piliečių atsakovės darbuotojų atžvilgiu, tuo tarpu kitų ES piliečių analogiška teisių apsauga nebuvo užtikrinta.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą priimti atsisakytina. Atrankos kolegija atkreipia dėmesį, kad kasaciniame skunde nenurodytas kreditoriaus R. M. įgaliotas asmuo Lietuvoje, kuriam būtų įteikiami procesiniai dokumentai (CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 5 dalis, CPK 805 straipsnio 1 dalis), arba, nesant atstovo Lietuvoje, nepateiktas šiam asmeniui kasacinio skundo vertimas (CPK 113 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjos Gražina Davidonienė

Sigita Rudėnaitė

Dalia Vasarienė