2021-10-13 Nr. AB-21326-3-61-3-03027-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2455-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03027-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. M. kreipėsi su skundu į teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2020 m. balandžio 28 d. įsakymą Nr. 49VĮ-838-(14.49.2.) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2019 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1809-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinto 1 priedo pakeitimo“; 2) panaikinti NŽT 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 1SS-1511-(5.59 E.) „Dėl skundo nagrinėjimo“; 3) įpareigoti NŽT įtraukti H. B. į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilę pagal H. B. pirminio prašymo padavimo datą – 1992 m. spalio 28 d.; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ginčijamu Skyriaus įsakymu buvo pakeistas Skyriaus vedėjo 2019 m. rugsėjo 17 d. įsakymas Nr. 49VĮ-1809-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“, išbraukiant iš Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę eilės (toliau – ir Piliečių eilė) (duomenys neskelbtini) numeriu įrašytą pilietę H. B. NŽT, išnagrinėjusi jos 2020 m. birželio 23 d. skundą, 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Nr. 1SS-1511-(5.59 E.) atsisakė jį tenkinti, konstatavo, kad Skyrius įsakymu pagrįstai išbraukė H. B. pavardę iš Eilės, nurodė, kad NŽT neturi teisinio pagrindo įrašyti H. B. pavardę į Eilę už R. J. K. (pretendentės motinos) žemę naujam žemės sklypui gauti. Pareiškėjos nuomone, tiek įsakymas, tiek sprendimas yra neteisėti ir nepagrįsti.

3. Pareiškėja nurodė, kad H. B. Vilniaus miesto valdybai 1992 m. rugsėjo 28 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuriame prašė suteikti neatlygintinai žemės sklypą prie namų valdos, kurį ji paveldėjo iš savo motinos R. J. K., mirusios (duomenys neskelbtini). Motina turėjo nuosavybės teises į namą ir sklypą. Namą po motinos mirties paveldėjo ji ir jos sesuo R. J. lygiomis dalimis. Taip pat H. B. Vilniaus miesto valdybai tą pačią dieną pateikė prašymą tarpininkauti, kad būtų išduotas Valstybinio archyvo pažymėjimas apie R. J. K. žemės nuosavybę, pažymėdama, jog 6-7 ha žemės buvo (duomenys neskelbtini) (vl. (duomenys neskelbtini). Šis prašymas buvo išsiųstas archyvui 1992 m. spalio 29 d. H. B. tėvai buvo: tėvas – M. R. (miręs (duomenys neskelbtini) ir motina – J. R. (mirusi (duomenys neskelbtini)). Taigi H. B. motina mirė vėliau, nei tėvas, tačiau abu tėvai mirė po (duomenys neskelbtini) žemės nacionalizacijos. Mirus motinai J. R., pagal (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimą H. B. ir jos sesuo R. J. lygiomis dalimis paveldėjo motinos turtą - gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), t. y. buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime. Iki mirties pranešimų, kad nepakanka dokumentų žemės grąžinimui pagal 1992 m. rugsėjo 28 d. prašymą, iš valstybės institucijų, vykdžiusių nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, H. B. nebuvo gavusi, kaip ir kita pretendentė – R. J. duktė I. S. (M. R. ir J. R. anūkė), kuri taip pat savo pirminiame prašyme atkurti nuosavybės teises žemės, turėtos (duomenys neskelbtini) kaime, savininku nurodė J. R.

4. Pareiškėjos teigimu, apie trūkstamus dokumentus nuosavybės teisėms atkurti, ji ir kita pretendentė I. S. sužinojo tik 2005 m. Todėl kreipėsi į archyvą ir gavo nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, iš kurių paaiškėjo, jog (duomenys neskelbtini) kaime ir (duomenys neskelbtini) kaime esančios žemės savininku buvo ne pretendentės H. B. motina J. R., kaip H. B. nurodė savo pirminiame 1992 m. rugsėjo 28 d. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bet tėvas – M. R., atitinkamai ne I. S. senelė, bet senelis.

5. Pareiškėja, atsižvelgdama į tai, kad nuosavybės teisės patvirtinantys dokumentai buvo gauti pasibaigus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 dalyje nustatytam terminui šiems dokumentams pateikti, ji, kaip H. B. paveldėtoja, ir kita pretendentė I. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems ir kitiems trūkstamiems dokumentams pateikti. Teismas atnaujino prašomus terminus. Tada ji, kaip H. B. turtinių teisių perėmėja, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2005 m. spalio 7 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, patikslindama buvusį savininką, į kurio valdytą žemę prašo atkurti nuosavybės teises, t. y. į M. R. H. B., kaip ir I. S., buvo įtrauktos į Piliečių eilę naujiems žemės sklypams individualiai statybai gauti. I. S. yra įrašyta šioje Piliečių eilėje iki šiol. Tačiau, H. B. įsakymu buvo išbraukta iš Piliečių eilės.

6. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad nepaisant 2005 m. naujai pateiktų prašymų, Skyrius visą laiką iki ginčijamo įsakymo priėmimo dienos laikė, kad pretendentė atkurti nuosavybės teises į žemę (duomenys neskelbtini) kaime yra H. B., kadangi ji įstatymo nustatytu terminu pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į tą pačią, tėvų valdytą, žemę, dėl tikslios informacijos neturėjimo nurodydama, jog šios žemės savininkė buvo motina (J. R.), bet ne tėvas (M. R.). NŽT ir šiuo metu vykdo nuosavybės teisių atkūrimą H. B. vardu, priimdama jai sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

7. Pareiškėja, skunde dėstydama Atkūrimo įstatymo, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, (toliau – ir Tvarka) nuostatas teigė, kad pagal Atstatymo įstatymo 2 straipsnio 2 punktą ir Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą, mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos jo vaikams (įvaikiams). H. B. yra J. R. ir M. R. duktė, todėl ji yra tinkamas subjektas, t. y. tas asmuo, kuriam įstatymas suteikė teisę atkurti (atstatyti) nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą (žemę), nepriklausomai nuo to, ar žemės savininkas iki (duomenys neskelbtini) žemės nacionalizacijos buvo H. B. motina (J. R.), ar tėvas (M. R.).

8. Pareiškėja, pacitavusi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 22 d. nutartį, pažymėjo, kad teismas nurodyta nutartimi pripažino, kad H. B. įstatymu nustatytu terminu išreiškė savo valią atkurti nuosavybės teises į žemę. Šios valios išreiškimo yda yra tik viena – žemės turėtoju iki nacionalizacijos ji nurodė savo motiną, kai tuo tarpu 2005 m. gegužės 6 d. Lietuvos Centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. 1847 tvirtina, kad žemės savininku archyvo dokumentuose buvo nurodytas M. R. – pareiškėjos tėvas. Pareiškėjos teigimu, šis suklydimas 1992 m. rugsėjo 28 d. prašyme, nurodant žemės savininku motiną, vietoj tėvo, dar nesant archyvinių dokumentų, yra objektyviai paaiškinamas. Kaip įrodo archyviniai dokumentai (Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m. gegužės 6 d. Pažyma Nr. R4-1847 „Apie nekilnojamąjį turtą“ Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. žiniose esantis Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojų R. M. buto-ūkio lapas) (duomenys neskelbtini) kaime gyvenantys J. R. ir M. R. buvo sutuoktiniai, ūkininkai, kartu (su vaikais) dirbo turimą žemę. Šia žeme šeima naudojosi iki (duomenys neskelbtini) žemės nacionalizacijos ir po jos. Dalis šios žemės buvo prie šeimos gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) kaime. Kadangi tėvas M. R. mirė anksčiau, nei motina J. R., o motina tęsė žemės naudojimą, H. B. 1992 m. rugsėjo 28 d. prašyme buvo nurodyta, kad šios šeimos valdomos žemės savininkė yra J. R.

9. Pareiškėjos teigimu, vadovaujantis skunde išdėstytais teismų išaiškinimais, laikytina, kad H. B. 1992 m. rugsėjo 28 d. prašymas, dėl jame nurodytų netikslių duomenų apie tai, kieno vardu buvo žemė iki nacionalizacijos, netapo niekiniu ir negaliojančiu, paaiškėjus, kad tos žemės, į kurią H. B. siekė atkurti nuosavybės teises, pateikdama paminėtą prašymą, yra jos tėvas (M. R.), bet ne motina (J. R.). Šis H. B. prašymas laikytinas jos pirminiu prašymu atkurti nuosavybės teises į M. R. iki (duomenys neskelbtini) žemės nacionalizacijos turėtą žemę. Todėl nėra teisiškai reikšminga, jog NŽT Skyriui įtraukus H. B. į Piliečių eilę gauti neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai, pirmiau buvo laikoma, jog žemės, už kurią šis žemės sklypas būtų perduotas, savininku buvo motina J. R. Iš esmės H. B. nuosavybės teisės būtų atkuriamos (perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai) už tą pačią žemę, į kurią ji ir prašė atkurti nuosavybės teises savo 1992 m. rugsėjo 28 d. prašyme.

10. Pareiškėja pažymėjo, kad prašydama sugrąžinti H. B. į Piliečių eilę, nesiekia, kad H. B. nuosavybės teisės būtų atkurtos būtent į „motinos J. R. žemę“. Šiuo atveju, atsižvelgiant į visų dokumentų visumą, svarbu identifikuoti H. B. tikrąją valią, išreikštą jos 1992 m. rugsėjo 28 d. prašyme, t. y. į kokią žemę ji siekė atkurti nuosavybės teises. Kaip minėta, jos valia buvo atkurti nuosavybės teises į žemę, kurią valdė jos tėvai, o kieno iš tėvų ši žemė buvo pagal oficialius dokumentus nėra reikšminga.

11. Apibendrindama skundo argumentus pareiškėja laikėsi pozicijos, kad atsakovas, nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos, 1992 m. rugsėjo 28 d. prašymo netikslumą aiškino ne H. B. naudai, o priešingai, pažeisdamas gero viešojo administravimo principą, užtikrinantį žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą.

12. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

13. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad ginčo atveju nustatyta, jog pareiškėja įstatymų nustatytais terminais nepateikė duomenų, jog R. J. K. valdė nuosavybės teise žemę iki (duomenys neskelbtini) nacionalizacijos, priešingai, buvo nustatyta ir šios aplinkybės neginčija, jog iki 1940 m. nacionalizacijos žemės savininkas buvo M. R., vadinasi ir atkūrimas gali būti vykdomas į M. R. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę.

14. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėja, kaip H. B. turtinių teisių perėmėja, 2005 m. spalio 7 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko M. R. valdytą žemę, taip tinkamai išreikšdama savo valią bei nurodydama buvusį savininką. Atsižvelgiant į tai, jog pati pareiškėja 2005 m. spalio 7 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. R. valdytą žemę, o tai buvo pasekmė Vilniaus apygardos administracinis teismo 2005 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 1-1918-1/05, nustatyto juridinio fakto, teigti jog pirminis valios išreiškimas, kuriuo yra prašoma atkurti nuosavybės teises į R. J. K. valdytą žemę yra be trūkumų, nėra pagrindo, todėl NŽT negali būti susaistyta juo vadovautis.

15. Atsakovo vertinimu, įstatymo leidėjo valia negali būti aiškinama plečiamai. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis įtvirtina kokioms prielaidoms esant atsiranda teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, viena iš jų laikytina ryšys su buvusiu savininku. Interpretuojant H. B.Vilniaus miesto valdybai 1992 m. rugsėjo 28 d. pateiktą pareiškimą, kuriame nurodoma „prašau suteikti neatlygintinai žemės sklypą prie namų valdos, kurį aš paveldėjau iš savo motinos R. J. K., mirusios (duomenys neskelbtini). Motina turėjo nuosavybės teises į namą ir sklypą <...>“ ir po kurio buvo užvesta nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. (duomenys neskelbtini), gali susiklostyti situacija, jog NŽT atkūrimą turi vykdyti pagal abu prašymus, t. y. 1992 m. rugsėjo 28 d. ir 2005 m. spalio 7 d., kas reikštų dvigubą atkūrimą, o tai draudžiama įstatymu. Pačių prielaidų egzistavimas, ginčo atveju, jog M. R., ir R. J. K. buvo vyras ir žmona, pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą nesukuria. Tam, kad atsirastų ši teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, be kita ko, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta bei nurodyti tinkamą ryšį su buvusiu savininku.

16. Atsakovas pažymėjo, jog pareiga pateikti papildomus dokumentus kilo tuomet, kai Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. 31/03/22-3215 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ informavo H. B., kaip pretendentę į R. J. K. nuosavybės teise valdytą turtą, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esamų dokumentų nepakanka atkurti nuosavybės teisėms ir prašė pateikti archyvinius dokumentus, įrodančius kas iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemės sklypą. Pats faktas, jog pretendentė kreipėsi dėl termino atnaujinimo, ko pasekoje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 1-1918-1/05 nutarė atnaujinti pareiškėjai terminą prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko M. R. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę ir giminystės ir savininko nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, įrodo, jog pareiškėja suprato, jog ji negali būti pretendente pagal nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. (duomenys neskelbtini), todėl teigti jog NŽT netinkamai aiškina 1992 m. rugsėjo 28 d. prašymo turinį, kuriuo yra prašoma atkurti nuosavybės teises į R. J. K. nuosavybės teise valdytą turtą, yra klaidinga, kadangi asmuo, teikiantis prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turi pareigą tokį prašymą surašyti tinkamai, kadangi būtent šis prašymas lemia ar asmeniui atsiranda subjektinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą.

17. Atsakovas nurodė, kad H. B. Vilniaus miesto valdybai 1992 m. rugsėjo 28 d. Atkūrimo įstatymo nustatytu laiku pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į R. J. K. žemę, tačiau nustačius, kad R. J. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise žemės nevaldė, t. y. nebuvo žemės savininkė, t. y. nuosavybės teisės H. B. vardu į R. J. K. žemę negali būti atkuriamos, taip pat naujas žemės sklypas individualiai statybai negali būti perduotas, Skyrius įsakymu išbraukė H. B. pavardę iš Piliečių eilės, o pats faktas, jog pareiškėja nesutinka su kilusiomis pasekmėmis negali būti pagrindu panaikinti įsakymą ir raštą.

II. 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad H. B. Vilniaus miesto valdybai 1992 m. rugsėjo 28 d. pateikė pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuriuo prašė suteikti neatlygintinai žemės sklypą prie namų valdos, kurią jį paveldėjo iš savo motinos R. J. K., mirusios (duomenys neskelbtini). Pagal šį H. B. prašymą buvo užvesta nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko administracija H. B. įrašė į Piliečių eilę naujam žemės sklypui gauti individualiai statybai už J. R. K. valdytą žemę.

20. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. 31/03/22-3215 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ informavo H. B. ir skunde minimą I. S., kaip pretendentes į R. J. K. nuosavybės teise valdytą turtą, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje esamų dokumentų nepakanka atkurti nuosavybės teisėms ir prašė pateikti archyvinius dokumentus, įrodančius kas iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemės sklypą. Nustatytu laiku nei H. B. teisių perėmėjai, nei skunde minima I. S. Vilniaus apskrities viršininko administracijai nepateikė nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusia savininke R. J. K. patvirtinančių dokumentų.

21. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja, būdama H. B. turtinių teisių perėmėja, kreipėsi į teismą dėl termino atnaujinimo nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 1-1918-1/05 nutarė atnaujinti pareiškėjai terminą prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko M. R. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę ir giminystės ir savininko nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Pareiškėja Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2005 m. spalio 7 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko M. R. valdytą žemę.

22. Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus, vadovaudamasis pareiškėjos, kaip H. B. turtinių teisių perėmėjos 2005 m. spalio 7 d. pateiktu prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko M. R. valdytą žemę, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m. gegužės 6 d. pažymą Nr. R4-1847, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 22 d. nutartimi Nr. 1-1918-1/05, giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais, 2007 m. liepos 5 d. parengė pažymą Nr. 254 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodė, jog H. B. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. R. valdytos žemės 5,4625 ha dalį buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini). Taip pat parengė 2007 m. spalio 16 d. pažymą Nr. 362 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ ir nurodė, jog H. B. turi teisę atkurti nuosavybės teises į valdytos žemės 3,2775 ha dalį buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini).

23. Teismas nustatė, kad NŽT Skyrius, vykdymas įstatymo leidėjo valią nuosavybės teisių atkūrimo procese, atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 1-1918-1/05 ir pakartotinai įvertinęs nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančius dokumentus bei nustatęs, kad buvusiu savininku iki 1940 m. nacionalizacijos buvo ne J. R., o M. R., priėmė 2020 m. balandžio 28 d. įsakymą Nr. 49VĮ-838-(14.49.2.), kuriuo pakeitė Piliečių eilę, patvirtintą NŽT Skyriaus vedėjo 2019 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1809-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“, išbraukdamas iš šios eilės H. B. pavardę, įrašytą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėja, nesutikdama su Skyriaus įsakymu, 2020 m. birželio 29 d. pateikė skundą NŽT, kuriame prašė panaikinti įsakymą ir įrašyti H. B. pavardę į Piliečių eilę pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1992 m. spalio 28 d. Tačiau NŽT 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Nr. 1SS-1511-(5.59 E.) pareiškėjos skundo netenkino, nurodė, kad nustačius aplinkybę, kad R. J. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise žemės nevaldė, t. y. nebuvo žemės savininkė, H. B. buvo pagrįstai išbraukta iš Piliečių eilės, kurioje ji buvo įrašyta kaip pretendentė į R. J. K. valdytą žemę (nuosavybės teisių atkūrimo byla (duomenys neskelbtini)).

24. Teismas, pacitavęs Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas nurodė, kad tam, kad atsirastų subjektinė teisė atkurti nuosavybės teises, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, be kita ko, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Taigi, šiai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme nustatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, bent vieno iš šių elementų nebuvimas yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Be to, atkuriant nuosavybės teises į žemę, visais atvejais nustatytina, kas iki 1940 m. nacionalizacijos buvo nusavinto turto (žemės) savininkas.

25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aukščiau paminėtas faktines aplinkybes, konstatavo, kad R. J. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise žemės nevaldė, t. y. nebuvo žemės savininkė, todėl H. B. negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į neturimą R. J. K. žemę. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjai, kaip H. B. turtinių teisių perėmėjai, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2005 m. spalio 7 d. pateikus prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko M. R. valdytą žemę, pagrįstai užvesta nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyksta pagal pareiškėjos 2005 m. spalio 7 d. pateiktą prašymą atkurti nuosavybės teisės, grąžinant žemę natūra į buvusio savininko M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę.

26. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nuosavybės teisės H. B. vardu į R. J. K. žemę negali būti atkuriamos, o pareiškėja yra pateikusi 2005 m. spalio 7 d. prašymą atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemę natūra į buvusio savininko M. R. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę, padarė išvadą, kad NŽT Skyrius pagrįstai priėmė įsakymą, kuriuo pakeitė Piliečių eilę, patvirtintą NŽT Skyriaus vedėjo 2019 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1809-(14.49.2.), išbraukdamas iš šios eilės H. B. pavardę, įrašytą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. (duomenys neskelbtini) ir vykdo nuosavybės teisių atkūrimo procesą naujai užvestoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal pareiškėjos 2005 m. spalio 7 d. prašymą atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemę natūra į buvusio savininko M. R. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę.

27. Teismas, pasisakydama dėl pareiškėjos skundo reikalavimų pagrindimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-269-552/2016, 2017 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-322-552/2017 išdėstytais argumentais, pažymėjo, jog pareiškėjos nurodytose bylose sprendžiamų ginčų faktinės aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo šioje nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Pareiškėjos nurodytose bylose sprendžiami ginčai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu, kai tokia asmenų teisė yra kildinama iš pretendentų atkurti nuosavybės teises prašymo padavimo kompetentingai institucijai datos, nuo kurios priklausytų jų eiliškumas Piliečių eilėje, o nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pareiškėja gali būti laikoma pretendente, turinčia teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kitu, nei pareiškėjos nurodytose bylose, teisiniu pagrindu.

III. 28. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti. Taip pat pareiškėja prašo priteisti jos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

29. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

29.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėja, prašydama teismo panaikinti Įsakymą ir įpareigoti NŽT įtraukti pretendentę H. B. į Eilę pagal jos pirminio prašymo padavimo datą, siekia, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos į jos motinos iki 1940 m. žemės nacionalizacijos turėtą žemę. Pareiškėja apeliaciniame skunde paaiškina, kad 1992 m. rugsėjo 28 d. prašyme atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę dėl tikslios informacijos iš archyvo neturėjimo nurodė, kad šios žemės savininkė yra jos motina J. R., bet ne tėvas M. R., o 2005 m. spalio 7 d. prašymu, gavusi dokumentus iš archyvo, patikslino šį prašymą – nurodė, kuriam iš tėvų ši žemė priklausė iki 1940 m. žemės nacionalizacijos. Pareiškėjos teigimu, NŽT vykdė ir tebevykdo nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) kaimo žemę atkūrimą H. B. vardu, t. y. tai pačiai pretendentei, kuri 1992 metais padavė prašymą ir į tą pačią žemę, kuri nurodyta 1992 m. rugsėjo 28 d. prašyme, o tai patvirtina ne tik paminėti dokumentai (pažyma, sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo), bet ir institucijos įrašas ant H. B. prašymo, esančio pirminėje nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) – „originalas byloje Nr. (duomenys neskelbtini)“, t. y. papildomai užvestoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje. Tačiau pirmosios instancijos teismas laikė, jog 1992 m. rugsėjo 28 d. ir 2005 m. spalio 7 d. prašymai atkurti nuosavybės teises nėra susiję ir paduoti į skirtingus buvusius žemės savininkus, tai reiškia ir į skirtingą žemę. Taigi pareiškėjos teigimu, tokia pirmosios instancijos teismo pozicija yra ydinga ir prieštarauja faktinėms aplinkybėms, nustatytoms įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. nutartyje. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes esant neįrodinėtinoms aplinkybėms ir faktams vėl sprendė, į kurio buvusio savininko turėtą žemę buvo siekiama atkurti nuosavybės teises 1992 m. rugsėjo 28 d. prašymu bei padarė naują išvadą, prieštaraujančią galiojančiai minėtai nutarčiai.

29.2. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pirminis pareiškėjos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir jį patikslinantis 2005 m. spalio 7 d. prašymas nėra susiję bei pateikti dėl skirtingos žemės dėl to, kad šiuose prašymuose nurodyti skirtingi žemės savininkai, yra prieštaraujantis teismų praktikai. Pacitavusi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį ir 11 straipsnį, nurodo, kad prašymą padavė galiojant Atstatymo įstatymui, jame nustatytu terminu. Teigia, jog nurodytose teisės normose yra įtvirtinta piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pareiga nurodyti konkrečius duomenis apie save, turto savininką, turtą, kurį pageidaujama susigrąžinti, ir kt., tačiau aptartose teisės normose nėra įtvirtinto imperatyvo, kad tais atvejais, kai visi šie duomenys nenurodomi, prašymas atkurti nuosavybės teises laikomas nepaduotu. Tiek Atstatymo įstatymo 2 straipsnio 2 punktas numatė, tiek Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, jog mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos jo vaikams (įvaikiams). H. B. yra J. R. ir M. R. duktė. Todėl pagal Atstatymo įstatymo 2 straipsnio 2 punkto ir pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas ji yra tinkamas subjektas (asmuo), kuriam įstatymas suteikė teisę atkurti (atstatyti) nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą (žemę), priklausiusį tėvams (tėvui M. R. ir motinai J. R.), nepriklausomai nuo to, kas iš jų buvo šios žemės, apie kurią nurodyta pirminiame prašyme, savininku.

29.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjos skunde paminėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai netaikytini nagrinėjamam atvejui. Teismas netinkamai įvertino, kuriais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais iš paminėtų administracinių bylų rėmėsi pareiškėja ir kokias teisines aplinkybes norėjo jais pagrįsti. Nors administracinėse bylose Nr. A-269-552/2016 ir Nr. eA-322-522/2017 buvo sprendžiami nuosavybės teisių atkūrimo klausimai, tačiau pareiškėja savo skunde rėmėsi bendrojo pobūdžio išaiškinimais dėl santykių, susiklosčiusių tarp privačių ir valdžios institucijų, pobūdžio bei gero administravimo principo. Esamoje situacijoje, kai pretendentė H. B. Įsakymu pašalinta iš Eilės dėl tos priežasties, kad savo pirminiame prašyme netiksliai nurodė duomenis apie buvusį savininką, buvo siekiama parodyti, jog atsakovai NŽT ir NŽT Vilniaus miesto skyrius pažeidė gero administravimo principą, nukrypo nuo suformuotos teisių praktikos ir pirminio prašymo netikslumą aiškino ne H. B. naudai, bet priešingai. Kaip minėta, vietoj įsakymo, kuriuo patvirtinta Eilė, patikslinimo (pakeičiant duomenis apie buvusį savininką), pretendentė H. B. buvo visiškai pašalinta iš Eilės. Pareiškėjos skundas nebuvo pagrįstais kitais administracinėse bylose Nr. A-269-552/2016 ir Nr. eA-322-522/2017 padarytais išaiškinimais, susijusias su teisiniu reglamentavimu nuosavybės teisių atkūrimo srityje. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (nurodytų konkrečių išaiškinimų), suformuotos administracinėse bylose Nr. A-269-552/2016 ir Nr. eA-322-522/2017, netaikymo nagrinėjamu atveju dėl to, kad šiose bylose sprendžiamų ginčų aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių, yra nepagrįsta. Taigi išdėstyti argumentai tik patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, netinkamai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir nukrypo nuo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, susijusios su prašymo atkurti nuosavybės teises vertinimu, kai prašyme dėl duomenų stokos netiksliai įvardytas buvęs žemės savininkas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas.

30. Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

31. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

31.1. H. B. įstatymų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, nustatytais terminais nepateikė duomenų, jog R. J. K. valdė nuosavybės teise žemę iki 1940 m. nacionalizacijos, priešingai, šios aplinkybės pareiškėja neginčija, jog iki 1940 m. nacionalizacijos žemės savininkas buvo M. R. Todėl nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik į M. R. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę.

31.2. Pareiškėja, kaip H. B. turtinių teisių perėmėja, 2005 m. spalio 7 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko M. R. valdytą žemę, taip tinkamai išreikšdama savo valią bei nurodydama buvusį savininką. Todėl atsižvelgiant į tai, jog pati pareiškėja pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. R. valdytą žemę, teigti, jog pirminis valios išreiškimas, kuriuo yra prašoma atkurti nuosavybės teises į R. J. K. valdytą žemę yra be trūkumų, nėra pagrindo, todėl NŽT negali būti susaistyta juo vadovautis.

31.3. Įstatymo leidėjo valia negali būti aiškinama plečiamai. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis įtvirtina kokioms prielaidoms esant atsiranda teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, viena iš jų – ryšys su buvusiu savininku. Interpretuojant H. B. Vilniaus miesto valdybai pateiktą pirminį prašymą, susiklostytų situacija, jog NŽT atkūrimą turi vykdyti pagal abu prašymus, kas reikštų dvigubą nuosavybės teisių atkūrimą, o tai yra draudžiama įstatymu.

31.4. Prielaidų egzistavimas, jog M. R. ir J. R. K. buvo vyras ir žmona, pats savaime asmeniui subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą nesukuria. Tam, kad atsirastų ši teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, t. y. pateikti prašymą bei nurodyti ryšį su buvusiu savininku.

31.5. Pareiškėja suprato, jog H. B. negali būti pretendente pagal nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. (duomenys neskelbtini), todėl teigti, jog tiek NŽT, tiek pirmosios instancijos teismas sprendime netinkamai aiškino pirminio prašymo turinį, yra klaidinga, kadangi asmuo, teikiantis prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turi pareigą tokį prašymą surašyti tinkamai.

31.6. Pareiškėjos nurodytose bylose sprendžiamų ginčų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Pareiškėjos nurodytose bylose sprendžiami ginčai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu, kai tokia asmenų teisė yra kildinama iš pretendentų atkurti nuosavybės teises prašymo padavimo kompetentingai institucijai datos, nuo kurios priklausytų jų eiliškumas Piliečių eilėje. Todėl pareiškėjos prašomi panaikinti sprendimai negali būti naikintini, kadangi jie priimti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, teismų praktika, laikantis procedūrų ir priimti kompetentingos institucijos, todėl nėra pagrindo naikinti šių administracinių aktų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT Skyriaus Įsakymo, kuriuo H. B. pavardė, įrašyta Piliečių eilėje Nr. (duomenys neskelbtini), buvo iš jos išbraukta, ir NŽT Sprendimo, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjos skundas dėl Skyriaus Įsakymo, pagrįstumo ir teisėtumo.

33. Byloje nustatyta, kad H. B. Vilniaus miesto valdybai 1992 m. rugsėjo 28 d. pateikė pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuriuo prašė jai suteikti neatlygintinai žemės sklypą prie namų valdos, kurį ji paveldėjo iš savo motinos J. R. K., mirusios (duomenys neskelbtini). Pagal šį H. B. prašymą buvo užvesta nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko administracija H. B. įrašė į Piliečių eilę naujam žemės sklypui gauti individualiai statybai už J. R. K. valdytą žemę.

34. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. 31/03/22-3215 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ informavo H. B. ir I. S., kaip pretendentes į J. R. K. nuosavybės teise valdytą turtą, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje esamų dokumentų nepakanka atkurti nuosavybės teisėms ir prašė pateikti archyvinius dokumentus, įrodančius kas iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemės sklypą, tačiau nustatytu laiku nei H. B., nei I. S. nepateikė nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusia savininke patvirtinančių dokumentų.

35. Pareiškėja, kaip H. B. turtinių teisių perėmėja, kreipėsi į teismą dėl termino atnaujinimo nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 1-1918-1/05 nutarė atnaujinti pareiškėjai terminą prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko M. R. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę ir giminystės ir savininko nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad 2005 m. gegužės 6 d. Lietuvos Centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. 1847 patvirtina, kad žemės savininku buvo nurodytas M. R. Todėl pareiškėja Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2005 m. lapkričio 7 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko M. R. valdytą žemę.

36. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2007 m. liepos 5 d. parengė pažymą Nr. 254 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodė, jog H. B. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. R. valdytos žemės 5,4625 ha dalį buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, (duomenys neskelbtini). Taip pat parengė 2007 m. spalio 16 d. pažymą Nr. 362 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ ir nurodė, jog H. B. turi teisę atkurti nuosavybės teises į valdytos žemės 3,2775 ha dalį buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, (duomenys neskelbtini).

37. NŽT skyrius priėmė 2020 m. balandžio 28 d. įsakymą Nr. 49VĮ-838-(14.49.2.), kuriuo pakeitė Piliečių eilę, patvirtintą NŽT Skyriaus vedėjo 2019 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1809-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“, išbraukdamas iš šios eilės H. B. pavardę, įrašytą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. (duomenys neskelbtini).

38. Pareiškėja, nesutikdama su Skyriaus Įsakymu, 2020 m. birželio 29 d. pateikė skundą NŽT, kuriame prašė panaikinti Įsakymą ir įrašyti H. B. pavardę į Piliečių eilę pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1992 m. spalio 28 d, tačiau NŽT 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Nr. 1SS-1511-(5.59 E.) pareiškėjos skundo netenkino, nurodė, kad nustačius aplinkybę, kad J. R. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise žemės nevaldė, t. y. nebuvo žemės savininkė, H. B. buvo pagrįstai išbraukta iš Piliečių eilės, kurioje ji buvo įrašyta kaip pretendentė į R. J. K. valdytą žemę.

39. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.)

V. 40. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje yra nustatytos prielaidos, kurioms esant asmuo gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą: Lietuvos Respublikos pilietybė, giminystės ryšys su savininku arba paveldėjimo santykių egzistavimas. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas asmenų, galinčių pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, ratas, tarp jų ir turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, vaikus, jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai (3 p.). Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad pačių prielaidų egzistavimas (pvz., buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, be kita ko, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1437-2012). Taigi, šiai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme nustatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų) nebuvimas yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Be to, atkuriant nuosavybės teises į žemę, visais atvejais nustatytina, kas iki 1940 m. nacionalizacijos buvo nusavinto turto (žemės) savininkas.

VI. 42. Nagrinėjamu atveju NŽT Skyrius ginčijamu Įsakymu pakeitė Piliečių eilę, patvirtintą NŽT Skyriaus vedėjo 2019 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1809-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“, išbraukdamas iš šios eilės H. B. pavardę, įrašytą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėja, nesutikdama su šiuo Skyriaus Įsakymu, jį apskundė NŽT, kuris 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu pareiškėjos skundo netenkino, motyvuodamas tuo, kad J. R. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise žemės nevaldė, todėl pareiškėja buvo pagrįstai išbraukta iš Piliečių eilės, kurioje ji buvo įrašyta kaip pretendentė į J. R. K. valdytą žemę.

43. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, argumentuodamas tuo, kad nuosavybės teisės H. B. vardu į J. R. K. žemę negali būti atkuriamos, o pareiškėja yra pateikusi 2005 m. spalio 7 d. prašymą atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemę natūra į buvusio savininko M. R. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę, todėl NŽT Skyrius ir NŽT pagrįstai išbraukė H. B. iš Piliečių eilės ir pagrįstai vykdo nuosavybės teisių atkūrimo procesą naujai užvestoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje pagal pareiškėjos 2005 m. spalio 7 d. prašymą.

44. Pareiškėja iš esmės nesutinka su priimtais atsakovo administraciniais aktais ir pirmosios instancijos teismo sprendimu. Laikosi pozicijos, kad H. B. 1992 m. rugsėjo 28 d. prašymas, dėl jame nurodytų netikslių duomenų apie tai, kieno vardu buvo žemė iki nacionalizacijos, nėra niekinis ir negaliojantis, paaiškėjus, kad tos žemės, į kurią H. B. siekė atkurti nuosavybės teises, pateikdama pirminį prašymą, yra jos tėvas M. R., bet ne motina J. R.

45. Teisėjų kolegija, nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, nes iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta priešingos, nei pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės. Teisėjų kolegija nustatė, kad H. B. Vilniaus miesto valdybai 1992 m. rugsėjo 28 d. Atkūrimo įstatymo nustatytu laiku pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. R. K. žemę. Tačiau Vilniaus apskrities viršininko administracijai nepateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusia savininke patvirtinantys dokumentai. Pareiškėja dėl šių dokumentų gavimo kreipėsi į Centrinį valstybės archyvą, kuris išdavė 2005 m. gegužės 6 d. pažymą Nr. R4-1847, kurioje buvo nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) kaime ir (duomenys neskelbtini) kaime esančios žemės savininku buvo ne pretendentės H. B. motina J. R., kaip H. B. nurodė savo pirminiame prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bet tėvas – M. R. Pareiškėja dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko M. R. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę ir giminystės ir savininko nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2005 m. rugsėjo 22 d. nutartimi atnaujino pareiškėjai terminą prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko M. R. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę ir giminystės ir savininko nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Teismas paminėtoje nutartyje konstatavo, kad žemės savininku archyvo dokumentuose buvo nurodomas M. R., taigi, administracinių teismų nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad J. R. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise žemės nevaldė, t. y. nebuvo šios žemės savininkė, todėl H. B. negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į J. R. K. nepriklausiusią žemę.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai, kaip H. B. teisių perėmėjai, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2005 m. spalio 7 d. pateikus prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko M. R. valdytą žemę, pagrįstai buvo užvesta nauja nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 3652/3560, kurioje nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyksta pagal pareiškėjos antrinį prašymą atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemę natūra į buvusio savininko M. R. iki nacionalizacijos turėtą žemę.

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuosavybės teisės H. B. vardu į J. R. K. žemę negali būti atkuriamos, o pareiškėja pateikusi 2005 m. spalio 7 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. R. turėtą žemę, priėjo pagrįstos išvados, kad NŽT Skyrius pagrįstai ir teisėtai priėmė Įsakymą, kuriuo išbraukė iš Piliečių eilės H. B., įrašytą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. (duomenys neskelbtini) ir vykdo nuosavybės teisių atkūrimo procesą naujo užvestoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal pareiškėjos paskesnį prašymą atkurti nuosavybės teises.

48. Pareiškėja, siekdama įgyvendinti savo teisę atkurti nuosavybės teises į iki žemės nacionalizavimo buvusio savininko valdytą žemę, gali tai daryti tik Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Asmuo, kurio teisių perėmėja yra pareiškėja, inicijavo nuosavybės teisių atkūrimo procesą, kuris buvo užbaigtas nustačius, kad nuosavybė negali būti atkurta paaiškėjus, kad žemė nepriklausė dokumentuose nurodytam savininkui. Užbaigus vieną nuosavybės teisių atkūrimo bylą, pareiškėjos prašymu yra pradėta ir nagrinėjama kita nuosavybės teisių atkūrimo byla, kurioje siekiama atkurti nuosavybės teises į tapačią žemę. Nauja nuosavybės teisių atkūrimo byla vyksta pagal nustatytas taisykles, atsižvelgiant į pareiškėjos šioje byloje atliktus teisinę reikšmę turinčius veiksmus. Naujoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje atlikti pareiškėjos veiksmai negali būti prilyginti veiksmams, kurie buvo atlikti užbaigtoje byloje, nes tai prieštarautų nustatytoms nuosavybės teisių atkūrimo taisyklėms, o kartu galėtų pažeisti ir kitų asmenų privatų interesą. Pareiškėjai tapo žinoma apie galimybę pradėti naują nuosavybės teisių atkūrimo procesą, šis procesas yra vykdomas, taigi negalima pripažinti, kad institucija, vykdanti šį procesą, neveikė operatyviai ir atidžiai nuosavybės teisių atkūrimo procese. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjos teisės yra pažeistos ir turėtų būti ginamos pareiškėjos nurodytu būdu, t. y. vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą į tapačią žemę tiek užbaigtoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje, tiek naujoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje.

49. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu taip pat pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos nurodomose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose sprendžiamų ginčų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamo atvejo. Pareiškėjos nurodomose bylose sprendžiami klausimai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu, kuris kildinamas iš pretendentų atkurti nuosavybės teises prašymo padavimo kompetentingai institucijai datos, nuo kurios priklauso pareiškėjų eiliškumas Piliečių eilėje. Šiuo atveju yra sprendžiamas klausimas, ar pareiškėja gali būti laikoma pretendente, turinčia teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kitu, nei pareiškėjos nurodomos bylose teisiniu pagrindu.

50. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamą Įsakymą ir Sprendimą, nustatė, kad šiuose administraciniuose aktuose detaliai ir išsamiai nurodomas faktinis ir teisinis sprendimų priėmimo pagrindas, pareiškėjai nurodytos priežastys, kurioms esant, jos skundas buvo atmestas, todėl ginčijami aktai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų reikalavimus.

51. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti arba panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

52. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo jai iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

53. Pažymėtina, jog pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė