2018-04-26 Nr. AB-8377-3-61-3-04835-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-680-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04835-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. B., D. B., N. B., M. J., M. K., L. K., E. P., V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. B., D. B., N. B., M. J., M. K., L. K., E. P., V. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausybės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Trakų rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos I. B., D. B., N. B., M. J., M. K., L. K., E. P., V. R. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas), prašydamos priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (I. B. – 7 820,86 Lt, N. B. – 7 333,07 Lt, D. B. – 10 219,39 Lt, M. J. – 7 838,87 Lt, M. K. – 7 747,33 Lt, L. K. – 8 368,63 Lt, E. P. – 7 704,13 Lt, V. R. – 1 251,92 Lt).

2. Pareiškėjos skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. ėjo karjeros valstybės tarnautojų pareigas Trakų rajono apylinkės teisme. Lietuvos Respublikos Seimui 2009 m. balandžio 23 d. priėmus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimus nuo 2009 m. gegužės 1 d. sumažinti pareiginės algos koeficientai 15 ir aukštesnės kategorijos valstybės tarnautojams, o 2009 m. liepos 17 d. pakeitimais, kurie įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d., dar kartą sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams bei priedai už kvalifikacinę klasę. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (pareiginės algos (koeficientų) ir priedų už kvalifikacinę klasę)) sumažinimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjoms nepagrįstai buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimo į skundą nepateikė.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Trakų rajono apylinkės teismas atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad su skundu sutinka, prašė pareiškėjų reikalavimą tenkinti (b. l. 34–35).

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų pareiškėjoms laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neteisėtai nebuvo išmokėta atitinkama darbo užmokesčio dalis. Pareiškėjoms darbo užmokestis nebuvo išmokėtas ne dėl teismo kaltės, o dėl galiojusio teisinio reglamentavimo.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl karjeros valstybės tarnautojoms neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaravusiomis pripažintų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo, priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

8. Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. KT14-S-9/2014, 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje A-602-669/2016 išaiškinimais, Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Trakų rajono apylinkės teismui, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas, teismo įsitikinimu, atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A-669-602/2016, kuriose apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos nėra pagrindo.

9. Teismas atmetė pareiškėjų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...>, valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjų teisės į darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo nuostatų taikymo. Tuo tarpu byloje nėra ginčo dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų taikymo pareiškėjų atžvilgiu, Grąžinimo įstatyme nustatytas neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimo mechanizmas nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

III. 10. Pareiškėjos pateikė apeliacinį skundą (b. l. 102–106), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, ta apimtimi, kiek nustatyta negrąžinti neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...>, valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

11. Pareiškėjos nurodo, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas ginčo laikotarpiu jų patirtų praradimų visa apimtimi nekompensuoja, sąlygoja nuostolius. Valstybė, nustatydama kompensavimo tvarką, taikydama netinkamus kompensacijų dydžius, veikė savo nuožiūra. Apskaičiuoti valstybės tarnautojui nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalį yra teismo buhalterijos, o ne įstatymo leidėjo funkcija. Taikant valstybės nustatytą kompensavimo tvarką, asmuo, kuriam darbo užmokestis buvo neteisėtai sumažintas, gali ne tik negauti prarasto darbo užmokesčio, bet ir likti skolingas valstybei. Teismas neįvertino skundo reikalavimo pagrįstumo ir neįsitikinęs, kad pagal Grąžinimo įstatymą nebus kompensuota realiai prarasta darbo užmokesčio dalis, priėmė neteisėtą sprendimą, tokiu būdu sudarydamas valstybei galimybę taikyti Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą. Teismas, atmesdamas prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, turėjo motyvuotai pagrįsti, kad Grąžinimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai ir motyvuotai atmesti skundo argumentus, o ne tokį prašymą laikyti savarankišku bylos reikalavimu.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Trakų rajono apylinkės teismas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 109–110) nurodo, kad išnagrinėjus bylą ir nustačius pagrindą apeliacinį skundą tenkinti, neprieštarauja, kad apeliacinis skundas būtų patenkintas. Pareiškėjų atlyginimai finansuojami iš valstybės biudžeto lėšų pagal Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus. Teismas, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjoms atlyginimus, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais. Teismas, kaip asignavimų valdytojas, nekvestionuoja Lietuvos Respublikos Seimo priimtų įstatymų pakeitimų dėl atlyginimų pareiškėjoms nustatymo ir yra sumokėjęs visas su darbo santykiais susijusias išmokas teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojančiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

15. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

16. Šiuo atveju sprendžiama dėl pareiškėjoms I. B., D. B., N. B., M. J., M. K., L. K., E. P., V. R. (valstybės tarnautojoms) 2009–2013 metais dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

17. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjoms minėtu laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Pareiškėjos, manydamos, kad jų teisės gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų reikalavimą, pažymėjo, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal Grąžinimo įstatyme įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo teismo sprendimu priteisti pareiškėjoms ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, ir vadovavosi aktualioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais.

19. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

20. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo Grąžinimo įstatyme nustatyto kompensavimo mechanizmo, teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirti praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Kadangi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas, pareiškėjos negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, jog joms bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.

21. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip pabrėžė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

22. Atižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybė, jog pagal Grąžinimo įstatymą visa apimtimi nebus grąžinta neišmokėta darbo užmokesčio dalis, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių ir jų išmokėjimo terminų požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1642-575/2017 ir kt.).

23. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjų reikalavimą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą teismo praktiką). Pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles, nes Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).

24. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Trakų rajono apylinkės teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė pareiškėjų prašomo pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš atsakovo.

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

26. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 ir kt.). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

27. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjų iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai, turi būti tenkinamas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjos, prašydamos kreiptis į Konstitucinį Teismą, nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto kompensavimo mechanizmo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Kaip minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių ir jų išmokėjimo terminų požiūriu) kompensavimo mechanizmą, taip pat nėra būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, kuriuos pareiškėjai grindė iš esmės analogiškais argumentais (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1605-520/2017, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-552/2017, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1983-552/2017 ir kt.).

29. Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas turėjo motyvuotai pagrįsti, kad Grąžinimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai ir motyvuotai atmesti skundo argumentus, o ne tokį prašymą laikyti savarankišku bylos reikalavimu, pažymi, kad skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas ir kuriame pareiškėjos prašė, jog joms būtų priteistas visas ginčo laikotarpiu neišmokėtas darbo užmokestis, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. pareiškėjos skunde nereiškė reikalavimų vadovaujantis Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu. Todėl Grąžinimo įstatymas šioje byloje tikrinant pirmosios instancijos teismo priimto skundžiamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą yra aktualus tuo aspektu, ar įstatymų leidėjas nustatė patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą be nepagrįsto delsimo. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo atsisakymo tenkinti pareiškėjų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą motyvams, jog Grąžinimo įstatyme nustatytas neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimo mechanizmas nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

30. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti pareiškėjų skundą yra pagrįstas bei teisingas. Dėl šių priežasčių tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų I. B., D. B., N. B., M. J., M. K., L. K., E. P., V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė