2019-01-16 Nr. AB-1560-3-61-3-04287-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3120-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04287-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujami Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba), po 200 Eur neturtinei žalai atlyginti už kiekvieną kartą, kai pareiškėjas buvo konvojuojamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

2. Pareiškėjas paaiškinimo, kad jis nuo 2012 m. gegužės 6 d. iki 2016 m. liepos 25 d. buvo etapuojamas iš vieno miesto į kitą netinkamomis sąlygomis. Konvojavimo mašinose nebuvo saugos diržų, gesintuvų, avarinio išėjimo, langų. Pareiškėjas nuolat juto nerimą, kad įvykus avarijai ar gaisrui, jis ir kiti konvojuoti asmenys gali labai stipriai nukentėti. Automobilių sėdynės buvo kietos ir nepatogios, pareiškėjui trūko vietos. Dėl vietos trūkumo pareiškėjo kojas ne kartą buvo sutraukęs mėšlungis. Pareiškėjo teigimu, jis buvo vežamas automobiliu, skirtu statybinėms medžiagoms vežti, automobiliuose buvo drėgna ir šalta. Dėl netinkamų etapavimo sąlygų pareiškėjas jautė baimę, didelius nepatogumus, stresą, be to, jis buvo žeminamas konvojaus pareigūnų, kurie ne kartą į jį buvo nukreipę ginklą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad Tarnybos pareigūnams konvojuojant pareiškėją planinių konvojų metu naudoti specialieji automobiliai atitiko teisės aktų reikalavimus.

5. Atsakovas paaiškino, kad nuteistieji / suimtieji yra konvojuojami specialiosiomis transporto priemonėmis, kuriose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai. Specialusis transportas, skirtas asmenims konvojuoti, eksploatuojamas remiantis išduotais galiojančiais dokumentais: transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu.

6. Atsakovas pažymėjo, kad specialiosios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai, patikrinimų metu nenustatyta, jog specialiosios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims.

7. Atsakovo teigimu, asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Tarnyba, vadovaudamasi Konvojavimo taisyklių 109 punktu, užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Tarnyba nurodė, kad esant poreikiui, skiriamos papildomos transporto priemonės.

8. Dėl saugos diržų naudojimo atsakovas nurodė, kad Konvojavimo taisyklių 146 punkte nėra nustatyta, jog specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui, ir kad pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – ir Kelių eismo taisyklės), reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti.

9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, manydamas, jog konvojavimas buvo vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konvojavimo metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu, kurie yra registruojami konvojavimo kelionės žiniaraštyje, tačiau duomenų, kad konvojavimo metu dėl blogų sąlygų pareiškėjas būtų kreipęsis į konvojaus pareigūnus, nėra. Po konvojavimo pareiškėjas galėjo raštu kreiptis į Tarnybą su skundu, nurodydamas konkrečius pažeidimus, apibrėždamas juos laike ir erdvėje, tačiau Tarnyba neturi duomenų, kad pareiškėjas pasinaudojo tokia galimybe ginti savo teises.

10. Atsakovo nuomone, tik nustačius neteisėtus veiksmus galima spręsti klausimą dėl žalos atlyginimo. Šiuo atveju Tarnybos pareigūnai pareiškėją konvojavo pagal Konvojavimo taisyklių reikalavimus, pareiškėjo teiginiai apie patirtus nepatogumus, emocinius ir dvasinius išgyvenimus yra tik jo subjektyvi nuomonė. Tarnyba prašė pareiškėjo reikalavimams dėl Tarnybos veiksmų taikyti ieškinio senaties terminą.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo J. U. skundą atmetė.

12. Teismas pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl Tarnybos veiksmų, atliktų iki 2013 m. spalio 26 d., taikė trejų metų ieškinio senaties terminą.

13. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

14. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad Tarnybos pareigūnai pareiškėją konvojavo nuo 2013 m. spalio 27 d. iki 2016 m. liepos 25 d., t. y. teismo vertintu laikotarpiu, iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą iš viso 45 kartus. Pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), kurie pagal registracijos dokumentų duomenis skirti vežti žmonėms.

15. Atsižvelgęs į Konvojavimo taisyklių 109 punktą, pagal kurį specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis, nei yra sėdimų bei gulimų vietų, ir įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad konvojuojant pareiškėją maksimalus konvojuojamų asmenų skaičius nebuvo viršijamas, pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų.

16. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, nustatė, kad visuose specialiosios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo sistemos, automobiliuose yra avariniai išėjimai arba evakuaciniai liukai, ir darė išvadą, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl techniškai netvarkingų ir nesaugių konvojaus transporto priemonių nepagrįsti.

17. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl neįrengtų saugos diržų, teismas vadovavosi Konvojavimo taisyklėmis ir darė išvadą, kad pagal jų reikalavimus specialiajame, konvojuoti skirtame transporte saugos diržų įrengimas nėra privalomas, todėl dėl jų nebuvimo nėra pagrindo konstatuoti Tarnybos neteisėtus veiksmus. Teismas pažymėjo, kad automobiliai, kuriais buvo konvojuotas pareiškėjas, atitiko techninius reikalavimus, ir darė išvadą, kad saugos diržų įrengimas juose nebuvo privalomas.

18. Teismas nustatė, kad konvojavimo dokumentuose nebuvo užfiksuota jokių pareiškėjo nusiskundimų dėl konvojavimo sąlygų, nors tokios pretenzijos privalo būti įrašomos į konvojavimo dokumentus, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktais.

19. Atsižvelgęs į byloje pateiktus duomenis, teismas nenustatė, kad etapavimo metu buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Nenustatęs vienos iš būtinųjų sąlygų, t. y. Tarnybos neteisėtų veiksmų, viešajai atsakomybei kilti, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 20. Pareiškėjas J. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, po 200 Eur neturtinei žalai atlyginti už kiekvieną kartą, kai pareiškėjas buvo konvojuojamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės remiasi skunde išdėstytais argumentais ir papildo, kad konvojų metu tekdavo ant kelių laikyti didelius kelioninius krepšius su asmeniniais daiktais, prižiūrėtojai atimdavo higienos reikmenis stiklinėse pakuotėse ir veidrodėlį, kuriuos pareiškėjas buvo įsigijęs pataisos įstaigų parduotuvėse. Pareiškėjas nurodo, kad jo reikalavimams netaikomi jokie senaties terminai pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija).

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

23. Atsakovas nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, materialiosios bei proceso teisės normų nepažeidė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį pareiškėjui J. U. už tai, kad jis nuo 2012 m. gegužės 6 d. iki 2016 m. liepos 25 d. buvo konvojuotas netinkamomis sąlygomis.

25. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgęs į aplinkybę, kad atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį, konstatavo, jog pareiškėjas praleido trejų metų senaties terminą reikalauti atlyginti neturtinę žalą, patirtą iki 2013 m. spalio 26 d., nes pareiškėjas skundą padavė tik 2016 m. spalio 27 d. Pirmosios instancijos teismas vertino laikotarpį nuo 2013 m. spalio 27 d. iki 2016 m. liepos 25 d., tačiau įvertinęs byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjo konvojavimo sąlygas, nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų ir konstatavo, kad konvojuojant pareiškėją nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, pareiškėjo teisės.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad konvojavimo sąlygos buvo nežmoniškos, jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, kurio nenumato Konvencija.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, t. y. dėl asmeninių daiktų vežimo konvojaus transportu ir dėl asmens higienos priemonių, reikmenų atėmimo. Kadangi apeliaciniame skunde negalima nurodyti naujų aplinkybių ir kelti naujų reikalavimų, t. y. išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribų, todėl pareiškėjo nurodomos naujos aplinkybės nenagrinėtinos.

30. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus motyvus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė senaties terminą, pirmiausia pažymi, jog pareiškėjas nenurodo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo atlikto trejų metų senaties termino skaičiavimo bei argumentų, dėl kurių senaties terminas galėtų ir turėtų būti atnaujintas, o tik akcentuoja, kad dėl Konvencijos 1–3 straipsnių pažeidimų senaties terminas netaikytinas.

31. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomą argumentą dėl senaties taikymo negalimumo, pirmiausia pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

32. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją).

33. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

34. Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad senaties terminas dėl Konvencijos pažeidimų negali būti taikomas. EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

35. Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

36. Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo iš esmės taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

38. Šiuo atveju pareiškėjas savo teisių pažeidimus sieja su atsakovo veiksmais, atliktais nuo 2012 m. gegužės 6 d. iki 2016 m. liepos 25 d., pareiškėjas skundą pirmosios instancijos teismui padavė tik 2016 m. spalio 27 d. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad konvojavimo sąlygos buvo nežmoniškos, kėlė baimę ir nerimą, todėl darytina išvada, kad apie savo galbūt pažeidžiamas teises jis galėjo suvokti tuomet, kai buvo konvojuojamas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo iki 2013 m. spalio 26 d. patirtą neturtinę žalą.

39. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

40. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai yra detalizuoti CK 6.246 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.).

41. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

42. Pareiškėjas skunde teigė, kad jis buvo konvojuojamas garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, netinkamu ir nesaugiu transportu, jautė nerimą, baimę, patyrė Tarnybos pareigūnų nederamą elgesį, dvasinius išgyvenimus, skausmus, bei prašė atlyginti dėl to patirtą neturtinę žalą.

43. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjo konvojavimo sąlygas, nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų ar aplinkybių, kad konvojavimo metu kaip nors būtų pažeistos pareiškėjo teisės, garbė ir orumas, bei konstatavo, kad konvojuojant pareiškėją buvo laikytasi teisės aktų reikalavimų.

44. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

45. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas netenkintas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde apibendrintai teigia, kad kiekvienu konvojavimo atveju sąlygos buvo nežmoniškos, nesaugios, pareiškėjas nuolat juto baimę, patyrė pareigūnų pažeminimus, tačiau nepateikia jokių argumentų ar įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo atliktą pareiškėjo konvojavimo sąlygų vertinimą. Be to, byloje nėra duomenų, kad dėl šių ar kitų jo nurodytų netinkamų konvojavimo sąlygų pareiškėjas būtų skundęsis Konvojavimo taisyklių nustatyta tvarka konvojaus viršininkui. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo apeliacinio skundo jokiais objektyviais duomenimis ir įrodymais nepagrindė.

46. Byloje esantys dokumentai (kelionių žiniaraščiai, transporto priemonių registracijos liudijimai, schemos, techninės apžiūros rezultatų kortelės, Nacionalinės visuomenės sveikatos laboratorijos atliktų matavimų protokolai) įrodo Tarnybos specialiojo transporto atitikimą teisės aktuose nustatytiems reikalavimams.

47. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus pripažino nepagrįstais, paneigtais byloje esančiais įrodymais, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

48. Byloje nenustačius aplinkybių, kad Tarnybos darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai ar pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. nenustačius Tarnybos neteisėtų veiksmų, konstatuotina, kad nėra pagrindo kilti turtinei prievolei atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį, nes tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas neturtinės žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys sąlygos, būtinosios deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

49. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė