2020-04-15 Nr. AB-7953-3-62-3-00867-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-907-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00867-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 57.1.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. F. (V. F.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. F. (V. F.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – valstybės įmonė „Mūsų amatai“) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. F. (V. F.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovo atstovas), 75 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (72 000 Eur už prarastą darbingumą ir sveikatos sužalojimą dirbant valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) „Mūsų amatai“ ir 3 000 Eur už dantų implantus ir gydymą) bei 6 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą už netinkamas kalinimo sąlygas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN 3 sektoriuje, pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą. Pareiškėjo teigimu, jis yra nerūkantis, tačiau visose gyvenamosiose patalpose jis buvo priverstas gyventi kartu su rūkančiais asmenimis ir kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemas buvo per mažas, tvirtino, kad jo buvimas lauke apsiribojo ėjimu į / iš darbo, taip pat kasdieniais patikrinimais ryte ir vakare. Pareiškėjas pažymėjo, kad nusiprausti po šiltu dušu galėjo vieną kartą per savaitę (15 min.), dėl patalpų perpildymo šio laiko nepakako. Karšto vandens tiekimas į prausyklas teisės aktuose nenumatytas, todėl kiekvieną dieną pareiškėjas turėjo praustis po šaltu vandeniu, dėl to dažnai sirgo peršalimo ligomis. Pareiškėjui taip pat nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po sporto užsiėmimų bei po darbo. Pasak pareiškėjo, būrių sanitariniuose mazguose trūko sanitarinių įrenginių, norint jais pasinaudoti teko laukti eilėse, tai jam sukėlė fizinį diskomfortą, dvasinių, psichologinių kančių. Sanitariniuose mazguose nebuvo užtikrintas privatumas, nes nebuvo galima užsirakinti tualetuose iš vidaus. Pareiškėjas taip pat reiškė pretenzijas dėl netinkamo patalpų apšvietimo, nurodė, jog dėl to pablogėjo jo regėjimas.

3. Pareiškėjo teigimu, pataisos namų teritorijos nebuvo tinkamai prižiūrimos, nebuvo šienaujamos, dėl to pareiškėjui kildavo alergijos priepuoliai. Gyvenamosiose patalpose buvo netinkama oro temperatūra, patalpos nebuvo kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų buvo pelėsis, sanitariniai mazgai kiekvieną dieną nebuvo plaunami ir dezinfekuojami. Gyvenamosiose patalpose buvo buitinių parazitų. Buitinių atliekų konteineriai buvo arti gyvenamųjų patalpų, iš jų į gyvenamąsias patalpas sklido smarvė. Pataisos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje kainos buvo daug didesnės, nei laisvėje esančiose parduotuvėse. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad 2013 m. kovo 20 d. įsidarbino VĮ „Mūsų amatai“, tačiau pareiškėjui buvo mokamas mažas darbo užmokestis, kurio neužteko net maistui nusipirkti, pareiškėjas turėjo kęsti cecho viršininko patyčias, iš darbo buvo atleistas neįspėjus apie atleidimą. Dirbant VĮ „Mūsų amatai“ pareiškėjo sveikata buvo sugadinta, jis turėjo kelti sunkius daiktus, patyrė peties traumą, dėl to jam reikia nuolatinių reabilitacijos priemonių, jis negali dirbti fizinio darbo, nuolat vartoja skausmą malšinančius vaistus. Pasak pareiškėjo, kalėdamas Pravieniškių PN, jis buvo patekęs į laikinai einančio direktoriaus pareigas pareigūno nemalonę, dėl pareigūno daromos įtakos nebuvo tenkinami pareiškėjo prašymai dėl lygtinio paleidimo. Pareiškėjui pradėjus rašyti skundus dėl šio pareigūno veiksmų, jis buvo atleistas iš darbo. Pareiškėjo tvirtinimu, pataisos namuose jis neteko dviejų dantų, stomatologė reikalavo papildomo užmokesčio už dantų taisymą. Pareiškėjas prašė suteikti odontologo paslaugas už jo lėšas, tačiau tokia pagalba jam nebuvo suteikta, todėl jam reikia odontologinio gydymo ir dantų implantų. Pareiškėjas pabrėžė, kad anksčiau į teismą nesikreipė, nes probacijos terminas baigėsi tik 2017 metais, pareiškėjas bijojo dėl savo saugumo, ateities, bijojo būti nubaustas, nes pareigūnai nuolat grasindavo.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Pravieniškių PN nurodė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint Pravieniškių PN reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Remontas atliekamas įstaigos lėšomis, informacija apie atliktą remontą nekaupiama, todėl įstaiga negali pateikti įrodymų, kokia patalpų būklė buvo ginčo laikotarpiu. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistai ginčo laikotarpiu patalpų, kuriose gyveno pareiškėjas, netikrino. Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą gyvenamosiose patalpose, pataisos namuose yra įrengta centralizuota šildymo sistema. Pagal nuteistųjų prašymus jiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus. Patalpas tvarko patys nuteistieji, jie aprūpinami valymo priemonėmis. Oro drėgmė patalpose atsiranda netinkamai jas vėdinant, dėl to patalpose gali atsirasti pelėsis. Bendrojo naudojimo patalpas (taip pat sanitarinius mazgus) valo ir dezinfekuoja būrio valytojas, tam išduodamos valymo ir dezinfekavimo medžiagos. Buitinės atliekos surenkamos į laikinus konteinerius, vėliau išvežamos į gamybinėje zonoje esantį bendrą buitinių atliekų konteinerį. Laikini konteineriai turi dangčius, apsaugančius nuo aplinkos poveikio. Pareiškėjas su skundais dėl konteinerių įrengimo į įstaigos administraciją nesikreipė.

6. Atsakovo atstovas taip pat pažymėjo, kad karštas vanduo į dušinę tiekiamas nuolat, nuteistieji dušu naudojasi kartą per savaitę. Galimybę nusiprausti po darbo turi užtikrinti darbdavys. Būriuose taip pat buvo įrengti elektriniai vandens šildytuvai, todėl dirbantys nuteistieji po darbo galėjo nusiprausti būrių prausyklose esančiuose dušuose. Pareiškėjas skundų dėl naudojimosi dušu ir eilių prie sanitarinių įrenginių neteikė. Sanitariniuose mazguose tualetų durys nerakinamos. Atsakovo atstovo teigimu, įstaiga užtikrina tinkamą apšvietimą, gavus informaciją apie perdegusias lemputes ar sugadintus šviestuvus, jie nedelsiant keičiami naujais. Buitinius parazitus naikina licencijuota įmonė, informacija apie suteiktas paslaugas registruojama. Įstaigos lokalinių sektorių kieme įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Įstaigoje veikiančioje parduotuvėje atliekama prekių kainų kontrolė, sudaryta komisija, kuri ne rečiau kaip du kartus per mėnesį tikrina prekių kainas. Pareiškėjas iš darbo VĮ „Mūsų amatai“ buvo atleistas dėl pablogėjusios sveikatos – prasto regėjimo. Pareiškėjas dėl netinkamų gyvenimo sąlygų, patiriamo streso, dvasinių išgyvenimų, emocinės depresijos, orumo pažeminimo, baimės jausmo į Pravieniškių PN Psichologinę tarnybą nesikreipė. Į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus ginčo laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi tik dėl peršalimo ir pablogėjusio regėjimo.

7. Atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Pravieniškių PN taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ „Mūsų amatai“ atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

9. VĮ „Mūsų amatai“ nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. kovo 20 d. VĮ „Mūsų amatai“ Pravieniškių filialo direktoriaus įsakymu Nr. 7/05-97 buvo paskirtas į Paslaugų gamybos cecho darbininko pareigas, o įmonės Pravieniškių filialo direktoriaus 2015 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr.7/05-3-119 nuo 2015 m. balandžio 13 d. buvo atleistas iš pareigų dėl sveikatos būklės (dėl blogo regėjimo). Cecho viršininkas nuteistųjų nežemino, iš jų nesityčiojo. Pareiškėjui darbo užmokestis buvo mokamas pagal galiojančių teisės aktų nuostatas.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjo V. F. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, 1 570 Eur neturtinei žalai atlyginti, pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteikiamų sveikatos priežiūros paslaugų atlyginimo, paliko nenagrinėtą, netenkino pareiškėjo prašymo dėl kelionių išlaidų atlyginimo priteisimo.

11. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pažymėjo, jog pareiškėjas visą skunde nurodytą laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo teisių pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. gegužės 6 d., t. y. praleidęs senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, patirtos iki 2015 m. gegužės 5 d., atlyginimo priteisimo pareikšti. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas iš darbo VĮ „Mūsų amatai“ buvo atleistas nuo 2015 m. balandžio 13 d., todėl į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl neteisėto atleidimo, sveikatos sužalojimo, per mažo darbo užmokesčio pareiškėjas turėjo teisę kreiptis iki 2018 m. balandžio 13 d. Skundą teismui pareiškėjas padavė praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti. Pareiškėjas neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, o jo nurodytas šio termino praleidimo priežastis pirmosios instancijos teismas laikė subjektyviomis ir nepagrįstomis įrodymais, todėl atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iki 2015 m. gegužės 5 d. (dėl netinkamų kalinimo sąlygų, per mažo darbo užmokesčio, sveikatos sužalojimo dirbant VĮ „Mūsų amatai“ ir neteisėto atleidimo) ir vertino tik pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2015 m. gegužės 6 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d.

12. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad VĮ „Mūsų amatai“ nėra viešojo administravimo subjektas, todėl pagal CK 6.271 straipsnį valstybei nekyla pareiga atlyginti VĮ „Mūsų amatai“ (ne)veikimu padarytą neturtinę žalą, jeigu tokia buvo padaryta. Dėl tokios žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjas turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

13. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl gyvenamųjų patalpų ploto, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, Pravieniškių PN pateiktais duomenimis, pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. kalėjo 11 būrio 13 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 34,72 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų; nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. (išskyrus 2015 m. spalio 7 d. – 2015 m. spalio 14 d. laikotarpį, kai jis buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę) pareiškėjas kalėjo 4 būrio 5 miegamajame, kurio plotas – 32,76 kv. m, jame įrengta 10 miegamųjų vietų. Pareiškėjas skunde nurodė tokius pačius laikotarpius ir ginčo patalpų plotus, tačiau tvirtino, kad jo kalėjimo laikotarpiu 11 būrio 13 gyvenamojoje patalpoje buvo 16 miegamųjų vietų, o 4 būrio 5 miegamajame – 14 miegamųjų vietų. Atsakovo atstovas šių pareiškėjo pateiktų duomenų nepaneigė, todėl pirmosios instancijos teismas jais vadovaudamasis konstatavo, kad pareiškėjui kalint 11 būrio 13 miegamajame jam teko 2,2 kv. m, o 4 būrio 5 miegamajame – 2,3 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. pareiškėjas buvo kalinamas, pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą.

14. Pareiškėjo argumentus, kad dėl pataisos namų perpildymo jam buvo sunku pasinaudoti tualetu, nepakako laiko pasinaudoti dušu, trūko vietos kiemeliuose, nepakako gryno oro (nepakankama ventiliacija), pirmosios instancijos teismas vertino kaip neatsiejamus nuo nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimo, t. y. šiuos pareiškėjo nurodytus nepatogumus vertino kaip ploto normos pažeidimo dalį.

15. Dėl privatumo naudojantis tualetu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju sanitariniai įrenginiai buvo atskirti vienas nuo kito, juose buvo durys, be to, pareiškėjas tualetu naudojosi ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, todėl naudojantis tualetu pareiškėjui buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos.

16. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, oro temperatūros, nevalomų gyvenamųjų, bendrojo naudojimo patalpų ir sanitarinių mazgų bei pelėsio, pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjas nenurodė, kokioje konkrečioje patalpoje ir kokiu metu buvo netinkamas apšvietimas, oro temperatūra, drėgmė, pelėsis, į bylą nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl nurodytų pažeidimų, o neteisėti Pravieniškių PN veiksmai negali būti konstatuoti remiantis tik abstrakčiomis, bendro pobūdžio niekuo nepagrįstomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose privalėjo laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys, tam jiems turėjo būti skirtos valymo priemonės. Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad jam ir kitiems nuteistiesiems buvo išduodamos valymo priemonės, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų reikalavęs išduoti jam valymo priemones ir kad tai padaryti atsakovo atstovas būtų atsisakęs. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas bei kiti kartu su juo kalėję nuteistieji turėjo galimybę naudotis valymo priemonėmis, todėl pelėsis, nešvara ir netvarka ginčo patalpose atsirado dėl pačių nuteistųjų (įskaitant pareiškėją) elgesio. Be to, pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių dėl nešvarių, netvarkingų, netinkamai prižiūrimų gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų, nenurodė konkrečių pažeidimų atvejų, nepagrindė jų jokiais įrodymais, todėl jo argumentų dėl nešvarių ir netvarkingų gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų pirmosios instancijos teismas nelaikė pagrįstais.

17. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog Pravieniškių PN buvo sudarę kenkėjų kontrolės paslaugų sutartį su uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“, pagal kurios nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugas. Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale nurodyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu ginčo būrio patalpų kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugos buvo teiktos nesilaikant sutartyse nustatytų įsipareigojamų atlikti šiuos darbus 2 kartus per mėnesį, be to, atliekant minėtus darbus buvo aptikti buitiniai parazitai. Todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytą aplinkybę dėl buitinių parazitų tam tikrais periodais buvimo gyvenamosiose patalpose laikė tikėtina.

18. Dėl per arti gyvenamųjų patalpų įrengtų buitinių atliekų konteinerių pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė yra deklaratyvi, pareiškėjas nenurodė, kada ir prie kokių konkrečių gyvenamųjų patalpų buvo netinkamai įrengtas konteineris, į bylą nepateikta duomenų apie pareiškėjo rašytus skundus (prašymus) dėl konteinerio keliamų nepatogumų, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai šiuo požiūriu nenustatyti.

19. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas į pataisos namų administraciją su prašymu ar skundu dėl rūkymo patalpose raštu nesikreipė, todėl nėra pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendrojo naudojimo patalpose.

20. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kuomet jam po sporto ar po darbo nebuvo leista išsimaudyti po dušu, byloje nėra pateikta pareiškėjo prašymų, skundų dėl teisės po darbo ar sporto išsimaudyti po šiltu dušu suteikimo bei įrodymų, kad jo prašymai nebuvo tenkinti, o nesant tokių duomenų, atsakovo atstovo neteisėti veiksmai negali būti nustatyti.

21. Pareiškėjo argumentus dėl kainų Pravieniškių PN parduotuvėje pirmosios instancijos teismas atmetė kaip deklaratyvius, nes pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, susijusių su jo teisių pažeidimu, nepateikė jokių savo teiginius pagrindžiančių įrodymų, neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

22. Pareiškėjo nusiskundimus dėl jam neteikiamų odontologijos paslaugų pirmosios instancijos teismas paliko nenagrinėtus, nurodęs, kad ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos, dėl sveikatos priežiūros paslaugų (ne)teikimo yra civilinio teisinio pobūdžio, todėl yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš neteikiamų sveikatos priežiūros paslaugų, būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nepasinaudojo įstatymų nustatyta privaloma bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteikiamų gydymo paslaugų Pravieniškių PN Sveikatos priežiūros tarnyboje priteisimo, paliko nenagrinėtą.

23. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas Pravieniškių PN buvo laikomas pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą – 196 dienas buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą bei neužtikrinant buitinių parazitų nebuvimo. Tačiau byloje nėra įrodymų apie nustatytų pažeidimų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 570 Eur.

24. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl kelionės išlaidų priteisimo, kadangi pareiškėjas nepateikė šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų.

III. 25. Pareiškėjas V. F. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 200 Eur kelionės į pirmosios instancijos teismo posėdžius išlaidas.

26. Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala jam turėjo būti priteista už visą kalinimo Pravieniškių PN laikotarpį, t. y. už 1 531 dieną. Pareiškėjas nurodo, kad anksčiau į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo nesikreipė, kadangi atliko bausmę laisvės atėmimo vietoje, be to, labai bijojo dėl savo saugumo, bijojo būti nubaustas už nepaklusnumą dėl pareigūnų išgalvotų priežasčių, kadangi pareigūnai pareiškėjui nuolat grasindavo žodžiu. Į teismą pareiškėjas esą bijojo kreiptis ir dėl savo tautybės (nurodo esantis rusas). Pasak pareiškėjo, jis nežinojo, kad dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo gali kreiptis į teismą, kol jo bausmės laikas dar nepasibaigė. Į Regionų apygardos administracinį teismą pareiškėjas kreipėsi nepraėjus nė metams nuo tada, kai sužinojo, kad gali kreiptis dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo, t. y. kai 2017 m. birželio 29 d. pasibaigė jo laisvės atėmimo bausmė. Pareiškėjas prašo ieškinio senaties terminą skaičiuoti būtent nuo šio momento.

27. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismui pateikė daug informacijos apie jo sveikatos sutrikdymą, teigia, kad dėl to netgi buvo atleistas iš darbo VĮ „Mūsų amatai“. Pareiškėjas nurodo, jog šiuo metu rengia kreipimąsi į Pacientų žalos sveikatai nustatymo komisiją, todėl prašo atsižvelgti į jo prašymą dėl išlaidų dėl sveikatos kompensavimo.

28. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

29. Pravieniškių PN nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuotų pažeidimų ir nustatytų neteisėtų veiksmų visuma, taip pat su pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma. Pasak atsakovo atstovo, pirmosios instancijos teismas minimalaus gyvenamosios patalpos ploto normos pažeidimą nustatė remdamasis tikimybe, kad patalpoje buvo per didelis lovų skaičius, tačiau nevertino, ar lovos buvo užimtos, taip pat to, kokiais laikotarpiais ir kokią paros dalį asmenys nėra laikomi patalpose. Be to, sprendžiant dėl žalos dydžio, turi būti vertinami įstaigos ypatumai ir asmeniui suteikta judėjimo laisvė. Pravieniškių PN taip pat atkreipia dėmesį, kad visus duomenis apie nuteistuosius registruoja tokia apimtimi, kaip nustatyta teisės aktuose, o teisės aktuose nėra nustatyta pareiga registruoti duomenis apie konkretų asmenų skaičių atskirose gyvenamosiose patalpose kiekvieną dieną, todėl Pravieniškių PN neturi objektyvių galimybių paneigti ar patvirtinti tokius duomenis. Nustatant neteisėtos veiklos faktą, remtis vien tik atsakovo negalėjimu paneigti pareiškėjo teiginius, yra nesąžininga, nepagrįsta ir neracionalu.

30. Atsakovo atstovas taip pat pažymi, kad higienos normų pažeidimas, susijęs su graužikų ir buitinių parazitų egzistavimu, yra neindividualizuotas ir nesusietas su konkrečiais objektyviais įrodymais. Be to, net ir preziumuojant pažeidimus, jų mastas ir intensyvumas buvo nežymus, todėl nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad jie pareiškėjui galėjo sukelti tokius išgyvenimus, dėl kurių turėjo būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ „Mūsų amatai“ atsiliepime į pareiškėjo V. F. apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktus VĮ „Mūsų amatai“ paaiškinimus ir pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ „Mūsų amatai“ atsiliepime į Pravieniškių PN apeliacinį skundą sutinka su atsakovo atstovo išdėstytais argumentais, Pravieniškių PN apeliacinį skundą prašo tenkinti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Byloje ginčas kilo dėl 81 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui V. F. pagal CK 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl prarasto darbingumo ir sveikatos sužalojimo dirbant VĮ „Mūsų amatai“, dantų implantų ir gydymo bei netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d.

34. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog nuo 2015 m. gegužės 6 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. Pravieniškių PN pareiškėjas 196 dienas buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą (pareiškėjui teko 2,2 ir 2,3 kv. m patalpos plotas), taip pat pataisos namai neužtikrino higienos normų dėl buitinių kenkėjų naikinimo laikymosi. Pirmosios instancijos teismas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 1 570 Eur suma. Be to, pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovo prašymu pareiškėjo skundo reikalavimų daliai priteisti neturtinės žalos, patirtos iki 2015 m. gegužės 5 d. (imtinai), atlyginimą pritaikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.) ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

35. Pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniais skundais apskundė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjui pritaikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir netinkamai atliko neturtinei žalai nustatyti reikšmingų aplinkybių vertinimą, dėl to teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra per mažas, pareiškėjui turi būti priteistas jo nurodytas neturtinės žalos atlyginimas. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo taikytomis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis ir dėl to netinkamai nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis dėl pareiškėjo netinkamų kalinimo sąlygų. Atsakovo atstovo teigimu, dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtą neturtinę žalą nėra pagrindo vertinti pinigais.

36. Pareiškėjas prašo jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šį savo prašymą pareiškėjas argumentuoja tuo, kad nori žodžiu paaiškinti aplinkybes, pateikti faktus ir įrodymus.

37. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

38. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jokių pagrįstų argumentų, kurie būtų pagrindas tenkinti jo prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, nepateikė. Pareiškėjas nedetalizuoja, kokius konkrečiai įrodymus jis nori pateikti ir kokias aplinkybes paaiškinti, taip pat dėl kokių aplinkybių jis to nepadarė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją. Be to, šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Dėl aptartų priežasčių pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

39. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintų įrodymų nustatant pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017; 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017; 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016; kt.).

41. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu dėl per didelio laikomų asmenų skaičiaus buvo kalinamas pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatytą 3,1 kv. m bendrabučio tipo patalpose vienam nuteistajam turinčią tekti ploto normą. Atsakovo atstovas pateikė duomenis apie 11 būrio 13 gyvenamąją patalpą ir 4 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, šių patalpų plotus, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių bei laikotarpius, kuriais pareiškėjas gyveno minėtose patalpose. Pažymėtina, jog pareiškėjo ir Pravieniškių PN pateikti duomenys apie aptariamose gyvenamosiose patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičių skyrėsi, todėl pirmosios instancijos teismas Pravieniškių PN papildomai prašė pateikti duomenis apie nuteistųjų skaičių ginčo patalpose, tačiau Pravieniškių PN tokių duomenų pirmosios instancijos teismui nepateikė. Apeliaciniame skunde atsakovo atstovas nurodo, jog duomenų apie tai, kiek asmenų konkrečiu laikotarpiu buvo konkrečioje gyvenamoje patalpoje, nekaupia, nes to daryti jo neįpareigoja teisės aktai.

42. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje taip pat, koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016; 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018; 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018; 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018; kt.).

43. Iš nurodytos teismų praktikos matyti, jog pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie asmenims tenkantį plotą tenka būtent atsakovo atstovui, o šiam negalint pateikti konkrečių su ginču susijusių įrodymų, valstybės institucija privalo pagrįsti, dėl kokių priežasčių negali to padaryti. Pažymėtina, kad argumentas, jog asmenų skaičiaus registravimas konkrečiose patalpose nėra reglamentuotas, negali pateisinti įrodymų nepateikimo ir atleisti atsakovą nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-189-756/2019). Todėl Pravieniškių PN nepateikus duomenų apie tai, kiek asmenų ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju buvo laikoma gyvenamosiose patalpose bei nepaneigus pareiškėjo teiginių, jog 11 būrio 13 miegamajame buvo įrengta 16 lovų, o 4 būrio 5 miegamajame – 14 lovų, minimalų vienam asmeniui šiose patalpose tekusį plotą pirmosios instancijos teismas pagrįstai skaičiavo patalpų plotą padalydamas iš pareiškėjo nurodyto jose buvusių lovų skaičiaus bei konstatavo, jog pareiškėjui kalint 11 būrio 13 miegamajame, kurio plotas – 34,72 kv. m, ir 4 būrio 5 miegamajame, kurio plotas – 32,76 kv. m, jam teko mažiau nei 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos ploto.

44. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis pirmiau minėtomis įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose taisyklėmis, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsikirtimus į skundą bei įvertinęs bylos medžiagą ir aktualų teisinį reglamentavimą, sprendė, kad liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl buitinių parazitų buvimo gyvenamosiose patalpose. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovas nenurodo jokių įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti suabejota šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

45. Įrodymų vertinimo aspektu primintina ir tai, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

46. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus (iš jų ir pareiškėjo bei atsakovo atstovo paaiškinimus dėl kalinimo sąlygų) ir vadovaudamasis minėtomis nuostatomis padarė išvadas dėl ginčo aplinkybių.

47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo taikyti sutrumpinto ieškinio senaties termino, o nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį teismas neatsižvelgė į nustatytų pažeidimų trukmę, mastą, intensyvumą ir daromą neigiamą poveikį. Atsakovo atstovas laikosi pozicijos, kad iš viso nebuvo jokio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

48. Įvertinusi byloje surinktą medžiagą, teisėjų kolegija neturi faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo nagrinėti ir vertinti pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. iki 2015 m. gegužės 5 d. (įskaitytinai), nes pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą.

49. Šiuo aspektu primintina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

50. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

51. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015; kt.).

52. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; kt.).

53. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

54. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

55. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN nuo 2011 m. rugsėjo 16 d., tačiau skundą teismui per elektroninių paslaugų portalą pateikė tik 2018 m. gegužės 6 d. (t. I, b. l. 1), t. y. žymiai praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

56. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

57. Kaip jau minėta, CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

58. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

59. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

60. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių ieškinio senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nenurodė jokių argumentų ir neteikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių.

61. Teisės aktai, reglamentuojantys pareiškėjo teises ir jo teisinę padėtį, yra paskelbti viešai, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jis bijojo atsakovo atstovo reakcijos, baiminosi dėl savo saugumo, taip pat kad į teismą nesikreipė dėl savo tautybės, nėra pagrįsti jokiais įrodymais ir nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, nepriklausančių nuo jo paties valios.

62. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012; 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016; kt.).

63. Taigi nagrinėjamu atveju yra reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo reikštomis pretenzijomis dėl kalinimo sąlygų nuo 2015 m. gegužės 6 d. iki 2018 m. lapkričio 24 d. (imtinai), kurias pirmosios instancijos teismas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo.

64. Nagrinėjant pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

65. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

66. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pareiškėjui turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, ar tik pakanka pripažinti padarytą pareiškėjo teisių pažeidimą, pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

67. Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12, Nr. 29292/12, Nr. 69598/12, Nr. 40163/13, Nr. 66281/13, Nr. 70048/13 ir Nr. 70065/13); 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04)).

68. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas Pravieniškių PN nuo 2015 m. gegužės 6 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. 196 dienas buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą (pareiškėjui teko mažiau nei 3,1 kv. m gyvenamojo ploto), be to, ginčo laikotarpiu ginčo patalpose nebuvo užtikrintas reikalavimas dėl buitinių parazitų nebuvimo. Atsižvelgdama į pažeidimų pobūdį ir trukmę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl jo poveikio pareiškėjo patirti negatyvūs išgyvenimai savo intensyvumu peržengia minimalias ribas ir sukelia neturtinę žalą, kuri, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, turi būti atlyginama priteisiant kompensaciją.

69. Pareiškėjas prašo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam būtų priteista 6 600 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

70. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, į tai, kad nenustatyta, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, kad pareiškėjo nurodomi sveikatos sutrikimai (pvz., regėjimo pablogėjimas (duomenys neskelbtini) atsirado būtent dėl nepakankamo ploto ir buitinių parazitų buvimo, nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 1 570 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo nurodytoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

71. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nurodo, kad ruošia dokumentus ir kreipsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, todėl prašo atsižvelgti į jo prašymą priteisti neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamai pareiškėjui suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimą. Pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria konstatuota, jog pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos, susijusios su tariamai netinkamu sveikatos priežiūros paslaugų teikimu pareiškėjui, yra teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Kaip pats nurodo, pareiškėjas netgi ruošiasi kreiptis į privalomą ikiteisminę instituciją dėl šios žalos atlyginimo – Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, kurios sprendimą vėliau Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka galės skųsti būtent bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 1 d., 25 str. 1 d.). Pareiškėjas byloje nėra pateikęs jokių įrodymų, kad būtent dėl Pravieniškių PN neteisėtų veiksmų jam nebuvo užtikrintos tinkamos sveikatos priežiūros paslaugos. Todėl teisėjų kolegija nagrinėjamoje administracinėje byloje neturi pagrindo atsižvelgti ir vertinti pareiškėjo argumentus dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamai pareiškėjui suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo.

72. Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje pareiškėjas reikalavimus dėl patirtos žalos dirbant VĮ „Mūsų amatai“ pareiškė atsakovui Lietuvos valstybei, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad VĮ „Mūsų amatai“ nėra viešojo administravimo subjektas, todėl pagal CK 6.271 straipsnį valstybei nekyla pareiga atlyginti VĮ „Mūsų amatai“ (ne)veikimu padarytą neturtinę žalą, jeigu tokia buvo padaryta, o dėl tokios žalos atlyginimo priteisimo iš VĮ „Mūsų amatai“ pareiškėjas turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

73. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Dėl to apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

74. Pirmosios instancijos teismas sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo priteisti kelionės išlaidas į pirmosios instancijos teismo posėdžius dėl to, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas kelionės išlaidas (ABTĮ 41 str. 1 ir 2 d.).

75. Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą priteisti jam kelionės į pirmosios instancijos teismo posėdžius išlaidas – 200 Eur, o 2019 m. balandžio 25 d. pateikė 2018 m. rugsėjo 3 d. Pinigų priėmimo kvitą serija A Nr. 191, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas už pavėžėjimo paslaugą maršrutu Vilnius–Kaunas–Vilnius sumokėjo 100 Eur, bei 2018 m. spalio 29 d. Pinigų priėmimo kvitą serija A Nr. 198, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas už pavėžėjimo paslaugą maršrutu Vilnius–Kaunas–Vilnius sumokėjo 103 Eur.

76. Atsižvelgiant į pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą, pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas priteisti kelionės išlaidas į pirmosios instancijos teismo posėdžius (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.).

77. Akcentuotina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas jau yra išspręstas pirmosios instancijos teismo sprendimu. Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti įrodymai apie patirtas kelionės išlaidas, pareiškėjo prašymas išspręstas teisingai. Primintina, kad pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalies nuostatas pareiškėjas turėjo pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, t. y. pateikti įrodymus apie patirtas kelionės išlaidas, būtent pirmosios instancijos teismui, tačiau to nepadarė. Dėl to pareiškėjo prašymas, pateiktas apeliacinės instancijos teismui priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, negali būti tenkinamas, todėl atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. F. (V. F.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atmesti pareiškėjo V. F. (V. F.) prašymą priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, kelionės į pirmosios instancijos teismo posėdžius išlaidas.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė