2025-11-19 Nr. AB-20012-3-62-3-00727-2024-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-156-415/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00727-2024-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, Lietuvos kalėjimų tarnybai ir Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ajam kalėjimui dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Pravieniškių 2-ojo kalėjimo 2024 m. kovo 8 d. raštą Nr. SN-23-531; 2) panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2024 m. balandžio 5 d. raštą Nr. 2S-1631; 3) įpareigoti atsakovą pareiškėjo 2024 m. kovo 7 d. prašymą išnagrinėti iš naujo; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 50 000 Eur neturtinės žalos.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad yra nuteistasis laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, skirtą bausmę atlieka 26 metus, 2024 m. kovo 7 d. prašymu Nr. NPS-23-5125 kreipėsi į Pravieniškių 2-ojo kalėjimo administraciją dėl trumpalaikės išvykos už pataisos įstaigos ribų dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas nurodė, kad trumpalaikės išvykos prašė, nes jo motiną ištiko (duomenys neskelbtini), ji buvo labai sunkios būklės, kuri grėsė jos gyvybei, pareiškėjo tikslas buvo ne siekti sau lengvatų, o pabūti su motina sunkią valandą, palaikyti ją morališkai, padėti prižiūrėti pradinėje ligos stadijoje, kol ji negalėjo pajudėti, tačiau Pravieniškių 2-asis kalėjimas ir Tarnyba, remdamiesi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 68 straipsnio 5 dalies l punktu, kuriame nurodyta, kad trumpalaikė išvyka į namus nesuteikiama atliekantiems laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos, nesuteikė pareiškėjui leidimo trumpalaikei išvykai.

3. Pareiškėjas nesutiko su atsakovų priimtais sprendimais, jo vertinimu, BVK 68 straipsnio 5 dalies 1 punkto norma yra diskriminacinio pobūdžio, nesuderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje ir BVK 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu lygybės principu. Pareiškėjo teigimu, nors BVK diferencijuoja skirtingas laisvės atėmimo bausmes atliekančių asmenų padėtį, tačiau toks diferencijavimas susietas su asmens elgesiu ir turi tikslą motyvuoti geram elgesiui. Pareiškėjas pažymėjo, kad išvyka pas sunkiai sergančią motiną niekaip nesusijusi su papildomu komfortu ar pramogomis pareiškėjui, todėl tai, jog tokios paskirties išvykos galimybė nenumatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekančiam asmeniui, nesusiję su laisvės atėmimo bausmės režimo diferencijavimo paskirtimi. Pareiškėjo teigimu, toks apribojimas nesietinas ir su saugumo veiksniu, nes tam tikrais atvejais laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantys nuteistieji gali išvykti iš pataisos įstaigos, pavyzdžiui, pas sveikatos priežiūros specialistus, teisėsaugos pareigūnus. Pareiškėjo atveju gali būti keliamas klausimas dėl apsaugos apimties (jis atlieka bausmę lengvojoje grupėje, vykdo paskirtą resocializacijos planą, neturi galiojančių nuobaudų, nustatyta žema pakartotinio nusikalstamumo rizikos grupė), bet negalėjo būti paneigiama galimybė nuvykti pas sunkiai sergančią motiną.

4. Pareiškėjo vertinimu, iš jo buvo atimta teisė į bausmių vykdymo proceso lygybės įstatymo principus, jį buvo galima išleisti trumpalaikei išvykai esant išskirtiniam atvejui, neišskiriant iš kitų nuteistųjų tarpo ir nedarant išimties vien remiantis BVK 68 straipsniu. Pareiškėjo teigimu, išskirtinis jo ignoravimas dėl prieš 26 metus padaryto nusikaltimo, sukuria psichologinius išgyvenimus, formuoja iškreiptą savęs nuvertinimo, sumenkinimo ir žmogiškosios esybės kitoniškumo supratimą, o tai atima apsisprendimo laisvę keisti savo asmenybę prisitaikant prie visuomenės. Pareiškėjas pažymėjo, kad kiti terminuota bausme nuteisti nuteistieji, įvertinus jų elgesį ir pakartotinio nusikalstamumo rizikos laipsnį, yra išleidžiami į trumpalaikes išvykas už pataisos įstaigos ribų, todėl pareiškėjas jautė didinamą atskirtį tarp savęs ir kitų žmonių visuomenėje, patyrė orumą žeminantį elgesį ir diskriminaciją, dėl galimybės trumpalaikei išvykai už pataisos įstaigos ribų nesuteikimo jam buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas teigė patyręs gilų dvasinį sukrėtimą, depresinę ir bejėgiškumo būseną, jis negali aplankyti tėvo kapo, pabūti su (duomenys neskelbtini) ištikta motina, tai sukelia didelį emocinį diskomfortą ir gilų skausmą, jis jaučia didelį praradimo ir skausmo jausmą, kad negali atlikti ritualų ar atsisveikinti su artimaisiais.

5. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Tarnyba nurodė, kad BVK 68 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad trumpalaikė išvyka į namus nesuteikiama nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos, taigi Pravieniškių 2-ajam kalėjimui nėra suteikta diskrecijos teisė rinktis suteikti ar ne teisę į trumpalaikę išvyką nuteistajam, kuris atlieka laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos, todėl skundžiami sprendimai, kuriais atsisakyta patenkinti pareiškėjo prašymą ir suteikti jam trumpalaikę išvyką į namus yra teisėti ir pagrįsti. Tarnyba pažymėjo, kad jos pareigūnai vadovaujasi Lietuvos Respublikos pataisos pareigūnų veiklos įstatymu ir pareiškėjas kitų nuteistųjų / suimtųjų atžvilgiu nėra diskriminuojamas. Tarnyba nurodė, kad esant imperatyviam teisiniam reguliavimui, pareiškėjo specifiniam teisiniam statusui ir objektyviai pateisinamam pagrindui netenkinti pareiškėjo prašymo trumpalaikei išvykai į namus, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjas yra diskriminuojamas. Tarnybos teigimu, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, tik subjektyviai dėsto savo nuomonę, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamus Pravieniškių 2-ojo kalėjimo viršininko ir Tarnybos priimtus sprendimus. Tarnyba nurodė, kad pareiškėjas į kalinimo įstaigos psichologus dėl emocinės būklės pablogėjimo, psichologinio sukrėtimo ar depresijos, kuriuos galėjo sukelti skunde nurodomos aplinkybės, nesikreipė, jo teiginiai apie patirtus neigiamus išgyvenimus laikytini jo paties subjektyvia nuomone ir nepagrindžia neturtinės žalos bei jos dydžio.

II. 7. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pareiškėjo R. P. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Tarnybos Pravieniškių 2-ajame kalėjime atlieka laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, pareiškėjas 2024 m. kovo 7 d. prašymu kreipėsi į Pravieniškių 2-jo kalėjimo viršininką, prašydamas suteikti jam trumpalaikę išvyką iš pataisos įstaigos, o Pravieniškių 2-jo kalėjimo direktorius 2024 m. kovo 8 d. raštu Nr. SN-23-531 „Dėl prašymo“ pareiškėjo prašymo dėl trumpalaikės išvykos suteikimo netenkino, kadangi pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu sprendimu, pateikė skundą Tarnybai, kuri 2024 m. balandžio 5 d. raštu Nr. 2S-1631 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ pareiškėjo skundo netenkino, savo sprendimą motyvavo tuo, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos.

9. Teismas pažymėjo, kad BVK 68 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas reglamentavimas, kuriuo nustatomi atvejai, kada trumpalaikė išvyka nuteistiesiems nesuteikiama, yra imperatyvaus pobūdžio, taigi pataisos įstaigai nėra suteikta teisė rinktis – suteikti ar nesuteikti teisę į trumpalaikę išvyką nuteistajam, kuris atlieka laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, atsižvelgiant į tai, negali būti svarstomos ir prašyme suteikti trumpalaikę išvyką nurodytos priežastys (nagrinėjamu atveju, pareiškėjo motinos sunki sveikatos būklė). Teismo įsitikinimu, minėtomis BVK nuostatomis siekiama užtikrinti visuomenės saugumą, kitų asmenų teises ir laisves bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Todėl teismas sprendė, kad Tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo 2024 m. kovo 8 d. sprendimas Nr. SN-23-531, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti teisę į trumpalaikę išvyką, yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjui pateiktas išsamus ir pakankamai motyvuotas atsakymas į jo prašymą, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka ir terminai.

10. Teismas konstatavo, kad Tarnyba 2024 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. 2S-1631 pagrįstai konstatavo, jog Pravieniškių 2-ojo kalėjimo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o trumpalaikė išvyka pareiškėjui buvo nesuteikta pagrįstai, šis sprendimas pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konkrečiomis teisės aktų normomis, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog jis neturi drausminių nuobaudų, jo elgesys pasitaisė, jis yra priskirtas lengvajai grupei, jam nustatyta žema pakartotinio nusikalstamumo rizikos grupė ir pan., patvirtina teigiamą pareiškėjui paskirtos bausmės poveikį. Teismas teigiamai vertino minėtas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjo pasikeitusio elgesio, tačiau minėti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamus aktus, kurie priimti siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, kitų asmenų teises ir laisves bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, nes kiekvieno nuteistojo izoliavimas nuo visuomenės daro tam tikrą įtaką nuteistojo ir jo šeimos narių gyvenimui, tačiau visuomenės saugumas bei paskirtos bausmės tikslų įgyvendinimas yra svarbesni nei nuteistojo siekis pasimatyti su artimaisiais.

12. Teismas konstatavo, kad skundžiami sprendimai yra pakankamai motyvuoti, juose nurodytos reikšmingos faktinės aplinkybės, sprendimų teisiniai pagrindai, jie atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl pagrindo juos panaikinti nėra. Teismas sprendė, kad atitinkamai atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

13. Teismas sprendė, kad nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl trumpalaikės išvykos nesuteikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo taip pat atmetė.

III. 14. Pareiškėjas R. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

15. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neįsigilino į bylos aplinkybes ir teigia, jog pateikė teismui 2024 m. rugpjūčio 5 d. pažymą, kad kreipėsi dėl psichologinės pagalbos. Pareiškėjo vertinimu, tuomet, kai motinos liga yra sunki ir gresia pavojus jos gyvybei, neigiamus išgyvenimus įrodinėti nebūtina.

16. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino jo prašymo suteikti trumpalaikę išvyką esmę, nes jis kreipėsi ne dėl trumpalaikės išvykos į namus pagal BVK 68 straipsnį, bet dėl trumpalaikės išvykos dėl svarbių priežasčių – dėl artimojo mirties ar sunkios ligonio gyvybei gresiančios ligos, pagal BVK 67 straipsnį. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2024 m. birželio 4 d. nutarimą, kuriame pripažinta, kad BVK 67 straipsnio 1 dalis, kuria nuteistiesiems iki gyvos galvos nėra suteikiama teisė į trumpalaikes išvykas iš bausmės atlikimo vietų, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjas teigia, kad teismas neatsižvelgė į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA-19-968/2024, kurios bylos aplinkybės panašios į šios bylos aplinkybes ir skundas minėtoje byloje buvo iš dalies patenkintas.

17. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Tarnyba nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių neturtinę žalą pagrindžiančių įrodymų, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Tarnybos veiksmų ir jo nurodytos žalos, o pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus. Tarnyba pažymi, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje kilo ginčas dėl Pravieniškių 2-jo kalėjimo viršininko 2024 m. kovo 8 d. rašto Nr. SN-23-531 „Dėl prašymo“, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas leisti jam išvykti iš bausmės atlikimo vietos dėl svarbių priežasčių – sunkios jo motinos ligos, gresiančios gyvybei, kadangi pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, o pagal BVK 68 straipsnio 5 dalį trumpalaikė išvyka nesuteikiama nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, dėl Tarnybos 2024 m. balandžio 5 d. rašto Nr. 2S-1631 „Dėl skundo išnagrinėjimo“, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl minėto Pravieniškių 2-jo kalėjimo viršininko sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo bei dėl 50 000 neturtinės žalos atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad BVK 68 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas reglamentavimas, kuriuo nustatomi atvejai, kada trumpalaikė išvyka nuteistiesiems nesuteikiama, yra imperatyvaus pobūdžio, taigi pataisos įstaigai nėra suteikta teisė rinktis – suteikti ar nesuteikti teisę į trumpalaikę išvyką nuteistajam, kuris atlieka laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, todėl negali būti svarstomos ir prašyme suteikti trumpalaikę išvyką nurodytos priežastys (nagrinėjamu atveju – pareiškėjo motinos sunki sveikatos būklė), todėl skundžiami Pravieniškių 2-jo kalėjimo direktoriaus ir Tarnybos sprendimai pagrįsti ir teisėti. Teismas, nenustatęs valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, netenkino ir pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinę žalą.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad kreipėsi į Pravieniškių 2-ojo kalėjimo direktorių dėl išvykos būtent dėl svarbių priežasčių pagal BVK 67 straipsnį, o ne pagal 68 straipsnį, Konstitucinis Teismas priėmė 2024 m. birželio 4 d. nutarimą, kuriame pripažinta, jog BVK 67 straipsnio 1 dalis, kuria nuteistiesiems iki gyvos galvos nėra suteikiama teisė į trumpalaikes išvykas iš bausmės atlikimo vietų prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o pirmosios instancijos teismas šiuo nutarimu nesivadovavo. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jo skundas pagrįstas ir prašo jį tenkinti.

22. BVK 67 straipsnio 1 dalis (2022 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XIV-1196 redakcija, galiojusi skundžiamų sprendimų priėmimo metu) nustatė, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems gali būti leidžiama su palyda arba be jos išvykti iš bausmės atlikimo vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimt parų dėl artimojo mirties ar sunkios ligonio gyvybei gresiančios ligos, kuri patvirtinta gydytojų išvada, taip pat dėl gaivalinės nelaimės, padariusios didelę materialinę žalą nuteistajam ar jo artimiesiems, jeigu apie tai laisvės atėmimo vietų įstaigoje gauti kompetentingos institucijos dokumentai.

23. BVK 68 straipsnio (terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų trumpalaikės išvykos į namus) 5 dalies 1 punktas (2022 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XIV-1771 redakcija, galiojusi skundžiamų sprendimų priėmimo metu), nustatė, kad trumpalaikė išvyka į namus nesuteikiama nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.

24. Konstitucinio Teismo 2024 m. birželio 4 d. nutarimu buvo pripažinta, kad BVK 67 straipsnio 1 dalis tiek, kiek pagal ją nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, nėra suteikiama teisė į trumpalaikes išvykas iš bausmės atlikimo vietos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 4 daliai, 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas 2024 m. birželio 4 d. nutarime konstatavo, kad įstatymo leidėjas, BVK 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinęs tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantiems nuteistiesiems, skirtingai nei terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, nėra suteikiama teisė dėl artimojo mirties, sunkios artimojo gyvybei gresiančios ligos ar gaivalinės nelaimės, padariusios didelę materialinę žalą nuteistajam ar jo artimiesiems, išvykti iš bausmės atlikimo vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimt parų, net jei jie atitinka įstatyme nustatytas su jų asmenybe, elgesiu bausmės atlikimo metu, taip pat su jų išvykos iš bausmės atlikimo vietos metu aplinkiniams galinčio kilti pavojaus rizika susijusias sąlygas, nepaisė Konstitucijoje, inter alia (be kita ko, įskaitant) jos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, neužtikrino šiems nuteistiesiems deramos pagal Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalis ginamo orumo apsaugos, taip pat neproporcingai apribojo Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalyje garantuojamą teisę į asmeninio ir šeimos gyvenimo apsaugą.

25. Pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Šis principas įvairiais aspektais yra įtvirtintas ir kituose Konstitucijos straipsniuose, inter alia 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, taip pat 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai). Kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.

26. Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2024 m. birželio 4 d. nutarimą, šios nutarties 24 punkte aptartas Konstitucijos nuostatas bei Konstitucinio Teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Pravieniškių 2-jo kalėjimo viršininko 2024 m. kovo 8 d. raštas Nr. SN-23-531 „Dėl prašymo“ ir Tarnybos 2024 m. balandžio 5 d. raštas Nr. 2S-1631 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ galėtų būti pripažinti neteisėtais, nes priimti vadovaujantis Konstitucinio Teismo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai teisės norma (BVK 67 str. 1 d.), ir savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 2 p.). Tačiau būtina nustatyti ar šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas turėjo teisę išvykti iš bausmės atlikimo vietos jo nurodomu pagrindu, įtvirtintu BVK 67 straipsnio 1 dalyje (dėl artimojo mirties ar sunkios ligonio gyvybei gresiančios ligos, kuri patvirtinta gydytojų išvada) ir ši teisė minėtais sprendimais jam nebuvo suteikta.

27. Šios aplinkybės svarbios ir sprendžiant pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumą, kadangi valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės; CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

28. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę nėra, bet byloje yra tik pareiškėjo skundžiami Pravieniškių 2-jo kalėjimo viršininko 2024 m. kovo 8 d. raštas Nr. SN-23-531 „Dėl prašymo“ ir Tarnybos 2024 m. balandžio 5 d. raštas Nr. 2S-1631 „Dėl skundo išnagrinėjimo“, tačiau nėra pareiškėjo 2024 m. kovo 7 d. prašymo, kuriuo jis kreipėsi į Pravieniškių kalėjimo direktorių, prašydamas suteikti jam išvyką dėl svarbių priežasčių. Taigi iš bylos medžiagos nėra aišku ar pareiškėjas savo prašymą buvo tinkamai pagrindęs, t. y. su prašymu pateikęs Pravieniškių 2-ojo kalėjimo direktoriui įstatyme nustatytą išvykimo pagrindą pagrindžiančius dokumentus. Pažymėtina, kad ir ginčui aktuali BVK 67 straipsnio 1 dalies nuostata, tiek nauja šios nuostatos (2024 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. XIV-2914) redakcija, nustato, kad „gali būti leidžiama su palyda arba be jos išvykti iš bausmės atlikimo vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip dešimt parų dėl artimojo mirties ar sunkios ligonio gyvybei gresiančios ligos, kuri patvirtinta gydytojų išvada“. Pareiškėjas kartu su skundu teismui pateikė viešosios įstaigos Marijampolės ligoninės išduotą epikrizę, tačiau jame nurodyto asmens ir pareiškėjo pavardės nesutampa, byloje nėra duomenų, kad minėtoje epikrizėje nurodytas asmuo yra pareiškėjo motina, iš bylos medžiagos nėra aišku, ar pareiškėjas, teikdamas savo 2024 m. kovo 7 d. prašymą, prie jo pridėjo gydytojų išvadą.

29. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012, 2021 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2376-442/2021; kt.).

30. Dėl išdėstytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Dainius Raižys