2016-12-15 Nr. BB-5289-1-28-3-00012-2015-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-430-895/2016

Teisminio proceso Nr. 1-28-3-00012-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4; 2.4.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Viktoro Aiduko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo (privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo) D. U. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo I. D. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2015 m. liepos 12 d. D. U. sveikatos sutrikdymo) laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant per keturis mėnesius nuo nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos neatlygintinai išdirbti 20 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. I. D. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2015 m. kovo 30 d. D. U. sveikatos sutrikdymo) išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu D. U. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2015 m. kovo 30 d. I. D. sveikatos sutrikdymo) laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant per keturis mėnesius nuo nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos neatlygintinai išdirbti 20 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. D. U. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2015 m. liepos 12 d. I. D. sveikatos sutrikdymo) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Iš D. U. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei I. D. priteista 200 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 100 Eur išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 18 d. nutartis, kuria nuteistųjų I. D. ir D. U. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. I. D. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad 2015 m. liepos 12 d. prie namo, esančio Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), D. U. sėdint automobilyje „Mercedes Benz 320 S“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atidarė vairuotojo dureles, koja užmynė ant slenksčio, neleido uždaryti automobilio durelių, o D. U. išlipus iš automobilio ir norint patraukti I. D. nuo transporto priemonės, įspyrė D. U. į kairę koją, taip sukėlė jam fizinį skausmą ir padarė kraujosruvą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. I. D. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama, tačiau išteisinta dėl to, kad 2015 m. kovo 30 d., apie 21.30 val., kilus konfliktui, pradėjo šaukti ant D. U. necenzūriniais žodžiais, iškeikė jo dukrą, smogė ranka jam į galvą, taip sukeldama skausmą ir galvos svaigimą; siekdamas išvengti kito smūgio, D. U. pastūmė I. D. nuo savęs, o ši atsitrenkė į sieną.

3. D. U. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2015 m. kovo 30 d., apie 21.30 val. I. D. bute, esančiame Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), sukėlė konfliktą, sugriebė I. D. už plaukų, tempė juos, taip sukeldamas fizinį skausmą, įspyrė jai į dešinį šoną ir padarė kraujosruvą dešinio šono-klubo srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

4. D. U. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas, tačiau išteisintas dėl to, kad 2015 m. liepos 12 d., apie 12.40 val., gyvenamojo namo, esančio Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), kieme, sukėlė konfliktą, pastūmė I. D., uždarydamas automobilio dureles, jomis pataikė jai į kojos čiurną ir rankos riešą, taip sukeldamas fizinį skausmą.

5. Kasaciniu skundu nuteistasis (privatus kaltintojas ir nukentėjusysis) D. U. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

5.1. Kasatorius nurodo, kad šią bylą nagrinėję teismai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1, 2 dalies, 7 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 5, 8 dalių, 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 322 straipsnio 1 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies nuostatas.

5.2. Pasak kasatoriaus, teismų sprendimai priimti ir surašyti nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, o padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos ir jo kaltumo pagrįstos neišsamiai ištirtais ir šališkai, kaltinimo naudai, įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neišnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo prašymo iš naujo tinkamai įvertinti visas faktines bylos aplinkybes bei įrodymus ir suvaržė įstatymo garantuotą nuteistojo teisę į gynybą. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis, 51 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Pirmosios instancijos teisme kasatorių gynė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu parinktas gynėjas, paskirtas tik pirmosios instancijos teismo procesui. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme kasatorius gynėjo pasikvietęs nebuvo. Tokiu atveju teismas privalo pranešti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančiai institucijai ar jos nurodytam koordinatoriui apie tai, kad nuteistajam reikalingas gynėjas, ir paskirti šios institucijos parinktą gynėją (BPK 51 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas kasatoriui jokio gynėjo nepaskyrė ir bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo jam nedalyvaujant. Taip pat apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje visiškai nepasisakė dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, kad jis veikė būtinosios ginties ribose, t. y. dėl BK 28 straipsnio taikymo, taip pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

6. Nuteistojo (privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo) D. U. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir iš BPK 320, 332 straipsnių kylančių reikalavimų laikymosi

7. Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas arba esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas patikrina, ar, gaunant, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

7.1. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu – teigiama, kad šios bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, įrodymai įvertinti šališkai, įvardijami BPK nuostatų, susijusių su įrodinėjimu baudžiamajame procese, pažeidimai, tačiau pažymėtina, kad šie teiginiai ir kasaciniame skunde nurodyti kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindai (kasatoriaus nuomone, pažeistos BPK normos) nepagrįsti jokiais konkrečiais teisiniais argumentais, taigi yra deklaratyvūs ir neatitinka teisinio argumentavimo reikalavimų pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį.

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus (pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį) teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje nesilaikyta bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis ir kt.), t. y. kad teismai vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes, būtų padarę klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertino byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą: pačių nuteistųjų (privačių kaltintojų ir nukentėjusiųjų) D.

U. ir I. D., liudytojo policijos pareigūno A. I. parodymus, specialisto D. Iešmantavičiaus paaiškinimus, specialisto išvadas bei kitus bylos duomenis – tarnybinį pranešimą, vaizdo ir garso įrašus, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų įvertinimo motyvus jų priimtinumo ir atmetimo aspektais, išdėstė motyvuotas išvadas dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, bausmių paskyrimo bei žalos atlyginimo (BPK 305 straipsnio 1, 5 dalys). D. U. kaltumas padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrįstas byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visuma, įsitikinus kiekvieno iš jų patikimumu, t. y. patikrinus BPK nustatytais proceso veiksmais, palyginus juos tarpusavyje, įvertinus jų atitikimą įstatymų reikalavimams, nuoseklumą ir pašalinus iškilusius prieštaravimus, nurodyta, kodėl vieni iš jų atmetami, o kitais remiamasi darant išvadas dėl byloje įrodinėtinų aplinkybių.

Tai, kad bylos įrodymai įvertinti ne taip, kaip tikėjosi kasatorius, savaime negali būti laikoma BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimu. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas dar kartą motyvuotai aptarė įrodymų vertinimo tinkamumą. Be to, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, kaip to reikalaujama pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį ir 332 straipsnio 3, 5 dalis, atsakė į esminius nuteistojo (privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo) D.

U. apeliacinio skundo argumentus, iš jų – ir dėl jo pateiktos versijos, kad jis nespyrė I. D. į dešinį šoną, o sužalojimas ant jos kūno atsirado dėl to, kad gindamas jis pastūmė nukentėjusiąją ir ši atsitrenkė į sieną, taigi šiuo požiūriu teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir išdėstė motyvuotas išvadas, kodėl D. U. apeliacinis skundas atmetamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad teismų sprendimai priimti laikantis BPK reikalavimų, yra logiški ir motyvuoti, dėl aptartų aplinkybių keisti ar naikinti jų nėra teisinio pagrindo.

Dėl BPK 322 straipsnio 1 dalies taikymo

8. BPK 322 straipsnyje reglamentuota, kokie asmenys dalyvauja teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kas turi teisę dalyvauti teismo posėdyje – tai nuteistasis, išteisintasis, asmuo, kuriam paskirtos ar nepaskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, jų atstovai pagal įstatymą, nukentėjusysis, privatus kaltintojas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai, pažymint, kad šių asmenų, jeigu jiems buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką, neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą.

8.1. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teisme nuteistojo D. U. interesus gynė pagal nuteistojo prašymą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtas advokatas Rimantas Bučma. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nuteistasis D. U. teismo posėdyje nedalyvavo, jis taip pat nebuvo pasikvietęs savo gynėjo ar kreipęsis dėl jo parinkimo su prašymu į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą.

8.2. Dėl BPK 322 straipsnio 1 dalies taikymo teismų praktikoje pasisakyta, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas tik prokuroro ir gynėjo dalyvavimas, išskyrus atvejus, kai apeliacinis skundas paduotas privataus kaltinimo byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-600/2004). Ši išlyga kyla iš privataus kaltinimo teisinės prigimties ir parodo nukentėjusiojo valia pagrįstos jo procesinės funkcijos lemiamą vaidmenį. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BPK privataus kaltinimo bylų procesas – tai specifinis teisinis konfliktų sprendimo būdas, kai tam tikro konflikto juridizavimą (kriminalizavimą) ir asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn lemia ne valstybės institucijų (pareigūnų), bet nukentėjusiojo valia kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas, kad būtų pradėtas baudžiamasis procesas, ir kai iki pat asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, pripažinimo kaltu arba nekaltu konflikto šalys turi galimybę susitaikyti ir šitaip sudaryti teisines prielaidas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą. Privataus kaltinimo bylų procesas – tai toks procesas, kai dėl tam tikrų nusikalstamų veikų asmenį kaltina ne valstybės institucija (pareigūnas), o pats nukentėjusysis (ar jo atstovas). Kadangi ši byla buvo nagrinėjama ne valstybinio, o privataus kaltinimo tvarka, kasacinio skundo teiginiai, kad neužtikrinęs gynėjo paskyrimo D. U. ir jo dalyvavimo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas, atmetami kaip nepagrįsti, neatitinkantys nei BPK 322 straipsnio 1 dalies turinio ir prigimties, nei formuojamos teismų praktikos.

9. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo (privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo) D. U. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Viktoras Aidukas

Armanas Abramavičius