AS-492-19-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS492-19/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02439-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos „Studija JU“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Studija JU“ skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas viešoji įstaiga „Studija JU“ (toliau – ir VšĮ „Studija JU“) teismui padavė skundą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro (toliau – ir Kultūros ministras) 2012 m. vasario 7 d. įsakymo Nr. ĮV-103 (toliau – ir Įsakymas) 1.2 punktą ta apimtimi, kurioje dėl esminių vertinimo proceso ydų priimtas neteisėtas sprendimas dėl dalinio finansavimo iš 2012 metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų skyrimo dokumentinių filmų gamybos projektams bei įpareigoti Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją iš naujo svarstyti dalinio finansavimo iš 2012 metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų skyrimą dokumentinių pilnametražių filmų gamybos projektams, tinkamai įgyvendinant teisės aktus.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Paaiškino, kad rinko informaciją apie reikšmingas aplinkybes, tų veiksmų nenutraukė iki kreipimosi į teismą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi (b. l. 58–59) nutarė atsisakyti priimti pareiškėjo VšĮ „Studija JU“ skundą.

Teismas, susipažinęs su pateiktu skundu ir jo priedais, nustatė, jog pareiškėjo skundžiamas aktas priimtas 2012 m. vasario 7 d. Todėl padarė išvadą, kad terminas kreiptis į teismą praleistas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tvirtina, jog rinko informaciją, tačiau iš pateiktų rašytinių įrodymų teismas nustatė, jog paskutinis dokumentas iš atsakovo gautas 2012 m. liepos 11 d., todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas po paskutinio rašto gavimo ir toliau delsė, laiku nesikreipė į teismą apginti savo interesų. Teismas pareiškėjo nurodytų priežasčių nelaikė svarbiomis ir pagrįstomis termino atnaujinimui. Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Įsakymas laikytinas norminiu aktu, nes jis neatitinka norminiams aktams keliamų reikalavimų, apibrėžtų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 13 punkte.

III. Pareiškėjas VšĮ „Studija JU“ padavė atskirąjį skundą ir prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl skundo priėmimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl nesvarbių priežasčių delsė kreiptis į teismą. Paaiškina, kad sužinojęs apie Įsakymą nedelsdamas pradėjo rinkti informaciją dėl jo priėmimo aplinkybių. Nurodo, kad keturis kartus kreipėsi į atsakovą raštu, vieną kartą kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, kelis kartus bendravo su atsakovu žodžiu. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog paskutinis raštas iš atsakovo gautas 2012 m. liepos 11 d., tačiau teismas nevertino šio rašto turinio.

Pažymi, kad šiame rašte atsakovas pažadėjo, kad išsiųs pareiškėjui atsakymą, kai gaus informacijos iš naujos Kino tarybos pirmininkės. Todėl pareiškėjas teigia, kad atsakovas jam sukūrė lūkesčių, kad pasikeitus Kino tarybos vadovybei į pareiškėjo klausimus pagaliau bus atsakyta išsamiai, ir galbūt paaiškės Įsakymo priėmimo pagrindas, kuris galbūt bus teisėtas. Aiškina, kad kreipimasis į teismą nedelsiant po tokio atsakovo rašto gavimo, nelaukiant valstybės institucijos žadėto rašto, reikštų galimą piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, arba nepakankamą bendradarbiavimą su atsakovu, teismo įtraukimą į procesą ne laiku, kai pareiškėjas dar neišnaudojo visų galimybių savarankiškai surinkti informaciją.

Akcentavo, kad 2012 m. liepos 11 d. rašte žadėtą atsakymą atsakovas parengė 2012 m. rugsėjo 24 d., todėl teigia, kad pareiškėjo tikėjimas, jog atsakovas vis dėlto įvykdys pažadą pateikti informaciją buvo pagrįstas, ir delsimas imtis kraštutinės priemonės – kreiptis į teismą – buvo pateisintinas. Pažymi, kad nauju raštu atsakovas sukėlė dar daugiau klausimų, nes konstatavęs tam tikras faktines aplinkybes nepateikė svarbiausio – paaiškinimo, kodėl jos įvyko. Todėl šiuo metu vienintelis būdas išsamiai išsiaiškinti visas Įsakymo priėmimo aplinkybes – jas ištirti teismo proceso dėl neteisėto teisės akto panaikinimo metu.

Teigia, kad Įsakymas yra norminis aktas, todėl terminai pareiškimams, kuriuose prašoma ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą, paduoti nenustatomi. Pažymi, kad Įsakymas sukūrė teises ir pareigas ne tik konkretiems jame paminintiems subjektams, bet ir visiems kitiems asmenims. Jame nepaminėtas pareiškėjas neabejotinai turi teisinį interesą dėl teisės akto panaikinimo, nes Įsakymu buvo nuspręsta dėl jos teisių ir pareigų, nors apie pareiškėją Įsakyme neužsimenama. Įsakymu buvo nuspręsta dėl valstybės biudžeto lėšų naudojimo, todėl Įsakymas turi viešojo intereso elementą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu – kai skundas paduotas praleidus skundo padavimo terminą ir teismas atmeta prašymą šį terminą atnaujinti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Atskirajame skunde pareiškėjas teigia, kad Įsakymas yra norminis teisės aktas, todėl jam ištirti nenustatyti terminai.

ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad norminis teisės aktas yra įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Nurodyto straipsnio 14 dalyje yra pateiktas individualaus teisės akto apibrėžimas – tai vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje.

Nustatyta, kad 2012 m. vasario 7 d. įsakymo Nr. ĮV-103 1 punktu Kultūros ministras atitinkamiems projektams paskyrė dalinį finansavimą iš 2012 m. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų. Įsakymo 2 punktu Kultūros ministras davė atitinkamus nurodymus Meno ir kūrybinių industrijų politikos departamento Profesionalaus meno skyriui bei Buhalterinės apskaitos ir atskaitomybės skyriui. Atsižvelgusi į tai, kad Įsakymu nėra nustatomos elgesio taisyklės, jis skirtas konkretiems subjektams bei, kad tai vienkartis teisės taikymo aktas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Įsakymas atitinka individualaus, o ne norminio teisės akto požymius, todėl jo apskundimui taikomos individualių teisės aktų apskundimo taisyklės.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Šių teisės aktų normose įtvirtinta teisminės gynybos garantija, kuri reiškia teisę kreiptis į teismą su skundu ar pareiškimu, kartu ir teismo pareigą išnagrinėti tokį skundą ir priimti dėl jo teisėtą, teisingą ir pagrįstą sprendimą. Tačiau teisė kreiptis į teismą neatsiejama nuo pareigos tai padaryti pagal visiems privalomas įstatymų nustatytas taisykles. Viena teisės kreiptis į administracinį teismą prielaidų – reikalavimas, kad nebūtų pažeisti kreipimosi į teismą terminai.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Cituota taisyklė leidžia daryti išvadą, kad teisė pasinaudoti teismine gynyba yra ribojama laike ir siejama su faktine aplinkybe, nuo kurios ir pradedamas skaičiuoti laikas, per kurį suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą. Pasibaigus šiam terminui teisminės gynybos realizavimo teisė eliminuojama, paliekant teisinę galimybę taikyti termino atnaujinimo institutą (ABTĮ 34 str.).

Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tuo atveju, kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys. Spręstina, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-8/2006, 2006 m. spalio 25 d. nutartis byloje Nr. AS4-455/2006; 2006 m. spalio 25 d. nutartis byloje Nr. AS2-437/2006; 2006 m. spalio 5 d. nutartis byloje Nr. AS7-301/2006; 2006 m. birželio 29 d. nutartis byloje Nr. AS8-249/2006; 2006 m. gegužės 4 d. nutartis byloje Nr. AS5-132/2006; 2005 m. kovo 24 d. nutartis byloje Nr. AS7-100/2005).

Byloje ginčijamas 2012 m. vasario 7 d. priimtas teisės aktas. Skundą dėl šio akto pareiškėjas teismui išsiuntė paštu 2012 m. rugsėjo 20 d. (b. l. 57). Byloje pareiškėjo pateikti įrodymai (b. l. 23) patvirtina, kad apie Įsakymą pareiškėjas turėjo sužinoti 2012 m. vasario 7 d., nes nurodo, kad šią dieną gavo pranešimą apie tai, kad pareiškėjo paraiška negavo tinkamo įvertinimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo sužinojimo apie ginčijamą aktą diena laikytina 2012 m. vasario 7 d., vadinasi skundas dėl Įsakymo panaikinimo turėjo būti paduotas iki 2012 m. kovo 7 d. Tačiau skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2012 m. rugsėjo 20 d. – t. y. praleidęs skundo padavimo terminą daugiau nei 7 mėnesiais.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1644/2012).

Pareiškėjas teigia, kad terminą skundui paduoti praleido, nes susirašinėjo su atsakovu, rinko informaciją apie reikšmingas aplinkybes. Įvertinusi byloje pareiškėjo pateiktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo daugiau nei pusę metų vykdytas susirašinėjimas su atsakovu bei kreipimasis į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, nagrinėjamu atveju nepateisina termino skundui paduoti praleidimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad netinkamas savo teisių realizavimas, priklausantis nuo paties pareiškėjo valios, nėra svarbi priežastis, dėl kurios turėtų būti atnaujintas terminas skundui paduoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A4-471/2007). Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad asmeniui, kuris mano, jog jo teisės pažeistos, nėra draudžiama paraleliai tuo pat metu kreiptis ir į teismą, ir į instituciją, kuri, jo nuomone, atsakinga dėl jo teisių pažeidimo. Raštas, kuriuo asmuo kreipiasi į instituciją, gali būti vertinamas kaip įrodymas, kad asmuo siekia operatyvaus ir taikaus, geranoriško ginčo išsprendimo, tačiau negali būti traktuojamas kaip įrodymas, kad terminas kreiptis į teismą nepraleistas ar praleistas dėl svarbių priežasčių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-522/2012). Atsižvelgus į tai, darytina išvada, jog nuo Įsakymo priėmimo žinodamas, kad jo vykdomam projektui finansavimas nėra skirtas, tačiau manydamas turintis teisę tokį finansavimą gauti, pareiškėjas turėjo kreiptis į teismą, o manydamas, kad nurodytai teisei apginti yra būtini papildomi įrodymai ir negalėdamas jų gauti nepraleidęs termino skundui paduoti, galėjo prašyti teismo tokius įrodymus išreikalauti (ABTĮ 57 str. 4 d.).

Taip pat teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo raštų atsakovui turinį, daro išvadą, kad jie nepatvirtina pareiškėjo nuoseklaus siekio savo pažeistas teises ginti teisme. Pavyzdžiui 2012 m. vasario 25 d. rašte Kultūros ministrui pareiškėjas nurodo, kad su Kino tarybos narių vertinimais ir posėdžių protokolais nori susipažinti, kad geriau suprastų, kaip vyksta vertinimas, kad ateityje galėtų pagerinti vykdomo projekto kokybę (b. l. 20–21). Vadinasi pareiškėjas, pradėdamas susirašinėjimą su Kultūros ministerija, neturėjo tikslo ginčyti Įsakymą, jis siekė tik išsiaiškinti aplinkybes, kurios pareiškėjui ateityje padėtų geriau parengti projektą, kad būtų skirtas finansavimas. Tai, kad surinkus daugiau įrodymų, pareiškėjui kilo abejonių dėl finansavimo teisingumo, nesudaro pagrindo išvadai, kad terminas Įsakymui apskųsti nagrinėjamu atveju buvo praleistas dėl svarbių, objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo atskirojo skundo remiantis jame nurodomais argumentais, todėl atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Studija JU“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė