2020-02-12 Nr. AB-3109-3-61-3-04076-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-475-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04076-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 1 680 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog jis nuo 2016 m. lapkričio 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas vienam asmeniui turintis tekti minimalus plotas, teigė, kad iš bendro ploto turi būti išskaičiuojami baldai, kiti daiktai ir sanitarinio mazgo patalpa. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose įrengtas tualetas nebuvo tinkamai atskirtas nuo kameros, todėl nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Be to, pareiškėjas teigė, kad kamerose nebuvo įrengtas pareigūno iškvietimo mygtukas, dušu naudotis buvo galima tik 15 min. 1 kartą per savaitę, nebuvo užtikrinta saugi kalinimo aplinka, nes gyvenamojoje aplinkoje I-o korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose šiferiniuose stogo lakštuose yra asbesto. Pareiškėjas taip pat reiškė nusiskundimus dėl trumpo pasivaikščiojimo laiko (1 val.) gryname ore. Dėl šių priežasčių, pareiškėjo teigimu, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, pablogėjo jo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas teigė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K teigimu, administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovo teigimu, tualeto įrengimas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Atsakovas teigė, kad Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai, plytelės ir panašūs dirbiniai iš asbesto nenaudojami. Kalinčių asmenų pasivaikščiojimas organizuojamas teisės aktų nustatyta tvarka.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.

6. Teismas sprendė, kad nuo 2016 m. lapkričio 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjui buvo neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas nepažeidžiant teisės aktuose nustatyto kameros ploto (3,6 kv. m) vienam asmeniui, taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl pareigūnų iškvietimo mygtuko nebuvimo, naudojimosi dušu, asbesto ir pasivaikščiojimo tvarkos.

7. Atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui privatumas tualete būtų neužtikrintas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, be to, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, ir į kitas aplinkybes, teismas priteisė pareiškėjui 200 Eur pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. 8. Pareiškėjas E. P. apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, pripažįstant pareiškėjo reikalavimus visa apimtimi pagrįstais, ir priteisti pareiškėjui 1680 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepareikalavo papildomų atsakovo paaiškinimų, pažymi, kad įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog pareiškėjas su skundais nesikreipė į kitas kompetentingas institucijas (pvz. Lukiškių TI-K direktorių dėl neveikiančių aliarmo mygtukų) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Atsakovas nepateikė tikslių duomenų apie kartu su pareiškėju laikytus asmenis, jų judėjimą iš vienos kameros į kitą, todėl vienintelis tikslus ploto, tenkančio asmeniui, skaičiavimo būdas yra pagal miegamųjų vietų skaičių. Teismas nenagrinėjo aplinkybių dėl miegamų vietų skaičiaus nustatymo. Pareiškėjas mano, kad skaičiuojant gyvenamąjį plotą turi būti neįskaičiuojamas sanitarinio ir kito inventoriaus užimamas plotas, be to, vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai paskaičiavo sanitarinių mazgų užimamus plotus, pastebi, kad praustuvė įrengta už sanitarinį mazgą skiriančios sienelės, t. y. likusioje gyvenamojoje kameros dalyje. Be to, į sanitarinio mazgo užimamą plotą turi būti įskaičiuotas ir jį skiriančios sienelės užimamas plotas.

10. Pareiškėjo vertinimu, teismas netinkamai įvertino priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį. Teismas nepagrįstai nenustatė pažeidimo dėl pareigūnų iškvietimo mygtuko neįrengimo, nes jis turi būti įrengiamas pagal Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijų Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių 18.2. punkto c dalį. Suteikiama teisė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę nesuderinama su tinkama higienos priežiūra, be to, pažeidžiamas Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijų Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių 19.4 punktas, pagal kurį atitinkamų vonios ir dušo įrengimų skaičius turi būti pakankamas, kad kalinys galėtų maudytis klimatą atitinkančioje temperatūroje, jei galima, kiekvieną dieną, bet ne rečiau kaip du kartus per savaitę ar dažniau, jei to reikia higienai palaikyti.

11. Pareiškėjas nurodo, jog atsakovo atstovas patvirtino, kad nuo 2016 vykdė kapitalinius statinių remontus, keičiant gaminius, kurie turėjo asbesto dalių. Pareiškėjas teigia, kad ginčo laikotarpiu pasivaikščiojimo kiemelių stogai dar buvo su asbestu ir tuo pačiu metu vyko jų šalinimo darbai, nesinaudojant jokiomis apsaugos priemonėmis ir pareiškėjui esant darbų vykdymo zonoje.

12. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu, mano, kad nustatant neturtinės žalos dydį, be kita ko, turėtų būti įvertinta aplinkybė, kad atsakovui buvo žinomi pažeidimai, tačiau jis net nesistengė gerinti kalinimo sąlygų

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Lukiškių TI-K, detalizuoja valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir cituoja su tuo susijusią teismų praktiką, teigia, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilini kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą žalos atlyginimą nėra. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs, jis nepateikė įrodymų dėl jo nurodyto neturtinės žalos dydžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, nuo 2016 m. lapkričio 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad nuo 2016 m. lapkričio 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjui buvo neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kitus pareiškėjo nusiskundimus atmetęs, priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

17. Pirmiausiai pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo iš atsakovo atstovo pareikalauti pateikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos atliktų asbesto plaušelių mėginių ėmimo gyvenamojoje ir darbo aplinkoje bei paimtų mėginių laboratorinio ištyrimo fizinės kontrastinės mikroskopijos metodu išvadas ir kamerų Nr. 104, Nr. 132, Nr. 343, Nr. 115, Nr. 310, Nr. 117 sanitarinio mazgo patalpų išmatavimus, paaiškinimus ir įrodymus sanitarinio mazgo ploto riboms apskaičiuoti ir skiriamosios sienelės bei praustuvės išmatavimus.

18. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Įvertinus byloje esančius duomenis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 13 d. nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti informaciją ir įrodymus dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (I t., b. l. 47), bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas jokių prašymų dėl papildomų įrodymų išreikalavimo neteikė.

19. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą išreikalauti iš atsakovo papildomus duomenis, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, jo netenkina, nes prašymas yra nemotyvuotas, t. y. nėra nurodyta jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad dėl svarbių priežasčių šie įrodymai nebuvo ištirti pirmosios instancijos teisme ir kad būtinumas juos pateikti (išreikalauti) iškilo apeliacinės instancijos teisme.

20. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių nepatogumų, teisėjų kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, ginčui aktualus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, todėl pareiškėjo argumentai dėl asmeniui turinčio tekti 5 kv. m gyvenamojo ploto atmestini.

22. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, jog apskaičiuojant jam tenkantį plotą turėtų būti išskaičiuojamas sanitarinio mazgo ir kito inventoriaus užimamas plotas, pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei kitas inventorius. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Byloje pateikti duomenys nesudaro pagrindo pripažinti 3 kv. m ploto pažeidimo, todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo atsižvelgti į sanitarinio mazgo ir kito inventoriaus užimamą plotą.

23. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių yra netikslūs, todėl vienam asmeniui kameroje tenkantis gyvenamasis plotas turi būti skaičiuojamas pagal miegamųjų vietų skaičių, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesiremti Lukiškių TI-K pateiktais oficialiais duomenimis apie pareiškėjo laikymo kameras ginčo laikotarpiu, jų plotus ir jose atitinkamomis dienomis laikytų asmenų skaičių (I t., b. l. 50, 51, 61). Pareiškėjas iš esmės nepateikė minėtus atsakovo atstovo duomenis, be kita ko, užfiksuotus tiesiogines savo darbo funkcijas vykdančių asmenų, paneigiančių įrodymų, todėl šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose tekusį gyvenamąjį plotą apskaičiuoti būtent jo nurodytu būdu, t. y. pagal kamerose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, o ne pagal faktiškai atitinkamomis dienomis kamerose buvusių asmenų skaičių. Tuo labiau, pats pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių konkrečių argumentų, kiek, jo teigimu, iš tiesų buvo asmenų kiekvienoje iš kamerų, kuriose jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas. Todėl nagrinėjamu atveju vadovaujamasi Lukiškių TI-K teismui pateiktais detaliais duomenimis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių.

24. Kiek tai susiję su pareiškėjo teiginiais dėl naudojimosi dušu, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde minimos Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017; 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018). Ginčui aktualiame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ 44 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše. Taigi pareiškėjo argumentai dėl galimybės naudotis dušu tik kartą per savaitę atmestini.

25. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat akcentuoja, jog Lukiškių TI-K nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų, todėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo sudaryta saugi aplinka. Vien aplinkybės, jog nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, konstatavimas, savaime nesuponuoja pareiškėjo teisių pažeidimo ir neturtinės žalos atsiradimo. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų ir kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių atvejų, kada ir dėl kokių aplinkybių jam buvo iškilusi grėsmė, dėl kurios jam būtų reikėję pasinaudoti signalizacijos mygtuku, kurio kameroje tuo metu nebuvo (jis neveikė). Taigi pareiškėjas neįrodė, kad dėl signalizacijos mygtukų nebuvimo Lukiškių TI-K kamerose jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. neturtinė žala.

26. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas su skundais nesikreipė į kitas kompetentingas institucijas (pvz. Lukiškių TI-K direktorių dėl neveikiančių aliarmo mygtukų) dėl netinkamų kalinimo sąlygų, šią jo poziciją paneigia byloje esantys duomenys (I t., b. l. 60). Be to, ir apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo, kada jis konkrečiai kreipėsi su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų, todėl jo abstraktūs teiginiai šiuo aspektu, prieštaraujantys bylos medžiagai, atmestini.

27. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su asbesto naudojimu, pažymėtina, kad pareiškėjas skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, neturtinę žalą kildino iš to, kad pareiškėjas buvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemelius, kurių stogo konstrukcijoje buvo panaudoti asbesto lakštai. Skirtingai, nei apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismui teiktame skunde pareiškėjas neteigė, kad ginčo laikotarpiu buvo vykdomi asbesto pasivaikščiojimo kiemelių stoguose šalinimo darbai pareiškėjui esant darbų vykdymo zonoje, nesinaudojant jokiomis apsaugos priemonėmis.

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017; 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017 ir kt.). Vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi ir minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų aplinkybių, susijusių su neturtinės žalos kildinimu iš asbesto šalinimo darbų nenaudojant apsaugos priemonių ir pareiškėjui būnant darbų vykdymo zonoje, nenagrinėja.

29. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, ir nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Pareiškėjas skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, nenurodė, kad stogo lakštai, kuriuose buvo asbesto, būtų laužomi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto, buvusio pasivaikščiojimo kiemelių stogo konstrukcijose. Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad sudarant nesaugią aplinką kalėti buvo keliamas pavojus pareiškėjo gyvybei ir sveikatai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl asbesto laikymo atmestini.

30. Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi Lukiškių TI-K padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį (nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), mastą ir trukmę (nuo 2016 m. lapkričio 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. su pertraukomis nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. gegužės 22 d. ir nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2017 m. rugpjūčio 23 d., kai pareiškėjas buvo išvykęs į Kauno tardymo izoliatorių), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo didinti pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį.

32. Atsižvelgdama į tai, jog nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą teikė tik pareiškėjas, kuriam pirmosios instancijos teismo sprendimu iš atsakovo priteistas 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas, ir vadovaudamasi bendruoju non reformatio in peius (draudimas bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjui priteistą neturtinę žalą.

33. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius