A-525-1661-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-1661/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00360-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 14.7;

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas) ir Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui V. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. M., K. N., A. N., R. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. M., K. N., A. N., R. B. skundą atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo priėmimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai J. M., K. N., A. N., R. B. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (b. l. 5-10) kreipėsi į teismą, prašydami:

1) panaikinti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (5.1.73)-A5-4675, kuriuo netenkintas pareiškėjų prašymas leisti rengti žemės sklypo detalųjį planą, išduoti planavimo sąlygų sąvadą bei Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriui būti detaliojo plano planavimo organizatoriumi.

2) įpareigoti Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją priimti sprendimą pradėti rengti žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, detalųjį teritorijų planavimo dokumentą su tikslu pakeisti žemės sklypo pagrindinę naudojimo paskirtį į kitą, nustatyti naudojimo būdą – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdį – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos, nustatyti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą bei išduoti pareiškėjams planavimo sąlygų sąvadą.

Nurodė, kad pareiškėjams lygiomis dalimis priklauso ginčo žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone. 2011 m. birželio 27 d. pareiškėjai, atstovaujami UAB „Almontus“, kreipėsi į atsakovą Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją su prašymu leisti rengti sklypo detalųjį planą ir pakeisti žemės sklypo pagrindinę naudojimo paskirtį. Nurodė, jog visas išlaidas, susijusias su detaliojo plano rengimu, apmokės pareiškėjai. 2011 m. rugsėjo 19 d. Klaipėdos rajono savivaldybės administracija sprendime Nr. (5.1.73)-A5-4675 (toliau – ir Sprendimas) nurodė, jog Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktorius negali būti ginčo sklypo planavimo organizatoriumi, nes planavimo tikslai prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 daliai ir savivaldybės bendrajam bei specialiajam planui.

Pažymėjo, jog norimoje planuoti teritorijoje galioja Klaipėdos rajono bendrasis planas, patvirtintas 2011 m. vasario 24 d. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T11-111 ir Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas (toliau – ir Tvarkymo planas), patvirtintas 2005 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-282. Akcentavo, kad ginčo sklypas pagal Klaipėdos rajono bendrojo plano grafinės dalies sprendinius patenka į tvarkymo zoną, kuri yra numatyta kaip kitos paskirties, teritorijos tvarkymo pobūdis ir aplinkos apsaugos intensyvumas yra ekstensyvaus pritaikymo.

Pagal tekstinės dalies 5.6.1 lentelėje nurodytą tvarkymo ir apsaugos režimą, šiai kategorijai priskiriami (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimai. Gyvenamosios vietovės, esančios saugomose teritorijose, tvarkomos pagal saugomų teritorijų specialiuosiuose planuose nustatytus individualius reglamentus. Bendrasis planas saugomų teritorijų tvarkymo, naudojimo ir apsaugos reglamentai nenustato, palikdamas tai spręsti Tvarkymo planui. Pagal Tvarkymo plano sprendinius ginčo sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) etnokultūrinį draustinį, minėtasis planas nedraudžia (duomenys neskelbtini) etnokultūriniame draustinyje statyti gyvenamuosius namus, detaliaisiais planais pakeitus žemės paskirtį, bei leidžiama keisti paskirtį į kitą, jei Tvarkymo plane ši teritorija pažymėta kaip užstatoma arba nors ir nepažymėta, bet toje vietoje yra buvusi sodyba arba pažymėta vieta yra netinkama statybai.

Pažymėjo, kad sklypas nepatenka į Tvarkymo plane pažymėtą teritoriją, kuri yra užstatoma, taip pat nėra patvirtinta, kad šiame sklype buvo sodyba, todėl keitimas į kitos paskirties žemę, numatant gyvenamojo namo statybą, prieštarautų Tvarkymo planui. Nurodė, jog ginčo sklypas yra pačioje (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, teritorija aplink ginčo sklypą apsupta esamais ar statomais gyvenamaisiais namais, arba jau detaliaisiais planais pakeista paskirtimi į kitą, numatant gyvenamųjų namų statybą. Atsižvelgdami į teismų suformuotą praktiką, pagal kurią iki 20 procentų teritorijos, suplanuotos bendruoju planu, sprendiniai gali būti keičiami per detalųjį tos teritorijos planavimą, tik tokiu atveju negali būti tų teritorijų savininkams, valdytojams ir (ar) naudotojams perleistos detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos, o planavimo organizatoriumi privalo būti savivaldybės administracijos direktorius.

Pareiškėjų manymu, Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, priimdama Sprendimą, nesirėmė teismų formuojama praktika. Taip pat pareiškėjai akcentavo, kad savivaldybės administracijos direktorius turi teisę organizuoti ginčo sklypo detalųjį teritorijų planavimą, jei privačios žemės savininkai parodė iniciatyvą ir pateikė prašymą leisti rengti tokį planą, tačiau tai nereiškia, kad viešojo administravimo subjektas turi teisę rinktis, ar priimti sprendimą leisti pradėti rengti žemės sklypo detalųjį planą, ar ne.

Be to, nurodė, kad visi žemės sklypai, kurie yra toje pat (duomenys neskelbtini) gatvės pusėje, yra skirti gyvenamiesiems namams statyti ir eksploatuoti, o kitoje (duomenys neskelbtini) gatvės pusėje yra masiškai statomi gyvenamieji namai arba rekreaciniai pastatai, šalia ginčo sklypo yra nutiesti nauji galingi elektros kabeliai, numatantys elektra aprūpinti (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje įsikūrusius asmenis. Pareiškėjai, atsižvelgdami į nurodytų faktinių aplinkybių visumą, pažymėjo, jog būtų teisinga leisti pareiškėjams pakeisti žemės sklypo naudojimo būdą ir pobūdį, būtent gyvenamųjų namų statyboms.

Atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybės administracija atsiliepime (b. l. 51-52) pareiškėjų skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalį, detalieji planai, kurie keičia pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, rengiami, jei toks keitimas numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose ar specialiuosiuose planuose. Rengti detaliuosius planus formuojant žemės sklypus gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų bei statinių statybai, galima tik tais atvejais, kai statyba numatyta savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendruosiuose planuose arba specialiuosiuose saugomų teritorijų, zonų ir ribų arba valstybės saugomų teritorijų tvarkymo planuose, saugomų paveldo objektų, taip pat gyvenamųjų ar kitų teritorijų išdėstymo planuose. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta nuostata, kad valstybiniuose parkuose draudžiamas statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose, o Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-282 patvirtinto Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano tekstinės dalies 19 punktas numato, kad gyvenamieji namai statomi esamose gyvenvietėse ir Tvarkymo plane nurodytose vietose. (duomenys neskelbtini) etnokultūriniame draustinyje pagal detalųjį planą atkuriamas etnografiškai vertingas kaimas su visais jame buvusiais pastatais. Atsakovas nurodė, kad jog pareiškėjų žemės sklypas patenka į Pajūrio regiono parko teritoriją, (duomenys neskelbtini) etnokultūrinį draustinį. Galimybę planuoti detaliuoju planu pareiškėjų žemės sklypą reglamentuoja Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas bei Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas. Akcentavo, kad teritorijų planavimo dokumentai nenumato galimybės detaliuoju planu pakeisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitą, numatyti naudojimo būdą – gyvenamosios teritorijos, pobūdį – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos. Atsakovų manymu, kad tokie planavimo tikslai prieštarauja galiojantiems Savivaldybės teritorijos bendrajam planui ir Pajūrio regioninio parko tvarkymo planui bei nurodytiems teisės aktams.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimu (b. l. 69-74) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nustatė, kad ginčas kilo dėl atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. (5.1.73)-A5-4675 panaikinimo bei įpareigojimo Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją priimti sprendimą pradėti rengti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Klaipėdos rajone, detalųjį teritorijų planavimo dokumentą su tikslu pakeisti žemės sklypo pagrindinę naudojimo paskirtį žemės ūkio į kitą, nustatyti naudojimo būdą – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdį – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos, nustatyti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą bei išduoti pareiškėjams planavimo sąlygų sąvadą.

Pareiškėjai 2011 m. birželio 27 d. kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktorių (b. l. 18), prašydami leisti rengti žemės sklypo detalųjį planą bei prašė savivaldybės administracijos direktorių būti šio detaliojo plano planavimo organizatoriumi. Pareiškėjų prašymas buvo netenkintinas, remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies ir Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pagal Klaipėdos rajono bendrojo plano, patvirtinto 2011 m. vasario 24 d.

Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-11-111, tekstinės dalies bei grafinės dalies sprendinius „Konkretizuoti sprendiniai.

5. Teritorijų naudojimo, tvarkymo ir apsaugos reglamentavimas“ teritorijai, kurioje yra žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) kaime, Klaipėdos rajone nustatyta pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – kita ir pažymėta indeksu „K“, o pagal teritorijos tvarkymo pobūdį ir aplinkos apsaugos intensyvumą ginčo sklypas patenka į ekstensyvaus pritaikymo rekreaciniu požiūriu vertingų gyvenviečių ar jų dalių sklypus, pažymėtus indeksu „U2.1“ (b. l. 56). Šiai kategorijai priskiriami (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimai, kuriuose išlaikomas esamas užstatymo pobūdis, tradicinė kaimiška aplinka, vykdomos priemonės (daugiausia renovacijos), padedančios gerinti poilsio sąlygas, skatinama sodybas pertvarkyti į kaimo turizmo sodybas.

Saugomose teritorijose esančios gyvenamosios vietovės tvarkomos pagal saugomų teritorijų specialiuosiuose planuose nustatytus individualius reglamentus (Klaipėdos rajono bendrojo plano tekstinės dalies 5.6.1 lentelė). Kadangi ginčo sklypas patenka į Pajūrio regioninio parko teritoriją, tai yra į valstybinį parką, todėl jo atžvilgiu taikytini veiklos valstybiniuose parkuose apribojimai. Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad valstybiniuose parkuose esantys miestai ir miesteliai tvarkomi pagal parengtus ir patvirtintus jų bendruosius bei detaliuosius planus, kurių sprendiniai neprieštarauja valstybinių parkų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendiniams.

Pajūrio regioninio parko nuostatai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490, kuriame nustatyta, jog regioninio parko teritorija ir regioninio parko apsaugos zonos teritorija tvarkoma pagal patvirtintą regioninio parko planavimo schemą (4 punktas). Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas, patvirtintas 2005 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-22, pagal kurį ginčo sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) etnokultūrinį draustinį (b. l. 57), todėl jam yra taikomi tiek veiklos valstybiniuose parkuose bendrieji, tiek specialieji Tvarkymo plane nustatyti apribojimai.

Teismas pažymėjo, kad Saugomų teritorijų įstatymas nenumato absoliutaus draudimo vykdyti statybą valstybiniuose parkuose, tačiau statybos galimybę sieja su valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose įtvirtintu reglamentavimu. Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano 19 punkte numatyta, kad gyvenamieji namai statomi (perstatomi, rekonstruojami) esamose gyvenvietėse ir Tvarkymo plane nurodytose vietose. Naujų sodybų kūrimas galimas formuojant vienkiemius buvusių sodybų vietose bei Tvarkymo plane pažymėtose vietose. (duomenys neskelbtini) etnokultūriniame draustinyje pagal detalųjį planą atkuriamas etnografiškai vertingas kaimas su visais jame buvusiais pastatais (Tvarkymo plane buvusių sodybų vietos nenurodytos, taikoma bendra nuostata – atkurti kaimo pastatus buvusių sodybų vietose).

Remiantis lingvistiniu aiškinimo metodu, minėtoji nuostata turėtų būti suprantama kaip leidžianti statybas (perstatymas ir rekonstrukcija) tik esamose sodybose, o naujas sodybas statyti tik tose vietose, kur buvo senos sodybos arba vietose, pažymėtose Tvarkymo plane kaip užstatomos teritorijos. Konstatavo, kad iš Tvarkymo plano grafinės dalies akivaizdu, jog ginčo sklypas nepatenka į pažymėtas užstatomas teritorijas, taip pat byloje nėra pateikta duomenų, kad šis sklypas būtų užstatytas ar jame anksčiau yra buvusi sodyba. Teismas, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjų nurodytas ginčo sklypo planavimo tikslas – pakeisti žemės naudojimo paskirtį iš žemės paskirties į kitą, nustatant naudojimo būdą – gyvenamosios teritorijos namų prieštarauja Klaipėdos rajono bendrajam planui, Pajūrio regioninio parko tvarkymo planui bei aukščiau išvardintų teisės aktų nuostatoms.

Kaip minėta, šias aplinkybes pripažįsta ir patys pareiškėjai. Teismas taip pat pažymėjo, kad negalima šiuo atveju remtis pareiškėjų nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, nes, viena vertus, nagrinėjamojoje byloje faktinė situacija iš esmės yra skirtinga, kita vertus, 2009 m. gruodžio 22 d. Teritorijų planavimo įstatymo 2, 4, 15, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 26, 31, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. IX-619 (įsigaliojusio nuo 2010 m. sausio 1 d.) 7 straipsniu Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalis buvo pakeista.

Be to, teismas nurodė, kad Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies nuostata reiškia, kad gavusi prašymą leisti rengti detalųjį planą, kuriame nurodyti detaliojo planavimo tikslai, savivaldybės administracija gali (turi) atlikti atitinkamą prašyme nurodytų planavimo tikslų bei numatomų detaliojo plano sprendinių įvertinimą ir tik po to nuspręsti, ar galimas toks prašomos teritorijos detalusis planavimas ir ar būti detaliojo planavimo organizatoriumi. Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, atsakovas, gavęs pareikėjo įgalioto atstovo prašymą, nustatė, kad planavimo tikslai prieštarauja Klaipėdos rajono bendrajam planui, Pajūrio regioninio parko tvarkymo planui bei nurodytiems aukštesnės galios teisės aktams, o atitinkamų institucijų sprendimų keisti Klaipėdos rajono bendrojo plano ar Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sprendinius nėra, todėl pagrįstai 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. (5.1.73)-A5-4675 atsisakė būti ginčo sklypo planavimo organizatoriumi bei leisti ginčo sklypo detalųjį planavimą.

Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta bei į tai, kad Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytus individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, nustatė, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus įpareigoti atsakovą tapti ginčo sklypo planavimo organizatoriumi.

III. Pareiškėjai J. M., K. N., A. N., R. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 76-78), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo įpareigoti Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją priimti sprendimą pradėti rengti žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Klaipėdos rajone, detalųjį teritorijų planavimo dokumentą su tikslu pakeisti žemės sklypo pagrindinę naudojimo paskirtį į kitą, nustatyti naudojimo būdą – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdį – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos, nustatyti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą bei išduoti pareiškėjams planavimo sąlygų sąvadą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas šiais argumentais:

1) Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas detaliai neanalizavo faktinių aplinkybių, todėl nenustatė bylai reikšmingų faktų ir taip pažeidė procesines teisės normas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 1 dalis). Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas akcentavo, kad (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje visuose sklypuose šiuo metu yra namų valdos, kurios yra seniau apgyvendintos arba yra suplanuotos detaliaisiais planais, pakeičiant žemės paskirtį iš žemės ūkio į kitą. Vieninteliams pareiškėjams neleidžiama įsirengti sodybos. Pareiškėjų manymu, pirmosios instancijos teismas nepripažindamas minėtųjų aplinkybių svarbiomis pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį ir nukrypo nuo teismų praktikos. Taip pat pareiškėjai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-773/2007 ir nurodo, kad pareiškėjų atvejis iš esmės yra analogiškas, t. y. ginčo sklypas yra pačioje (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, teritorija aplink ginčo sklypą apsupta esamais ar statomais gyvenamaisiais namais, arba jau detaliaisiais planais pakeista paskirtimi į kitą, numatant gyvenamųjų namų statybą. Atsižvelgdami į tai, kas pasakyta, pareiškėjai mano, kad jiems turi būti leista pakeisti žemės sklypo naudojimo būdą ir pobūdį.

2) Pareiškėjai pažymi, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimas yra nemotyvuotas, todėl neįmanoma nustatyti, ar teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas (ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas) bei nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos. Pareiškėjai nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog pareiškėjai, sutinka, kad ginčo sklypų tikslai prieštarauja teisės aktams. Pareiškėjų atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu akcentavo, kad planavimo tikslai neprieštarauja teisės aktams, tačiau tikslai iš dalies neatitinka Tvarkymo plane numatytų užstatymo reglamentų bei Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano sprendinių. Pareiškėjų manymu, toks teismo teiginys įrodo, jog byla buvo nagrinėta nevisapusiškai.

3) Pareiškėjai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime įvardijo atitinkamas teisės normas, tačiau nenurodė, kaip minėtosios teisės normos yra susijusios su nagrinėjama byla. Pirmosios instancijos teismas nurodė Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, tačiau, pareiškėjų manymų, ši nuostata negali būti taikoma, nes ginčo sklypas yra suformuotas, o minėtoji teisės norma taikoma tais atvejais, kai planuojami sklypai dalinami, sujungiami ar kitaip performuojami.

4) Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvardijo, kuri Tvarkymo plano ar Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano nuostata neleidžia pakeisti žemės ūkio paskirtį į kitą.

5) Pareiškėjų manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo padaryti išvadą, kad Klaipėdos rajono savivaldybės bendrajame plane leidžiama keisti ginčo sklypo paskirtį į kitą bei yra leidžiami visi žemės naudojimo būdai ir pobūdžiai, kurie yra priskirti kitos paskirties žemei. Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano nuostata, kuri nurodo, kad yra išlaikomas esamas užstatymo pobūdis, reiškia ne tai, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimuose negalima didinti užstatymo ploto, o reiškia tai, jog tas teritorijas galima užstatyti statiniais, kurie būdingi tradicinei tos vietovės architektūrai. Todėl minėtieji pareiškėjų planavimo tikslai neprieštarauja Klaipėdos rajono savivaldybės bendrajam planui. Be to, Klaipėdos rajono savivaldybės bendrajam planui neprieštarauja ketinimas nustatyti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą. Kadangi Klaipėdos rajono savivaldybės bendrasis planas numato, kad gyvenamosios vietovės, esančios saugomose teritorijos, tvarkomos pagal saugomų teritorijų specialiuosiuose planuose nustatytus individualius reglamentus, todėl Klaipėdos rajono savivaldybės bendrasis planas (duomenys neskelbtini) kaime reglamentuoja tik naudojimo, o ne tvarkymo rėžimą. Be to, pareiškėjai nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo pateiktu Tvarkymo plano 19 punkto išaiškinimu ir nurodo, kad šis punktas leidžia statyti naujus gyvenamus namus ne esamose sodybose, o esamose gyvenvietėse, t. y. esamose gyvenvietėse leidžiama kurti naujas sodybas ir statyti naujus gyvenamuosius namus. Jeigu detaliuoju planu būtų pakeista sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis į kitą ir būtų nustatytas naudojimo būdas – gyvenamoji teritorija, tačiau nebūtų nurodytas užstatymas, tokiu atveju detaliojo plano tikslai neprieštarautų nei Klaipėdos rajono savivaldybės bendrajam planui nei Tvarkymo planui.

6) Pareiškėjai prašo, kad apeliacinės instancijos teismas išaiškintų, kaip turi būti taikomos Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies nuostatos. Taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kodėl nagrinėjamu atveju negali būti remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. Nr. A146-335/2008, kurioje yra pateiktas sisteminis Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies vertinimas.

Atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 86) prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog sutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas kilo dėl Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. (5.1.73)-A5-4675 panaikinimo bei įpareigojimo Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją priimti sprendimą pradėti rengti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Klaipėdos rajone, detalųjį teritorijų planavimo dokumentą su tikslu pakeisti žemės sklypo pagrindinę naudojimo paskirtį žemės ūkio į kitą, nustatyti naudojimo būdą – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdį – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos, nustatyti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą bei išduoti pareiškėjams planavimo sąlygų sąvadą.

Nustatyta, kad pareiškėjai 2011 m. birželio 27 d. kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktorių (b. l. 18), prašydami leisti rengti žemės sklypo detalųjį planą bei prašė savivaldybės administracijos direktorių būti šio detaliojo plano planavimo organizatoriumi. Pareiškėjų prašymas 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimu netenkintas remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies ir Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 4 dalies nuostatomis.

Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, rengiami, jei toks keitimas numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose ir specialiuosiuose planuose.

Nustatyta, jog pagal Klaipėdos rajono bendrojo plano, patvirtinto 2011 m. vasario 24 d. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-11-111, tekstinės dalies bei grafinės dalies sprendinius „Konkretizuoti sprendiniai. 5. Teritorijų naudojimo, tvarkymo ir apsaugos reglamentavimas“ teritorijai, kurioje yra žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) kaime, Klaipėdos rajone, nustatyta pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – kita ir pažymėta indeksu „K“, o pagal teritorijos tvarkymo pobūdį ir aplinkos apsaugos intensyvumą ginčo sklypas patenka į ekstensyvaus pritaikymo rekreaciniu požiūriu vertingų gyvenviečių ar jų dalių sklypus, pažymėtus indeksu „U2.1“ (b. l. 56). Šiai kategorijai priskiriami (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimai, kuriuose išlaikomas esamas užstatymo pobūdis, tradicinė kaimiška aplinka, vykdomos priemonės (daugiausia renovacijos), padedančios gerinti poilsio sąlygas, skatinama sodybas pertvarkyti į kaimo turizmo sodybas.

Valstybiniuose parkuose esantys miestai ir miesteliai tvarkomi pagal parengtus ir patvirtintus jų bendruosius bei detaliuosius planus, kurių sprendiniai neprieštarauja valstybinių parkų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendiniams (Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 4 dalis). Kadangi ginčo sklypas patenka į Pajūrio regioninio parko teritoriją, tai yra į valstybinį parką, todėl jo atžvilgiu taikytini veiklos valstybiniuose parkuose apribojimai (Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 4 dalis). Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas patvirtintas 2005 m. birželio 2 d.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-22, pagal kurį ginčo sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) etnokultūrinį draustinį (b. l. 57), todėl jam yra taikomi tiek veiklos valstybiniuose parkuose bendrieji, tiek specialieji Tvarkymo plane nustatyti apribojimai. Nors Saugomų teritorijų įstatymas nenumato absoliutaus draudimo vykdyti statybą valstybiniuose parkuose, tačiau statybos galimybė siejama su valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose įtvirtintu reglamentavimu.

Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano 19 punkte numatyta, kad gyvenamieji namai statomi (perstatomi, rekonstruojami) esamose gyvenvietėse ir Tvarkymo plane nurodytose vietose. Naujų sodybų kūrimas galimas formuojant vienkiemius buvusių sodybų vietose bei Tvarkymo plane pažymėtose vietose. (duomenys neskelbtini) etnokultūriniame draustinyje pagal detalųjį planą atkuriamas etnografiškai vertingas kaimas su visais jame buvusiais pastatais (Tvarkymo plane buvusių sodybų vietos nenurodytos, taikoma bendra nuostata – atkurti kaimo pastatus buvusių sodybų vietose).

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėtoji nuostata turėtų būti suprantama kaip leidžianti statybas (perstatymą ir rekonstrukciją) tik esamose sodybose, o naujas sodybas statyti tik tose vietose, kur buvo senos sodybos arba vietose, pažymėtose Tvarkymo plane kaip užstatomos teritorijos. Iš Tvarkymo plano grafinės dalies matyti, jog ginčo sklypas nepatenka į pažymėtas užstatomas teritorijas, taip pat byloje nėra pateikta duomenų, kad šis sklypas būtų užstatytas ar jame anksčiau būtų buvusi sodyba.

Taigi pareiškėjų nurodytas ginčo sklypo planavimo tikslas – pakeisti žemės naudojimo paskirtį iš žemės paskirties į kitą, nustatant naudojimo būdą – gyvenamosios teritorijos namų prieštarauja Klaipėdos rajono bendrajam planui, Pajūrio regioninio parko tvarkymo planui bei aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatoms.

Pareiškėjų teigimu, teismas nukrypo nuo administracinių teismų praktikos, suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, taip pat 2007 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-773/2007. Kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai nesirėmė pareiškėjų nurodyta praktika, kadangi nagrinėjamoje bei pareiškėjų nurodytose bylose faktinė situacija iš esmės yra skirtinga, be to, 2009 m. gruodžio 22 d. Teritorijų planavimo įstatymo 2, 4, 15, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 26, 31, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. IX-619 (įsigaliojusio nuo 2010 m. sausio 1 d.) 7 straipsniu Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalis, taikyta administracinėje byloje Nr. A146-335/2008 ir taikytina sprendžiant ginčą, buvo pakeista. Pastebėtina, kad šį motyvą, kodėl nagrinėjamu atveju negalima remtis teismų praktika, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės kolegijos priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, pareiškėjams buvo nurodęs ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, gavęs pareiškėjo įgalioto atstovo prašymą, pagrįstai nustatė, kad planavimo tikslai prieštarauja Klaipėdos rajono bendrajam planui, Pajūrio regioninio parko tvarkymo planui bei nurodytoms Teritorijų planavimo įstatymo ir Saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms, o atitinkamų institucijų sprendimų keisti Klaipėdos rajono bendrojo plano ar Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sprendinius nėra (Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalis), todėl pagrįstai 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. (5.1.73)-A5-4675 atsisakė būti ginčo sklypo planavimo organizatoriumi bei leisti ginčo sklypo detalųjį planavimą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjų J. M., K. N., A. N., R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas