2024-07-24 Nr. AB-11085-3-61-3-02448-2024-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-526-821/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02448-2024-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 49; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. liepos 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. D. H. H. ir H. H. M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjos K. D. H. H. ir H. H. M. M. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą, prašydamos panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir atsakovas) 2024 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 24M31621 (toliau – ir 2024 m. gegužės 15 d. sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Pareiškėjos taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Migracijos departamento 2021 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. 12PR-220 (toliau – ir 2021 m. liepos 30 d. sprendimas) vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjos grindė tuo, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjos bus išsiųstos iš Lietuvos. Migracijos departamentas 2021 m. liepos 30 d. sprendimu nutarė išsiųsti pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), išsiuntimo procedūrą pavedant vykdyti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT). Migracijos departamento 2021 m. liepos 30 d. sprendimas yra galiojantis ir vykdytinas. Migracijos departamento 2024 m. gegužės 15 d. sprendime pareiškėjų išsiuntimo klausimas nebuvo sprendžiamas, kadangi šis klausimas buvo išspręstas 2021 m. liepos 30 d. sprendimu. Pareiškėjų vertinimu, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, iš pareiškėjų būtų atimta teisė pateikti paaiškinimus, asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje. Tikėtina, kad pareiškėjos dar bylos nagrinėjimo metu bus išsiųstos į (duomenys neskelbtini), o teismui priėmus pareiškėjoms palankų sprendimą, tokio sprendimo įvykdymas būtų iš esmės neįmanomas. Laikinai sustabdžius 2021 m. liepos 30 d. sprendimo vykdymą, būtų užtikrinamas tiek proporcingumo, tiek proceso šalių interesų pusiausvyros principų įgyvendinimas.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 25 d. nutartimi priėmė pareiškėjų skundą ir sustabdė Migracijos departamento 2021 m. liepos 30 d. sprendimo vykdymą iki bus išnagrinėta byla ir įsiteisės joje priimtas sprendimas.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčo dalykas byloje – Migracijos departamento 2024 m. gegužės 15 d. sprendimo, kuriuo nutarta pareiškėjoms nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos, teisėtumas ir pagrįstumas. Ginčo dalykas byloje apsprendžia taikomų užtikrinimo priemonių pobūdį. Nors šioje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, tačiau akivaizdu, kad toks sprendimas yra priimtas ir yra galiojantis, todėl pareiškėjos bet kuriuo metu gali būti išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. VSAT išsiuntus pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos, joms galimai būtų apribota galimybė asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje, todėl teismas sprendė, jog šiuo atveju yra tikslinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, uždrausti pareiškėjų faktinį išsiuntimą. Teismo vertinimu, tai yra pakankama priemonė pareiškėjų reikalavimams šioje byloje užtikrinti.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tenkintinas ir VSAT uždraudžiama vykdyti pareiškėjų išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos iki tol, kol bus priimtas ir įsiteisės galutinis sprendimas dėl pareiškėjų skundo administracinėje byloje.

III. Migracijos departamentas atskirajame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį iš dalies, t. y. netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės ir nestabdyti Migracijos departamento 2021 m. liepos 30 d. sprendimo vykdymo.

Atsakovas nurodo, kad dėl Migracijos departamento 2021 m. liepos 30 d. sprendimo jau yra pasisakę Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gruodžio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI3-4713-484/2021. Be to, tik Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 166 straipsnio 2 dalyje numatyta teismo teisė stabdyti skundžiamo sprendimo ar nutarties vykdymą, iki bus išnagrinėta byla tik tuo atveju, kai teismas yra priėmęs prašymą atnaujinti procesą. Šiuo metu nėra atnaujintas procesas dėl Migracijos departamento 2021 m. liepos 30 d. sprendimo, o pateiktas pareiškėjų skundas dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 15 d. sprendimo, t. y. nėra jokio teisinio pagrindo stabdyti Migracijos departamento 2021 m. liepos 30 d. sprendimo vykdymą.

Pareiškėjos savanoriškai įsiteisėjusio Migracijos departamento 2021 m. liepos 30 d. sprendimo nevykdė ir pasišalino iš Lietuvos Respublikos. (Duomenys neskelbtini) atsakingos institucijos 2022 m. spalio 19 d. kreipėsi į Lietuvą su prašymu atsiimti pareiškėjas pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL 2013 L 180, p. 31) (toliau – ir Dublino reglamentas). Pareiškėjos grąžintos į Lietuvą, kur 2023 m. liepos 19 d. pateikė paskesnį prašymą Nr. 2307-AS-0048 suteikti prieglobstį. Migracijos departamentas išnagrinėjo pareiškėjų prašymą ir 2024 m. gegužės 15 d. sprendimu nesuteikė prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). Šiuo sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjų išsiuntimo klausimas.

Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjų teiginiai nėra pakankami reikalavimo užtikrinimo priemonei pritaikyti nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjos savo skunde tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo. Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 15 d. sprendimu nesuteikė prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), nes įvertinus paskesnio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateiktą informaciją, konstatuota, kad ši informacija nesuponuoja skirtingų išvadų, negu buvo padarytos nagrinėjant asmenų pirmąjį prašymą suteikti prieglobstį. Užsienietės, pateikusios paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nepateikė naujos esminės informacijos arba duomenų, dėl kurių labai padidėtų tikimybė, kad prieglobsčio prašytojos gali atitikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ar 87 straipsnyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojoms kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Prieglobsčio prašytojos taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pareiškėjos nepateikė jokių argumentų, patvirtinančių, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, pažeidė teisės aktų reikalavimus, o skunde dėstomi argumentai nepaneigia Migracijos departamento sprendime padarytų motyvuotų išvadų. Pareiškėjos tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo. Nesant šios būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, šios priemonės negali būti pritaikytos.

Migracijos departamento vertinimu, nei teismas, nei pareiškėjos taip pat nepagrindė ir antrosios būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, o būtent – nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pareiškėjų byla teisme yra elektroninė, t. y., pareiškėjos turi galimybę teikti visus įrodymus, paaiškinimus teismui per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą, taip pat per portalą susipažinti su kitų bylos dalyvių teikiamais procesiniais dokumentais. Pareiškėjas byloje atstovauja advokatas, per kurį pareiškėjos gali įgyvendinti savo procesines teises. Jeigu pareiškėjos pageidauja asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje, jos gali prašyti skirti teismo posėdį nagrinėti nuotoliniu būdu (ypač atsižvelgiant į tai, kad nuo 2020 m., prasidėjus pandemijai dėl COVID-19 infekcijos, beveiki visi posėdžiai Lietuvos teismuose yra organizuojami nuotoliniu būdu). Taigi jų teisės nėra niekaip apribojamos.

Teismas nepagrįstai sustabdė Migracijos departamento 2021 m. liepos 30 d. sprendimo vykdymą, taip pat savo sprendime nepagrindė nei vienos iš dviejų būtinų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 25 d. nutarties dalies, kuria buvo tenkintas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-738-968/2021). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-738-968/2021).

Pažymėtina, kad pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018; 2022 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-824-502/2022).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, jog 2021 m. liepos 30 d. sprendimo vykdymas išsiunčiant jas į kilmės šalį, iš pareiškėjų atimtų galimybę asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje ir pateikti paaiškinimus.

Kaip minėta, administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 15 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, o ne dėl 2021 m. liepos 30 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Prašomas sustabdyti Migracijos departamento 2021 m. liepos 30 d. sprendimas yra priimtas ne šioje byloje, o kitoje, jau išnagrinėtoje, administracinėje byloje.

Taigi, pareiškėjų prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra tiesiogiai susijusi su byloje pareikštų reikalavimų užtikrinimu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjos, kurioms tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nenurodė tokių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjų prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų susijęs su konkretaus pareiškėjų skundo reikalavimo užtikrinimu. Kai reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nesisieja su byloje pareiškėjo reikalaujamomis jo pažeistų teisių gynimo konkrečiomis priemonėmis, reikalavimo užtikrinimas nėra adekvatus ir proporcingas, neatitinka šalių interesų pusiausvyros nei viešojo intereso, nes be pakankamo pagrindo suvaržo atsakovo galimybes atlikti veiksmus atsakovui teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-130-492/2020).

Pareiškėjų argumentai, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjos negalės tinkamai ginti savo galbūt pažeistų teisių teisme, nesudaro pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas byloje atstovauja advokatas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos negalės tinkamai ginti savo teisių ir interesų ar bus pažeisti bylų nagrinėjimo teismuose pagrindiniai principai. Juolab pagal ABTĮ 13 straipsnio 7 dalį proceso dalyvių dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip). Taigi, šiuo atveju nepaneigta galimybė pareiškėjoms asmeniškai duoti paaiškinimus teismo posėdyje net ir tuo atveju, jei jos nebūtų Lietuvoje.

Pareiškėjoms nenurodžius jokių konkrečių aplinkybių ir nepateikus įrodymų, kad nesiėmus prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tiesiogiai susijusios su byloje pareikštų reikalavimų užtikrinimu, pareiškėjų teisės ateityje gali būti nepagrįstai suvaržytos ar joms gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina, o atsakovo atskirasis skundas tenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 25 d. nutarties dalį, kuria taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, panaikinti.

Pareiškėjų K. D. H. H. ir H. H. M. M. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis