2017-10-11 Nr. AB-18354-3-61-3-01958-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1056-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01958-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. balandžio 1 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), kurį patikslino 2015 m. balandžio 29 d. (b. l. 60–63), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK), 22 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. spalio 26 d. iki 2014 m. spalio 29 d. buvo laikomas areštinėje Kosciuškos g. (pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patikslino, kad suklydo rašydamas skundą, kadangi areštinėje buvo laikomas nuo 2013 m. spalio 26 d. iki 2013 m. spalio 29 d.). Atkreipė dėmesį, kad jam buvo lūžęs stuburas, todėl prašė, kad nebūtų vedžiojamas į apklausas. Areštinės kamera neatitiko teisės aktų reikalavimų, joje buvo šalta, drėgna, trūko oro, buvo tamsu, kamera neatitiko ploto reikalavimų, sanitarinis mazgas buvo atviras, reikėjo miegoti ant neskalbtos patalynės. Be to, pareiškėjas nebuvo aprūpintas higienos bei dezinfekavimo priemonėmis. Pareiškėjo vertinimu, jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, todėl patirti neigiami išgyvenimai vertinti kaip neturtinė žala.

3. Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad pradiniu skundu prašė 20 000 Eur žalai atlyginti, tačiau, susipažinęs su atsakovo atsiliepimu, patyrė dar 2 000 Eur žalą (iš viso 22 000 Eur), kadangi atsakovas neva jį šmeižia dėl siekio pasipelnyti.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime (b. l. 8–13) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas areštinėje buvo nepilnas tris paras: nuo 2013 m. spalio 26 d. 2.10 val. iki 2013 m. spalio 28 d. 9.49 val. pareiškėjas buvo laikomas areštinės kameroje, kurios gyvenamasis plotas 19,4 kv. m. kartu su 3 asmenimis (kiekvienam asmeniui teko 4,85 kv. m); nuo 2013 m. spalio 28 d. iki 2013 m. spalio 29 d. 9.49 val. toje pačioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas kartu su 2 asmenimis (kiekvienam teko 6,47 kv. m). Pareiškėjas dalį laiko praleido Vilniaus apskrities Vilniaus miesto 3-iajame Policijos komisariate atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus ir Vilniaus miesto apylinkės teisme, kur jam buvo paskirta kardomoji priemonė –suėmimas; jis turėjo galimybę pasivaikščioti kiemelyje gryname ore.

6. Pažymėjo, kad areštinėje yra visą parą veikiantis medicinos punktas, prireikus nedelsiant kviečiama greitoji medicinos pagalba. Pareiškėją 2013 m. spalio 27 d. ryte areštinėje apžiūrėjo medicinos punkto slaugytoja. Apžiūros metu pareiškėjas teigė, kad vartoja narkotikus, nusiskundimų sveikata (įskaitant ir skundus dėl nugaros skausmo) neturėjo, kūno sužalojimų nerasta. Kad nusiskundimų sveikata neturi ir yra nesumuštas, pareiškėjas pažymėjo ir pasirašė asmens apžiūros ir kratos protokoluose. Atliekant procesinius veiksmus dalyvavo jam paskirtas gynėjas, todėl pareiškėjas turėjo galimybę apie nugaros skausmą pranešti jam. Apie nugaros traumą pareiškėjas pranešė tik 2013 m. spalio 28 d. teismo posėdyje.

7. Atsakovas akcentavo, jog laikomas areštinėje pareiškėjas žodinių ar rašytinių skundų, prašymų ar pretenzijų dėl laikymo sąlygų administracijai nereiškė. Areštinės pastato eksploatacija yra pripažinta tinkama sulaikytiems asmenims laikyti; areštinę periodiškai tikrina Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba bei Visuomenės sveikatos centras. Areštinės kamerose yra oro šalinimo sistema (ištraukiamoji ventiliacija), languose – orlaidės. Temperatūra, oro drėgmė ir judėjimo greitis atitinka higienos normų reikalavimus. Areštinėje laikomi asmenys aprūpinami būtiniausiomis higienos priemonėmis (tualetiniu popieriumi ir muilu). Pro areštinės langus patenka nelabai daug šviesos, nes pastatas senas, jo sienos labai storos, tačiau visose kamerose papildomai yra įrengtas dirbtinis apšvietimas.

8. Pareiškėjo teiginys, kad jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis nepagrįstas jokiais įrodymais, nenurodoma, kas konkrečiai ir kokių standartų, teisės aktų reikalavimų neatitinka. Areštinės sanitarinė būklė atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 37:2009) reikalavimus. Atsakovas pažymėjo, kad pats pareiškėjas, nurodydamas, kad sanitarinis mazgas yra atviras, jokių argumentų ir įrodymų, išskyrus tai, kad sklido nemalonus kvapas, nepateikė. Atsakovo teigimu, nemalonaus kvapo nebūtų, jei sulaikytieji asmenys laikytųsi elementarių higienos normų naudojantis sanitariniu mazgu: nuleistų vandenį, sanitariniame mazge esančiu specialiu šepečiu valytų klozetą. Areštinėje įrengti sanitariniai mazgai atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimus, sanitarinis mazgas yra atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara.

9. Kiekvienam naujai atvykusiam asmeniui išduodama švari, išskalbta, išdezinfekuota patalynė – lovos skalbiniai, čiužinys, antklodė, pagalvė; lovos skalbiniai keičiami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjo teiginys, kad jis negalėjo naudotis pirtimi, pasak atsakovo, nėra aiškus, nes pirties buvimas teisės aktais areštinėje nenumatytas, bet dušine suimtieji gali pasinaudoti, joje yra karštas vanduo. Nėra užfiksuota, kad per minėtas nepilnas tris dienas pareiškėjas būtų pareiškęs pageidavimą pasinaudoti dušu.

10. Atsakovo manymu pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad pareiškėjui dėl jo buvimo areštinėje buvo sukeltos konkrečios neigiamos pasekmės. Atitinkamai nagrinėjamu atveju nėra jokių Vilniaus AVPK neteisėtų veiksmų, kuriais būtų pažeistos pareiškėjo teisės ar jam padaryta neturtinė žala.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 17 d. sprendimu (b. l. 130–133) pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad Vilniaus AVPK pažeidė pareiškėjo A. B. teisę į tinkamas kalinimo sąlygas, likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo sulaikytas 2013 m. spalio 26 d. 23.50 val., 2013 m. gruodžio 27 d. apie 2.10 val. jis buvo pristatytas į areštinę.

13. Teismas vertino, kad pareiškėjas dėl patirtos traumos pirmą kartą pasiskundė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. posėdžio metu (b. l. 96–98), t. y. perkėlus jį iš areštinės. Byloje esantys tarnybiniai pranešimai patvirtina, kad pareiškėjas, nuvežtas į areštinę, bendraujant su tyrėju, bloga sveikatos būkle nesiskundė ir medikų pagalbos neprašė (b. l. 15, 40–43, 46–47). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 26 d. – 28 d. laikotarpiu Vilniaus AVPK pareigūnų būtų prašęs iškviesti greitąją pagalbą. Be to, kaip teismo posėdžio metu patvirtino pats pareiškėjas, sulaikymo dieną buvo vartojęs narkotines medžiagas. Šiuo atveju teismas darė prielaidą, kad pareiškėjas aktualiu laikotarpiu galėjo ir nejausti skausmo arba jausti silpnesnį skausmą. Iš medicininių dokumentų matyti, kad pareiškėjo lūžis buvo uždaras, būklė patenkinama (t. y. pati lengviausia nurodytoje skalėje). Teismas vertino, kad pareiškėją pristačius į areštinę, apžiūrą atlikę asmenys (tyrėjai) galėjo nepastebėti pareiškėjo patirtos traumos. Be to, buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo skundą, kadangi nebuvo nustatyta, jog pareigūnai neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai (b. l. 55–57); nenustatyta ir pareigūnų drausminė atsakomybė (b. l. 36–38). Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes ir įrodymus, sprendė, kad byloje nenustatyti Vilniaus AVPK pareigūnų neteisėti veiksmai ar neveikimas, susiję su pareiškėjui nesuteikta medicinine pagalba.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundėsi, kad areštinės kamera neatitiko teisės aktų reikalavimų, joje buvo šalta, drėgna, trūko oro, buvo tamsu, kamera neatitiko ploto reikalavimų. Be to, pareiškėjas nebuvo aprūpintas higienos bei dezinfekavimo priemonėmis.

15. Teismas vadovavosi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas 3 dienas buvo laikomas kameroje, kurios plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

16. Teismas nustatė, kad Vilniaus AVPK yra sudariusi sutartis su UAB „Švaros etalonas“, kuri užtikrina patalynės skalbimą; su viešąja įstaiga Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikomis, kurios užtikrina minkšto inventoriaus dezinfekciją (b. l. 25–30).

17. Teismas konstatavo, kad dauguma aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindžia savo skundą, yra tikėtinos laikino sulaikymo pasekmės ir nesudaro atskiro pagrindo asmens teisės į orumą pažeidimo konstatavimui. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtą turtinę žalą bei patirtų neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo.

18. Atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, trukmę, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

III. 19. Pareiškėjas A. B. apeliaciniu skundu (b. l. 146–147), kurį patikslino (b. l. 152), prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti apeliacinį skundą.

20. Apeliantas skundžia priimtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą tuo aspektu, kad jam nebuvo suteikta medicininė pagalba jo buvimo areštinėje metu 2013 m. spalio 26 d. – 2013 m. spalio 28 d., mano, kad teismas buvo šališkas, nes nekvietė ekspertų bei jo nurodytos liudytojos, kuri, pasak apelianto, galėtų papasakoti apie tai, kaip jis pareigūnų prašė iškviesti medikus.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus AVPK, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 157–162) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

22. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

22.1. Areštinėje yra medicinos punktas, prireikus – areštinėje laikomiems asmenims nedelsiant kviečiama greitoji medicinos pagalba, kuri suteikia pagalbą vietoje arba esant reikalui pristato asmenį į atitinkamą stacionarią gydymo įstaigą, kad būtų suteikta reikalinga medicininė pagalba.

22.2. Apie iki sulaikymo patirtą nugaros traumą pareiškėjas pranešė tik 2013 m. spalio 28 d. teismo posėdžio metu, kai buvo sprendžiamas jam skirtinos kardomosios priemonės klausimas. Atsakovo manymu, tokiu būdu pareiškėjas tikėjosi išvengti griežtesnės kardomosios priemonės skyrimo. Medicininės pagalbos pareiškėjas neprašė, nors ir teisme, ir komisariate atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus dalyvavo ir jo gynėjas.

22.3. Pareiškėjo argumentai, jog stuburo traumą jis patyrė prieš jį sulaikant 2013 m. spalio 26 d. 23.50 val., yra nepagrįsti. Jis traumą patyrė 2013 m. spalio 25 d., iškritęs iš trečio pastato aukšto darydamas kitą nusikaltimą. Trauma jam nesudarė kliūčių laisvai judėti, nes sulaikytas jis buvo toli nuo tos vietos, kur, pareiškėjo teigimu, susižalojo, ir nuo traumos jau buvo praėjęs tam tikras laiko tarpas, tačiau nei iš karto po traumos, nei vėliau iki sulaikant jį Seinų g. 1, Vilniuje, būdamas laisvėje ir turėdamas galimybę kreiptis į medikus, pareiškėjas to nepadarė. Pats pareiškėjas jokio poreikio kreiptis į medikus dėl šios traumos neįžvelgė.

22.4. Pareiškėjas buvimo areštinėje laikotarpiu jokių žodinių ar rašytinių skundų, prašymų ar pretenzijų areštinės administracijai nereiškė nei dėl laikymo sąlygų, nei dėl vaistų ar medicininės pagalbos teikimo, analogiškų skundų nefiksavo ir ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai. Todėl pareiškėjo teisės šioje srityje tikrai nebuvo varžomos.

22.5. Ekspertizė negali tiksliai nustatyti, kada trauma įvyko, nes praėjo ilgas laiko tarpas, o jis pats apie nugaros traumą pasisakė tik jį perkėlus į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą.

22.6. Teismo atsisakymas apklausti liudytoją yra pagrįstas, nes ji nebuvo kartu su pareiškėju jam esant areštinėje, policijos įstaigoje, konvojavimo metu ir negalėtų paliudyti, ar pareiškėjas prašė suteikti jam medicininę pagalbą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d., kadangi byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, jo teigimu, padarytos jį laikant Vilniaus AVPK areštinėje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis atlyginimo.

25. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad Vilniaus AVPK pažeidė pareiškėjo A. B. teisę į tinkamas kalinimo sąlygas (jo sulaikymo metu pareiškėjas 3 dienas buvo laikomas kameroje, kur jam teko mažiau nei 5 kv. m. ploto, t. y. 4.85 kv. m), tačiau kitą jo skundo dalį atmetė.

26. Vadovaujantis ABTĮ 136 straipsniu, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau toks procesinis teisinis reglamentavimas nesukuria teisinių prielaidų nepaisyti ginčo ribų, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinami tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

27. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017).

28. Pagal ABTĮ 57 straipsnį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (ABTĮ 58 str.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus ABTĮ numatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

29. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas jų nepažeidė ir teisme ištirtų bei įvertintų įrodymų pagrindu turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad Vilniaus AVPK pažeidė pareiškėjo A. B. teisę į tinkamas kalinimo sąlygas (nuo 2013 m. spalio 26 d. 2.10 val. iki 2013 m. spalio 28 d. 9.49 val. pareiškėjas buvo laikomas areštinės kameroje, kurios gyvenamasis plotas 19,4 kv. m., kartu su 3 asmenimis (kiekvienam asmeniui teko 4,85 kv. m), jam teko mažiau nei 5 kv. m. ploto, t. y. 4.85 kv. m). Vadovaudamasi anksčiau nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teisės aiškinimo praktika, faktinių ir teisinių argumentų, teisėjų kolegija nekartoja.

30. Teisėjų kolegija, vertindama apelianto teiginį, kad jam nebuvo suteikta būtina medikų pagalba jam esant Vilniaus AVPK areštinėje 2013 m. spalio 26 d. – 2013 m. spalio 28 d., pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas būdamas areštinėje tokios pagalbos prašė. Pats apeliantas 2013 m. spalio 27 d. pasirašė į areštinę uždaromo asmens apžiūros ir kratos protokole, kad dėl sveikatos būklės pretenzijų neturi, taip pat pasirašė, kad protokolas perskaitytas ir surašytas teisingai (b. l. 20). Kartu pažymėtina, kad Vilniaus AVPK vidaus tyrimų skyriaus vyresnioji tyrėja tikrino pareiškėjo A. B. 2013 m. gruodžio 18 d. skundą, kuriame jis skundėsi, kad jam skaudėjo stuburą, ir prašė iškviesti greitąją medicinos pagalbą, tačiau policijos pareigūnai to nepadarė. Atlikus tyrimą 2014 m. sausio 20 d., pareigūnų veiksmuose nebuvo nustatyta tarnybinio nusižengimo požymių minėtu laikotarpiu A. B. nurodytu skundo aspektu (b. l. 36 – 38), o 2014 m. sausio 20 d. priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo A. B. 2013 m. gruodžio 9 d. skundą, kadangi nebuvo nustatyta, jog pareigūnai neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai (b. l. 55–57). Apie šiuos sprendimus ir jų apskundimo tvarką pareiškėjas buvo informuotas.

31. Iš byloje esančio tarnybinio pranešimo (b. l. 42) „Dėl informacijos patikrinimo“ matyti, kad Vilniaus AVPK medicinos slaugytoja A. B. nurodė, jog 2013 m. spalio 27 d. ji apžiūrėjo A. B.; apžiūros metu pareiškėjas paaiškino, kad vartoja narkotikus; matomose vietose kūno sužalojimų nebuvo, iškviesti greitosios medicinos pagalbos A. B. neprašė, tik minėjo, kad skauda stuburą (nesakė, kad yra patyręs traumą).

32. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad byloje nenustatyti Vilniaus AVPK pareigūnų neteisėti veiksmai ar neveikimas, susiję su pareiškėjui nesuteikta medicinine pagalba. Apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, dėl to, kad nekvietė liudytojos, kuri nebuvo su apeliantu areštinėje, taip pat teismo ekspertų, nepagrindžiant ką konkrečiai ekspertizė galėtų patvirtinti ar paneigti, vertintini kritiškai.

33. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

34. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą.

35. Vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nustatyti pažeidimai truko nepilnai tris paras. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dalį laiko praleido Vilniaus apskrities Vilniaus miesto 3-iajame policijos komisariate atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus ir Vilniaus miesto apylinkės teisme (b. l . 158). Pažeidimai buvo nežymūs – pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma buvo 0,15 kv. m mažesnė, nei nustatyta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėse (5 kv. m).

36. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtas administracines bylas Nr. A-676-858/2015, A-716-575/2015, A-716-575/2015, A-984-575/2015 ir kt.).

37. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių ar neteisingai nustatė faktines aplinkybes.

38. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais motyvais nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė