2024-02-28 Nr. AB-3557-3-61-3-01389-2022-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-93-822/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01389-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.4.4; 14.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Švenčionių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Švenčionių rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos respublikos aplinkos ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Švenčionių rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugas departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2022 m. vasario 22 d. nutarimą Nr. J44-626/2022/J01 „Dėl sankcijos skyrimo juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisė aktų pažeidimo byloje Nr. J44-626/2022/J01“ (toliau – ir Nutarimas) ir ekonominės sankcijos skyrimo teiseną nutraukti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Departamente 2021 m. sausio 11 d. buvo gautas skundas dėl išdžiūvusio Sarios upelio, tenkančio žemiau Sarių ežero užtvankos ir esančio Švenčionių r. (toliau – ir Upelis). Gauto skundo pagrindu Departamento Vilniaus valdybos Švenčionių aplinkos apsaugos inspekcija (toliau – ir Inspekcija) atliko tyrimą ir nustatė, kad hidrotechnikos statinio, esančios ant Upelio, ties Laukių k., Švenčionių r. (toliau – ir Užtvanka), savininkas yra Administracija, kuri nuo 2020 m. rugsėjo 26 d. 10 val. iki 2020 m. rugsėjo 26 d. 15 val. neužtikrino hidrotechnikos statinio (Užtvankos) priežiūros ir minimalaus gamtosauginio vandens debito 0,029 m3/s pratekėjimo iš Sarių ežero į Upelį, tuo pažeisdama Tvenkinių naudojimo ir priežiūros tipinių taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos 1995 m. kovo 7 d. įsakymu (toliau – ir Tipinės taisyklės), 15 punkto reikalavimus ir padarydama Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 125 straipsnio 3 dalyje nustatytą pažeidimą.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad pateiktoje rašytinėje medžiagoje nėra duomenų, jog 2020 m. rugsėjo 26 d. Užtvankoje gamtosauginis vandens debitas buvo žemesnis nei 0,029 m3/s. Nutarime konstatuojama, kad Upelio dalis, esanti žemiau Užtvankos, 2020 m. rugsėjo 26 d. apie 10 val. ryto buvo visiškai išdžiūvusi, o tos pačios dienos vakare apie 16 val. (po vamzdžių pravalymo) vanduo Upeliu ėmė tekėti. Susipažinus su Nutarime pateiktomis aplinkybėmis ir nurodytais motyvais nėra aišku, ar šias Nutarime konstatuotas aplinkybes Departamentas patikrino. Be to, pareiškėjo pateikti paaiškinimai dėl susidariusios situacijos Nutarime interpretuojami klaidingai ir plečiamai.

4. Pareiškėjo teigimu, dalis 2022 m. sausio 6 d. juridinio asmens pažeidimo protokole Nr. J44-626/2022 nustatytų aplinkybių, jog žemiau Užtvankos esanti Upelio dalis 2020 m. rugsėjo 26 d. buvo visiška nusekusi, yra grindžiamos nenustatytos tapatybės asmens, t. y. G. G., darytomis nuotraukomis ir rašytiniais paaiškinimais. Iš pateiktų nuotraukų nėra jokios galimybės nustatyti nei šių nuotraukų padarymo vietos, nei laiko. Nepaisant to, kad prie nuotraukų pateikiami ranka užrašyti prierašai – apytikslis laikas ir vieta, tai, pareiškėjo vertinimu, nepagrindžia išvados, jog nuotraukos darytos būtent toje vietoje ir tuo laiku. Pareiškėjui kilo abejonės, ar nuotraukos nėra sumontuotos, ar nėra padarytas vaizdo montažas ar jos nėra kitaip suklastotos. Byloje nėra pateikta jokių kompetentingų institucijų dokumentų (metrologinės patikros sertifikatų ir kitų naudojimo teisėtumą patvirtinančių duomenų ar kitų dokumentų), patvirtinančių, kad prietaisas, kuriuo buvo nufotografuotas menamas pažeidimas, nėra sugedęs, yra sertifikuotas ir jį galima naudoti. Pasak pareiškėjo, surašant minėtą protokolą nebuvo atsižvelgta į itin svarbias aplinkybes, t. y. kad menamas pažeidimas padarytas Administracijos nedarbo dieną (šeštadienį), nepaisant to, jog Administracijos įgalioti asmenys nebuvo darbo vietoje, galimai Užtvankos darbą sutrikdęs objektas (įstrigusi medžio šaka) buvo nedelsiant pašalinta, ir į tai, kad Lietuvoje buvo paskelbta hidrologinė sausra ir visi Lietuvoje esantys tvenkiniai buvo pavojingai išdžiūvę.

5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad tyrimo metu taip pat buvo surašytas 2021 m. balandžio 30 d. administracinio nusižengimo protokolas Administracijos darbuotojui S. J. (S. J.) dėl netinkamos hidrotechnikos statinio priežiūros, tačiau minėtas protokolas, pareiškėjo vertinimu, neturi prejudicinės galios ir neįrodo Administracijos neteisėtų veiksmų, be to, jis buvo surašytas Administracijai nedalyvaujant.

6. Pareiškėjas sutiko, kad jis 2020 m. rugsėjo 26 d. privalėjo užtikinti ne mažesnį nei 0,029 m3/s vandens pratekėjimo debitą Užtvankoje, tačiau teigė, jog minėtas reikalavimas buvo užtikrintas. Pasak pareiškėjo, bylos medžiagoje nėra jokio vandens lygio Upelyje įrodančio dokumento (matavimų žurnalo, apžiūros akto ar kt.), taip pat nėra duomenų, kad 2020 m. rugsėjo 26 d. ar panašiu laikotarpiu buvo fiksuojami ir registruojami Užtvankos pralaidumo parametrai ar Upelyje esančio vandens lygis bei lygio pokyčiai, nors tai yra tiesioginė Departamento pareiga.

7. Pareiškėjas 2022 m. gegužės 31 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog Departamentas nepateikė jokių įrodymų, jog Užtvanka buvo apžiūrėta ir kad buvo įsitikinta, jog vanduo pro Užtvanką neteka ar teka nepakankamai. Pareiškėjo neteisėti veiksmai siejami su aplinkybėmis dėl Upelyje esančio galimai per žemo vandens lygio, tačiau byloje nėra duomenų, ar atsakovas išvis buvo nuvykęs apžiūrėti Užtvankos, ar jis tikrai įsitikino, jog pažeidimas buvo padarytas. Pareiškėjo nuomone, byloje surinkti ir Departamento pateikti įrodymai dėl inkriminuojamo pažeidimo yra nenuoseklūs ir prieštarauja vieni kitiems.

8. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad jis 2021 m. sausio 11 d. gavęs G. G. skundą dėl išdžiūvusio Sarios upelio, tekančio žemiau Sarių ežero užtvankos, Švenčionių r., ir atlikęs tyrimą nustatė, kad Užtvankos savininkas – Administracija nuo 2020 m. rugsėjo 26 d. 10 val. iki 2020 m. rugsėjo 26 d. 15 val. neužtikrino hidrotechnikos statinio (Užtvankos) priežiūros ir minimalaus gamtosauginio vandens debito 0,029 m3/s pratekėjimo iš Sarių ežero į Sarios upę, tuo pažeidė Tipinių taisyklių 15 punkto ir Sarių užtvenkto ežero naudojimo ir priežiūros taisyklių, patvirtintų Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2014 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. AV-243 (toliau – ir Priežiūros taisyklės), 13.6.3 papunkčio ir 15 punkto nuostatas bei padarė pažeidimą, nustatytą Įstatymo 125 straipsnio 3 dalyje. Dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjai 2022 m. sausio 6 d. buvo surašytas Juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo protokolas Nr. J44-626/2022.

10. Atsakovas teigė, kad tyrimas buvo atliktas atsižvelgiant į G. G. skunde ir pareiškėjo paaiškinimuose nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus. G. G. skunde buvo teigiama, jog 2020 m. rugsėjo 26 d. dėl Sarių seniūnijos (Švenčionių r.) aplaidumo (nenuleista Užtvanka) buvo išdžiūvęs Sarios upelis. Prie atsiųsto skundo buvo pateiktos išdžiūvusio Upelio fotonuotraukos. G. G. 2021 m. sausio 20 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad 2020 m. rugsėjo 26 d. apie 10 val. jis pastebėjo, jog Upelyje, tekančiame spinduliu apie Laukių k., (maždaug 4 km. pasroviui nuo Sarių ežero užtvankos) nėra vandens. Upelis buvo išdžiūvęs 100 proc. (jo dugnas jau buvo išdžiūvęs iki sausumo, prikritę medžių lapų, duobelėse gulėjo žuvusių žuvų mailius). Nuvykęs į Sarių kaimą prie Užtvankos jis įsitikino, kad Sarių kaime vandens upelyje irgi nėra. Užtvanka buvo pakelta – vanduo per jos viršų nebėgo visiškai. Užtvankoje buvo išgręžtos 4-6 skylės (piršto storio), per kurias tekėjo atitinkamas kiekis vandens, kuris jokiu būdų negalėjo išlaikyti Upelyje net minimalaus vandens lygio ir įsigerdavo į dugną dar Sarių miestelyje. Apie 11 val. telefonu jis apie situaciją informavo seniūnę. 2020 m. rugsėjo 26 d. apie 14 val. seniūnė telefonu pranešė, kad Upelyje vanduo išdžiūvo natūraliai (dėl sausros). Vėliau seniūnė pripažino, kad Užtvanka yra pakelta, kad užtvankos „povandeninės protakos užako“ ir informavo, jog protakos šiuo metu valomos. Vanduo Upelyje didele srove ėmė tekėti apie 16 val.

11. Atsakovas pažymėjo, kad Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Sarių seniūnija 2021 m. vasario 2 d. rašte Nr. (2.1)S/8-20 nurodė, jog 2020 m. rugsėjo 26 d. (šeštadienį) apie 10 val. Sarių seniūnei į tarnybinį telefoną paskambino neprisistatęs asmuo ir pasakė, kad Upelyje (ties Laukių k.) nėra vandens. Iš karto buvo informuotas seniūnijos darbininkas, kuris nuėjo į vietą ir nustatė, kad pro vieną angą vanduo tekėjo silpnai, nes vandens pratekėjimui trukdė šaka. Ją pašalinus, vanduo per abi angas tekėjo gerai. Po kelių valandų (tą pačią dieną) iš skambinusio asmens gautas pranešimas, kad vandens jau yra.

12. Atsakovo nuomone, priešingai, nei teigė pareiškėjas, vanduo pro Užtvanką netekėjo ne dėl sausros, o dėl hidrotechnikos statinio (Užtvankos) netinkamos priežiūros. Aplinkybė, kad vandens debitas buvo mažesnis už gamtosauginį 0,029 m3/s, yra akivaizdi, nes Upelis buvo visiškai išdžiūvęs, vanduo juo netekėjo, todėl atlikti matavimus ir skaičiavimus nebuvo galimybės.

13. Atsakovas teigė, kad dėl administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 269 straipsnio 2 dalyje, Administracijos Sarių seniūnijos darbuotojui S. J. 2021 m. balandžio 30 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas. Surašytame protokole S. J. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad po atostogų, kurios pasibaigė rugsėjo 21 d., jis nepatikrino ir neišvalė vamzdžių. S. J. padarytą nusižengimą pripažino, sumokėjo administraciniu nurodymu skirtą baudą.

14. Atsakovo vertinimu, Administracijos kaltė padarius inkriminuojamą pažeidimą įrodyta ne vien tik G. G. parodymais ir pateiktomis nuotraukomis, bet ir kitais byloje esančiais duomenimis, t. y. Administracijos Sarių seniūnijos 2021 m. vasario 2 d. raštu Nr. (2.1)S/8-20, Administracijos direktorės 2021 m. balandžio 1 d. raštu Nr. (4.9E)1S-1124, kuriuose patvirtinta, kad gavus pranešimą ir pašalinus kliūtį (šaką), kuri trukdė vandens pratekėjimui, vanduo pradėjo tekėti, taip pat S. J. surašytu administracinio nusižengimo protokolu bei jame pateiktais paaiškinimais.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu atmetė pareiškėjo Administracijos skundą.

16. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, nesutiko su pareiškėju, kad Nutarimas buvo priimtas išimtinai remiantis vien tik G. G. pateiktomis nuotraukomis. Visu pirma, iš byloje esančių rašytinių duomenų matyti, jog Įstatymo 125 straipsnio 3 dalyje įvirtintas pažeidimas buvo nustatytas, atsižvelgiant į: Administracijos Sarių seniūnės 2021 m. vasario 2 d. raštą Nr. (2.1) S/8-20, kuriame ji patvirtino, kad 2020 m. rugsėjo 26 d. (šeštadienį) apie 10 val. į tarnybinį telefoną paskambino asmuo ir pasakė, jog Upelyje (ties Laukių k.) nėra vandens. Reaguojant į pranešimą, iš karto buvo informuotas Sarių seniūnijos darbininkas, kuris nuėjo į vietą, apžiūrėjo ją ir nustatė, jog pro vieną angą vanduo tekėjo silpnai, nes vandens pratekėjimui trukdė šaka. Ją pašalinus, vanduo per abi angas tekėjo gerai. Po kelių valandų (tą pačią dieną) Sarių seniūnė buvo informuota, jog vanduo „grįžo“; Administracijos direktorės 2021 m. balandžio 1 d. raštu Nr. (4.9E)1S-1124, kuriame nurodyta, jog 2020 m. rugsėjo 26 d. šeštadienį) Sarių seniūnijos darbuotojas nedirbo, tačiau, gavus neprisistačiusiojo asmens skambutį, iškart atsakingam darbuotojui buvo paskambinta ir jis nuvyko į vietą bei kliūtį (šaką, kuri atsirado įrenginyje nedarbo metu) pašalino; 2021 m. balandžio 30 d. administracinio nusižengimo protokolu Nr. AM-AAD-ANR_P-1192-2021, kuriuo Administracijos Sarių seniūnijos paskirtas darbuotojas S. J. buvo nubaustas pagal ANK 269 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, būdamas atsakingu už hidrotechnikos statinio (Užtvankos) priežiūrą, nuo 2020 m. rugsėjo 26 d. 10 val. iki 2020 m. rugsėjo 26 d. 15 val. neužtikrino Užtvankos priežiūros ir minimalaus gamtosauginio vandens debito 0,029 m3/s pratekėjimo iš Sarių ežero į Sarios upę. Kartu S. J. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, jog kad po atostogų, kurios pasibaigė 2020 m. rugsėjo 21 d., jis nepatikrino ir neišvalė vamzdžių.

17. Teismo nuomone, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nustatant Įstatymo 125 straipsnio 3 dalyje įvirtintą pažeidimą buvo vertinama visų įrodymų visuma, kurių pagrindu ir buvo padaryta išvada, kad nuo 2020 m. rugsėjo 26 d. 10 val. iki 2020 m. rugsėjo 26 d. 15 val. nebuvo užtikrintas Užtvankos priežiūros ir minimalaus gamtosauginio vandens 0,029 m3/s pratekėjimas iš Sarių ežero į Sarios upę.

18. Teismas atkreipė dėmesį, kad tiek Administracijos direktorė, tiek Administracijos Sarių seniūnė teiktuose raštuose tvirtinto, jog vandens pratekėjimą Užtvankoje ribojo užkritęs medis (šaka), o jį pašalinus vanduo per abi angas tekėjo gerai, tačiau iš S. J. (Sarių seniūnijos atsakingo asmens) pateikto paaiškinimo, kurį jis pateikė jam surašant administracinio nusižengimo protokolą, matyti, jog vanduo nepratekėjo ir dėl to, kad nebuvo patikrinti ir išvalyti vamzdžiai. Taigi, teismo vertinimu, Upelio išdžiūvimą lėmė ne tik užkritusi šaka, tačiau ir Administracijos Sarių seniūnijos darbuotojo netinkamai vykdoma vamzdžių priežiūra.

19. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog Departamentas nepateikė duomenų, kurie leistų daryti neginčijamą išvadą, kad 2020 m. rugsėjo 26 d. pratekėjimas Užtvankoje nesiekė minimalaus gamtosauginio vandens debito, t. y. 0,029 m3/s., pažymėjo, jog byloje pateikti įrodymai (Administracijos Sarių seniūnės 2021 m. vasario 2 d. raštas Nr. (2.1)S/8-20, Administracijos direktorės 2021 m. balandžio 1 d. raštas Nr. (4.9E)1S-1124, 2021 m. balandžio 30 d. administracinio nusižengimo protokolas Nr. AM-AAD-ANR_P-1192-2020) šias išvadas patvirtina. Tuo pačiu G. G. pateiktos nuotraukos vertinamos kaip papildomi įrodymai, patvirtinantys byloje esančius rašytinius įrodymus, jog Upelis buvo išdžiūvęs ir pratekėjimas jame nesiekė minimalaus gamtosauginio vandens debito pratekėjimo lygio. Teismas akcentavo, kad nors pareiškėjas teigė, jog nagrinėjamu atveju nėra pateiktų duomenų, koks vandens lygis buvo Upelyje, tačiau byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog vanduo Upelyje buvo visiškai išdžiūvęs, todėl akivaizdu, jog atlikti matavimus su tam skirtais prietaisais nebūtų buvę jokios prasmės ir nebūtų buvusios jokios galimybės.

20. Teismas sutiko su pareiškėjo skundo argumentais, jog 2021 m. balandžio 30 d. administracinio nusižengimo protokolas, surašytas Administracijos darbuotojui S. J. dėl netinkamos hidrotechnikos statinio priežiūros, neturi prejudicinės galios šioje byloje, tačiau nėra pagrindo sutikti su argumentais, jog administracinio nusižengimo protokole nustatytos aplinkybės nagrinėjamai bylai neturi reikšmės. Šiuo atveju administracinio nusižengimo protokolas vertinamas kaip vienas iš rašytinių įrodymų, patvirtinančių byloje nustatytas faktines aplinkybes.

21. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl ginčo laikotarpiu Lietuvoje paskelbtos hidrologinės sausros. Teismas nurodė, kad viešai prieinami duomenys patvirtina, jog Sarių k., Švenčionių r., esančiuose telkiniuose buvo vidutinis daugiametis rugsėjo mėn. vandens lygis. Kitų duomenų, jog Upelis galimai išdžiūvo dėl hidrologinės sausros, pareiškėjas į bylą nepateikė.

22. Teismas sprendė, kad ginčijamas Nutarimas buvo priimtas tinkamai įvertinus faktines pažeidimo aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, Nutarimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, jis yra pakankamai motyvuotas, jame nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis jo priėmimo pagrindas. Teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą Nutarimu paskirtą baudą mažinti, nes šiuo atveju pareiškėjui skirta minimali Įstatymo 125 straipsnio 3 dalyje numatyta bauda (900 Eur), todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

III. 23. Pareiškėjas Administracija apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti; 2) teismui nusprendus, jog nėra pagrindo panaikinti Nutarimą, sumažinti minimu nutarimu pritaikytą ekonominę sankciją; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

24. Pareiškėjo teigimu, teismas, nesuprasdamas takoskyros tarp Užtvankos debito lygio (vandens pralaidumo hidrotechniniame statinyje kiekio) ir Upelyje esančio vandens lygio, netinkamai taikė Įstatymo 125 straipsnio 3 dalies nuostatas, kas nagrinėjamu atveju lemia teismo sprendimo nepagrįstumą. Pareiškėjas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju sankcija jam pritaikyta ne už vandens lygio Upelyje netinkamą užtikrinimą, tačiau už tai, jog pareiškėjas neužtikrino ne mažesnio nei 0,029 m3/s vandens pratekėjimo debito Užtvankoje. Pareiškėjas teigia, kad Departamentas ir teismas, inkriminuodami pažeidimą, netinkamai taikė Įstatymo 125 straipsnio 3 dalies normą, t. y. konstatavo pažeidimą, kurio aplinkybės nebuvo nustatinėjamos. Pareiškėjas pažymi, kad inkriminuojamas pažeidimas, jog vandens kiekis, pratekantis per Užtvanką, turi būti ne mažesnis nei 0,029 m3/s, privalo būti siejamas su vandens pralaidumo lygio nustatymu Užtvankoje, tačiau ne su vandens lygiu Upelyje. Pareiškėjas akcentuoja, jog byloje nėra objektyvių duomenų, kad buvo atlikti Užtvankos vandens pralaidumo matavimai, kad 2020 m. rugsėjo 26 d. ar panašiu laikotarpiu buvo fiksuojami ir registruojami Užtvankos pralaidumo parametrai ar Upelyje esančio vandens lygis ir lygio pokyčiai, t. y. byloje nėra duomenų, kad 2020 m. rugsėjo 6 d. Užtvankoje vandens pratekėjimas buvo žemesnis nei 0,029 m3/s.

25. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neatsižvelgė į Sarių seniūnijos seniūnės 2021 m. vasario 2 d. rašte pateiktą informaciją, jog „pro vieną angą vanduo tekėjo silpnai, kadangi pratekėjimui trukdė šaka. Ją pašalinus vanduo per abi angas tekėjo gerai“. Pareiškėjo teigimu, 2020 m. rugpjūčio 26 d., t. y. tuo metu, kai angoje buvo pastebėtas kliuvinys (įstrigusi medžio šaka), vandens pratekėjimas Užtvankoje nebuvo visiškai sustabdytas, pro vieną angą vanduo tekėjo silpnai, o kita anga išliko funkcionali.

26. Pareiškėjas akcentuoja, kad byloje taip pat nėra užfiksuotas priežastinis ryšys tarp Užtvankos veiklą sutrikdžiusio kliuvinio, t. y. į vieną iš dviejų angų įstrigusios medžio šakos, ir Upelyje esančio vandens lygio sumažėjimo. Pasak pareiškėjo, Departamentas ir teismas vandens lygio sumažėjimą Upelyje susiejo vien su kliuvinio Užtvankoje atsiradimo aplinkybe, nevertindami kitų objektyvių, vandens lygiui vidaus vandenyse įtaką turinčių veiksnių, t. y. stichinės sausros požymių turinčių aplinkybių.

27. Pareiškėjo įsitikinimu, Departamentas, atlikdamas tyrimą, nenustatė Užtvankos veikimo principų, byloje nėra užfiksuota jokių duomenų apie techninius Užtvankos parametrus, tačiau nesant šių duomenų, tiek teismas, tiek ir Departamentas sugebėjo nustatyti, jog 2020 m. rugsėjo 26 d. Užtvankos debitas buvo žemesnį nei 0,029 m3/s. Pareiškėjo teigimu, įtarimus dėl Departamento aplaidumo atliekant tyrimą sustiprina ir tai, jog menamas pažeidimas buvo atliktas 2020 m. rugsėjo 26 d., tačiau tyrimas dėl šio pažeidimo buvo pradėtas tik 2021 m. sausio 21 d., kas galimai ir nulėmė, jog byloje surinkti duomenys yra netikslūs bei vienas kitam prieštaraujantys. Pareiškėjo nuomone, stokojant įrodymų dėl vandens debito lygio Užtvankoje visos abejonės privalo būti aiškinamos pareiškėjo naudai, t. y. nenustačius, jog 2020 m. rugsėjo 26 d. Užtvankoje vandens pralaidumas buvo žemesni nei 0,029 m3/s, yra pagrindas Nutarimą ir teismo sprendimą panaikinti.

28. Net ir konstatavus aplinkybes, jog 2020 m. rugsėjo 26 d. Užtvankoje nebuvo užtikrintas minimalus (0,029 m3/s) vandens debitas, pareiškėjas, atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, pobūdį, padarymo aplinkybes, į tai, kad menamas pažeidimas buvo padarytas ne darbo dieną, kuomet seniūnijos darbuotojai nedirbo, į tai, kad Užtvankoje pastebėtas kliuvinys buvo pašalintas nedelsiant bei nesukėlė neigiamų padarinių aplinkai, valstybės ekonominiams interesams, į tai, kad pareiškėjas Departamentui laiku teikė atsakymus į pateikiamus klausimus ir bendradarbiavo Departamento atliekamo tyrimo metu bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo principai, mano, jog yra pagrindas sumažinti Departamento paskirtą 900 Eur dydžio ekonominę sankciją.

29. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad teismas netinkamai taikė Įstatymo 125 straipsnio 3 dalies nuostatas. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas, būdamas atsakingas už hidrotechninių statinių priežiūrą, netinkamai vykdė Užtvankos, esančios ant Upelio, ties Laukių k., Švenčionių r., priežiūrą, neužtikrino hidrotechnikos statinio (Užtvankos) priežiūros ir minimalaus gamtosauginio vandens debito 0,029 m3/s pratekėjimo iš Sarių ežero į Upelį, tuo padarydamas pažeidimą, numatytą Įstatymo 125 straipsnio 3 dalyje. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas turėjo atsakingai stebėti vandens debito praleidimą ir realų poveikį aplinkai (vandens lygį Upelyje). Todėl vertintina, kad pareiškėjas buvo kaltas dėl nepakankamo vandens debito, t. y. turėjo ir galėjo žinoti, kad vandens debitas nepakankamas ir kad neigiamai paveiks aplinką, tačiau dėl nerūpestingumo neužtikrino, kad vandens debitas būtų tinkamas.

31. Atsakovas mano, kad teismas tinkamai įvertino tiek pareiškėjo, tiek atsakovo pateiktus argumentus, todėl, nesant nustatytų Nutarimo neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti atmestas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2022 m. vasario 22 d. nutarimo Nr. J44-626/2022/J01 „Dėl sankcijos skyrimo juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisė aktų pažeidimo byloje Nr. J44-626/2022/J01“, kuriuo pareiškėjui skirta 900 Eur ekonominė sankcija, teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu konstatavęs Departamento Nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Pareiškėjas tvirtina, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog vandens kiekis, pratekantis per Užtvanką į Upelį, 2020 m. rugsėjo 26 d. buvo mažesnis nei 0,029 m3/s vandens debitas, už ką jam pritaikyta ekonominė sankcija pagal Įstatymo 125 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjas mano, kad Departamentas tyrimą atliko neišsamiai, išvadas grindė neobjektyviais duomenimis, todėl visos abejonės turi būti vertinamas pareiškėjo naudai. Pareiškėjas taip pat prašo, jeigu visgi bus konstatuota, jog jis padarė Įstatymo 125 straipsnio 3 dalyje nustatyta pažeidimą, sumažinti jam paskirtą ekonominę sankciją.

34. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

35. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

36. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui ginčijamu Nutarimu ekonominė sankcija pritaikyta už tai, kad jis, būdamas hidrotechnikos statinio (Užtvankos), esančios ant Sarios upelio, tekančio žemiau Sarių ežero, ties Laukių k., Švenčionių r., savininku, nuo 2020 m. rugsėjo 26 d. 10 val. iki 2020 m. rugsėjo 26 d. 15 val. neužtikrino hidrotechnikos statinio (Užtvankos) priežiūros ir minimalaus gamtosauginio vandens debito 0,029 m3/s pratekėjimo iš Sarių ežero į Sarios upę, tuo pažeisdamas Tvenkinių naudojimo ir priežiūros tipinių taisyklių (LAND 2-95), patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos 1995 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 33 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. rugsėjo 13 d. įsakymo Nr. D1-415 redakcija), 15 punkto, Sarių užtvenkto ežero naudojimo ir priežiūros taisyklių, patvirtintų Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2014 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. AV-243, 13.6.3 papunkčio ir 15 punkto reikalavimus bei padarydamas pažeidimą, numatytą Įstatymo 125 straipsnio 3 dalyje.

37. Įstatymo 125 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teisės aktų nustatyta tvarka išduotame tvenkinio ar patvenkto ežero naudojimą leidžiančiame dokumente nustatytų reikalavimų dėl vandens debito, aukščiausio ir (ar) žemiausio leistino vandens lygio pažeidimas užtraukia baudą nuo devynių šimtų iki vieno tūkstančio aštuonių šimtų eurų.

38. Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 3 straipsnio 3 punkte nurodyta, kad gamtosauginis debitas – skaičiuotinis mažiausiasis vandentėkmės debitas, reikalingas jos ekosistemos minimalioms gyvavimo sąlygoms užtikrinti. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. D1-382 patvirtinto Gamtosauginio vandens debito apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 7.17 punkte nurodyta, kad žemutinis bjefas – vandens telkinio ir hidrotechnikos statinio dalis, esanti vandenį patvenkiančio hidrotechnikos statinio žemutinėje pusėje. Pagal Tvarkos aprašo 20 punktą gamtosauginio debito praleidimo per hidrotechnikos statinius kontrolės būdai priklauso nuo hidrotechnikos statinio projekte ar Tvenkinio naudojimo ir priežiūros taisyklėse numatytų priemonių Gamtosauginiam debitui užtikrinti.

39. Aplinkos ministro 1997 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 109 patvirtintų Tvenkinių naudojimo ir priežiūros tipinių taisyklių (LAND 2-95) (2006 m. rugsėjo 24 d. redakcija) 1 punkte nustatyta, kad tvenkinių naudojimo ir priežiūros tipinės taisyklės nustato tvenkinio naudojimo ir priežiūros taisyklių rengimo tvarką, taisyklėse pateikiamus pagrindinius duomenis apie tvenkinį ir jo hidrotechnikos statinius, tvenkinio darbo režimą, pagrindinius aplinkosaugos reikalavimus eksploatuojant tvenkinį.

40. Tipinių taisyklių 15 punkte nustatyta, kad sausuoju metų laikotarpiu į žemutinį bjefą turi būti praleidžiamas ne mažesnis kaip gamtosauginis vandens debitas, nustatytas vadovaujantis Gamtosauginio vandens debito apskaičiavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. D1-382 (Žin., 2005, Nr. 94-3508), išskyrus Taisyklių formos pavyzdžio 20 punkte nustatytus atvejus. Analogiška nuostata įtvirtinta Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2014 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. AV-243 patvirtintų Sarių užtvenkto ežero naudojimo ir priežiūros taisyklių 15 punkte. Gamtosauginis debitas ginčo Užtvankoje yra 0,029 m3/s (Priežiūros taisyklių 13.6.3 p.).

41. Iš nurodyto teisinio reguliavimo galima daryti išvadą, kad tam, jog būtų konstatuotas Įstatymo 125 straipsnio 3 dalyje nustatytas pažeidimas, turi būti nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė tvenkinio ar patvenkto ežero naudojimą leidžiančiame dokumente, t. y. Sarių užtvenkto ežero naudojimo ir priežiūros taisyklėse, nustatytus reikalavimus dėl vandens debito, aukščiausio ir (ar) žemiausio leistino vandens lygio, t. y. kad pareiškėjas Užtvankoje neužtikrino 0,029 m3/s gamtosauginio vandens debito pratekėjimo į Upelį.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, sutinka su pareiškėju, kad byloje nėra objektyvių duomenų, atliktų matavimų, koks gamtosauginio vandens debito pratekėjimas buvo Užtvankoje pareiškėjui inkriminuoto pažeidimo padarymo metu (nuo 2020 m. rugsėjo 26 d. 10 val. iki 2020 m. rugsėjo 26 d. 15 val.). Iš byloje pateikto G. G. paaiškinimo (b. l. 35) matyti, kad 2020 m. rugsėjo 26 d. (šeštadienį) jokie gamtosauginio vandens debito pratekėjimo matavimai nebuvo atlikti, nes Departamento specialistas įvykį pradėjo tirti tik pirmadienį. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo argumentais, kuriems pritarė pirmosios instancijos teismas, kad atlikti skaičiavimus ir matavimus nebuvo galimybės, nes Upelis buvo išdžiūvęs, vanduo juo netekėjo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad gamtosauginio vandens debito pratekėjimo matavimai atliekami ne pagal Upelyje esančio vandens kiekį, bet pagal vandens pratekėjimą iš Užtvankos į Upelį. Iš byloje pateikto Sarių seniūnijos seniūnės 2021 m. vasario 2 d. paaiškinimo matyti, jog gavus informaciją apie išdžiūvusį Upelį ir nuvykus į įvykio vietą buvo nustatyta, kad pro vieną angą vanduo tekėjo silpnai, nes vandens pratekėjimui trukdė šaka. Ją pašalinus, vanduo per abi angas tekėjo gerai ir tos pačios dienos 15 val. Upelyje vanduo atsirado (b. l. 18). Byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo teiginius, jog Užtvankoje vandens pratekėjimas nebuvo visiškai sutrikdytas, vanduo pro vieną angą tekėjo silpnai, todėl gamtosauginio vandens debito pratekėjimo matavimus buvo galimybė atlikti.

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju reikalavimo, susijusio su gamtosauginio vandens debito, kuris sudaro 0,029 m3/s, užtikrinimu, pažeidimas nėra įrodytas, t. y. pažeidimas grindžiamas prielaida, jog esant išdžiūvusiam Upeliui, minimalus gamtosauginio vandens debito pratekėjimas nebuvo užtikrintas. Pažymėtina, kad pagal bendrąjį in dubio pro reo (bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai) principą visi neaiškumai traktuojami asmens, kuriam yra inkriminuojami pažeidimai, naudai (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1233/2014; 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1320-624/2022). Laikantis objektyvumo principo viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos išaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės priimant sprendimą ir kritiškai, nešališkai vertinant įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1486/2010, 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1010/2014 ir kt.). Įstatymo viršenybės ir objektyvumo principai lemia viešojo administravimo subjekto pareigą priimant sprendimus veikti pagal teisės aktuose jiems nustatytas teises ir pareigas, bei savo sprendimą pagrįsti tokiu būdu, jog nekiltų abejonių dėl šio sprendimo rezultato (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2494-438/2015).

44. Nagrinėjamu atveju nesant objektyvių duomenų, atliktų skaičiavimų ar matavimų, koks gamtosauginio vandens debito pratekėjimas buvo Užtvankoje nuo 2020 m. rugsėjo 26 d. 10 val. iki 2020 m. rugsėjo 26 d. 15 val., nėra pagrindo konstatuoti Tipinių taisyklių 15 punkto, Priežiūros taisyklių 13.6.3 papunkčio ir 15 punkto reikalavimų pažeidimus ir negalima teigti pareiškėją padarius Įstatymo 125 straipsnio 3 dalyje nustatytą pažeidimą.

45. Apibendrindama aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados, kuriomis ginčijamas Nutarimas pripažintas esant teisėtu, padarytos netinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

46. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.

47. Teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Byloje pateikti duomenys apie pareiškėjo sumokėtą žyminį mokestį su skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui, ir už apeliacinį skundą, paduotą apeliacinės instancijos teismui. Taigi, pareiškėjui priteistina iš atsakovo 33,75 Eur sumokėto žyminio mokesčio suma.

48. ABTĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą, pareiškimą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 Eur žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 36 ir 37 straipsniuose. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 Eur žyminis mokestis. Šiame straipsnyje nurodytus skundus (prašymus, pareiškimus) ir jų priedus paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, taip pat išreiškus pageidavimą procesinius dokumentus gauti tik šiomis priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos (ABTĮ 35 straipsnio 3 dalis). Sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą (ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

49. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas už skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui, sumokėjo 30 Eur žyminį mokestį, o už apeliacinį skundą sumokėjo 22,50 Eur. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui grąžintina 18,75 Eur sumokėto žyminio mokesčio permoka. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo ar teisėjo nutartimi (ABTĮ 38 straipsnio 3 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 40–41 straipsniais, 38 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo Švenčionių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Aplinkos apsaugas departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2022 m. vasario 22 d. nutarimą Nr. J44-626/2022/J01 „Dėl sankcijos skyrimo juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisė aktų pažeidimo byloje Nr. J44-626/2022/J01“.

Priteisti pareiškėjui Švenčionių rajono savivaldybės administracijai iš atsakovo Aplinkos apsaugas departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus 75 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose.

Grąžinti pareiškėjui Švenčionių rajono savivaldybės administracijai 18,75 Eur (aštuoniolikos eurų 75 centus) žyminio mokesčio permoką.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė