2019-06-05 Nr. AB-12494-3-61-3-01427-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-707-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01427-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Ž. R. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 450 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2017 m. vasario 3 d. iki vasario 18 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Ploto norma vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų, o kameros plotą dar labiau mažino kameroje buvę baldai ir sanitarinis mazgas. Kamerų sienų ir lubų paviršiai buvo nelygūs, byrėjo tinkas, kampuose buvo pelėsis, grybelis, apšvietimas netinkamas, lovos ir kitas inventorius buvo surūdiję. Surūdijusios buvo taip pat praustuvės ir kranai, vanduo tekėjo su rūdimis. Nebuvo galimybės žiūrėti televizoriaus, klausytis radijo, gauti spaudą. Nebuvo suteikiama švari patalynė ir čiužiniai. Nebuvo užtikrinta jo teisė į privatumą naudojantis tualetu ir dušu, nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, nuolat tvyrojo nemalonus kvapas. Tualetas buvo sugadintas, nuolat tekėdavo vanduo. Ant langų buvo grotos, dėl to nebuvo galimybės atidaryti lango ir išvėdinti kamerą. Kamerose nebuvo priešgaisrinės sistemos. Dušuose nebuvo veidrodžio, lentynų, dušo sienų ir lubų paviršiai buvo nelygūs, pakabos surūdijusios. Skunde taip pat nurodė, jog atvykęs į Lukiškių TI-K prašė būti laikomas su nerūkančiais asmenimis, tačiau buvo apgyvendintas su rūkančiais. Dėl netinkamų sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K, tačiau jo prašymai ir skundai buvo ignoruojami. Minėtos sąlygos sukėlė jam psichologinius sukrėtimus, diskomfortą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti ir priteisti 2,28 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo itin trumpą laiką. Vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, gultus ir kitą inventorių gyvenamosioms kameroms Lukiškių TI-K gamina ir remontuoja pagal poreikį nuteistieji palikti atlikti ūkio darbus.

5. Higienos normų reikalavimai dėl sanitarinių mazgų įrengimo taikomi tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, o kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Reikalavimo atskaičiuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenustato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai.

6. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, reguliariai vėdinamose kamerose nesiveisia pelėsis ir yra palaikomas tinkamas drėgmės lygis. Lukiškių TI-K dušuose yra įrengtos pertvaros, kurių aukštis – 1,6 m, plotis – 1,2 m. Nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Valdiška patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Minkštasis inventorius dezinfekuojamas, laikomas tam skirtose lentynose.

7. Atsakovo teigimu, apšvietimas kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus. Kiekvieno pastato kiekviename aukšte yra pirminės gesinimo priemonės (gesintuvai). Kiekviename gyvenamajame korpuse įrengti du evakuaciniai išėjimai tiesiai į lauką. Evakuacijos keliai ir išėjimai neužkrauti, parengti žmonėms evakuoti. Koridoriuose ir virš evakuacijos keliuose esančių durų yra evakuacijos kryptį nurodantys ženklai. Žmonių evakavimo planai statiniuose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Elektros instaliacija taip pat atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose įrengiamas radijo taškas. Lukiškių TI-K administracija geranoriškai sudaro galimybę žiūrėti visose kamerose įrengtą kabelinę televiziją analoginio signalo pagalba.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu pareiškėjo Ž. R. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad 2017 m. vasario 16 d. buvo pažeista jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas tik 6 paras, t. y. nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 8 d. ir nuo 2017 m. vasario 14 d. iki 2017 m. vasario 17 d. Remdamasis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir su juo laikytų asmenų skaičių, teismas nurodė, kad ploto norma vienam asmeniui visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį atitiko nustatytus reikalavimus, todėl pažeidimas šiuo aspektu nebuvo nustatytas.

10. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad kamerų sienų ir lubų paviršiai buvo nelygūs, byrėjo tinkas, kampuose buvo pelėsis, grybelis, nebuvo tinkamo apšvietimo, lovos, praustuvės, kranai ir kitas inventorius buvo surūdijęs, dušuose nebuvo veidrodžio, lentynų, dušo sienų ir lubų paviršiai buvo nelygūs, drabužiams skirtos pakabos buvo surūdijusios, teismas atsižvelgė į Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešimą, kuriame buvo konstatuota, kad dušų įrengimas atitiko Lietuvos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) reikalavimus. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo itin trumpą laiką – 6 paras, todėl tam tikri galimi kamerų trūkumai, susiję su remonto reikalingumu, negalėjo sukelti pareiškėjui tokių rimtų pasekmių, kurios galėtų būti vertinamos kaip neturtinė žala. Dėl pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad jam nebuvo suteikta švari patalynė ir čiužiniai, teismas nurodė, jog byloje nebuvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareigą išduoti švarią patalynę ir čiužinius. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K, įrengdamas grotas ant langų, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

11. Dėl nesudarytos galimybės žiūrėti televizorių, klausytis radijo ir gauti spaudą, teismas akcentavo, kad kamerose buvo įrengti radijo taškai, Lukiškių TI-K sudarė galimybę žiūrėti televizorių. Pareiškėjo teiginys dėl negautos spaudos teismo buvo vertinamas kritiškai, nes pareiškėjas nenurodė, kada ir kokios spaudos negavo. Be to, teisės aktai nenustatė suimtųjų (nuteistųjų) aprūpinimo spaudos leidiniais. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo įrengta priešgaisrinė sistema. Teismas vertino Lukiškių TI-K atsiliepime nurodytas aplinkybes, jog Lukiškių TI-K yra įrengti gesintuvai, vidaus gaisrinis vandentiekis, kiekviename gyvenamajame korpuse įrengti du evakuaciniai išėjimai tiesiai į lauką, evakuacijos keliais ir išėjimais neužkrauti, parengti žmonėms evakuoti, todėl teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl priešgaisrinės sistemos nebuvimo.

12. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu pareiškėją kamerose laikė vieną arba su kitu nerūkančiu asmeniu, todėl nepažeidė nustatytos pareigos atskirai laikyti rūkančius ir nerūkančius asmenis.

13. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino taip pat iš to, jog buvo pažeidžiamas jo privatumas naudojantis dušais. Teismas akcentavo, kad Lukiškių TI-K dušuose yra įrengtos pertvaros, ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeista vieną dieną, t. y. 2016 m. vasario 16 d. Dėl atskiros oro šalinimo sistemos sanitariniame mazge pasisakė, jog sanitariniame mazge turinčios būti atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas susijęs su pastato (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo aspektu nebuvo pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimo.

14. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas – pakankama ir teisinga satisfakcija.

III. 15. Pareiškėjas Ž. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas nurodo, kad teismui nebuvo pateikta tikslių duomenų apie kamerų plotą, o teismas pats neišsireikalavo tokių duomenų. Teismui nebuvo pateiktos taip pat kamerų fotonuotraukos, kad galima būtų tinkamai įvertinti kamerų būklę. Byloje nebuvo duomenų apie kamerų apšvietimo sąlygas. Taip pat teismas nepasisakė dėl surūdijusio vandens. Pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos žiūrėti televizoriaus, klausyti radijo ir gauti spaudą. Pareiškėjas pakartojo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamo kamerų vėdinimo, neįrengtos priešgaisrinės sistemos ir privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu. Teigia, kad skundu nesiekia pasipelnyti, tačiau nori apginti savo pažeistas teises, todėl prašo priteisti 450 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

18. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodo, jog Ž. R. patirti nepatogumai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Pareiškėjas neįrodė patirtos neturtinės žalos, nepagrindė priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir neteisėtų veiksmų. Lukiškių TI-K prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui Ž. R. už buvimą Lukiškių TI-K nuo 2017 m. vasario 3 d. iki vasario 18 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, jog 2017 m. vasario 16 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog teismui nebuvo pateikta tikslių duomenų apie kamerų plotą, taip pat nebuvo pateiktos fotonuotraukos, leidžiančios tinkamai įvertinti kamerų būklę, jam nebuvo sudarytos sąlygos žiūrėti televizorių, klausytis radijo ir gauti spaudą. Taip pat pareiškėjas apeliaciniame skunde atkartojo argumentus dėl kamerų apšvietimo, vėdinimo, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

22. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

23. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 9 d. ir nuo 2017 m. vasario 14 d. iki 2017 m. vasario 17 d., t. y. 6 paras. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog 2017 m. vasario 6 d., atvykus į Lukiškių TI-K, pareiškėjas buvo uždarytas į kamerą Nr. 107, kurios plotas 7,38 kv. m, joje buvo 2 asmenys, todėl vienam asmeniui teko – 3,69 kv. m; nuo 2017 m. vasario 7 d. iki 2017 m. vasario 8 d. pareiškėjas vienas buvo laikomas kameroje Nr. 272, kurios plotas 7,75 kv. m; 2017 m. vasario 14 d. pareiškėjas atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus ir vienas buvo uždarytas į kamerą Nr. 121, kurios plotas 7,38 kv. m; nuo 2017 m. vasario 15 d. iki 2017 m. vasario 17 d. pareiškėjas vienas arba su kitu asmeniu buvo laikomas kameroje Nr. 282, kurios plotas 7,82 kv. m, todėl vienam asmeniui teko nuo 3,91 iki 7,82 kv. m. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklų (toliau – ir Taisyklių) 111 punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (Taisyklių 111.2 punktas). Atsižvelgusi į byloje esančius duomenis ir vadovaudamasi nustatytu teisiniu reguliavimu, teisėjų kolegija pritaria Vilniaus apygardos administracinio teismo išvadai, kad pareiškėjui tekęs plotas atitiko Taisyklių 111.2 punkto reikalavimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas nepateikė duomenų apie patalpų plotus, tačiau kodėl atsakovo pateikti duomenys apie nuteistųjų skaičių ir plotus yra netikslūs, nedetalizavo. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis, todėl pareiškėjo argumentai dėl nepateiktų duomenų laikytini nepagrįstais.

24. Vertinant pareiškėjo skundo teiginius dėl sanitarinio mazgo reikalavimų neatitikimo bei privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, pažymėtina, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) (redakcija galiojusi nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d.) 16.5 punkte, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

25. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

26. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas tik 6 dienas, tačiau jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista tik vieną dieną (2017 m. vasario 16 d.), nes kitomis dienomis pareiškėjas kalėjo vienas. Todėl, įvertinusi pareiškėjui padarytų pažeidimų pobūdį, trukmę (1 diena), mastą ir intensyvumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pripažinimas, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K, yra pakankama satisfakcija jo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

27. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

28. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jas detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje duomenys, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pateiktame apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis deklaratyvūs argumentai yra vertintini kaip pareiškėjo bylos aplinkybių subjektyvus traktavimas, todėl nėra pakankami pagrįsti teismo sprendimo neteisėtumui ir nepagrįstumui.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė