c2de0465-5244-4e33-8609-5693a8e4e6f8 · Klaipėdos apygardos teismas

Pranešėja Jolanta Gailevičienė                                     Civilinė byla Nr. 2A-403-777/2014Teisėjas Marius Dobrovolskis                                   (Proceso Nr. 2-06-3-13280-2012-0)                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos: (S)                         24.1; 24.2; 30.3; 45.1; 45.12; 99.5; 101;           114.7; 114.8.2; 121.14; 121.18; 121.21 KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S2014 m. kovo 17 d.Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jolantos Gailevičienės, kolegijos teisėjų Erikos Misiūnienės, Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovų K.

M. ir UAB „Ūkas“ apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-30 sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo H. V. patikslintÄ ieÅ¡kinį atsakovams K. M., UAB „Ūkas“, tretiesiems asmenims D. D., V. S., F. I. (F. I.), R. V., A. Å ., K. K., A. A., A. R. (A. R.), A. R. (A. R.) ir S. G. dėl nuosavybės teisės į daiktÄ pripažinimo ir n u s t a t ė : ieÅ¡kovas 2012-11-16 kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kurį vėliau patikslino. Nurodė, kad            1992-11-30 Klaipėdos rajono Lėbartų valstybinio Å«kio, ieÅ¡kovo ir atsakovo K.

M. buvo pasiraÅ¡ytas perdavimo – priėmimo aktas, kurio pagrindu Klaipėdos rajono Lėbartų valstybinis Å«kis perdavė nuraÅ¡ytÄ kiaulidės pastatÄ Nr. 3, esantį (duomenys neskelbtini) (Å¡iuo metu – (duomenys neskelbtini), unikalus pastato numeris (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas numeriu 3Plp), IÄ® „Garažas“, atstovaujamai jos direktoriaus K. M. (atsakovo), ir ieÅ¡kovui H. V.. Nurodė, kad 189 000 talonų kainÄ už perkamÄ pastatÄ ieÅ¡kovas ir atsakovas sumokėjo lygiomis dalimis.

Perdavimo–priėmimo akte buvo nurodyta, kad nuraÅ¡ytasis kiaulidės pastatas yra perduodamas ieÅ¡kovui ir atsakovui nusigriovimui, t. y. kaip statybinės medžiagos. Dėl Å¡ios priežasties nebuvo sudaryta notarinė parduodamo turto pirkimo–pardavimo sutartis, o pastato perleidimas buvo įformintas anksčiau nurodytu aktu. Perdavimo–priėmimo akte nurodyta, kad IÄ® „Garažas“ įsipareigoja iki 1993-12-31 pastatÄ nugriauti. IÄ® „Garažas“ įsipareigojimo nugriauti pastatÄ neįvykdė, ir pastatas stovi iki Å¡iol, jame vykdoma Å«kinė veikla. 2009 metais ieÅ¡kovas, atsakovas ir kiti greta esančių buvusių Lėbartų valstybinio Å«kio pastatų savininkai ėmėsi veiksmų pastatams įteisinti, t. y. nekilnojamiesiems daiktams ir daiktinėms teisėms į juos įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

Iki Å¡iol į Nekilnojamojo turto registrÄ nei ieÅ¡kovui su atsakovu priklausantis pastatas, nei kiti greta esantys pastatai nėra įraÅ¡yti, taip pat nėra įraÅ¡ytos ir daiktinės teisės į juos. Nurodė, kad ieÅ¡kinio padavimo priežastis yra ta, kad, nors pastatÄ ieÅ¡kovas su atsakovu K. M. įsigijo lygiomis dalimis, jo pirkimo kainÄ taip pat apmokėjo po lygiai, tačiau atsakovas K. M. sumanė neteisėtai užvaldyti ieÅ¡kovui priklausančiÄ pastato dalį. Atsakovas K. M. siekia nuÅ¡alinti ieÅ¡kovÄ nuo faktinio pastato valdymo ir naudojimo.

Atsakovas K. M. ir faktiÅ¡kai nuÅ¡alino ieÅ¡kovÄ nuo pastato valdymo: yra sudaręs nuomos sutartis dėl pastato patalpų iÅ¡nuomojimo tretiesiems asmenims. IeÅ¡kovas fiziÅ¡kai negali patekti į pastatÄ , nes atsakovas pakeitė teritorijos tvoros vartų raktus, paleidžia po teritorijÄ bėgioti agresyvų Å¡unį, ieÅ¡kovui siekiant patekti į pastatÄ kviečia policijÄ ir pan. Tokiu bÅ«du ieÅ¡kovas negali savo nuožiÅ«ra naudotis pastatu ir jį valdyti, taip pat negauna iÅ¡ pastato naudojimo dalies pajamų, kurias visas iÅ¡ pastato nuomos pasiima atsakovas K.

M.. Tokiais veiksmais atsakovas pažeidžia ieÅ¡kovo teises ir teisėtus interesus, kadangi pastatÄ jie įgijo lygiomis dalimis, jo pirkimÄ apmokėjo po lygiai, savosios dalies ieÅ¡kovas niekada nei atsakovui, nei kitam asmeniui neperleido, todėl turi teisę valdyti ir naudotis puse ginčo pastato. Prašė pripažinti ieÅ¡kovui nuosavybės teisę į ½ dalį pastato, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kaip į statybines medžiagas. Atsakovas K. M. atsiliepimu į patikslintÄ ieÅ¡kinį prašė ieÅ¡kovo patikslintÄ ieÅ¡kinį atmesti, paskirti baudÄ dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ir taikyti ieÅ¡kinio senatį.

Nurodė, kad teismui pateiktas 1992-11-30 H. V. kartu su K. M. pasiraÅ¡ytas perdavimo–priėmimo aktas patvirtina, kad Klaipėdos rajono Lėbartų valstybinis Å«kis perdavė nuraÅ¡ytÄ kiaulidės pastatÄ Nr. 3, esantį (duomenys neskelbtini) (Å¡iuo metu – (duomenys neskelbtini), unikalus pastato numeris (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini)), individualiai įmonei „Garažas“. AktÄ H. V. pasirašė kaip Å¡ios įmonės direktoriaus pavaduotojas. Teismui pateikta įmonės 1991-01-18 įsakymo kopija, kuri patvirtina, kad ieÅ¡kovas įmonėje dirbo direktoriaus pavaduotoju.

Teigė, kad pateikė teismui žemės Å«kio bendrovės „Dovilai“ 1992 m. lapkričio 27 d. pajamų orderio Nr. 204268 kopijÄ , kuriuo iÅ¡ K. M. bendrovė už statybines medžiagas priėmė 189 000 talonų. H. V. kartu su K. M. atstovavo IÄ® „Garažas“, kaip nurodyta, pinigus už aktu perduotÄ pastatÄ mokėjo IÄ® „Garažas“, jos savininkas K. M.. Akte taip pat nurodyta, kad IÄ® „Garažas“ perima iÅ¡ Lėbartų valstybinio Å«kio Lietuvos vyriausybės 1989-04-27 potvarkio Nr. 94 p priedėlio Nr. l punktÄ â€že“ vykdymÄ , tai yra „iki 1993-12-31 nugriauti kiaulidės pastatÄ Nr. 3 ir atlaisvinti Klaipėdos miestui iÅ¡skirtÄ Å¾emę“.

Taigi H. V. ieÅ¡kinio teiginys, kad „Perdavimo–priėmimo akte buvo nurodyta, kad nuraÅ¡ytasis kiaulidės pastatas yra perduodamas mums nusigriovimui, t. y. kaip statybinės medžiagos“, neatitinka ieÅ¡kovo pateiktame įrodyme nurodytoms aplinkybėms. Nurodė ir tai, kad ieÅ¡kovas nepateikė jokių įrodymų, kad už pastatÄ mokėjo po lygiai, kaip kad nurodo ieÅ¡kinyje ir patikslintame ieÅ¡kinyje. 1992-11-30 perdavimo–priėmimo aktas neįrodo, kad ginčo pastatas buvo perleistas tiek ieÅ¡kovui, tiek atsakovo K.

M. IÄ® „Garažas“. Ginčo pastato akte nėra nurodyta, kad pastatas perduodamas dviem asmenims, kaip kad teigia ieÅ¡kovas. IeÅ¡kovas teismui taip pat nepateikė tarpusavio pasidalijimo akto, jo nepateikė, nes jo nebuvo. PastatÄ perėmė tik IÄ® „Garažas“. Pastatas (jo patalpos) buvo naudojamos individualios įmonės „Garažas“, įkurtos 1990-12-12, veiklai vystyti. Å iose patalpose nuo pat įkÅ«rimo veiklÄ vykdė ir UAB „Ūkas“, kuri įregistruota 1991-12-30, įmonės akcininkai – V.

M. ir K. M., jiems priklauso po ½ dalį bendrovės akcijų. K. M. yra Å¡ios bendrovės direktoriaus pavaduotojas. Ginčo pastatÄ UAB „Ūkas“ pradėjo valdyti nuo 1996-01-01, kai K. M. IÄ® „Garažas“ nutraukė veiklÄ , ir valdo iki Å¡iol,   t. y. daugiau nei 10 metų. Su atsiliepimu į ieÅ¡kinį pateikti įrodymai patvirtina, kad UAB „Ūkas“ visÄ pastatÄ , nors ir nėra pastato savininkė, sÄ Å¾iningai, teisėtai, atvirai (nesislapstant), nepertraukiamai ir kaip savÄ valdė nuo pat perdavimo momento ir Å¡iuo metu tebevaldo.Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-10-30 sprendimu ieÅ¡kinį tenkino visiÅ¡kai.

Pripažino ieÅ¡kovo nuosavybės teisę į ½ dalį pastato, esančio (duomenys neskelbtini), jo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kaip statybines medžiagas (toliau – ginčo objektas). Dėl ieÅ¡kinio senaties taikymo. Nurodė, kad ieÅ¡kovas apie galimÄ jo teisių pažeidimÄ sužinojo ne 1992 m., kai Lėbartų valstybinis Å«kis pardavė nuraÅ¡ytÄ kiaulidės pastatÄ Nr. 3 kaip statybines medžiagas, tačiau 2011-03-30, kai tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo kilo ginčas dėl pamintų kiaulidės pastato Nr. 3 kaip statybinių medžiagų daiktinių teisių.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011-06-17 sprendimas byloje Nr. 1-298-342/2011 patvirtina, kad tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo ginčų dėl ginčo pastato daiktinių teisių nebuvo. Konstatavo, kad ieÅ¡kovas ieÅ¡kinio senaties termino nepraleido. Dėl nuosavybės teisės į daiktÄ pripažinimo. Nurodė, kad byloje tarp Å¡alių yra kilęs ginčas dėl to, kas 1992 metų lapkritį iÅ¡ Lėbartų valstybinio Å«kio įsigijo ginčo objektÄ . Sandoris įvyko 1992 metų lapkritį, todėl turi bÅ«ti vadovaujamasi tuo metu galiojusio Civilinio kodekso dvideÅ¡imt antro skirsnio nuostatomis.

Pagal 1992 metų CK 253 str. nuostatas, pirkimo–pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti turtÄ pirkėjui nuosavybėn, o pirkėjas įsipareigoja priimti turtÄ ir sumokėti už jį nustatytÄ pinigų sumÄ . Todėl byloje bÅ«tina nustatyti, kas ir kokiÄ pinigų sumÄ sumokėjo už ginčo objektÄ 1992 metų lapkritį ir kam ginčo objektas buvo perduotas. IÅ¡ vieÅ¡oje erdvėje esančios informacijos nustatė, kad Lėbartų valstybinis Å«kis buvo iÅ¡registruotas iÅ¡ Juridinių asmenų registro 1992-11-12.

K. M. teigia, kad jis už ginčo objektÄ sumokėjo vienas 1992 m. lapkritį ir pateikė ŽŪB „Dovilai“ iÅ¡raÅ¡ytÄ kasos pajamų orderį Nr. 204868, kuriame yra duomenų, kad iÅ¡ K. M. 1992-11-28 paimti pinigai, kurių iÅ¡raiÅ¡ka skaičiais ir žodžiais nesutampa. IeÅ¡kovas pateikė 1992-11-12 K. M. IÄ® „Garažas“ avanso apyskaitÄ , kurioje nurodyta, kad K. M. 1992-11-12 gavo iÅ¡ įmonės 1890 rb. Lėbartų valstybinio Å«kio pastato nusigriovimui pagal 1992 m. lapkričio sutartį.

IeÅ¡kovas jokių įrodymų teismui apie tai, kad sumokėjo už ginčo pastatÄ Lėbartų valstybiniam Å«kiui, nepateikė. K. M. pateikti įrodymai apie pinigų už ginčo pastatÄ yra su turinio trÅ«kumais, nes 1992-11-12 avanso apyskaita yra iÅ¡raÅ¡yta ne tokiai pinigų sumai, už kuriÄ buvo įsigytas ginčo pastatas. 1992-11-27 kasos pajamų orderyje nesutampa suma skaičiais ir žodžiu, pinigų gavėjas yra nurodyta ŽŪB „Dovilai“. Be to, kasos pajamų orderyje nurodytu metu, t. y. 1992-11-27, Lėbartų valstybinis Å«kis buvo iÅ¡registruotas iÅ¡ Juridinių asmenų registro, todėl pinigų gauti už ginčo objektÄ negalėjo.

Nepagrįstas atsakovų argumentas, kad Lėbartų valstybinis Å«kis buvo reorganizuotas į ŽŪB „Dovilai“, todėl pinigų gavėja yra nurodyta Å¡i bendrovė. Lėbartų valstybinis Å«kis buvo reorganizuotas į penkias bendroves. Pagal 1992-10-20 įsakymÄ Nr. 19 ginčo objektas buvo parduotas nusigriovimui, todėl ŽŪB „Dovilai“ negalėjo bÅ«ti perduotas, kaip teigia atsakovai, pagal perdavimo–priėmimo aktÄ . Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytus argumentus, taip pat UAB „JagnieÅ¡kienė ir partneriai“ auditorės N. J. iÅ¡vadÄ , konstatavo, kad K.

M. pateiktas raÅ¡ytinis įrodymas 1992-11-27 kasos pajamų orderis Nr. 204868 negali bÅ«ti laikomas patikimu įrodymu, patvirtinančiu, kad K. M. vienas sumokėjo už ginčo objektÄ Lėbartų valstybiniam Å«kiui. Pagal 1992 m. lapkričio perdavimo – priėmimo aktÄ Lėbartų valstybinis Å«kis perdavė ginčo objektÄ IÄ® „Garažas“, atstovaujamai Å¡ios įmonės direktoriaus K. M., ir H. V.. Nurodė, kad tarp Å¡alių yra kilęs ginčas, kam – ar tik IÄ® „Garažas“ ar ir H.

V. buvo perduotas ginčo objektas nusigriovimui. Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis loginiu sutarties (priėmimo– perdavimo akto) aiÅ¡kinimu, konstatavo, kad Lėbartų valstybinis Å«kis ginčo objektÄ perdavė dviem asmenims, t. y. IÄ® „Garažas“ direktoriui K. M. ir fiziniam asmeniui H. V.. Atmetė atsakovų argumentus, kad sutartį H. V. pasirašė kaip IÄ® „Garažas“ direktoriaus pavaduotojas. Nurodė, kad Å¡iÄ aplinkybę taip pat patvirtino ir buvusi Lėbartų valstybinio Å«kio vyr. buhalterė D.

R., apklausta kaip liudytoja, patvirtinusi, kad ginčo pastatÄ Ä¯sigijo 2 asmenys H. V. ir K. M.. Nurodė ir tai, kad Å¡alys nepateikė neginčijamų duomenų, kurie leistų teismui padaryti iÅ¡vadÄ dėl to, kokiÄ dalį piniginių lėšų jie sumokėjo už ginčo pastatÄ kaip statybines medžiagas. Atsižvelgė į liudytojų S. A., A. M., J. K. teismo posėdžio metu duotus parodymus, kad ginčo objekto savininkai buvo du: H. V. ir K. M., taip pat tiek ieÅ¡kovo H. V., tiek atsakovo K. M. teiktus procesinius dokumentus VÄ® Registrų centro Klaipėdos filialui dėl pastato, adresu (duomenys neskelbtini), įteisinimo po ½ dalį bei konstatavo, jog labiau tikėtina, kad ginčo objektÄ H.

V. ir K. M. įsigijo po ½ dalį. Nurodė, kad tiek ieÅ¡kovo, tiek atsakovų pateiktos įvairios sutartys, sudarytos dėl ginčo objekto naudojimo ir paslaugų, iÅ¡teklių tiekimo ir panaÅ¡iai nepatvirtina ginčo objekto įsigijimo dalių santykio.Apeliaciniu skundu atsakovai UAB „Ūkas“ ir K. M. prašė panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-30 sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. IeÅ¡kovui paskirti baudÄ dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.

Taikyti ieÅ¡kinio senatį. BylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pridėti prie bylos naujus įrodymus, kurių pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo priėmus skundžiamÄ sprendimÄ byloje. Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo atsakovams turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Dėl ieÅ¡kinio senaties taikymo. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovas apie galimÄ jo teisių pažeidimÄ sužinojo ne 1992 m., kai Lėbartų valstybinis Å«kis pardavė nuraÅ¡ytÄ kiaulidės pastatÄ Nr. 3 kaip statybines medžiagas, tačiau 2011-03-30, kai tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo kilo ginčas dėl paminėtų kiaulidės pastato Nr. 3 kaip statybinių medžiagų daiktinių teisių.

Nurodė, kad ieÅ¡kovas praleido 1964 m. CK 84 str. 1 d. nustatytÄ trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ dėl nuosavybės į daiktÄ pripažinimo, nes ieÅ¡kinys teisme pareikÅ¡tas tik 2012-11-11, praėjus beveik 20 metų nuo daikto įsigijimo. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kaip ieÅ¡kovas suprato ar privalėjo suprasti apie savo pažeistas teises dėl nuosavybės teisės, t. y. teisės valdyti, naudotis ir disponuoti ginčo turtu. IeÅ¡kovas 2012-01-22 ieÅ¡kinyje, kurį pateikė Klaipėdos miesto apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-2980-328/2012 (prijungta byla), pripažino, jog suvokia, kad negali tuo pastatu naudotis, jo valdyti ir gauti iÅ¡ jo naudos, t. y. jo teisių pažeidimas.

Nepateikė įrodymų apie ieÅ¡kinyje nurodytas aplinkybes, kad ginčo pastatas perduotas ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovės IÄ® „Garažas“; įsigijo lygiomis dalimis ir pirkimo kainÄ sumokėjo lygiomis dalimis; kaip atsakovas užvaldė jam priklausančiÄ Â½ dalį pastato; kaip ieÅ¡kovas, kokiu bÅ«du valdė, naudojo, kada pradėjo naudoti ir valdyti pastatÄ ; kaip jį prižiÅ«rėjo; kokias iÅ¡laidas turėjo; kaip atsakovas ir kada nuÅ¡alino ieÅ¡kovÄ nuo faktinio valdymo ir naudojimo. Nepaneigė į bylÄ atsakovų pateiktų įrodymų, kad jis IÄ® „Garažas“ dirbo direktoriaus pavaduotoju, neneigė, kad ant dokumentų, pateiktų į bylÄ , yra jo paraÅ¡ai.

Bylos nagrinėjimo metu neatsakė į klausimÄ , kodėl UAB „Viremida“, kurios 50 proc. akcijų priklausė ieÅ¡kovui, naudojosi pastatu nuomos sutarčių pagrindu, t. y. pastato patalpas valdė nuomos teise, kur nuomotojas yra UAB „Ūkas“, mokėdamas už savo daiktÄ svetimus pinigus. Kad ieÅ¡kovas pastato nevaldė nuosavybės teise, patvirtina ieÅ¡kovo 2011-12-15 pareiÅ¡kimas, kuriame nurodyta, kad pastate Å«kinę veiklÄ vykdo K. M. bei su juo susijusios įmonės ir asmenys. Å iuo pareiÅ¡kimu ieÅ¡kovas skundė K.

M., kad jis vykdo neteisėtÄ veiklÄ , o jis to nenori daryti ir neneÅ¡ už tai atsakomybės. Kodėl ieÅ¡kovas bÅ«damas savininku nesikreipė tiek metų dėl M. neteisėtos veiklos. 2011-08-15 protokole-pareiÅ¡kime ieÅ¡kovas nurodė, kad pinigų už pastato nuomÄ niekada negaudavo, visus pinigus paimdavo K. M.. IeÅ¡kovas dėl pinigų už nuomÄ , pretenzijų K. M. niekada nereiÅ¡kė – tai patvirtina faktÄ , kad jokios naudos iÅ¡ pastato ieÅ¡kovas niekada negaudavo. VisÄ naudÄ , visus pinigus, gaunamus už pastato nuomÄ , gaudavo tik atsakovas K.

M., bet ieÅ¡kovas pretenzijų dėl to nereiÅ¡kė. Vadinasi, ieÅ¡kovas nuo 1992 metų lapkričio turėjo žinoti, žinojo, kad jo teisės yra pažeistos, nes nevaldė pastato kaip savininkas nuo 1992 m. lapkričio, negavo iÅ¡ jo duodamos naudos. Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, ieÅ¡kovo asmenines savybes (amžių, iÅ¡silavinimÄ ), taip pat tai, kad tuo metu ieÅ¡kovas buvo stambios įmonės bendraturtis (verslininkas), turėjo suprasti, kad jo teisė pažeista nuo pat perdavimo–priėmimo akto pasiraÅ¡ymo dienos.

IeÅ¡kovas pasirašė aktÄ ir kai manė, kad kartu su K. M. nupirko pastatÄ lygiomis dalimis, turėjo reikalauti perduoti dalį pastato jo žinion bei gauti iÅ¡ pastato naudÄ . K. M. ieÅ¡kojo bÅ«dų, kaip įteisinti pastatÄ kaip nekilnojamÄ jį objektÄ . IeÅ¡kovas pasiÅ«lė padėti įteisinti pastatÄ , nes tvirtino, kad turi pažįstamÄ VÄ® Registrų centre, siÅ«lė finansinę paramÄ (pastato renovacijai) su sÄ lyga, kad bus perleista pusė pastato po to, kai įsiteisins pastatÄ . Bandymai įteisinti pastatÄ jo siÅ«lomais bÅ«dais nepavyko.

K. M. pamatęs nesÄ Å¾iningus ieÅ¡kovo veiksmus nutraukė susitarimÄ su ieÅ¡kovu dėl pastato įteisinimo. Klaipėdos apygardos administracinėje byloje 2011-06-17 sprendimu teismas pasisakė dėl administracinių aktų pagrįstumo, skundo netenkino. Byloje Nr. 1-298-342/2011 nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl ginčo pastato, kas naudojo, kas mokėjo ir pan. Todėl Å¡ioje byloje priimtas sprendimas neturi prejudicinės galios. Be to, Å¡is sprendimas nesukÅ«rė jokių teisių į pastatÄ , todėl nėra pagrindo teigti, kad nuo 2011-03-30 prasideda ieÅ¡kinio senaties terminas dėl nuosavybės teisės pažeidimo, nes iki tol nebuvo jokių ginčų dėl daiktinių teisių.

IeÅ¡kovas nereiÅ¡kė jokių pretenzijų. Apdairiai ir rÅ«pestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo bÅ«damas savininku pasidomėtų nuosavybe, netoleruotų, kad ja naudojasi, valdo, disponuoja kiti ir gauna iÅ¡ jos naudÄ . IÄ® „Garažas“ nutraukus veiklÄ , jei, kaip nurodė ieÅ¡kovas, vykdė veiklÄ kartu su K. M., (įrodymų nepateikė) protingai savo teisėmis besinaudojantis žmogus bÅ«tų reikalavęs pasidalyti pastatÄ ir jį pats nuomoti, bet ne nuomotis iÅ¡ UAB „Ūkas“ įmonei, kurios akcininku bei vienu iÅ¡ vadovų buvo pats ieÅ¡kovas.

IeÅ¡kovas ginčo pastato nevaldė, juo savo nuožiÅ«ra nesinaudojo, nesudarinėjo nuomos sutarčių dėl pastato nuomos, negavo jokių pajamų už pastato naudojimÄ bei juo nesirÅ«pino kaip savininkas daugiau nei 18 metų (iki 2011-03-30). Dėl nuosavybės teisės į daiktÄ pripažinimo. Apeliantai skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieÅ¡kinį. IeÅ¡kovas neįrodė, kad ieÅ¡kinys yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas neįvertino 1992-10-20 Lėbartų valstybinio Å«kio laikinosios administracijos vadovo S. S. įsakymo Nr. 19 dėl nuraÅ¡ytų kiaulidžių pardavimo nugriovimui (t. 3, b. l. 124).

Neįvertino ginčo objekto nuomos sutarties iki 1992 m. lapkričio priėmimo–perdavimo akto. Padarė nepagrįstas iÅ¡vadas dėl 1992 m. lapkričio mėn. priėmimo–perdavimo akto turinio. Nepagrįstai rėmėsi liudytojos D. R. paaiÅ¡kinimais, kurie buvo Å¡aliÅ¡ki. Padarė nepagrįsta iÅ¡vadÄ , jog kasos pajamų orderyje nurodytu metu, t. y. 1992-11-27, Lėbartų valstybinis Å«kis buvo iÅ¡registruotas iÅ¡ Juridinių asmenų registro, todėl pinigų gauti už ginčo objektÄ negalėjo.

Nepagrįstai konstatavo ir tai, kad Lėbartų valstybinis Å«kis buvo reorganizuotas į penkias bendroves, kad pagal 1992-10-20 įsakymÄ Nr. 19 ginčo objektas buvo perduotas nusigriovimui, todėl ŽŪB „Dovilai“ negalėjo bÅ«ti perduotas, kaip teigia atsakovai, pagal perdavimo-priėmimo aktÄ , kad UAB „JagneÅ¡kienė ir partneriai“ auditorės N. J. iÅ¡vada patvirtina, jog atsakovo pateiktas raÅ¡ytinis įrodymas 1992-11-27 kasos pajamų orderis Nr. 204268 negali bÅ«ti laikomas patikimu įrodymu, patvirtinančiu, kad atsakovas K.

M. vienas sumokėjo už ginčo objektÄ Lėbartų valstybiniam Å«kiui. Teismas be jokio pagrindo siekė nustatyti, kas ir kokia pinigų suma sumokėjo už ginčo objektÄ 1992 metų lapkritį, bei tai, kad ginčo objektas buvo perduotas. Teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad ginčo objekto savininkai buvo du: ieÅ¡kovas ir atsakovas, jie ginčo objektÄ Ä¯sigijo po ½ dalį. IeÅ¡kovo ir atsakovo K. M. teikti procesiniai dokumentai VÄ® Registrų centro Klaipėdos filialui dėl pastato, adresu (duomenys neskelbtini), įteisinimo po ½ dalį, kyla ne iÅ¡ perdavimo–priėmimo akto, bet iÅ¡ susitarimų, padarytų dėl pastato įteisinimo.

Ginčo objekto nuomininkai (tretieji asmenys) patvirtino, kad patalpų nuomos reikalus derino su K. M., ieÅ¡kovo nematė. Dėl to teismui spręsti, kokia ginčo objekto santykio dalis priklauso ieÅ¡kovui, kokia atsakovui, nebuvo jokio teisinio pagrindo.IeÅ¡kovas atsiliepime į apeliacinį skundÄ nurodė, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Prašė palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-30 sprendimÄ nepakeistÄ , naujų įrodymų nepridėti. Nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka.

Dėl ieÅ¡kinio senaties taikymo. Nurodė, kad reikÅ¡ti ieÅ¡kinį ieÅ¡kovui anksčiau nebuvo bÅ«tinybės, nes K. M. (iki 1996 m. kaip IÄ® „Garažas“ savininkas, nuo 1996 m. – kaip fizinis asmuo) pripažino ieÅ¡kovÄ kaip pastato bendraturtį, ginčų tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo K. M. dėl pastato daiktinių teisių nebuvo iki 2011 metų. Visus atsakovų argumentus dėl ieÅ¡kinio senaties taikymo paneigia toliau pateikti įrodymai. 1992-11-30 perdavimo–priėmimo aktas, kuriuo ginčo pastatas perduotas IÄ® „Garažas“ ir H.

V.. 2009-12-07 ieÅ¡kovo ir K. M. ranka raÅ¡yti trijų minučių skirtumu priimti praÅ¡ymai VÄ® Registrų centrui, kuriais jie praÅ¡o įregistruoti ginčo statinį Nekilnojamojo turto registre, pateikdami tÄ pačiÄ ginčo kadastro bylÄ . 2009-12-07 VÄ® Registrų centro Klaipėdos filialo sprendimai, adresuoti ieÅ¡kovui ir K. M.. 2010-02-20 VÄ® Registrų centro Klaipėdos filialo sÄ skaitos apmokėti iÅ¡raÅ¡ytos ieÅ¡kovui ir atsakovui trijų minučių skirtumu. 2010-02-24 VÄ® Registrų centro Klaipėdos filialo identiÅ¡ko turinio raÅ¡tai ieÅ¡kovui ir K.

M. susiję su pastato kadastrinės bylos trÅ«kumais. 2010-08-09 sutartys dėl teisinės pagalbos, sudarytos tarp ieÅ¡kovo ir advokatės R. Č., bei atsakovo K. M. ir advokatės R. Č., kuriuo advokatei ieÅ¡kovas ir K. M. pavedė atstovauti jų interesams sprendžiant ginčus su VÄ® Registrų centru dėl daiktinių teisių į ginčo pastatÄ . K. M. pasiraÅ¡ytas 2010-12-14 praÅ¡ymas VÄ® Registrų centrui praÅ¡ant įregistruoti ½ dalį pastato 3P1p nuosavybės teise, paduotas tÄ pačiÄ dienÄ penkių minučių skirtumu, kartu su H.

V. analogiÅ¡ko turinio praÅ¡ymu. 2010-12-14 VÄ® Registrų centro Klaipėdos filialo identiÅ¡ko turinio sprendimai adresuoti ieÅ¡kovui ir atsakovui. 2010-12-19 VÄ® Registrų centro Klaipėdos filialo identiÅ¡ko turinio sprendimai adresuoti ieÅ¡kovui ir K. M., jais atsisakoma įregistruoti ieÅ¡kovo ir atsakovo K. M. nuosavybės teises į ½ dalį ginčo pastato. Pažymėjo, jei VÄ® Registrų centras tuo metų bÅ«tų tenkinęs ieÅ¡kovo ir K. M. praÅ¡ymus, ginčo pastatas jau bÅ«tų įraÅ¡ytas į Nekilnojamojo turto registrÄ ir turėtų du teisėtus bendraturčius, ir Å¡ios bylos iÅ¡ viso nebÅ«tų.

Centrinio registratoriaus 2011-02-10 sprendimas, iÅ¡ kurio turinio matyti, kad K. M. nesutiko ir skundė VÄ® Registrų centro Klaipėdos filialo sprendimÄ , kuriuo atsisakyta įregistruoti jo ir H. V. nuosavybės teises į ginčo pastatÄ po ½ dalį. 2011-09-15 ieÅ¡kovo protokolas – pareiÅ¡kimas, duotas Klaipėdos AVPK NTB ENTS tyrėjai, kur nurodoma, kad ginčai su atsakovu prasidėjo tik nuo 2011 m. Teismo posėdžio metu ieÅ¡kovo duoti parodymai, jog nusipirkta ferma buvo apleista, reikėjo daug tvarkyti, 80–90 procentų buvo įdėta jo (ieÅ¡kovo) darbo ir lėšų, kad viskÄ iki konflikto sprendė dviese su K.

M., kad ieÅ¡kovas remontavo pastatÄ , teikė reikalingÄ remontui technikÄ , o                           K. M. tik fiziÅ¡kai buvo pastato teritorijoje, abiejų savininkų bendru sutarimu rinko pinigus iÅ¡ nuomininkų, tvarkė dokumentacijÄ . Liudytojos D. R. parodymai, kad ji žino, jog pastatas buvo parduotas dviem asmenims, ieÅ¡kovui ir kitam asmeniui, kuris galėjo bÅ«ti K. M.. Gretimo pastato savininko J. K. parodymai, kad ieÅ¡kovas ir K. M. buvo nuolatiniai savininkai, Å¡eimininkavo nuo pat pradžių, kartu bandė įteisinti pastatus, abu dalyvavo ruoÅ¡iant medžiagÄ dėl įteisinimo, jie abu buvo kartu, nei iÅ¡ Å¡io, nei iÅ¡ to tarp jų kilo konfliktas, kuris sutrukdė įteisinimÄ .

„Akropolyje“ jis bandęs juos suvesti dialogui, kad šie taikiai pasidalytų pastatu, nes konfliktas trukdė kitų pastatų įteisinimo procesui. Sprendžiant bendrus klausimus dalyvaudavo tiek ieškovas, tiek atsakovas. Gretimo pastato savininko S. A. parodymai, kad buvo du ginčo pastato savininkai, jie visada buvo du šeimininkai, visada dalyvaudavo kartu. H. V. prisidėjo prie bendros teritorijos tvarkymo, susirinkimuose dėl bendros teritorijos reikalų tvarkymo visada dalyvaudavo abu. Gretimo pastato savininko A.

M. parodymai, kad jis nupirko pastatÄ prieÅ¡ 19 metų ir sužinojo, kad gretimai esančio pastato savininkai yra du – H. ir K., susirinkimuose dėl pastatų įteisinimo dalyvavo H. ir K. Su H. V. A. M. sudarė teritorijos panaudos sutartį, nes norėjo pasidalyti tarp pastatų esantį kiemÄ , ir H. V. po to atitvėrė teritorijÄ . Pastatų savininkų susirinkimai vykdavo pakankamai dažnai, juose dalyvavo ieÅ¡kovas ir K. M.. Å ie ir kiti įrodymai patvirtina, kad tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo K. M. iki 2011 metų nebuvo ginčų.

K. M. persigalvojo tada, kai Klaipėdos apygardos administraciniam teismui reikėjo skųsti VÄ® Registrų centro centrinio registratoriaus sprendimÄ â€“ jis prie bendro viso komplekso savininkų skundo neprisidėjo ir iÅ¡reiÅ¡kė pozicijÄ , kad yra vienintelis ginčo pastato savininkas. K. M. atsiliepimo administracinėje byloje Nr. I-298-342/2011 pateikimo data – 2011-03-30 – laikytina ieÅ¡kinio senaties termino pradžia, nes tada ieÅ¡kovas sužinojo apie savo teisių pažeidimÄ Ne ginčo pastato pirkimas 1992 m. pažeidė ieÅ¡kovo teises, o atsakovo nesÄ Å¾iningi veiksmai, todėl ieÅ¡kinio senaties eiga negali prasidėti nuo 1992 metų.

IeÅ¡kinio senaties terminas prasidėjo po 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d., taikytinas dabartiniame kodekse 1.125 str. 1 d. nustatytas 10 metų ieÅ¡kinio senaties terminas. Nurodė ir tai, kad ieÅ¡kovas bylos nagrinėjimo metu paaiÅ¡kino, kad buvo UAB „Viremida“ 50 proc. akcijų turėtojas. SÄ moningai pasiÅ«lė savo bendrovei nuomotis patalpas ginčo pastate. UAB „Viremida“ negalėjo nuomotis patalpų neturėdama jokių raÅ¡ytinių sutarčių.

UAB „Viremida“ nustatyta nuomos kaina (700 Lt) buvo akivaizdžiai mažesnė už rinkos kainÄ . IÅ¡ nuomos pinigų, ieÅ¡kovo ir K. M. sutarimu, buvo galima sumokėti pastato sargams bei iÅ¡laikyti Å¡unis. NaudÄ iÅ¡ nuomos gavo UAB „Viremida“ ir pastato savininkai. Pelningai dirbančiai statybų bendrovei 700 Lt per mėnesį nebuvo reikÅ¡minga suma. IeÅ¡kovas, bÅ«damas savininku, anksčiau nesikreipė dėl K. M. neteisėtos veiklos, nes neturėjo reikalo skųsti kitÄ pastato bendraturtį, kol nesutarimų su juo nebuvo, o visi su pastatu susiję klausimai buvo sprendžiami kartu.

Dėl nuosavybės teisės į daiktÄ pripažinimo. Nurodė, kad 2009–2010 metų dokumentai yra pagrindiniai raÅ¡ytiniai įrodymai, kuriais ieÅ¡kovas įrodinėja savo teisę į pusę ginčo pastato. Todėl atsakovams bÅ«tina sumenkinti Å¡ių dokumentų reikÅ¡mę ar suteikti jiems kitÄ kontekstÄ . Apeliaciniame skunde pradedama dėstyti apie neva ieÅ¡kovo ir atsakovo sudarytÄ susitarimÄ , neva jei pavyks įteisinti pastatÄ , tai už pagalbÄ K. M. atsilygins ieÅ¡kovui puse pastato. Å i pozicija buvo suformuluota tik po skundžiamo sprendimo priėmimo, joks susitarimas nebuvo minimas ankstesniuose K.

M. dokumentuose. Atsakovai suprato nepaneigę ieÅ¡kovo raÅ¡ytinių įrodymų, susijusių su pastato įteisinimo veiksmais 2009–2011 m., svarbos. Prašė apeliacinės instancijos teismo atitinkamai tai vertinti. Pažymėjo, kad K. M. duodamas parodymus teigė, jog nesuprato, kad H. V. nori kartu įteisinti pastatÄ , suprato, kad jis padeda. Apie susitarimÄ atsakovas teismo posėdžio metu nekalbėjo visiÅ¡kai. K. M. teigė, kad pasiraÅ¡inėjo visus dokumentus VÄ® Registrų centre jų neskaitęs, dėl to buvo suklaidintas, o vėliau pamatęs, kad H.

V. pretenduoja į pusę pastato, nebeprisidėjo prie skundo Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, nutraukė sutartį su advokate. Tačiau Å¡ie K. M. paaiÅ¡kinimai iÅ¡ esmės paneigia tariamo susitarimo egzistavimÄ . Jokio atsakovo minimo susitarimo nebuvo, nes ieÅ¡kovas su atsakovu kaip kad buvo pirkę pastatÄ bendrai, taip ir nutarė bendrai įteisinti abiejų vardu. K. M., kaip asmuo ir kaip UAB „Ūkas“ atstovas, laikui bėgant susirinko nemažai dokumentų, patvirtinančių pastato valdymÄ , ir tik tada nesÄ Å¾iningai nutarė paÅ¡alinti H.

V. iš pastato savininkų. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad tokie įrodymai kaip sutartys dėl telefono linijos, komunalinių paslaugų teikimo, nuomos sutartys nepatvirtina ginčo objekto įsigijimo dalių santykio. Tokių sandorių buvimas negali patvirtinti nuosavybės teisės turėjimo, nes visus nurodytus sandorius turi teisę sudarinėti ir pastato savininkas, ir jo valdytojas. Be to, tai patvirtina ieškovo teiginį, kad ieškovo ir atsakovo bendru sutarimu visi dokumentų tvarkymo reikalai buvo atiduoti K.

M., kuris fiziÅ¡kai bÅ«davo ginčo pastate, taip pat K. M. turėjo įmonę, per kuriÄ buvo galima įforminti įvairius buitinius sandorius. Tiek ieÅ¡kovas, tiek atsakovas, tiek apklausti liudytojai vienbalsiai pripažino, kad ieÅ¡kovo ir atsakovo tarpusavio santykiai iki konflikto buvo geri, ieÅ¡kovas iÅ¡ties pasitikėjo daugiau nei dvideÅ¡imt metų pažįstamu žmogumi, todėl nesitikėjo iÅ¡ atsakovo to, kad Å¡is nutars nuÅ¡alinti jį nuo pastato turėjimo. Pagrindinis įrodymas, patvirtinantis ginčo pastato įsigijimÄ , yra 1992-11-30 perdavimo–priėmimo aktas, kuris įrodo, jog pastatas buvo perduotas dviem asmenims, o ne IÄ® „Garažas“, atstovaujamai dviejų asmenų.

Oficialiais raÅ¡ytiniais įrodymais buvo paneigta, neva ieÅ¡kovas apskritai dirbo IÄ® „Garažas“. IeÅ¡kovui pagal apibrėžtas bylos ribas užteko įrodyti tik tai, kad jis buvo pastato įgijėjas ir to pastato niekada, niekam neperleido, dėl to iÅ¡ viso nebuvo ginčo. Tai, kad ieÅ¡kovas neturi raÅ¡ytinių buitinio pobÅ«džio sandorių dėl ginčo objekto naudojimo, nepaneigia jo nuosavybės teisės. Nuosavybės teisė nėra vien valdymo teisė. 1992-10-20 įsakymas, kuriuo Lėbartų valstybinis Å«kis nutarė parduoti ginčo pastatÄ tik IÄ® „Garažas“, nėra laikytinas oficialiuoju raÅ¡ytiniu įrodymu LR CPK 197 str. 2 d. prasme, nes jis nėra priimtas valstybės ar savivaldybės institucijos ar patvirtintas kitų valstybės įgaliotų asmenų.

Faktas, kad tai yra valstybės įmonės – Lėbartų valstybinio Å«kio – vidaus dokumentas, nesuteikia jam pranaÅ¡umo prieÅ¡ kitus byloje esančius įrodymus. 1992-10-20 įsakymas buvo suraÅ¡ytas daugiau nei mėnesį prieÅ¡ pastato pirkimÄ . Todėl svarbesnis yra vėlesnis datos dokumentas, kuriame nurodytas ne vienas, o du pirkėjai. FaktiÅ¡kai taip galėjo atsitikti todėl, kad ginčo pastato nuomininku iki 1992-11-30 teisiÅ¡kai buvo IÄ® „Garažas“, o faktiÅ¡kai ir H. V., ir IÄ® „Garažas“ (to neneigė ir atsakovas K.

M.). Todėl 1992-10-20 įsakyme bÅ«simu pastato pirkėju galėjo bÅ«ti įvardytas tik nuomininkas – IÄ® „Garažas“ Nei ieÅ¡kovas, nei atsakovas nebuvo supažindintas su Å¡iuo dokumentu jo priėmimo metu, tad negalėjo iÅ¡reikÅ¡ti pretenzijų dėl įsakymo turinio. Tačiau ieÅ¡kovui ir atsakovui iÅ¡reiÅ¡kus valiÄ pirkti pastatÄ perpus buvo sudarytas bÅ«tent nurodyto turinio 1992-11-30 aktas su dviem pirkėjais. Nurodė ir tai, kad ieÅ¡kovo reikalavimų pagrįstumÄ patvirtina Å¡ie įrodymai: pagrindinis ieÅ¡kovo nuosavybės teisę į ginčo pastatÄ patvirtinantis įrodymas yra 1992-11-30 perdavimo–priėmimo aktas, kuriuo Lėbartų valstybinis Å«kis perdavė ieÅ¡kovui ir K.

M. IÄ® „Garažas“ nuraÅ¡ytÄ kiaulidės pastatÄ Nr. 3 nusigriovimui, t. y. kaip statybines medžiagas (kilnojamÄ jį daiktÄ ). Ginčo pastatas buvo perduotas dviem asmenims – ieÅ¡kovui kaip fiziniam asmeniui ir K. M. IÄ®. Akto apačioje, kaip priimančioji pusė, pasirašė du asmenys – ieÅ¡kovas (kaip fizinis asmuo) ir atsakovas K. M. (kaip IÄ® „Garažas“ direktorius). Pastato nugriauti ieÅ¡kovas ir atsakovas neketino, nes planavo ir toliau jame vykdyti veiklÄ . IeÅ¡kovas iÅ¡ savo asmeninių lėšų tvarkė ginčo pastatÄ , atliko jo rekonstrukcijos darbus, kadangi nupirktos fermos buvo apleistos ir pritaikytos ne Å«kinei veiklai, o tiesioginei paskirčiai – kiaulidėms.

Todėl ieÅ¡kovas ėmėsi rekonstrukcijos darbų – gardų griovimo, grindų betonavimo, asfaltavimo, pertvarų mÅ«rijimo, stogo remonto, kiemo dangos sutvarkymo (iÅ¡piltas žvyro skaldos pagrindas), privažiavimo kelio betonavimo. K. M. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių pastato pertvarkymo darbų organizavimÄ /finansavimÄ , kadangi Å¡ie darbai buvo atlikti daugiausia ieÅ¡kovo lėšomis. IeÅ¡kovas pastatÄ aprÅ«pindavo kuru žiemai, kadangi dirbdamas statybinėje įmonėje gaudavo nebereikalingos medienos.

TÄ patvirtino ir apklausti liudytojai. 2009 metais H. V. ir K. M. kartu su Å¡alia esančių buvusių fermų savininkais nutarė pradėti pastatų įteisinimo procesÄ . H. V. su K. M. pasirÅ«pino sudaryti Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylÄ , kreipėsi į teisines paslaugas teikiančiÄ Ä¯monę UAB „ProkÅ«ros centras“, kuri turėjo parengti dokumentus dėl pastatų, tarp jų ir ginčo pastato įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Už Å¡ias teisines paslaugas ieÅ¡kovas sumokėjo UAB „ProkÅ«ros centras“ tris tÅ«kstančius litų. 2009-12-14 VÄ® Registrų centro Klaipėdos filialas priėmė analogiÅ¡ko turinio sprendimus, adresuotus ieÅ¡kovui ir K.

M., kuriais atsisakė įraÅ¡yti ginčo pastato kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrÄ . IÅ¡ Å¡ių sprendimų turinio matyti, kad ieÅ¡kovas ir K. M. kartu, tÄ pačiÄ dienÄ â€“ 2009-12-07 – kreipėsi į VÄ® Registrų centro Klaipėdos filialÄ su praÅ¡ymu įregistruoti jiems neoficialiai priklausantį ginčo pastatÄ . 2010-02-20 tiek ieÅ¡kovas, tiek K. M. kartu vėl kreipėsi į VÄ® Registrų centro Klaipėdos filialÄ , praÅ¡ydami atlikti ginčo pastato kadastro bylos iÅ¡ankstinę patikrÄ .

Po kelių dienų VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas pateikė ieškovui ir K. M. analogiškus atsakymus, jog dėl tam tikrų priežasčių neįmanoma suderinti kadastro duomenų bylos. Supratę, kad pastatų įteisinimo procesas yra sudėtingas, ieškovas, K. M. bei kiti šalia esančių buvusių fermų savininkai kreipėsi teisinės pagalbos į advokatę R. Č.. 2010-08-09 advokatė R. Č. sudarė sutartis dėl teisinių paslaugų teikimo tiek su ieškovu, tiek su atsakovu K.

M.. Tiek ieÅ¡kovas, tiek atsakovas K. M. pavedė advokatei atstovauti jų interesams sprendžiant teisinius ginčus dėl daiktinių teisių į ginčo pastatÄ . Vėliau advokatė R. Č. į Klaipėdos apygardos administracinio teismo bylÄ Nr. 1-298-342/2011 pateikė raÅ¡ytinius paaiÅ¡kinimus, kuriuose nurodė, kad nuo pat pirmųjų susitikimų su klientais advokatei buvo tvirtinama, kad              K. M. ir H. V. priklauso po ½ dalį pastato Nr. 3 (1198,16 m2 ploto), plane pažymėto 3P1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2010-12-14 ieÅ¡kovas ir K.

M. vėl kartu atvyko į VÄ® Registrų centro Klaipėda filialÄ ir užpildė praÅ¡ymus įregistruoti pastatÄ 3P1p bei nuosavybės teises į jo ½ dalį. PraÅ¡ymai Registrų centre buvo priimti 5 min. skirtumu. Atsakovas K. M. pasirašė po praÅ¡ymu įregistruoti ½ dalį ginčo pastato. TÄ pačiÄ dienÄ VÄ® Registrų centro Klaipėdos filialas pateikė ieÅ¡kovui ir atsakovui K. M. analogiÅ¡ko turinio sprendimus, kuriais atsisakoma tenkinti pareiÅ¡kėjų praÅ¡ymÄ Ä¯registruoti ginčo pastato kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrÄ . 2010-12-29 VÄ® Registrų centro Klaipėdos filialas priėmė analogiÅ¡ko turinio sprendimus, adresuotus ieÅ¡kovui ir atsakovui K.

M., jais atsisakė įregistruoti tiek H. V., tiek K. M. nuosavybės teises į ½ dalį ginčo pastato. Šį sprendimÄ H. V. ir K. M. skundė Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai, skundÄ pasirašė patys pareiÅ¡kėjai, tarp jų ir K. M.. Klaipėdos apygardos administracinis teismas                      2011-06-17 priėmė sprendimÄ administracinėje byloje Nr. 1-298 -342/2011, jame konstatavo, jog ginčo pastatas buvo perduotas H. V. ir trečiajam asmeniui IÄ® „Garažas“, atstovaujamai K.

M.. K. M. Å¡io sprendimo neskundė. Å iuo sprendimu nustatyta aplinkybė laikytina prejudiciniu faktu ir nagrinėjamoje byloje, kadangi priimdamas sprendimÄ administracinis teismas vertino ir K. M. atsiliepimÄ , kuriuo Å¡is teigė esÄ s vienintelis ginčo savininkas. Liudytojų S. A., J. K. paaiÅ¡kinimai, kad ginčo objekto savininkai buvo du: H. V. ir K. M.. Liudytojos D. R. paaiÅ¡kinimai, kad ginčo objektÄ Ä¯sigijo ieÅ¡kovas ir atsakovas. V. B. – buvusio ginčo objekto nuomininko – atsiliepimas Klaipėdos miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-5152-793/2013.

Jame nurodė, kad ieÅ¡kovÄ ir K. M. pažįsta seniai, maždaug 1996–1998 metais tarp H. V. ir K. M. nebuvo jokių ginčų, visiems buvo žinoma, kad pastatÄ valdo abu savininkai. V. B. nurodė, kad 2012 m. atidavęs raktus nuo patalpos ginčo pastate ne K. M., o H. V., kadangi per jį buvo sudaryta nuomos sutartis. IeÅ¡kovo bylos nagrinėjimo metu pateikti paaiÅ¡kinimai, kad visus su dokumentų tvarkymu susijusius reikalus buvo perdavęs ginčo pastato bendraturčiui K. M.. Todėl atsakovai pateikė teismui daugiau su ginčo pastato naudojimu susijusių dokumentų.

Tačiau ieÅ¡kovas yra iÅ¡saugojęs ir pateikęs bylon 2000-09-27 teritorijos panaudos sutartį, sudarytÄ tarp ieÅ¡kovo ir Å¡alia esančio pastato savininko A. M.. Å ios sutarties 1.2 punktu ieÅ¡kovas įsipareigojo atitverti savo lėšomis likusiÄ teritorijos dalį, o 1.4 punktu – atlikti teritorijos iÅ¡planiravimÄ ir žvyro pagrindo įrengimÄ . Kad ginčo pastato teritorijÄ tvora aptvėrė bÅ«tent ieÅ¡kovas, pripažįsta ir atsakovai, ir A. M.. IeÅ¡kovo darbo knygelė ir VSDFV duomenys patikimai įrodo, kad ieÅ¡kovas niekada nedirbo atsakovo IÄ® „Garažas“. 1991–1994 metais ieÅ¡kovas visu etatu dirbo (duomenys neskelbtini) (vėliau pervadinta (duomenys neskelbtini), R.

G. projektavimo firmoje ir R. B. privačioje firmoje. Darbo knygelė buvo pagrindinis darbininko ar tarnautojo darbinės veikos dokumentas (tuo metu galiojusio Darbo kodekso 31 str.). Todėl nepagrįstas atsakovų argumentas, kad neva antraeilininkams nebuvo bÅ«tina įforminti įraÅ¡Ä darbo knygelėje. Atsakovai teigė, kad jų pateikti dokumentai liudija, kad ieÅ¡kovas IÄ® „Garažas“ dirbo tinkamai neįformintas, t. y. pateikti įvairÅ«s ieÅ¡kovo pasiraÅ¡yti dokumentai, susiję su IÄ® „Garažas“.                  1991-01-04 nuomos sutartį IÄ® „Garažas“ vardu ieÅ¡kovas pasirašė K.

M. praÅ¡ymu, nes Å¡is buvo iÅ¡vykęs ir pats pasiraÅ¡yti sutarties negalėjo. IeÅ¡kovas su atsakovu K. M. palaikė gerus tarpusavio santykius (tai pripažino visos bylos Å¡alys), todėl neatsisakė padėti ir Å¡iuo atveju. BÅ«tent todėl ieÅ¡kovas ir atsakovas K. M. vėliau 1991 metais įformino dar kelis dokumentus apie neva darbinę ieÅ¡kovo veikÄ IÄ® „Garažas“. 1994 m. ieÅ¡kovas kaip fizinis asmuo norėjo atlikti statybinių darbų UAB „Baltijos automobilių technika“, tačiau privalėjo sudaryti raÅ¡ytinę sutartį, todėl paprašė savo įmonę turinčio K.

M., kad statybos rangos sutartis bÅ«tų įforminta per jo individualiÄ Ä¯monę „Garažas“ Nuo 1993-07-01 visi darbo santykiai buvo fiksuojami VSDFV kompiuterinėje duomenų bazėje, o „Sodros“ duomenyse nei 1993 m., nei 1994 m. nėra užfiksuotas ieÅ¡kovo darbas IÄ® „Garažas“. Tai paneigia bet kokius atsakovų teiginius apie ieÅ¡kovo darbinę veiklÄ Å¡ioje įmonėje 1991–1994 metais. IeÅ¡kovas, pasitikėdamas atsakovu K. M. ir su Å¡io sutikimu, atskirais atvejais pasinaudojo jo individualios įmonės vardu.

Atsakovai teigia, kad K. M. sumokėjo ŽŪB „Dovilai“ visÄ kainÄ už perkamÄ pastatÄ â€“ 189 000 talonų, kadangi turi kasos pajamų orderio Nr. 204268 Å¡aknelę. Å is jo teiginys nepagrįstas. Auditorė N. J. pateikė iÅ¡vadÄ , kurioje nurodė, kad pateiktas kasos pajamų orderis Nr. 204268 neatitinka 1992-06-18 Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 ir 11 straipsnių ir negali bÅ«ti laikomas tinkamu įrodymu apie 189 000 talonų sumokėjimÄ . Å is dokumentas turi aibę trÅ«kumų.

Nesutampa suma skaičiais (189 000) ir suma žodžiais (189). Pinigai priimti iš „M. K.“, ne iš pirkėjo IĮ „Garažas“, nors kituose orderiuose nurodoma tik IĮ „Garažas“. Nėra vyriausiojo buhalterio parašo. Paskirtis – už statybines medžiagas. Kai tuo tarpu tiek ieškovas, tiek liudytoja D. R. patvirtino, kad pirma ginčo pastatas buvo parduotas kaip nekilnojamasis daiktas, o tik vėliau, po pinigų sumokėjimo, liepta aktus perrašyti, traktuojant pastatus kaip statybines medžiagas.

Kasos pajamų orderis yra iÅ¡raÅ¡ytas ne pardavėjo – Lėbartų valstybinio Å«kio, o visai kitos bendrovė – ŽŪB „Dovilai“. ŽŪB „Dovilai“ nepardavė ginčo pastato, todėl negalėjo priimti ir pinigų už jį. Visi atsakovų argumentai apie neva ŽŪB „Dovilai“ ir Lėbartų valstybinio Å«kio tarpusavio ryšį, tarpusavio sÄ sajas, yra neįrodyti ir nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lėbartų valstybinis Å«kis tikrai negalėjo perduoti ginčo pastato žemės Å«kio bendrovei „Dovilai“, nes Å¡is pastatas jau buvo skirtas pardavimui tretiesiems asmenims.

Trečiųjų asmenų baimė dėl kilusio ginčo ir esamų nuomos santykių su atsakovu K. M. sÄ lygojo trečiųjų asmenų nepritarimÄ ieÅ¡kiniui neturint tam pagrįstų argumentų. Tretieji asmenys D. D., V. S., F. I., R. V., A. Å ., A. A., A. R., A. R. atsiliepime į apeliacinį skundÄ nurodė, kad pritaria apeliantams. Prašė patenkinti apeliacinį skundÄ , panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-30 sprendimÄ . Taikyti ieÅ¡kinio senatį. BylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Priteisti tretiesiems asmenims bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodė, kad ieÅ¡kovas dirbdamas UAB „Viremida“, kuri buvo UAB „Ūkas“ dalies pastato patalpų nuomininkė, nuomos sutarties laikotarpiu dalį pastato valdė nuomos teise, todėl jas prižiÅ«rėjo, vežė jų apÅ¡ildymui malkas ir kt., kaip kad daro tretieji asmenys. Patalpų nuoma nesukuria nuosavybės teisės į nuomojamas patalpas. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieÅ¡kovas dirbo IÄ® „Garažas“, ieÅ¡kovas pastato nevalė, nesinaudojo, nedisponavo kaip savu, todėl praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ , kuris prasidėjo 1992 metais ir baigėsi po 3 metų.

Prašė įvertinti jų atsiliepimuose iÅ¡dėstytas aplinkybes. Palaikė apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytas aplinkybes dėl ieÅ¡kinio senaties taikymo, taip pat motyvus dėl nuosavybės teisės į daiktÄ pripažinimo.Apeliacinis skundas atmestinas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (LR CPK 320 str.            1 d.). Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).Dėl žodinio bylos nagrinėjimoCPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡skyrus Å¡io Kodekso 322 str. nurodytas iÅ¡imtis.

CPK 322 str. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas bÅ«tinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundÄ arba pareiÅ¡kime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotÄ praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, tačiau Å¡is praÅ¡ymas teismui nėra privalomas.Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalykÄ , apeliacinio skundo, atsiliepimų į juos argumentus, mano, jog nenustatyta bÅ«tinybė skundus nagrinėti žodinio proceso tvarka, o raÅ¡ytinis Å¡ios bylos nagrinėjimas nepažeis Å¡alių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiÅ¡kumo principų įgyvendinimÄ .

Dėl to netenkinami byloje dalyvaujančių asmenų praÅ¡ymai nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka (CPK 185 str.). Dėl naujų įrodymųCPK 314 str. reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrÄ jÄ taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau Å¡is draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali bÅ«ti pateikiami:

1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus;

2) kai įrodymų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kyla vėliau. CPK            306 str. 3 d. reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi bÅ«ti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Apeliantai su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – LR Klaipėdos rajono valdybos žemės Å«kio skyriaus Lėbartų valstybinio Å«kio 1992-12-25 pažymÄ Dėl Klaipėdos rajono Lėbartų valstybinio Å«kio 1992 metų archyvinių dokumentų sutvarkymo (t. 4, b. l. 162);

Lietuvos archyvų generalinės direkcijos prie LR Vyriausybės Klaipėdos valstybinio archyvo 1993-03-24 aktÄ Nr.               1 (t. 4, b. l. 163–164); Asmenų, pageidaujančių įsigyti privatizavimo objektÄ pasiraÅ¡ant pajus sÄ raÅ¡Ä (Klaipėdos raj. ŽŪB „Dovilai“) (t. 4, b. l. 165); Pajų pasiraÅ¡ymo sutartį (t. 4, b. l. 166); Pageidaujančių įsigyti privatizavimo objektÄ pasiraÅ¡ant pajus grupės sutartį (Lėbartų) (t. 4, b. l. 167); Asmenų, pageidaujančių įsigyti privatizavimo objektÄ pasiraÅ¡ant pajus, sÄ raÅ¡us (t. 4, b. l. 168 –180, 183–192);

Pageidaujančių įsigyti privatizavimo objektÄ pasiraÅ¡ant pajus grupės sutartį (Å ernų) (t. 4, b. l. 181–182); Perdavimo priėmimo aktÄ (iÅ¡ Lėbartų valstybinio Å«kio ŽŪB „Lybartai“) (t. 4, b. l. 193–200; t. 5, b. l. 2); Perdavimo priėmimo aktÄ (iÅ¡ Lėbartų valstybinio Å«kio ŽŪB „Rimkai“) (t. 5, b. l. 3–6); Perdavimo priėmimo aktÄ (iÅ¡ Lėbartų valstybinio Å«kio ŽŪB „Šernai“) (t. 5, b. l. 7–11); Perdavimo priėmimo aktÄ (iÅ¡ Lėbartų valstybinio Å«kio ŽŪB „Dumpiai“) (t. 5, b. l. 12–33);

PažymÄ apie Klaipėdos rajono Lėbartų valstybinio Å«kio materialinių vertybių, piniginių lėšų bei fondų perdavimÄ Å½ÅªB „Dovilai“ (t. 5, b. l. 34). Nurodė, kad bÅ«tinybė pateikti Å¡iuos įrodymus atsirado tik iÅ¡nagrinėjus bylÄ ir teismui priėmus sprendimÄ . Atsiliepime į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas turi atsisakyti priimti naujai pateikiamus įrodymus, nes jie galėjo bÅ«ti pateikti pirmosios instancijos teismui.

Å ių įrodymų pateikimo bÅ«tinybė neiÅ¡kilo vėliau, nes pateikiamais įrodymais bandoma rasti sÄ sajų tarp Lėbartų valstybinio Å«kio ir žemės Å«kio bendrovės „Dovilai“, o Å¡is klausimas buvo iÅ¡samiai nagrinėtas pirmosios instancijos teisme. Nurodė ir tai, kad pirmasis priedas –                  1992-12-25 pažyma – patvirtina, kad Lėbartų valstybinis Å«kis (pagal ginčo pastato pirkimo ir Å«kio veiklos nutraukimo datas) turėjo ir galėjo priimti mokėjimÄ už perkamÄ pastatÄ .

Visi kiti pridedami dokumentai vargiai ar yra bent netiesiogiai susiję su ginčo dalyku, todėl jų prašė nepridėti.Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad apeliantų praÅ¡ymas dėl naujų įrodymų pridėjimo yra pagrįstas, todėl tenkintinas.Dėl ieÅ¡kinio senaties taikymoApeliantai skundu prašė taikyti ieÅ¡kinio senatį. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovas apie galimÄ jo teisių pažeidimÄ sužinojo ne 1992 m., kai Lėbartų valstybinis Å«kis pardavė nuraÅ¡ytÄ kiaulidės pastatÄ Nr. 3 kaip statybines medžiagas, tačiau 2011-03-30, kai tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo kilo ginčas dėl paminėto kiaulidės pastato Nr. 3 kaip statybinių medžiagų daiktinių teisių.

Nurodė ir tai, kad ieÅ¡kovas praleido 1964 m. CK 84 str. 1 d. nustatytÄ trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ dėl nuosavybės į daiktÄ pripažinimo. IeÅ¡kinys teisme pareikÅ¡tas tik 2012-11-11, praėjus beveik 20 metų nuo daikto įsigijimo. Å is skundo argumentas yra nepagrįstas. Ä®vertinęs raÅ¡ytinę bylos medžiagÄ , apeliantų, ieÅ¡kovo, trečiųjų asmenų nurodytas aplinkybes dėl ieÅ¡kinio senaties, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ .

IeÅ¡kovas ieÅ¡kinio senaties termino nepraleido.                  K. M. teigia, kad nuosavybės teises į ginčo objektÄ (visÄ ) jo IÄ® „Garažas“ įgijo 1992-11-30 perdavimo–priėmimo aktu. Tačiau Å¡is aktas nebuvo įregistruotas vieÅ¡ame registre, t. y. ginčo objekto nuosavybės teisės nebuvo iÅ¡vieÅ¡intos. Minėtas perdavimo – priėmimo aktas yra nagrinėjamos bylos dalykas, nes ieÅ¡kovas nuosavybes teisę į ½ ginčo objektÄ taip pat grindžia Å¡iuo aktu.

Todėl nėra pagrindo teigti, kad ieÅ¡kovas apie galimÄ jo teisių pažeidimÄ sužinojo ar turėjo sužinoti 1992 metais. Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad ieÅ¡kovas apie jo teisių pažeidimÄ sužinojo anksčiau nei 2011-03-30, kai tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo kilo ginčas dėl ginčo objekto.           2011-03-30 laikytina ieÅ¡kinio senaties termino pradžia, nes tada ieÅ¡kovas sužinojo apie savo teisių pažeidimÄ . IeÅ¡kinio senaties terminas prasidėjo po 2000 m.

CK įsigaliojimo, todėl pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d., taikytinas dabartiniame kodekse 1.125 str. 1 d. nustatytas 10 metų ieÅ¡kinio senaties terminas. Kiti byloje dalyvaujančių asmenų nurodyti argumentai dėl ieÅ¡kinio senaties taikymo iÅ¡ esmės yra susiję su ieÅ¡kinio pagrįstumu, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų iÅ¡samiau nepasisako spręsdamas apeliantų praÅ¡ymÄ dėl ieÅ¡kinio senaties taikymo.Dėl prejudicinių faktų.IeÅ¡kovas nurodė, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011-06-17 priėmė sprendimÄ administracinėje byloje Nr. 1-298 -342/2011, jame konstatavo, jog ginčo pastatas buvo perduotas H.

V. ir trečiajam asmeniui IÄ® „Garažas“, atstovaujamai K. M.. K. M. Å¡io sprendimo neskundė. Å iuo sprendimu nustatyta aplinkybė laikytina prejudiciniu faktu ir nagrinėjamoje byloje, kadangi priimdamas sprendimÄ administracinis teismas vertino ir K. M. atsiliepimÄ , kuriuo Å¡is teigė esÄ s vienintelis ginčo savininkas.Atsakovai su tuo nesutiko, nurodė, kad Klaipėdos apygardos administracinėje byloje           2011-06-17 sprendimu teismas pasisakė dėl administracinių aktų pagrįstumo, skundo netenkino.

Byloje Nr. 1-298-342/2011 nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl ginčo pastato, kas naudojo, kas mokėjo ir pan. Todėl Å¡ioje byloje priimtas sprendimas neturi prejudicinės galios. Juolab, kad Å¡is sprendimas nesukÅ«rė jokių teisių į pastatÄ .LR CPK 182 str. 2 d. nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje (...) byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, iÅ¡skyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims.

Prejudicinių faktų taisyklės taikymui reikÅ¡minga ne tik tai, kad sprendimas įsiteisėjęs, priimtas byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, bet ir tai, jog pirmesnėje byloje nustatyti faktai buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis. IÅ¡ Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011-06-17 sprendimo (administracinė byla Nr. 1-298-342/2011; t. 1, b. l. 20–27) nustatyta, kad Å¡ios bylos nagrinėjimo dalykas buvo kilęs ginčas dėl atsakovo VÄ® Registrų centro Klaipėdos filialo atsisakymo įraÅ¡yti į Nekilnojamojo turto kadastrÄ pareiÅ¡kėjų H.

V., L. D., UAB „Galaka“, S. A., A. M. prašomų įregistruoti objektų kadastro duomenis bei atsisakymo įregistruoti nekilnojamųjų daiktų teises (pareiškėjų nuosavybės teises į šiuos nekilnojamuosius daiktus) pagrįstumo ir teisėtumo. Administracinės bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis nebuvo dėl ginčo pastato įsigijimo teisėtumo, todėl nėra pagrindo teigti, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011-06-17 sprendimu yra nustatyta aplinkybė, laikytina prejudiciniu faktu.

Å ie ieÅ¡kovo argumentai kaip nepagrįsti atmestini.Dėl nuosavybės teisės į daiktÄ pripažinimoApeliantai skunde nurodė, kad 1992-10-20 Lėbartų valstybinio Å«kio laikinosios administracijos vadovo S. S. įsakymu Nr. 19 dėl nuraÅ¡ytų kiaulidžių pardavimo nugriovimui nurodyta pastatus (tarp jų ir ginčo objektÄ ) parduoti nuomininkams, kurie daug metų nuomojosi pastatus bei patys savo jėgomis bei iÅ¡laidomis jas atsiremontavo. Ginčo pastato nuomininku iki jo pardavimo buvo IÄ® „Garažas“.

Å iame įsakyme tarp pirkėjų nėra nurodytas ieÅ¡kovas, todėl ieÅ¡kovas nėra ginčo objekto pirkėjas. Å i apeliantų iÅ¡vada yra nepagrįsta. Minėtas įsakymas nėra pirkimo–pardavimo sutartis (nagrinėjamu atveju priėmimo–perdavimo aktas), t. y. dokumentas, kuriuo buvo perduotos nuosavybės teisės į ginčo objektÄ , todėl nėra pakankamas pagrindas iÅ¡ Å¡io įsakymo daryti iÅ¡vadÄ , kas buvo ginčo objekto pirkėjas. Juolab, kad 1992-10-20 įsakymas buvo suraÅ¡ytas anksčiau (ne tÄ pačiÄ dienÄ ) nei atliktas ginčo objekto perdavimas.Apeliantai skunde nurodė ir tai, kad 1992 m. lapkričio mėn. perdavimo–priėmimo akte nenurodyta, kad ieÅ¡kovas perima iÅ¡ Lėbartų valstybinio Å«kio Lietuvos Vyriausybės                      1989-04-27 potvarkio Nr. 94 p. priedelio Nr. 1 punktų „e“ vykdymÄ .

Å i pareiga perėjo ginčo pastato pirkėjui IÄ® „Garažas“. Nurodė, kad tai reiÅ¡kia, jog ieÅ¡kovas nebuvo pirkėju. Tačiau ir Å¡i apeliantų iÅ¡vada yra nepagrįsta. 1992 m. lapkričio perdavimo–priėmimo akte nurodyta, kad ginčo objektas perduodamas IÄ® „Garažas“, atstovaujamai Å¡ios įmonės direktoriui K. M. ir H. V.. Todėl aplinkybė, kad H. V. neperėmė iÅ¡ Lėbartų valstybinio Å«kio Lietuvos Vyriausybės 1989-04-27 potvarkio Nr. 94 p. priedėlio Nr. 1 punktų „e“ vykdymo, t. y. iki 1993 m. gruodžio 31 d. nugriauti kiaulidės pastatÄ Nr. 3 ir atlaisvinti Klaipėdos miestui iÅ¡skirtÄ Å¾emę, nėra pakankama daryti iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas nebuvo pirkėjas.

Juolab, kad minėtas Lietuvos Vyriausybė potvarkis nebuvo vykdomas ir nėra įvykdytas.Apeliantai skunde nurodė, kad perdavimo–priėmimo aktÄ pasirašė IÄ® „Garažas“ savininkas                K. M. bei Å¡ios įmonės direktoriaus pavaduotojas H. V., abu atstovavo įmonei, abu įmonės vardu pasirašė aktÄ . Å is argumentas yra nepagrįstas. Visų pirma 1992 m. lapkričio perdavimo–priėmimo akte žodžių „direktoriaus pavaduotojas“ nėra.

Antra, byloje pateikti duomenys: IÄ® „Garažas“ 1991-01-18 įsakymo Nr. 1 kopija dėl kompensacijos už nuosavo automobilio naudojimÄ iÅ¡mokėjimÄ direktoriaus pavaduotojui H. V. ir kt., buvusios IÄ® „Garažas“ buhalterės L. A. paaiÅ¡kinimai, kad H. V. dirbo įmonėje, nesant ieÅ¡kovo darbo knygelėje įraÅ¡o apie darbo laikotarpį IÄ® „Garažas“, nesant VSDFV duomenų apie ieÅ¡kovo darbo laikotarpį IÄ® „Garažas“, nesant įsakymų apie ieÅ¡kovo priėmimÄ ir atleidimÄ iÅ¡ darbo, nesant ir darbo sutarties, ir ieÅ¡kovui nepripažįstant, kad dirbo IÄ® „Garažas“, nėra pakankami konstatuoti, kad ieÅ¡kovas dirbo IÄ® „Garažas“ ir kokiu laikotarpiu jis dirbo.

Juolab, kad tuo metu galiojusio Darbo kodekso 19 str. buvo nustatyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje Å¡alys turi aptarti darbininko ar tarnautojo darbo vietÄ , taip pat darbo funkcijÄ , tai yra sulygti dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba dėl tam tikrų pareigų, t. y. bÅ«tinųjų darbo sutarties sÄ lygų. To paties kodekso 23 str. numatė, kad darbo sutartis gali bÅ«ti sudaroma tiek žodine, tiek raÅ¡ytine forma. 26 str. 1 d. numatė, kad priėmimas į darbÄ Ä¯forminamas įmonės, įstaigos, organizacijos administracijos įsakymu (potvarkiu).

To paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad sudarant žodinę darbo sutartį, įsakyme (potvarkyje) priimti į darbÄ iÅ¡vardijamos bÅ«tinosios ir papildomos darbo sutarties sÄ lygos. 31 str. 1 d. numatė, kad darbo knygelės turi bÅ«ti įforminamos visiems darbininkams ir tarnautojams, dirbantiems įmonėje, įstaigoje, organizacijoje ilgiau kaip penkias dienas. 50 str. numatė, kad atleisdama iÅ¡ darbo, administracija privalo darbininko ar tarnautojo atleidimo iÅ¡ darbo dienÄ iÅ¡duoti jam darbo knygelę, padarydama joje įraÅ¡Ä apie atleidimÄ , ir su juo galutinai atsiskaityti.Apeliantai skunde nurodė ir tai, kad liudytojos D.

R. liudijimas yra Å¡aliÅ¡kas, jos parodymais remtis negalima. Ä®vertino jos paaiÅ¡kinimus bei nurodė, kad D. R. labai gerai prisiminė, kad ginčo objekto pirkėju buvo ir H. V., tačiau neprisiminė kitų reikÅ¡mingų aplinkybių. Nurodė, kad ji archyvo neperdavė, nes tam buvo atskiri žmonės. Su skundu pateikė 1993-03-24 aktÄ Nr. 1, kuris patvirtina, kad bÅ«tent ji Lėbartų valstybinio Å«kio dokumentus perdavė Klaipėdos valstybiniam archyvui bei pasirašė nurodytÄ aktÄ . Nurodė, kad sÄ raÅ¡us (priėmimo– perdavimo aktus), kuriais buvo perdavinėjamos vertybės ŽŪB, pasiraÅ¡inėjo tik vadovas S. S..

Su skundu pateikė perdavimo–priėmimo aktus, kuriais ŽŪB perduodamas vertybes, Å¡ie paliudija, kad perduodant vertybes pasirašė ir D. R.. Liudytoja neatsiminė, kad galėjo bÅ«ti taip, jog pastatÄ pardavė Lėbartų valstybinis Å«kis, o pinigus paėmė ŽŪB „Dovilai“, esÄ bendrovės visiÅ¡kai kitos, nors D. R. buvo ŽŪB „Dovilai“ steigėja. Pateikė sÄ raÅ¡Ä asmenų, pageidaujančių įsigyti privatizavimo objektÄ pasiraÅ¡ant pajus ŽŪB „Dovilai“, kuriame tarp kitų yra nurodyta ir D.

R.. Liudytoja neteisingai nurodė, kad bendrovė „Dovilai“ negalėjo įsikurti anksčiau nei buvo likviduotas Lėbartų valstybinis Å«kis. Lėbartų valstybinio Å«kio bei ŽŪB „Dovilai“ pajamų orderiai Å¡iÄ aplinkybę paneigia. D. R. nurodė, kad ruoÅ¡iant Lėbartų valstybinio Å«kio įsakymÄ nedalyvavo, tačiau atsimena, kad buvo nuspręsta parduoti H. V. ir kitam asmeniui. Nurodė, kad jie dviese su H. V. buvo iÅ¡sinuomoję patalpas Rimkuose, kai ferma liko nereikalinga ir kažkÄ , kažkokiÄ veiklÄ vykdė.

Bylos aplinkybės patvirtina, kad nuomininku buvo IÄ® „Garažas“. Tačiau Å¡ios apeliantų nurodytos aplinkybės dėl liudytojos paaiÅ¡kinimų, nesant duomenų, kad liudytoja turi suinteresuotumÄ bylos baigtimi ar yra priklausoma bent nuo vienos iÅ¡ Å¡alių ar kitų dalyvaujančių byloje asmenų, nėra pakankamos konstatuoti, jos Å¡aliÅ¡kumÄ . Tai, kad apeliantai nesutinka su liudytojos paaiÅ¡kinimais, nėra pakankamas pagrindas juos laikyti Å¡aliÅ¡kais ir/ar jais nesiremti. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės vadovaudamasis loginiu 1992 m. lapkričio mėn. perdavimo– priėmimo akto aiÅ¡kinimu konstatavo, kad Lėbartų valstybinis Å«kis ginčo objektÄ perdavė dviem asmenims, t. y.

IĮ „Garažas“ direktoriui K. M. ir fiziniam asmeniui H. V.. Todėl nepagrįstas ir apeliantų argumentas, kad ši teismo išvada pagrįsta tik liudytojos paaiškinimais.Apeliantai skunde nurodė, kad ieškovo ir atsakovo K. M. teikti procesiniai dokumentai, VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui dėl pastato, adresu (duomenys neskelbtini), įteisinimo po ½ dalį, kyla ne iš perdavimo–priėmimo akto, bet iš susitarimo, padaryto dėl pastato įteisinimo. Tačiau K. M. minėto susitarimo teismui nepateikė, o ieškovas nepripažįsta, kad toks susitarimas egzistavo.

Juolab, kad Å¡i pozicija buvo suformuluota tik po skundžiamo sprendimo priėmimo, joks susitarimas nebuvo minimas ankstesniuose K. M. dokumentuose, tai pagrįstai nurodė ieÅ¡kovas. Todėl Å¡is apeliantų argumentas yra nepagrįstas.Apeliantai su skundu pateikė iÅ¡ Klaipėdos apskrities archyvo 1992-12-25 pažymÄ , kurioje nurodyta, kad Lėbartų valstybinio Å«kio veikla buvo nutraukta 1992-12-31. Todėl pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog kasos pajamų orderyje nurodytu metu, t. y. 1992-11-27, Lėbartų valstybinis Å«kis buvo iÅ¡registruotas iÅ¡ Juridinių asmenų registro, negalėjo gauti pinigų už ginčo objektÄ , yra nepagrįsta.

Tačiau minėtame kasos pajamų orderyje nurodytas pinigų gavėjas yra ne Lėbartų valstybinis Å«kis, o ŽŪB „Dovilai“. Todėl Å¡i aplinkybė esminės reikÅ¡mės pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadai dėl to, kad atsakovo pateiktas raÅ¡ytinis įrodymas 1992-11-27 kasos pajamų orderis Nr. 204268 negali bÅ«ti laikomas patikimu įrodymu, patvirtinančiu, kad atsakovas   K. M. vienas sumokėjo už ginčo objektÄ Lėbartų valstybiniam Å«kiui.Byloje nėra duomenų, kad po 1992-10-20 Lėbartų valstybinio Å«kio laikinosios administracijos vadovo S. S. įsakymo Nr. 19 dėl nuraÅ¡ytų kiaulidžių pardavimo nugriovimui buvo priimtas įsakymas ar kitas dokumentas, patvirtinantis, kad ginčo objektas buvo perduotas ŽŪB „Dovilai“ ir/ar pinigai už ginčo objektÄ turi bÅ«ti mokami ŽŪB „Dovilai“.

Todėl apeliantų argumentai dėl Lėbartų valstybinio Å«kio reorganizacijos, jo turto privatizavimo, perdavimo, kitų mokėjimų ŽŪB „Dovilai“ už paslaugas yra teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingi nagrinėjamoje byloje, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad pagal 1992-10-20 įsakymÄ Nr. 19 ginčo objektas buvo parduotas nusigriovimui, todėl ŽŪB „Dovilai“ negalėjo bÅ«ti perduotas, kaip teigia atsakovai, pagal perdavimo–priėmimo aktÄ .

Nėra pagrindo teigti, kad pinigus už parduotas fermas galėjo ir turėjo teisę priimti ŽŪB „Dovilai“, nors tiek Lėbartų valstybiniam Å«kiui, tiek ŽŪB „Dovilai“ vadovavo tie patys asmenys, ir Lėbartų valstybinis žemės Å«kis bei ŽŪB „Dovilai“ kurį laikÄ egzistavo (veikė) kartu. Juolab, kad ir 1992 m. lapkričio mėn. perdavimo–priėmimo aktu Lėbartų valstybinis Å«kis, o ne ŽŪB „Dovilai“ perdavė ginčo objektÄ .Apeliantai skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad UAB „JagneÅ¡kienė ir partneriai“ auditorės N. J. iÅ¡vada patvirtina, kad atsakovo pateiktas raÅ¡ytinis įrodymas 1992-11-27 kasos pajamų orderis Nr. 204268 negali bÅ«ti laikomas patikimu įrodymu, patvirtinančiu, kad atsakovas K.

M. vienas sumokėjo už ginčo objektÄ Lėbartų valstybiniam Å«kiui. Å is skundo argumentas yra nepagrįstas. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pinigus mokėjo IÄ® „Garažas“ (jos savininkas). Akte nurodyta, kad už statybines medžiagas sumokėta 1992 m. lapkričio mėn. 189 000 talonų, tačiau nenurodyta, kas tÄ pinigų sumÄ sumokėjo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad K. M. pateikti įrodymai apie pinigų už ginčo pastatÄ yra su turinio trÅ«kumais, nes 1992-11-12 avanso apyskaita yra iÅ¡raÅ¡yta ne tokiai pinigų sumai, už kuriÄ buvo įsigytas ginčo pastatas. 1992-11-27 kasos pajamų orderyje nesutampa suma skaičiais ir žodžiu, pinigų gavėjas yra nurodyta ŽŪB „Dovilai“.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs nurodytus argumentus, taip pat UAB „JagnieÅ¡kienė ir partneriai“ auditorės N. J. iÅ¡vadÄ (t. 3, b. l. 117), pagrįstai konstatavo ir tai, kad K. M. pateiktas raÅ¡ytinis įrodymas – 1992-11-27 kasos pajamų orderis Nr. 204868 – negali bÅ«ti laikomas patikimu įrodymu, patvirtinančiu, kad K. M. vienas sumokėjo už ginčo objektÄ Lėbartų valstybiniams Å«kiui.Apeliantai skunde nurodė ir tai, kad ginčo objekto nuomininkai (tretieji asmenys) patvirtino, kad patalpų nuomos reikalus derino su K.

M., ieÅ¡kovo nematė. Tačiau Å¡i aplinkybė nepatvirtina ir nepaneigia ginčo objekto nuosavybės teisės turėjimo, taip pat ir ginčo objekto įsigijimo dalių santykio, nes nuomos sutartis turi teisę sudarinėti ir ne pastato savininkas, o jo pavedimu kitas asmuo. Tai pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Juolab, kad gretimų pastatų savininkai patvirtino prieÅ¡ingai, kad ginčo objekto savininkai buvo du: H. V. ir K. M..Nagrinėjamoje byloje tarp Å¡alių kilo ginčas dėl to, kas 1992 m. lapkričio mėnesį iÅ¡ Lėbartų valstybinio Å«kio įsigijo ginčo objektÄ nusigriovimui kaip statybines medžiagas.

Todėl pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į pirkimo–pardavimo sutarties sÄ vokÄ (1992 metų CK                    253 str.), pagrįstai konstatavo, kad byloje bÅ«tina nustatyti, kas ir kokiÄ pinigų sumÄ sumokėjo už ginčo objektÄ 1992 m. lapkritį ir kam ginčo objektas buvo perduotas.Vadovaudamasis tuo, kas iÅ¡dėstyta, ir atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumÄ , apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ labiau tikėtinÄ iÅ¡vadÄ , kad H.

V. ir K. M. ginčo objektÄ Ä¯sigijo po ½ dalį.Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos raÅ¡ytinių įrodymų visumÄ , Å¡alių procesiniuose dokumentuose iÅ¡dėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiÅ¡kino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtÄ bei pagrįstÄ sprendimÄ , kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Dėl baudos skyrimo ieÅ¡kovui už piktnaudžiavimÄ procesinėmis teisėmisAtsakovų apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytas praÅ¡ymas skirti ieÅ¡kovui baudÄ už piktnaudžiavimÄ procesinėmis teisėmis netenkintinas.

PareiÅ¡kėjo kreipimasis į teismÄ su ieÅ¡kiniu dėl nuosavybės teisės į daiktÄ pripažinimo savaime nelaikytinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. IeÅ¡kinio pagrįstumÄ nustato teismas iÅ¡nagrinėjęs bylÄ ir priimdamas procesinį sprendimÄ . Ä®vertinus byloje surinktus įrodymus bei atsižvelgiant į tai, kad ieÅ¡kinys patenkintas, o atsakovų apeliacinis skundas atmestas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo ieÅ¡kovui skirti baudÄ už piktnaudžiavimÄ procesinėmis teisėmis.

Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų apeliacinėje instancijojeRaÅ¡ytine bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovas K. M. turėjo 1068 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų apeliacinėje instancijoje (t. 4, b. l. 161). Atmetus apeliacinį skundÄ jo turėtos bylinėjimosi iÅ¡laidos neatlygintinos (LR CPK 93 str. 1 d.).Duomenų apie kitų dalyvaujančių byloje asmenų turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas apeliacinėje instancijoje nėra, todėl Å¡is klausimas nespręstinas.Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 321, 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija n u t a r i a : netenkinti apeliantų, ieÅ¡kovo ir trečiųjų asmenų praÅ¡ymo nagrinėti apeliacinį skundÄ Å¾odinio proceso tvarka.Tenkinti apeliantų praÅ¡ymÄ dėl naujų įrodymų pridėjimo, pridėti juos prie bylos.Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Netenkinti apeliantų praÅ¡ymo dėl baudos skyrimo ieÅ¡kovui už piktnaudžiavimÄ procesinėmis teisėmis.

Kolegijos pirmininkė                                                                    Jolanta Gailevičienė Kolegijos teisėjai                                                                    Erika Misiūnienė                 Alvydas Žerlauskas