2020-09-30 Nr. AB-18141-3-61-3-02745-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1175-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02745-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. U. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. U. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (10.12)VPE_SP5-911 (toliau – ir 2018 m. balandžio 9 d. sprendimas), 2018 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. (10.12)VPE_SP5-1827 (toliau – ir 2018 m. liepos 13 d. sprendimas) bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2018 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4361 (toliau – ir VSDFV sprendimas), kuriais pareiškėjai atsisakyta skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas; 2) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių pakartotinai spręsti dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo pareiškėjai.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

2.1. Atsakovas ginčijamu 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu į pareiškėjos darbo stažą ypatingomis sąlygomis neįskaitė pareiškėjos darbo laikotarpių, kai jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, t. y. darbo laikotarpių nuo 1985 m. lapkričio 27 d. iki 1987 m. balandžio 2 d., nuo 1989 m. sausio 9 d. iki 1990 m. gegužės 14 d., nuo 1990 m. lapkričio 28 d. iki 1993 m. spalio 3 d. Taip pat atsakovas į pareiškėjos darbo stažą ypatingomis sąlygomis neįskaitė pareiškėjos darbo laikotarpio nuo 1988 m. birželio 6 d. iki 1989 m. sausio 8 d., kai pareiškėja buvo pervesta dirbti inžiniere. Po pareiškėjos kreipimosi į VSDFV, atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius 2018 m. liepos 13 d. sprendimu pakeitė 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą, dar labiau sumažindamas pareiškėjos darbo ypatingomis sąlygomis laikotarpius. Tokį sprendimą atsakovas grindė uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Kvėdarsta“ 2018 m. birželio 28 d. raštu Nr. 174, kad nėra duomenų apie nuo 1993 m. spalio 4 d. iki 1994 m. balandžio 30 d. dirbtas pareiškėjos dienas, apskaičiuotą jai darbo užmokestį. VSDFV sprendime dėl įskaitytų ir neįskaitytų į pareiškėjos stažą kompensacijai gauti laikotarpių pasisakė lygiai taip pat kaip ir VSDFV Vilniaus skyrius 2018 m. liepos 13 d. sprendime.

2.2. VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV netinkamai taikė Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 62 straipsnio 5 ir 11 dalių nuostatas. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėja laikotarpiu nuo priėmimo į darbą 1982 m. rugpjūčio 2 d. iki atleidimo iš darbo 1995 m. balandžio 24 d. dirbo meistre Šilalės melioracijos statybos valdyboje. Taip pat byloje nėra ginčo, kad pareiškėjos darbas einant meistrės pareigas pagal sąlygas atitinka darbus ypatingomis sąlygomis, nurodytus Lietuvoje galiojusiame gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 2, patvirtintame buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 (toliau – ir Sąrašas Nr. 2). Pareiškėja neginčija, kad jos darbas inžiniere nuo 1988 m. birželio 6 d. iki 1989 m. sausio 8 d. nelaikytinas darbu ypatingomis sąlygomis. Vien duomenų nebuvimas apie laikotarpiu nuo 1993 m. spalio 4 d. iki 1994 m. balandžio 30 d. apskaičiuotą darbo užmokestį nesudaro pagrindo atsakovui neįtraukti šio laikotarpio į pareiškėjos darbo stažą dirbtą ypatingomis darbo sąlygomis, nes pareiškėja meistre dirbo iki atleidimo 1995 m. balandžio 24 d. ir nėra jokių įrodymų, kad nuo 1993 m. spalio 4 d. iki 1994 m. balandžio 30 d. ji buvo perkelta į kitas pareigas, kurios pagal Sąrašą Nr. 2 nepriskirtinos darbui ypatingomis sąlygomis. Atsakovo pozicija, kad į darbo laiką ypatingomis sąlygomis neįskaityti pareiškėjos buvimo vaiko priežiūros atostogose laikotarpiai, laikytina diskriminacine. Nei Pensijų įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra konkrečiai apibrėžti darbo santykių laikotarpiai, kurie turi būti neįskaitomi į darbo ypatingomis sąlygomis trukmę. Atsakovas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1137-143/2015 pateiktus išaiškinimus. Atsakovas neįskaitydamas į darbo laiką kompensacijai už darbą ypatingomis sąlygomis gauti laikotarpio, kai pareiškėja buvo vaiko priežiūros atostogose, pažeidė ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintą objektyvumo principą, reiškiantį, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.

3. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pareiškėja 2018 m. vasario 26 d. pateikė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą skirti kompensaciją. VSDFV Vilniaus skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos byloje esančius dokumentus, 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu atsisakė skirti kompensaciją, nes pareiškėja neatitinka nei vienos iš teisės ją gauti sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 62 straipsnio 5 dalyje, t. y. nėra išdirbusi ypatingomis sąlygomis 10 metų arba 5 metų 1988–1994 m. laikotarpiu. Į pareiškėjos darbo laiką kompensacijai skirti neįskaityti laikotarpiai, kai jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos bei laikotarpis nuo 1988 m. birželio 6 d. iki 1989 m. sausio 8 d., kai pareiškėja dirbo techninio skyriaus inžiniere. Pareiškėjai apskundus šį sprendimą, atsakovas patikslino darbo laiko apskaičiavimą ir 2018 m. liepos 13 d. priėmė sprendimą, kuriuo pakeitė 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą ta apimtimi, kurioje nurodyti į darbo laiką kompensacijai skirti įskaityti ir neįskaityti laikotarpiai bei darbo ypatingomis sąlygomis trukmė. Pareiškėja ypatingomis sąlygomis dirbo 5 metus 5 mėnesius 26 dienas, iš jų 1 metus 5 mėnesius 2 dienas dirbo 1988–1994 m., į pareiškėjos darbo laiką kompensacijai skirti įskaityti laikotarpiai nuo 1982 m. rugpjūčio 1 d. iki 1985 m. lapkričio 26 d., nuo 1987 m. balandžio 3 d. iki 1988 m. birželio 5 d., nuo 1990 m. rugpjūčio 1 d. iki 1990 m. lapkričio 27 d., nuo 1994 m. gegužės 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., kai ji dirbo meistre statybos organizacijoje – Šilalės melioracijos valdyboje, t. y. dirbo darbą, numatytą Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriuje. Remiantis Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalies nuostatomis, į pareiškėjos darbo laiką kompensacijai skirti neįskaityti laikotarpiai, kai pareiškėja ypatingomis (kenksmingomis) sąlygomis faktiškai nedirbo: nuo 1985 m. lapkričio 27 d. iki 1987 m. balandžio 2 d., nuo 1989 m. sausio 9 d. iki 1990 m. liepos 31 d., nuo 1990 m. lapkričio 28 d. iki 1993 m. spalio 3 d. (šiais laikotarpiais pareiškėja buvo vaiko priežiūros atostogose); nuo 1993 m. spalio 4 d. iki 1994 m. balandžio 30 d. (pareiškėjai nebuvo priskaičiuotas atlyginimas, t. y. 1993 ir 1994 metų asmens sąskaitų kortelėse nėra duomenų nei apie apskaičiuotą atlyginimą, nei apie dirbtas dienas) bei laikotarpis nuo 1988 m. birželio 6 d. iki 1989 m. sausio 8 d. (pareiškėja dirbo techninio skyriaus inžiniere).

3.2. Pagal teisės aktų nuostatas, į darbo ypatingomis sąlygomis laiką įskaitytinas tik faktiškai dirbtas laikas, t. y. laikas, kai asmenį tiesiogiai veikė kenksmingi faktoriai, kai jis patyrė riziką sveikatai. Vaiko priežiūros atostogų įskaitymas į darbo laiką kompensacijai gauti prieštarautų ne tik minėtam kompensacijos skyrimo tikslui, bet ir teisingumo, protingumo bei proporcingumo principams, nes vyrai, kuriems tuometiniai įstatymai net numatė teises būti vaiko priežiūros atostogose, ir moterys, kurios nebuvo vaiko priežiūros atostogose, realiai 10 metų dirbę veikiant kenksmingiems faktoriams, gautų vienodo dydžio kompensacijas kaip ir moterys, kurios realiai kenksmingomis sąlygomis dirbo tik kelis metus, bet įskaičius vaiko priežiūros atostogas susidarytų 10 metų stažas. Net ir dalinė kompensacija skiriama tik asmenims, išdirbus ne mažiau kaip pusę nustatyto laiko kompensacijai gauti. Tai patvirtina, kad kompensacija skiriama už ilgalaikį darbą, t. y. kenksmingi faktoriai asmenį turėjo veikti realiai ir pakankamai ilgą laiką. Kasmetinės atostogos ir atostogos vaikui prižiūrėti – tai dvi skirtingos atostogų rūšys. Kasmetinės atostogos suteikiamos darbuotojui pailsėti ir susigrąžinti darbingumą, jomis privalomai naudojasi visi dirbantieji – tiek vyrai, tiek moterys. Kasmetinės atostogos įskaitomos į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, t. y. jos prilyginamos faktiškai dirbtam laikui. Tuo metu vaiko priežiūros atostogos yra tikslinės, jos suteikiamos jei asmuo to pageidauja ir į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, neįskaitomos, t. y. neprilyginamos faktiškai dirbtam laikui, už kurį darbuotojui reiktų suteikti laiką pailsėti ir atgauti darbingumą. Kasmetinių atostogų įskaitymas į darbo laiką kompensacijai gauti nepažeidžia asmenų lygiateisiškumo bei teisingumo ir protingumo principų, tuo metu vaiko priežiūros atostogų įskaitymas į darbo laiką kompensacijai būtų socialiai neteisingas.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. VSDFV atsiliepime nurodė, kad:

4.1. Tiek VSDFV Vilniaus skyrius 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu, tiek šį sprendimą pakeitusiu 2018 m. liepos 13 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti kompensaciją pareiškėjai, kaip neišdirbusiai ypatingomis sąlygomis 10 metų arba 5 metų 1988–1994 m. laikotarpiu, todėl pareiškėjos reikalavimai panaikinti minėtus VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus bei VSDFV 2018 m. liepos 18 d. sprendimą, priimtą išnagrinėjus pareiškėjos 2018 m. gegužės 7 d. skundą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių pakartotinai spręsti dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo pareiškėjai, atmestini kaip nepagrįsti.

4.2. Iki 2017 m. gruodžio 31 d. kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas buvo skiriamos ir mokamos vadovaujantis iki šios datos galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 67 straipsniu ir iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusiu Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 (toliau – ir Aprašas), bei iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusiais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156. Nuo 2018 m. sausio 1 d. kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas yra skiriamos ir mokamos vadovaujantis nuo šios datos įsigaliojusios Pensijų įstatymo redakcijos 62 straipsniu ir Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 (toliau – ir Nuostatai). Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalyje yra nustatyta, kad darbo laikas kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti apskaičiuojamas pagal faktinę darbo ypatingomis sąlygomis trukmę. Pareiškėjos nurodytoje LVAT administracinėje byloje Nr. A-1137-143/2015 buvo aiškinamos iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 67 straipsnio ir iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusio Aprašo 9 punkto nuostatos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

6. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo, 2018 m. liepos 13 d. sprendimo bei VSDFV 2018 m. liepos 18 d. sprendimo, kuriais pareiškėjai atsisakyta skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pagrindo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių pakartotinai spręsti dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo pareiškėjai.

7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Pensijų įstatymo (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018 m. sausio 1 d.) 62 straipsnio 2 dalimi. Teismas nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu nusprendė neskirti pareiškėjai kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, nes ji neatitinka sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 62 straipsnio 5 dalyje, t. y. pareiškėja nėra išdirbusi ypatingomis darbo sąlygomis 10 metų iki 1994 m. gruodžio 31 d. arba 5 metų laikotarpiu nuo 1988 m. sausio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. VSDFV Vilniaus skyrius 2018 m. liepos 13 d. sprendimu pakeitė 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą, į pareiškėjos darbo stažą ypatingomis sąlygomis neįskaitant laikotarpių: 1) nuo 1985 m. lapkričio 27 d. iki 1987 m. balandžio 2 d., nuo 1989 m. sausio 9 d. iki 1990 m. liepos 31 d., nuo 1990 m. lapkričio 28 d. iki 1993 m. spalio 3 d., kai jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos ir mokėta vaiko priežiūros pašalpa; 2) nuo 1993 m. spalio 4 d. iki 1994 m. balandžio 3 d., nes šių metų asmens sąskaitose nėra duomenų apie minėtu laikotarpiu dirbtas dienas ir priskaičiuotą darbo užmokestį. Atsižvelgiant į tai, 2018 m. liepos 13 d. sprendimu nustatyta, kad pareiškėja ypatingomis sąlygomis dirbo 5 metus 5 mėnesius ir 26 dienas, laikotarpiu nuo 1988 m. sausio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. – 1 metus 5 mėnesius ir 2 dienas. Pareiškėja 2018 m. gegužės 7 d. pareiškimu kreipėsi į VSDFV dėl 2018 m. balandžio 9 d. ir 2018 m. liepos 13 d. sprendimų, nurodydama, kad jos darbo stažas ypatingomis sąlygomis sudaro 11 metų ir 10 mėnesių, ir prašydama pripažinti, jog pareiškėja dirbo 10 metų ypatingomis sąlygomis meistre. VSDFV 2018 m. liepos 18 d. sprendimu konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai kompensaciją, o 2018 m. liepos 13 d. sprendimu teisingai pakeitė 2018 m. balandžio 9 d. pirminį sprendimą ta apimtimi, kurioje nurodyti į darbo laiką kompensacijai gauti įskaityti ir neįskaityti laikotarpiai bei darbo ypatingomis sąlygomis trukmė.

8. Apibendrinęs byloje esančią medžiagą, teismas nustatė, kad į pareiškėjos darbo stažą ypatingomis sąlygomis neįskaityti laikotarpiai, kai pareiškėja buvo vaiko priežiūros atostogose, taip pat laikotarpis nuo 1993 m. spalio 4 d. iki 1994 m. balandžio 3 d., nesant duomenų apie dirbtas dienas ir priskaičiuotą darbo užmokestį, taip pat laikotarpis kai pareiškėja laikinai ėjo techninio skyriaus inžinierės pareigas. Teismas, vertindamas laikotarpį, kai pareiškėja buvo vaiko priežiūros atostogose, sprendė, kad toks laikotarpis į darbo stažą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas neįskaitytas pagrįstai. Teismas pažymėjo, kad įstatymas tiesiogiai įtvirtina taisyklę, jog į darbo stažą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti įskaitomis tik faktiškai dirbtas laikas, kurio metu darbuotojas galėjo patirti ypatingas darbo sąlygas. Pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalį, darbo laikas kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti apskaičiuojamas pagal faktinę darbo ypatingomis sąlygomis trukmę. Teismas pabrėžė, kad iš Pensijų įstatymo Nr. I-549 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2512 1 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto taip pat matyti, jog įstatymo projektu buvo siūloma „aiškiai apibrėžti, kad kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas yra skiriamos tik už faktiškai ypatingomis sąlygomis dirbtą darbą. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai, nesant aiškaus teisinio reguliavimo, žmonės reikalauja į kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas laiką įskaityti, pavyzdžiui, buvimą vaiko priežiūros atostogose“. Teismas nurodė, kad Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalies nuostata įstatymų leidėjas siekė būtent išvengti tokios situacijos, kad vaiko priežiūros atostogų laikotarpis būtų įskaitomas į faktiškai dirbtą laiką.

9. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad šioje byloje turėtų būti vadovaujamasi LVAT 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1137-143/2015 pateiktu išaiškinimu, nes nurodomoje byloje LVAT taikė Pensijų įstatymo redakciją, įsigaliojusią nuo 2005 m. liepos 1 d., kuri tiesiogiai nenurodė, jog į darbo stažą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti įskaitomis tik faktiškai dirbtas laikas. Kadangi pareiškėjos kreipimosi į VSDFV metu galiojo jau nauja Pensijų įstatymo redakcija, būtent joje nustatytas reglamentavimas šioje byloje ir turi būti taikomas.

10. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja neginčijo aplinkybės, kad nuo 1993 m. spalio 4 d. iki 1994 m. balandžio 3 d. darbo užmokestis jai nebuvo mokamas, tačiau nenurodė priežasčių kodėl tokia situacija susidarė, taip pat nepaneigė atsakovo pateiktų duomenų dėl laikotarpio nuo 1993 m. spalio 4 d. iki 1994 m. balandžio 3 d., todėl padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai neįskaitė laikotarpio nuo 1993 m. spalio 4 d. iki 1994 m. balandžio 3 d. į darbo stažą kompensacijai dėl darbo ypatingomis sąlygomis gauti, nesant duomenų, kad pareiškėja šiuo laikotarpiu faktiškai atliko darbą ypatingomis sąlygomis. Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjai sutinkant su VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimais dėl laikotarpio nuo 1988 m. birželio 6 d. iki 1989 m. sausio 8 d., kai pareiškėja laikinai paskirta eiti techninio skyriaus inžinierės pareigas, dėl šių aplinkybių toliau nepasisakė.

11. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjos ginčijami VDSFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Teismas sprendė, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pagrįstai į pareiškėjos darbo stažą kompensacijai už ypatingas sąlygas gauti neįskaitė laikotarpių, kai pareiškėja buvo vaiko priežiūros atostogose, nes, kaip nustatyta pagal taikytinas teisės aktų nuostatas bei įstatymų leidėjo valią, toks laikotarpis nelaikytinas faktiškai dirbtu laiku patiriant ypatingas ar kenksmingas darbo sąlygas.

III. 12. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo esą Pensijų įstatymas tiesiogiai įtvirtina taisyklę, kad į darbo stažą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti įskaitomas tik faktiškai dirbtas laikas, kurio metu darbuotojas galėjo patirti ypatingas darbo sąlygas. Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalyje tiesiogiai nėra įtvirtinta, kad į darbo stažą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas neįskaitomas laikotarpis kai asmuo buvo vaiko priežiūros atostogose. Minėto įstatymo 2 priedo 2.3 papunktyje įtvirtinta, kad asmens stažui prilyginami iki 1994 m. gruodžio 31 d. buvę socialinio draudimo ligos (laikinojo nedarbingumo), motinystės (nėštumo ir gimdymo) ir vaiko priežiūros pašalpų gavimo laikotarpiai. Taigi vaiko priežiūros pašalpų gavimo laikotarpiai įstatymo priede nurodomi kartu su motinystės (nėštumo ir gimdymo laikotarpiais), jie nėra išskiriami. Su atsakovu bei trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje nebuvo ginčo dėl pareiškėjos ligos, nėštumo ir gimdymo, taip pat kasmetinių atostogų laikotarpių įskaitymo į stažą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti. Minėtus laikotarpius atsakovas įskaitė į stažą kompensacijai gauti. Būtent šis faktas tiek atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens, tiek ir teismo motyvus daro nenuosekliais ir nepagrįstais.

12.2. Jei įstatymų leidėjas būtų siekęs išvengti situacijos, kad vaiko priežiūros laikotarpiai nebūtų įskaitomi į darbo stažą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti, tai būtų aiškiai ir nedviprasmiškai šią nuostatą įtvirtinęs įstatyme bei nurodęs, kad į stažą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti neįskaitomi vaiko priežiūros laikotarpiai, taip pat nėštumo ir gimdymo bei kasmetinių atostogų laikotarpiai, nes visais šiais laikotarpiais asmenys faktiškai nedirbo darbų ypatingomis sąlygomis, nurodytų Sąraše Nr. 2. Teismo skundžiamame sprendime pateiktas įstatymo leidėjo valios aiškinimas, esą įstatymų leidėjas siekė išvengti situacijos, kad vaiko priežiūros laikotarpiai būtų įskaitomi į darbo stažą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatai, draudžiančiai varžyti žmogaus teises dėl jo lyties ar socialinės padėties. Teismas, aiškindamas Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalies nuostatas, be pagrindo neatsižvelgė ir į Konstitucijos 38 straipsnio nuostatas, skelbiančias, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, bei Konstitucijos 39 straipsnio nuostatas, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą, dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas.

12.3. LVAT 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1137-143/2015 ir šioje byloje yra analogiškos faktinės bylos aplinkybės, todėl administracinėje byloje Nr. A-1137-143/2015 pateikti išaiškinimai taikytini ir šioje byloje. Minėtoje byloje LVAT teisėjų kolegija, aiškindama teisės aktų nuostatas apie faktinį darbą ypatingomis sąlygomis, pažymėjo, kad tik lingvistinis faktinio darbo aiškinimas suponuotų protingumo kriterijui prieštaraujančią situaciją, kai faktiniam darbui ypatingomis sąlygomis būtų priskirtas tik darbo laikas per kurį darbuotojas fiziškai būna ypatingose darbo sąlygose, nes tai reikštų, kad darbo ypatingomis sąlygomis trukmės nebūtų galima įskaityti, pvz., į kasmetinių atostogų laiką. Teismo kolegija taip pat buvo pažymėjusi, kad situacija su vaiko priežiūros atostogų neįskaitymu į darbo ypatingomis sąlygomis laiką Pensijų įstatymo 67 straipsnio taikymo prasme diskriminuotų tokioms atostogoms išėjusį asmenį palyginus su kitais tokį pat darbą dirbusiais asmenimis. Neužskaitant pareiškėjos buvimo vaiko priežiūros atostogose į darbo ypatingomis sąlygomis laiką, ji yra diskriminuojama palyginus su kitais tokį pat darbą dirbusiais asmenimis, ir ne tik su vyrais, bet ir su moterimis, kurios dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas gavimo kreipėsi į VSDFV anksčiau. Pareiškėjai žinomi mažiausiai 2 atvejai, kai kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas buvo paskirtos kitoms moterims, su kuriomis ji baigė tą pačią specialybę (melioraciją), kurios kaip ir pareiškėja 1982–1994 m. ėjo meistro pareigas, taip pat ne kartą buvo vaiko priežiūros atostogose.

12.4. Pirmą kartą pareiškėja į VSDFV Šilalės skyrių su prašymu mokėti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas kreipėsi dar 2017 m. vasario mėnesį. Tačiau prašymas buvo persiųstas VSDFV Trakų skyriui. Pareiškėja buvo gavusi atsakymą, kad reikia kreiptis po metų. Nepaisant to, yra faktas, kad pirmą kartą pareiškėja kreipėsi į VSDFV padalinį dar galiojant senai Pensijų įstatymo redakcijai. Pagal dabar galiojančio Pensijų įstatymo 62 straipsnio 9 dalies nuostatą, kreiptis dėl kompensacijos paskyrimo galima bet kuriuo metu iki teisės gauti kompensaciją atsiradimo dienos. Tokiu būdu dėl minėtos aplinkybės pareiškėjai turėtų būti taikomos iki 2018 m. sausio 1 d. galiojusios Pensijų įstatymo nuostatos.

13. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

14. Atsakovas nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalyje tiesiogiai įtvirtinta taisyklė, kad į darbo laiką kompensacijai gauti įskaitomas tik faktiškai kenksmingomis sąlygomis dirbtas laikas. Kompensacijų skyrimo tikslas – kompensuoti asmenims dėl ilgalaikio darbo ypatingomis (kenksmingomis) sąlygomis patirtą riziką sveikatai, galimą vėlesnį sveikatos pablogėjimą, būsimas išlaidas gydymuisi ir reabilitacijai, todėl į darbo ypatingomis sąlygomis laiką įskaitytinas tik tas laikas, kai asmenį pakankamai ilgą laiką tiesiogiai veikė kenksmingi faktoriai, ir dėl to jis patyrė didesnę riziką susirgti nei kiti dirbantieji, t. y. asmenys, dirbantys normaliomis sąlygomis.

Pareiškėjos argumentas, jog, vertindamas jos buvimo vaiko priežiūros atostogose laikotarpį, teismas turėjo remtis Pensijų įstatymo 2 priedo 2.3 papunkčiu, kuriame nurodyta, jog stažui prilyginami iki 1994 m. gruodžio 31 d. buvę ligos, motinystės (nėštumo ir gimdymo), vaiko priežiūros pašalpų gavimo laikotarpiai, yra nepagrįstas, nes minėta nuostata taikoma apskaičiuojant socialinio draudimo pensijų stažą, į kurį atsižvelgiama skiriant socialinio draudimo pensijas, o darbo laiko kompensacijai skirti apskaičiavimas reglamentuotas Pensijų įstatymo 62 straipsnyje.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad byloje turėjo būti vadovaujamasi Pensijų įstatymo redakcija, galiojusia 2017 m. balandžio 12 d., t. y. pareiškėjos pirmo kreipimosi į VSDFV teritorinį skyrių dėl kompensacijos skyrimo metu. Pagal tuo metu galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 67 straipsnio 9 dalies nuostatas kreiptis dėl kompensacijos paskyrimo ir mokėjimo buvo galima ne anksčiau kaip prieš tris mėnesius iki teisės gauti kompensaciją atsiradimo dienos. Kreipusis anksčiau, prašymai skirti kompensaciją nebuvo nagrinėjami ir sprendimai dėl kompensacijos skyrimo/neskyrimo nebuvo priimami, o pareiškėjams buvo nurodoma data, po kurios jie gali pateikti prašymą iš naujo.

Nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Pensijų įstatymo 62 straipsnio 9 dalyje buvo nustatyta, kad kreiptis dėl kompensacijos skyrimo galima bet kuriuo metu iki teisės gauti kompensaciją atsiradimo dienos. Pareiškėjos apeliaciniame skunde teiginys, kad vaiko priežiūros atostogų neįskaitymas į jos darbo laiką kompensacijai gauti diskriminuoja ją palyginus su tokį pat darbą dirbusiomis bei buvusiomis vaiko priežiūros atostogose ir, nepaisant to, gaunančiomis kompensaciją, moterimis, neatitinka tikrovės. Pareiškėjos nurodytos moterys – V.

K. ir A. V. – gauna kompensacijas, nes yra išdirbusios Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalyje nustatytą laiką (į darbo laiką kompensacijai gauti vaikų priežiūros atostogų laikotarpiai neįskaityti). Teismas objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes bei tinkamai aiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pagrįstai į pareiškėjos darbo stažą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti neįskaitė laikotarpių, kuomet pareiškėja buvo vaiko priežiūros atostogose, nes, kaip nustatyta pagal taikytinas teisės aktų nuostatas bei įstatymų leidėjo valią, toks laikotarpis nelaikytinas faktiškai dirbtu laiku patiriant ypatingas ir kenksmingas darbo sąlygas. LVAT administracinėje byloje Nr. A-1137-143/2015 buvo aiškinamos iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusios Pensijų įstatymo 67 straipsnio ir Aprašo 9 punkto nuostatos, kurios, nuo 2018 m. sausio 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, pareiškėjai nebuvo ir neturėjo būti taikomos.

VSDFV pažymi, kad pareiškėja 2017 m. balandžio 12 d. prašymu (skaitmeninis vaizdas pridedamas) kreipėsi į VSDFV Šilalės skyrių dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo. VSDFV Šilalės skyrius, nustatęs, kad senatvės pensijos amžių ji sukaks 2023 m. gegužės 24 d., o pareiškėjos 2017 m. balandžio 13 d. prašymas pateiktas nesilaikant kreipimosi dėl kompensacijos skyrimo nustatytų terminų (iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 67 str. 9 d.), 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. (10.5)S-7717 (skaitmeninis vaizdas) atsisakė tenkinti pareiškėjos 2017 m. balandžio 12 d. prašymą bei nurodė, jog dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo ir mokėjimo ji turi kreiptis prieš 3 mėnesius iki teisės gauti kompensaciją atsiradimo dienos, t. y. 2018 m. gegužės 24 d.

Dėl pareiškėjos 2017 m. balandžio 12 d. prašymo yra priimtas VSDFV Šilalės skyriaus 2017 m. gegužės 5 d. sprendimas, kuris privalomas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nebuvo nuginčytas. Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, asmenys dėl kompensacijos skyrimo kreiptis gali bet kuriuo metu tik po 2018 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja dėl kompensacijos skyrimo į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi 2018 m. gegužės 10 d., o pareiškėjos skundžiami VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai buvo priimti 2018 m. balandžio 9 d ir 2018 m. liepos 13 d., pareiškėjos teiginiai, kad byloje turėjo būti vadovaujamasi Pensijų įstatymo redakcija, galiojusia 2017 m. balandžio 12 d., t. y. pareiškėjos pirmo kreipimosi į VSDFV teritorinį skyrių dėl kompensacijos skyrimo metu, atmestini kaip nepagrįsti.

17. VSDFV teigimu, apeliacinio skundo teiginiai, kad neužskaitant pareiškėjos buvimo vaiko priežiūros atostogose į darbo ypatingomis sąlygomis laiką ji yra diskriminuojama palyginus su kitais tokį pat darbą dirbusiais asmenimis, nepagrįsti jokiais įrodymais. V. K. ir A. V. nei į VSDFV, kaip privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, nei į teismą dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas nėra kreipusios, todėl pareiškėjos teiginiai, kad VSDFV ir teismas, kaip teisingumą vykdanti institucija, skirtingai traktuoja Lietuvos Respublikos piliečius esant analogiškai situacijai, neatitinka tikrovės. Apeliacinio skundo argumentas, jog teismas, vertindamas pareiškėjos buvimo vaiko priežiūros atostogose laikotarpį, turėjo remtis Pensijų įstatymo 2 priedo 2.3 papunkčiu, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas, nes minėta nuostata taikoma apskaičiuojant pensijų socialinio draudimo stažą, į kurį atsižvelgiama skiriant socialinio draudimo pensijas. Darbo laiko kompensacijai skirti apskaičiavimas reglamentuotas Pensijų įstatymo 62 straipsnyje, kurio 11 dalyje nurodyta, jog į darbo laiką kompensacijai gauti įskaitomas tik faktiškai kenksmingomis sąlygomis dirbtas laikas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. (10.12)VPE_SP5-911, 2018 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. (10.12)VPE_SP5-1827 bei VSDFV 2018 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4361, kuriais pareiškėjai atsisakyta skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Byloje nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV skundžiamais sprendimais į pareiškėjos darbo laiką kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti neįskaityti laikotarpiai, kai jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos (nuo 1985 m. lapkričio 27 d. iki 1987 m. balandžio 2 d., nuo 1989 m. sausio 9 d. iki 1990 m. liepos 31 d., nuo 1990 m. lapkričio 28 d. iki 1993 m. spalio 3 d.), taip pat laikotarpis nuo 1993 m. spalio 4 d. iki 1994 m. balandžio 30 d., nesant duomenų apie dirbtas dienas ir priskaičiuotą darbo užmokestį, taip pat laikotarpis kai pareiškėja laikinai ėjo techninio skyriaus inžinierės pareigas.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėja neturėjo teisės į kompensaciją, numatytą Pensijų įstatymo 62 straipsnyje, nes nebuvo išdirbusi pakankamai laiko kenksmingomis (ypatingomis) sąlygomis.

21. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad į pareiškėjos darbo laiką kompensacijai už ypatingas sąlygas gauti pagrįstai neįskaityti laikotarpiai, kai pareiškėja buvo vaiko priežiūros atostogose, nes toks laikotarpis nelaikytinas faktiškai dirbtu laiku patiriant ypatingas ar kenksmingas darbo sąlygas.

22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

23. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja dirbo meistre Šilalės melioracijos valdyboje, t. y. dirbo darbą kenksmingomis darbo sąlygomis, numatytą Sąraše Nr. 2, taip pat nėra kvestionuojama, kad pareiškėjai yra taikytinos Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 62 straipsnio 5 dalies nuostatos dėl būtinumo išdirbti nustatytą laiką teisei į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas atsirasti. Ginčo esmė yra pareiškėjos nurodytomis sąlygomis dirbto laikotarpio apskaičiavimas. Pareiškėjos teigimu, Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalyje tiesiogiai nėra įtvirtinta, kad į darbo stažą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas neįskaitomas laikotarpis kai asmuo buvo vaiko priežiūros atostogose. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad Pensijų įstatymas tiesiogiai įtvirtina taisyklę, jog į darbo stažą kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti įskaitomas tik faktiškai dirbtas laikas, kurio metu darbuotojas galėjo patirti ypatingas darbo sąlygas.

24. Pensijų įstatymo (2016 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XII-2512 (nuo 2018 m. sausio 1 d. – 2017 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. XIII-881) redakcija) 62 straipsnio 11 dalyje numatyta, kad darbo laikas kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti apskaičiuojamas pagal faktinę darbo ypatingomis sąlygomis trukmę.

25. Tikrinamu atveju aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A-1137-143/2015, kurioje ginčas kilo dėl ypatingomis darbo sąlygomis dirbto laikotarpio apskaičiavimo. LVAT 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1137-143/2015 išaiškino teisės normos nuostatą „darbo laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas pagal faktinio darbo ypatingomis sąlygomis trukmę“. Paminėtoje byloje, kaip ir šioje byloje, pakankamu pagrindu neįskaityti vaiko priežiūros atostogų laiko į nurodytai kompensacijai skirti būtiną darbo ypatingomis sąlygomis laikotarpį buvo materialiosios teisės normos nuostata, kad darbo laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas pagal faktinio darbo ypatingomis sąlygomis trukmę. Byloje išsiskyrus pozicijoms dėl atostogų vaiko priežiūrai laiko neįskaičiavimo į minėtomis sąlygomis dirbtą laikotarpį, LVAT teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog teisinis reguliavimas šiuo aspektu nenumatė jokių išimčių, o tam tikri su darbuotojų teisių apribojimais siejami atvejai turi būti aiškiai nustatyti įstatyme, priėjo prie išvados, kad įstatymo nuostatos dėl darbo ypatingomis sąlygomis trukmės negali būti aiškinamos siaurinamai, t. y. skaidant darbo ypatingomis sąlygomis santykių trukmę pagal ypatingų darbo sąlygų tiesioginio poveikio buvimo ar jo nebuvimo kriterijų. LVAT teisėjų kolegija, pasisakydama šiuo klausimu, be kita ko, pažymėjo, kad minėtai kompensacijai gauti darbo ypatingomis sąlygomis būtinas laikotarpis, pagal Pensijų įstatymo nuostatas, yra (turi būti) apskaičiuojamas metais. Tai suponuoja prielaidą, kad įstatymo galią turinčioje materialiosios teisės normoje panaudota samprata „darbo laikas“ turi būti traktuojama kaip tam tikro darbo trukmė viso jo tęsimosi prasme.

26. LVAT teisėjų kolegija, administracinėje byloje Nr. A-1137-143/2015 pasisakydama dėl įstatymus įgyvendinančio teisės akto (Aprašo) nuostatos „darbo laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas pagal faktinio darbo ypatingomis sąlygomis trukmę“ aiškinimo, pabrėžė, kad nei šioje, nei kitose Aprašo nuostatose taip pat nėra konkrečiai apibrėžti darbo santykių periodai, kurie turi būti neįskaitomi į darbo ypatingomis sąlygomis trukmę Pensijų įstatymo taikymo prasme. Todėl kolegija konstatavo, kad pirmiau pateikti Pensijų įstatymo teisės normų dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas aiškinimo argumentai taip pat yra taikytini Aprašo nuostatos apie faktinį darbą ypatingomis sąlygomis aiškinimui. Šiame kontekste pastebėjo, kad priešingas šios nuostatos aiškinimas suponuotų protingumo kriterijui prieštaraujančią situaciją, kai faktiniam darbui ypatingomis sąlygomis būtų priskirtas tik darbo laikas, per kurį darbuotojas fiziškai būna ypatingose darbo sąlygose, nes tai taip pat reikštų, kad į darbo ypatingomis darbo sąlygomis trukmę nebūtų galima įskaityti, pvz., kasmetinių atostogų laiko.

27. Nors VSDFV teigia, kad LVAT administracinėje byloje Nr. A-1137-143/2015 buvo aiškinamos iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusios Pensijų įstatymo 67 straipsnio ir Aprašo 9 punkto nuostatos, Pensijų įstatymo (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018 m. sausio 1 d.) 62 straipsnio, kuris reglamentuoja tuos pačius teisinius santykius, 11 dalyje buvo įtvirtinta analogiška nuostata, kad darbo laikas kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti apskaičiuojamas pagal faktinę darbo ypatingomis sąlygomis trukmę, todėl minėti LVAT išaiškinimai taikomi ir šioje byloje. Nors tikrinamu atveju nuostata „darbo laikas kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti apskaičiuojamas pagal faktinę darbo ypatingomis sąlygomis trukmę“ buvo įtvirtinta įstatyme, t. y. Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalyje, teisinis reguliavimas iš esmės nepasikeitė, nes nei šioje teisės normoje, nei kitose aptariamo straipsnio nuostatose nėra specialiai aptartų išlygų (nuorodų) į tam tikrus darbo trukmės laikotarpius, kurie neįskaitomi į darbo ypatingomis sąlygomis laiką.

28. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalis, tikrinamu atveju neįskaičiuojant vaiko priežiūros atostogų laikotarpio į darbo laiką nurodytai kompensacijai gauti, pirmosios instancijos teismo pritaikyta ir išaiškinta neteisingai. Tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 147 str.), taip pat VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV skundžiamų sprendimų dalis, kuriomis į pareiškėjos darbo laiką kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti neįskaityti laikotarpiai, kai jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, ir VSDFV Vilniaus skyrius įpareigojamas pakartotinai spręsti dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo pareiškėjai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. U. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjos R. U. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. (10.12)VPE_SP5-911, 2018 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. (10.12)VPE_SP5-1827 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4361 dalis, kuriomis į pareiškėjos darbo laiką kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti neįskaityti laikotarpiai, kai jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių pakartotinai spręsti dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo pareiškėjai R. U., įskaitant į pareiškėjos darbo laiką kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti laikotarpius, kai jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramutė Ruškytė

Dalia Višinskienė