2017-01-17 Nr. AB-1243-3-61-3-02581-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. A-1067-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02581-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 12.15.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Yusyp & Co“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Yusyp & Co“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Yusyp & Co“ (toliau – ir Įmonė, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–13), prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. S-61(7-39/2015) (toliau – ir MGK sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2015 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 69-2 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2014 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-589 (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas); 4) priimti naują sprendimą – neapmokestinti UAB „Yusyp & Co“ 50 993 Lt pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – ir PVM) ir 6 600 Lt PVM delspinigiais bei neskirti 5 099 Lt PVM baudos.

Pareiškėjas teigė, kad MGK objektyviai ir visapusiškai neištyrė Įmonės pateiktų įrodymų bei nepagrįstai pripažino, jog UAB „Yusyp & Co“ nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių prekių išgabenimą iš Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teritorijos. Pareiškėjas akcentavo, kad tiek mokesčių administratoriui, tiek MGK buvo pateiktos PVM sąskaitos faktūros, kurias Įmonei pateikė bendrovė LLC „FTC „Platan“, bei papildomi patvirtinimai, kad prekės buvo realiai įsigytos ir gautos Įmonėje. Taip pat prekių išgabenimą iš ES teritorijos patvirtina ir galiojančios eksporto deklaracijos (eksporto lydimieji dokumentai), elektroniniai pranešimai, tarptautiniai krovinių gabenimo važtaraščiai (toliau – ir CMR važtaraščiai), 2014 m. balandžio 23 d.

Silverlox S. p. A. patvirtinimas, kad Įmonės prekės sumontuotos Rusijoje, 2014 m. balandžio 15 d. UAB „Doleta“ atsakymas į paklausimą, 2014 m. balandžio 22 d. Specialisto išvada Nr. UH-71/14 apie Įmonės prekių buvimą Rusijoje. Pareiškėjo manymu, šie įrodymai patvirtina, kad prekės realiai galėjo būti parduotos LLC „FTC „Platan“ bei išgabentos iš ES teritorijos. Įmonė taip pat pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad sandoriams su individualią veiklą vykdančiu A. V. Š. (A. V. S.) buvo pagrįstai pritaikytas 0 proc.

PVM tarifas. Tai patvirtina byloje pateiktos PVM sąskaitos faktūros, galiojančios eksporto deklaracijos (eksporto lydimieji dokumentai) elektroniniai pranešimai (IE599), CMR važtaraščiai, 2014 m. balandžio 15 d. UAB „Doleta“ atsakymas į paklausimą „Dėl prekių sumontavimo“ apie tai, jog Įmonės prekės yra sumontuotos Rusijoje, bei 2014 m. rugpjūčio 11 d. A. V. Š. patvirtinimas apie gautas Įmonės prekes. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas tvirtino, kad Įmonės pateikti įrodymai patvirtina prekių išgabenimą iš ES teritorijos.

Tuo tarpu mokesčių administratoriaus nustatyti trūkumai (sutarčių, prekių užsakymų, susirašinėjimo su pirkėjais dokumentų nepateikimas, pirkėjus ir jų atstovus identifikuojančių duomenų nepateikimas PVM sąskaitose faktūrose, CMR važtaraščių trūkumai, Rusijos mokesčių administratoriaus informacija) nepaneigia prekių išgabenimo fakto. Pareiškėjo įsitikinimu, nepagrįsta MGK išvada, kad į Rusiją buvo išgabentos UAB „Matreko“ prekės, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog būtent Įmonės vardu buvo įformintos eksporto procedūros, Įmonė pateikė mokesčių administratoriui galiojančias eksporto deklaracijas bei elektroninius pranešimus, taip pat Įmonė gavo Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Muitinė) patvirtinimą, kad prekės išgabentos iš Bendrijos muitų teritorijos.

Pareiškėjas pažymėjo, kad neįforminus eksporto procedūros prekės negalėjo būti išgabentos iš Bendrijos muitų teritorijos. Nors byloje yra duomenų, pagal kuriuos toms pačioms prekėms buvo įformintos dvi skirtingos muitinės procedūros (eksporto procedūra ir tranzito procedūra), pareiškėjas pabrėžė, kad visus Įmonės muitinės procedūrų ir pervežimo formalumus tvarkė UAB „MV steel group“ Muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutarties pagrindu. Taip pat Įmonė su UAB „MV steel group“ sudarė ir Prekių saugojimo muitinės sandėlyje sutartį.

Taigi, UAB „MV steel group“ buvo atsakinga už tinkamą visų dokumentų įforminimą muitinės procedūroms bei tvarkė prekių pervežimo formalumus. Tuo tarpu būtent Įmonės prekėms buvo įforminta eksporto procedūra (deklarantas: UAB „MV steel group“), o mokesčių administratoriui buvo pateikti elektroniniai pranešimai, kurių išsiuntimas deklarantui reiškia eksportuotų prekių išvežimo iš Bendrijos muitų teritorijos fakto patvirtinimą, kaip tai nustatyta 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų (toliau – ir Įgyvendinimo nuostatai) 796e straipsnio 1 dalyje, bei eksporto lydimieji dokumentai.

Remdamasis Bendrijos muitinės kodekso, nustatyto 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2913/92, 161 straipsnio 2 bei 4 dalimis, pareiškėjas akcentavo, kad visoms Bendrijos prekėms, kurias ketinama eksportuoti, turi būti įforminta eksporto procedūra. Atitinkamai nagrinėjamu atveju eksporto procedūra buvo įforminta ne UAB „Matreko“, o Įmonės prekėms. Pareiškėjo teigimu, Įmonės prekių išgabenimo faktą įrodo Muitinės patvirtinimas, kad Įmonės prekės, kurioms buvo įformintos dvi skirtingos muitinės procedūros (eksportas ir tranzitas), buvo išgabentos iš ES teritorijos.

Taip pat Įmonei nėra žinoma apie deklaranto UAB „MV steel group“ teiktą pranešimą eksporto muitinės įstaigai apie neišvežtas prekes, nors Įgyvendinimo nuostatų 792a straipsnio 1 dalyje įtvirtinta eksportuotojo arba deklaranto pareiga nedelsiant pranešti apie išleistų prekių neišvežimą iš Bendrijos muitų teritorijos eksporto muitinės įstaigai. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad prekių išvežimo faktą ir tai, jog nebuvo gautas pranešimas apie eksportuoti išleistų prekių neišvežimą, Muitinė savo atsakymuose patvirtino ir mokesčių administratoriui.

Be to, pats mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjo pateiktose eksporto deklaracijose nurodyti tokie patys krovinį gabenusios transporto priemonės duomenys kaip ir UAB „Matreko“. Vadinasi, eksporto procedūrą įforminus Įmonės prekėms, nesant pranešimo apie eksportuoti išleistų prekių neišvežimą, sutampant prekių pavadinimams, jų kodams eksporto dokumentuose ir importo dokumentuose, akivaizdu, kad iš ES teritorijos buvo išgabentos būtent Įmonės prekės, dėl nežinomų priežasčių įformintos kaip UAB „Matreko“ prekės. Taigi, neva UAB „Matreko“ prekėms nebuvo įforminta eksporto procedūra, o nesant įformintos eksporto procedūros, tokių prekių net neleidžiama išgabenti iš Bendrijos muitų teritorijos.

Pareiškėjas pabrėžė, kad Įmonės pateikti įsigijimo dokumentai kartu su Silverlox S. p. A. bei UAB „Doleta“ patvirtinimais tiesiogiai patvirtina, jog būtent šių tiekėjų prekės yra sumontuotos Rusijoje. Šiuo aspektu pareiškėjas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, galinčių paneigti šį faktą. Tuo tarpu A. V. Š. 2014 m. rugpjūčio 11 d. patvirtinimas apie prekių gavimą yra jo pasirašytas, o parašo tikrumas nepaneigtas. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teigė, kad MGK argumentai, jog minėto asmens patvirtinimas yra tik formalus dokumentas, kuriuo nėra pagrindo pasitikėti, yra nepagrįsti.

Apibendrindamas, pareiškėjas pabrėžė, kad nei mokesčių administratorius, nei MGK objektyviai ir nešališkai neįvertino Įmonės pateiktų įrodymų ir nepagrįstai neigia įvykusį prekių išgabenimo iš ES teritorijos faktą, remdamiesi tik formaliais, nepilnais kitos įmonės pateiktais dokumentais. Kitaip tariant, mokesčių administratorius nepateikė jokių pakankamų įrodymų, paneigiančių prekių išvežimą iš ES teritorijos, ir taip nevykdė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 82–86) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

VMI nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu Rusijos mokesčių mokėtojams LLC „FTC „Platan“ ir A. V. Š. pardavė prekių ir šiems tiekimams pritaikė 0 proc. PVM tarifą. Mokestinio patikrinimo metu buvo išsiųstas paklausimas Rusijos mokesčių administratoriui dėl LLC „FTC „Platan“ pateiktų prekių. Rusijos mokesčių administratorius nustatė, kad minėtas Rusijos mokesčių mokėtojas sutarčių su UAB „Yusyp & Co“ nebuvo sudaręs, prekių iš pareiškėjo negavo, apmokėjimų nevykdė.

Be to, mokesčių administratorius vertino AB „Swedbank“ pateiktas tarptautinių mokėjimų pavedimų kopijas, kuriose mokėjimų LLC „FTC „Platan“ nenustatyta. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas taip pat nepateikė sutarties su LLC „FTC „Platan“ bei nenurodė aplinkybių, patvirtinančių bendradarbiavimą su minėta Rusijos įmone. Atsakovas kartu pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti prekių gabenimo dokumentai nėra originalūs, o tik nepatvirtintos atšviestos kopijos. Pareiškėjo pateiktoje eksporto deklaracijoje nurodytas prekių deklarantas UAB „MV Steel group“, o pateiktame CMR važtaraštyje nurodytas prekių siuntėjas UAB „Matreko“.

VMI akcentavo, kad pareiškėjas prie 2013 m. liepos 11 d. PVM sąskaitos faktūros Rusijos mokesčių mokėtojui LLC „FTC „Platan“ nepateikė nė vieno Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 56 straipsnyje įvardinto įrodymo, jog prekės buvo realiai išgabentos minėtam pirkėjui. Taigi, suabejojus Įmonės pateiktų įrodymų patikimumu ir pozicijos pagrįstumu, buvo atliktas operatyvus UAB „Matreko“ patikrinimas. Patikrinimo metu sandorių tarp pareiškėjo ir UAB „Matreko“ nenustatyta.

Taip pat nustatyta, kad vienas iš didžiausių minėtos bendrovės prekių pirkėjų yra LLC „FTC „Platan“. Patikrinimo metu nustatyta, kad dokumentai, kuriais rėmėsi pareiškėjas, įrodinėdamas prekių išvežimą iš šalies teritorijos, yra UAB „Matreko“ dokumentai, kuriuos patikrinus neatitikimų nenustatyta. Faktą, kad pareiškėjas nevykdė eksporto, patvirtina ir tai, jog gabentos prekės buvo išsiųstos UAB „Matreko“ vardu. Minėta įmonė pateikė eksporto faktus įrodančius dokumentus. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo pateikti CMR važtaraščiai yra UAB „Marteko“ dokumentai.

Juose nurodyti prekių duomenys sutampa su minėtos įmonės PVM sąskaitose faktūrose pateiktais duomenimis. Tuo tarpu aplinkybė, kad pareiškėjo pateiktose eksporto deklaracijose nurodyti transporto priemonių bei prekių duomenys, nepatvirtinta fakto, jog Įmonė vykdė šių prekių eksportą, bet leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas pasinaudojo kitos įmonės duomenimis, siekiant deklaruoti neįvykusius tiekimus LLC „FTC „Platan“. Taip pat buvo atliktas UAB „Vakario transportas“ operatyvus patikrinimas bei surinkta kita informacija, susijusi su prekių gabenimu.

Minėtos įmonės direktorius nurodė, kad neturėjo jokių sandorių su pareiškėju, tačiau vykdė pervežimus, kurių siuntėjas yra UAB „Matreko“. Taip pat buvo nustatyta, kad UAB „Tralita“, kurią pareiškėjas nurodė krovinių transportavimo važtaraštyje, taip pat neturėjo jokių sandorių su pareiškėju. Transportavimo paslaugą pagal 2013 m. gegužės 29 d. sutartį užsakė ir apmokėjo UAB „Baltic transline“. Atlikus šios įmonės operatyvų patikrinimą nustatyta, kad ir ši įmonė neturėjo jokių sandorių su pareiškėju, o transporto paslaugų užsakovas buvo UAB „MV steel group“.

Šios įmonės operatyvaus patikrinimo metu buvo nustatyta, kad ji išrašė PVM sąskaitą faktūrą Didžiosios Britanijos pirkėjui už atliktą transporto tarpininkavimo paslaugą (maršrutu Lietuva–Rusija). Remdamasis šiais duomenimis, atsakovas tvirtino, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neįrodo prekių gabenimo į Rusiją fakto, neatitinka tikrojo turinio ir yra surašyti formaliai. Dėl sandorių su A. V. Š. atsakovas pažymėjo, kad išanalizavus mokestinio patikrinimo medžiagą, susijusią su prekių tiekimu šiam asmeniui, matyti, jog PVM sąskaitose faktūrose nėra įrašytas pasirašiusiojo (pirkėjo atstovo) vardas bei pavardė, pagal kuriuos būtų galima jį identifikuoti.

Nors pagal AB „Swedbank“ pateiktus duomenis matyti, kad pareiškėjui buvo pervestos lėšos iš minėto asmens, prie mokėjimo paskirties nebuvo paminėtos PVM sąskaitos faktūros, taip pat nebuvo pateikta jokių kitų dokumentų, pagrindžiančių šią finansinę operaciją. Be to, Rusijos mokesčių administratoriui nepavyko susisiekti su minėtu asmeniu, o atlikę bankų išrašų analizę, mokesčių administratoriaus darbuotojai nenustatė atsiskaitymų su pareiškėju faktų. Duomenų apie įvežtas į Rusijos Federaciją, parduotas A.

V. Š. pareiškėjo prekes nėra ir duomenų bazėje „PIK muitinė“. VMI kartu atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu nepateikė sutarties bei nenurodė kitų aplinkybių, patvirtinančių bendradarbiavimą su minėtu asmeniu. Tuo tarpu pareiškėjo pateiktuose CMR važtaraščiuose, kaip ir dėl sandorių su Rusijos pirkėju LLC „FTC „Platan“, nurodytas prekių siuntėjas UAB „Matreko“. Taip pat pareiškėjo pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas prekių gavėjas A. V. Š., o CMR važtaraščiuose nurodytas LLC „FTC „Platan“.

Taigi, įvertinus operatyvaus patikrinimo metu surinktą informaciją, darytina išvada, kad pareiškėjo pateikti CMR važtaraščiai yra UAB „Matreko“, nes juose nurodytos prekės, jų kiekiai bei pavadinimai sutampa su UAB „Matreko“ sąskaitose faktūrose nurodytomis prekėmis. VMI nurodė, kad krovinio gavėjas, nurodytas pareiškėjo išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, t. y. A. V. Š., nesutampa ir su Rusijos importo deklaracijose nurodytu prekių gavėju – LLC „FTC „Platan“. Nors Įmonės pateiktose eksporto deklaracijose nurodyti tokie patys krovinį gabenusios transporto priemonės pavadinimai bei registracijos numeriai, tačiau nėra jokių žymų, kad papildomai prie UAB „Matreko“ prekių būtų išgabentos ir pareiškėjo prekės. Todėl, remdamasis šiomis aplinkybėmis, atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas netiekė prekių A.

V. Š., o dokumentai surašyti formaliai. Šiame kontekste atsakovas kartu akcentavo, kad nors pareiškėjo direktorius 2013 m. liepos 23 d. pateiktame paaiškinime apie prekių pristatymą Rusijos pirkėjams nurodė, jog transporto logistas yra UAB „MV steel group“, tikrinamuoju laikotarpiu pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus nustatyta, kad Įmonė neišrašė nei vienos PVM sąskaitos faktūros UAB „MV Steel group“ už transporto tarpininkavimo paslaugas maršrutu Lietuva–Rusija. Įvertinus surinktą informaciją apie transporto paslaugas vykdžiusius mokesčių mokėtojus pagal CMR važtaraščius Nr. VT0000903 bei Nr. 0000904, nustatyta, kad nėra jokių žymų, jog prekės būtų gabenamos pareiškėjo užsakymu.

Išnagrinėjus transporto paslaugas atlikusių ir šiuose sandoriuose dalyvavusių mokesčių mokėtojų grandinę, nustatyta, kad pagal CMR važtaraštį Nr. VT0000903 prekių pervežimo užsakovas buvo Didžiosios Britanijos pirkėjas, o pagal CMR važtaraštį Nr. 0000904 prekių pervežimo užsakovas buvo Belizo mokesčių mokėtojas. Transporto paslaugas atlikusios įmonės UAB „Vakario transportas“ direktorius taip pat nurodė, kad UAB „Vakario transportas“ pagal pateiktus dokumentus neturėjo jokių sandorių su pareiškėju. Be to, siekiant pagrįsti mokesčių administratoriaus poziciją, kad prekės pareiškėjo vardu nebuvo gabenamos į Rusiją, buvo išsiųstas paklausimas Muitinei dėl informacijos pateikimo.

Atitinkamai Muitinė nurodė, kad prekėms, deklaruotoms mokestinio tyrimo metu pateiktose eksporto deklaracijose, įformintos dvi skirtingos muitinės procedūros, t. y. eksporto ir tranzito – TIR knygelės Nr. SX72715613, Nr. XT73204717, Nr. XW73204718 ir Nr. XW73206259. Atlikus dokumentų analizę, nustatyta, kad tranzito procedūra įforminta UAB „Matreko“ vardu, TIR knygelėse nurodytos UAB „Matreko“ prekės. Taip pat nustatyta, kad TIR knygelėse nurodytos prekės, jų pavadinimai ir svoris sutampa su UAB „Matreko“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, CMR važtaraščiuose bei Rusijos importo deklaracijose nurodytomis prekėmis, pavadinimais bei jų svoriu.

Taigi, pagal patikrinimui pateiktus dokumentus ir surinktą informaciją, darytina išvada, kad papildomos prekės kartu su UAB „Matreko“ prekėmis į trečiąją šalį – Rusiją (pagal tranzito procedūrą) – nebuvo išgabentos. Todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurių pagrindu galima būtų teigti, jog prekės ginčijamais atvejais buvo išgabentos iš ES teritorijos. Tai patvirtina ir Rusijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija, kad minėti Rusijos mokesčių mokėtojai – LLC „FTC „Platan“ ir A.

V. Š. – sandorių su pareiškėju nevykdė ir prekių negavo. Tuo tarpu CMR važtaraščiuose nurodytos prekės gabentos kitos įmonės – UAB „Matreko“ – vardu. Šiame kontekste atsakovas papildomai akcentavo, kad siekiant taikyti 0 proc. PVM tarifą, be kita ko, turi būti įrodytas pirkėjo atliktas nuosavybės teisės į tiekiamas prekes perdavimas, tačiau šiuo atveju pirkėjai prekių iš pareiškėjo, pagal patikrinimo metu įvertintas prekių transportavimo aplinkybes, neįgijo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 5 d. sprendimu (b. l. 96–104) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Kauno AVMI atliko UAB „Yusyp & Co“ teminį patikrinimą, kurio metu tikrino PVM (už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.). Patikrinimas buvo įformintas 2014 m. rugpjūčio 8 d. patikrinimo aktu Nr. FR0680-562 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Patikrinimo metu buvo vertinami pareiškėjo pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai, Kauno AVMI informacinėje bazėje esantys duomenys, gauta informacija atlikus kitų mokesčių mokėtojų operatyvius patikrinimus ir pagal siųstus paklausimus gauti atsakymai. Įvertinus Įmonės pateiktus dokumentus, buvo nustatyti jų, kaip įrodymų, trūkumai: pateiktos CMR važtaraščių nepatvirtintos kopijos (Įmonės direktorius atsisakė jas tvirtinti), ant kai kurių CMR važtaraščių nėra krovinius priėmusios įmonės spaudo bei parašo. Taip pat, atlikus UAB „Matreko“ operatyvų patikrinimą, buvo padaryta išvada, kad Įmonė pateikė UAB „Matreko“ CMR važtaraščius. Iš UAB „Vakario transportas“ operatyvaus patikrinimo metu surinktų duomenų buvo nustatyta, kad minėta įmonė vykdė pervežimus, kurių siuntėjas pagal CMR važtaraščius buvo UAB „Matreko“, o su pareiškėju jokių sandorių nebuvo sudaryta. Nustatyta, kad su pareiškėju sandorių nesudarė ir kitos pareiškėjo CMR važtaraščiuose nurodytos įmonės – UAB „Tralita“ bei UAB „Baltic transline“. Pareiškėjo pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nėra įrašyta pasirašiusiojo pirkėjo ar jo atstovo vardas bei pavardė. Taip pat Įmonė sutarčių su LLC „FTC „Platan“ bei A. V. Š. mokesčių administratoriui nepateikė. Rusijos mokesčių administratorius, atsakydamas į išsiųstą paklausimą, nurodė, kad informacijos apie prekių, įvežtų į Rusijos teritoriją, kurių siuntėjas nurodytas UAB „Yusyp & Co“, o gavėjas LLC „FTC „Platan“, nėra. Taigi, įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus bei kitus duomenis, buvo nustatyta, kad Įmonės pateikti dokumentai neįrodo, jog prekės buvo faktiškai išgabentos į Rusijos Federaciją mokesčių mokėtojams LLC „FTC „Platan“ bei A. V. Š.. Todėl nebuvo įvykdyta 0 proc. PVM tarifo taikymo sąlyga, įtvirtinta PVMĮ 56 straipsnio 1 dalyje.

Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pritaikė 0 proc. PVM tarifą, vadovaudamasis PVMĮ 41 straipsnio 1 dalimi. Minėtoje teisės normoje įtvirtinta, kad jeigu nenustatyta kitaip, tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 proc. PVM tarifą, jeigu jas tiekėjas ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš ES teritorijos. Teismas pažymėjo, kad šiai bylai aktualus ir PVMĮ 56 straipsnis, reglamentuojantis 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrįstumo įrodinėjimą. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 proc.

PVM tarifą pagal šio Įstatymo 41 straipsnį, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš ES teritorijos. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčio administratorius MAĮ nustatyta tvarka turi teisę pareikalauti pateikti ir kitus papildomus įrodymus 0 proc. PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Kai PVM mokėtojas negali įrodyti, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimui 0 proc. PVM tarifas pritaikytas pagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms arba paslaugoms nustatytas.

Minėto straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčio administratorius turi teisę savo iniciatyva pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 proc. PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Gavus įrodymų, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimui 0 proc. PVM tarifas pritaikytas nepagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms ar paslaugoms nustatytas.

Atsižvelgęs į tai, teismas atkreipė dėmesį, kad iš pateikto teisinio reguliavimo matyti, jog PVMĮ nustatytos dvi sąlygos 0 proc. PVM tarifui taikyti – faktinis prekių išgabenimas iš ES teritorijos ir šią aplinkybę patvirtinančių dokumentų pateikimas. Todėl nagrinėjamu atveju svarbios būtent nurodytos dvi sąlygos, dėl kurių buvimo ir kilo ginčas šioje byloje. Teismas kartu akcentavo, kad pareiga įrodyti 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrįstumą, t. y. prekių faktinį išgabenimą iš ES teritorijos, tenka mokesčių mokėtojui, siekiančiam pritaikyti 0 proc.

PVM tarifą, tačiau mokesčių administratorius, siekdamas pašalinti bet kokias abejones, turi teisę rinkti papildomus įrodymus.

Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo bei MGK išvadomis ir teigdamas, jog prekių išgabenimas iš ES teritorijos įvyko, kaip įrodymais vadovavosi PVM sąskaitomis faktūromis, kurias Įmonė pateikė LLC „FTC „Platan“ ir A. V. Š.. Tuo tarpu atsakovas, vertindamas šiuos pareiškėjo įrodymus, atsižvelgė į Rusijos mokesčių administratoriaus pateiktus paaiškinimus, kad apklaustas LLC „FTC „Platan“ direktorius nurodė, jog su pareiškėju nebuvo sudaryta jokių sutarčių, mokėjimai nebuvo atlikti. Taip pat buvo nurodyta, kad patikrinus A. V. Š. individualios įmonės vardu atidarytas sąskaitas, nebuvo nustatyta jokių atsiskaitinėjimo su pareiškėju atvejų, o su minėtu asmeniu susisiekti nepavyko. Abiejuose Rusijos mokesčių administratoriaus pateiktuose atsakymuose buvo konstatuota, kad „PIK muitinė“ duomenų bazėje nebuvo rasta jokių duomenų apie į Rusijos teritoriją įvežtas pareiškėjo prekes, kurių gavėjais būtų LLC „FTC „Platan“ ir A. V. Š.. Siekiant ištirti šias aplinkybes, buvo atsižvelgta ir į gautą AB „Swedbank“ atsakymą dėl informacijos pateikimo. Tačiau pateiktose tarptautinių mokėjimų pavedimo kopijose Rusijos pirkėjo – LLC „FTC „Platan“ – mokėjimų nenustatyta. Be to, tiek MGK, tiek VMI įvertino ir aplinkybę, kad pareiškėjas mokestinio tyrimo metu nepateikė sutarčių su minėtais Rusijos mokesčių mokėtojais.

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas, kaip vienais iš įrodymų, rėmėsi įmonių, iš kurių buvo įsigytos minėtos prekės – UAB „Doleta“ ir Silverlox S. p. A. – pateiktomis sąskaitomis faktūromis, UAB „Doleta“ 2014 m. balandžio 15 d. atsakymu į paklausimą ir Silverlox S. p. A. 2014 m. balandžio 23 d. patvirtinimu. Minėtame atsakyme į paklausimą nurodyta, kad pareiškėjo įsigytos prekės buvo sumontuotos Maskvoje. Tuo tarpu Silverlox S. p. A. patvirtino, kad prekes (duris ir vartus) pardavė pareiškėjui. Tačiau, teismo vertinimu, UAB „Doleta“ pateiktas atsakymas yra nekonkretus, o Silverlox S. p. A. patvirtinimas, kad pareiškėjas įsigijo prekes, nepatvirtina, jog būtent šios prekės buvo faktiškai išgabentos iš ES teritorijos. Todėl teismas sutiko su MGK vertinimu, kad šie įrodymai nepatvirtina, jog būtent pareiškėjo prekės, dėl kurių eksportavimo įrodymo kilo ginčas šioje byloje, buvo išvežtos iš ES teritorijos pareiškėjo nurodytiems gavėjams.

Kaip įrodymu pareiškėjas taip pat rėmėsi A. V. Š. 2014 m. rugpjūčio 11 d. patvirtinimu, kuriame nurodyta, kad prekės buvo gautos iš UAB „Yusyp & Co“. Tačiau teismas sutiko su MGK išvada, kad minėtas patvirtinimas yra tik formalaus pobūdžio dokumentas, pateiktas ir pasirašytas nebendradarbiaujančio su mokesčių administratoriumi ir nepateikusio jokių jį identifikuojančių duomenų fizinio asmens. Todėl šis įrodymas negali būti laikomas pakankamai svariu, galinčiu paneigti mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes.

Nors pareiškėjas taip pat pateikė 2014 m. balandžio 22 d. specialisto išvadą Nr. UN-71/14, kurioje konstatuota, kad 104 sklype, esančiame adresu Maskvos sritis, (duomenys neskelbtini), yra įrengtos 950 × 2 300 dydžio išorinės durys ir 3 520 × 2 830 bei 5 920 × 2 480 dydžio garažo durys, o analogiškų matmenų objektai nurodyti PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 0000012, teismas sutiko su MGK, jog pareiškėjas nepaaiškino, kaip susieti šioje specialisto išvadoje nurodytas prekes su pareiškėjo vykdytais tiekimais LLC „FTC „Platan“. Be to, šiuo aspektu jokie paaiškinimai nebuvo pateikti ir skunde teismui. Todėl teismas sprendė, kad negalima pripažinti, jog šis įrodymas yra pakankamai reikšmingas.

Teismas kartu akcentavo, kad pareiškėjas skunde argumentavo, jog būtent Įmonės prekėms buvo įforminta eksporto procedūra, be kurios negalimas prekių išgabenimas. Anot pareiškėjo, ši aplinkybė įrodo, kad prekės buvo išgabentos iš ES teritorijos. Pareiškėjas pateikė eksporto deklaracijas, elektroninius pranešimus IE599 ir Muitinės 2015 m. vasario 12 d. raštą, kuriame patvirtinta, kad Įmonės prekės, deklaruotos eksporto deklaracijose, yra išgabentos iš ES teritorijos. Teismas atkreipė dėmesį, kad šio klausimo teisingam išsprendimui svarbus Elektroninės eksporto deklaracijos pateikimo, priėmimo ir kitos elektroninės informacijos, susijusios su eksporto procedūrų vykdymu, mainų taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2009 m. birželio 26 d.

įsakymu Nr. 1B-362, 4.13.2 punktas. Minėtoje teisės normoje įtvirtinta, kad elektroninio pranešimo IE599LT išsiuntimas deklarantui reiškia eksportuotų prekių išvežimo iš Bendrijos muitų teritorijos fakto patvirtinimą, kaip tai nustatyta Įgyvendinimo nuostatų 796e straipsnio 1 dalyje. Atitinkamai pareiškėjo pateiktuose elektroniniuose pranešimuose IE599 dėl krovinių, kurių deklaracijos Nr. 13LTKR1000EK04FB65, Nr. 13LTKR1000EK042287, Nr. 13LTKR1000EK06C8A2 ir Nr. 12LTKR1000EK0B4BA0, pareiškėjas nurodytas kaip eksportuotojas, o prekių gavėjas – LLC „FTC „Platan“.

Taip pat pareiškėjo pateiktuose elektroniniuose pranešimuose IE599 dėl krovinių, kurių numeriai Nr. 13LTKR1000EK046590 ir Nr. 13LTKR1000EK04FB65, nurodytas eksportuotojas UAB „Yusyp & Co“, o prekių gavėjai – A. V. Š. ir LLC „FTC „Platan“. Tačiau šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad vertinant minėtus pareiškėjo pateiktus įrodymus svarbu atsižvelgti į tai, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, MGK įvertino pareiškėjo pateiktus įrodymus kartu su mokestinių patikrinimų metu nustatytomis aplinkybėmis, kad nenustatyta, jog transporto paslaugas tiekiančios įmonės UAB „Vakario transportas“, UAB „Tralita“, UAB „Baltic Transline“ būtų turėję sandorių su pareiškėju. Taip pat buvo atsižvelgta į pareiškėjo pateiktų dokumentų netikslumus (PVM sąskaitose faktūrose YUS Nr. 0000013 ir Nr. 0000014 nėra įrašytas pasirašiusiojo (pirkėjo atstovo) vardas ir pavardė, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti pirkėjo atstovą).

Be to, pagal AB „Swedbank“ pateiktus duomenis, pareiškėjui buvo pervesta 54 692,16 Eur, mokėjimo paskirtyje minint A. V. Š., tačiau nenurodant PVM sąskaitų faktūrų numerių. Vertinant šiuos duomenis, buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių šią finansinę operaciją (pvz., mokėjimo paskirtyje nurodytos sutarties). Teismo vertinimu, kitas svarbus įrodymas, leidžiantis abejoti pareiškėjo pateiktų įrodymų patikimumu, yra Rusijos mokesčių administratoriaus pateikti duomenys („PIK muitinė“ duomenų bazėje nerasta informacijos apie prekes, kurių siuntėjas būtų UAB „Yusyp & Co“ ir kurios būtų buvusios įvežtos į Rusijos Federacijos teritoriją, o gavėjai būtų LLC „FTC „Platan“ bei A.

V. Š.). Teismas sprendė, kad Rusijos mokesčių administratoriaus bei AB „Swedbank“ pateiktų atsakymų ir atliktų mokestinių patikrinimų metu nustatytos aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti, ar pareiškėjo prekės buvo faktiškai išgabentos iš ES teritorijos minėtiems Rusijos mokesčių mokėtojams. Todėl pareiškėjui nepateikus kitų, svaresnių įrodymų (pvz., sutarčių su nurodytais gavėjais), buvo padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjas neįvykdė savo pareigos, įtvirtintos PVMĮ 56 straipsnio 1 dalyje, t. y. nepateikė dokumentų, įrodančių, jog prekės buvo faktiškai išgabentos iš ES teritorijos.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teismui argumento, kad VMI, priskaičiuodama Įmonei papildomai mokėtiną PVM, nesilaikė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neteisingai interpretuoja minėtame straipsnyje nustatytą įrodinėjimo pareigą. Teismas nurodė, kad minėtoje teisės normoje yra įtvirtinta mokesčių administratoriaus pareiga pagrįsti apskaičiuoto mokesčio sumas, t. y. apskaičiuotą mokesčio dydį. Taigi, šioje teisės normoje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius yra atsakingas už teisingą mokesčio sumos apskaičiavimą, tačiau joje nėra kalbama apie pažeidimo padarymo fakto įrodinėjimą. Be to, PVMĮ 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta 0 proc. PVM tarifą pritaikiusio mokesčių mokėtojo pareiga turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš ES teritorijos, o to paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta mokesčio administratoriaus teisė pareikalauti pateikti ir kitus papildomus įrodymus 0 proc. PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Taigi, pareiga įrodyti 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrįstumą, t. y. prekių faktinį išgabenimą iš ES teritorijos, tenka mokesčių mokėtojui, siekiančiam pritaikyti 0 proc. PVM tarifą, tačiau mokesčių administratorius, siekdamas pašalinti bet kokias abejones, turi teisę rinkti papildomus įrodymus. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjo argumentą, kad mokesčių administratorius, neįrodydamas, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo prekės liko Lietuvoje, pažeidė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti apskaičiuoto mokesčio sumą, vertino kaip nepagrįstą.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Kauno AVMI, VMI bei MGK tinkamai įvertino faktines aplinkybes, pritaikė teisės normas ir pagrįstai konstatavo, jog UAB „Yusyp & Co“ pateikti duomenys neįrodo, kad Įmonės prekės buvo išgabentos iš ES teritorijos. Dėl to buvo pagrįstai nuspręsta netaikyti PVMĮ 41 straipsnio 1 dalyje numatyto pagrindo apmokestinti prekes taikant 0 proc. PVM tarifą. Todėl teismas sprendė, kad atsižvelgus į minėtas išvadas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą priimti naują sprendimą – neapmokestinti pareiškėjo 14 768,59 Eur (50 993 Lt) PVM ir 1 911,49 Eur (6 600 Lt) PVM delspinigiais bei neskirti 1 476,77 Eur (5 099 Lt) PVM baudos.

III. Pareiškėjas UAB „Yusyp & Co“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 107–113), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, t. y. panaikinti MGK, VMI ir Kauno AVMI sprendimus bei neapmokestinti Įmonės 50 993 Lt PVM, 6 600 Lt PVM delspinigiais ir neskirti 5 099 Lt PVM baudos. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas, priimtas išnagrinėjus ne visas bylai reikšmingas aplinkybes ir iš esmės tik atkartojant Kauno AVMI, VMI bei MGK išvadas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 119–129) su juo nesutinka ir mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. VMI papildomai pažymi, kad, vadovaujantis Įgyvendinimo nuostatų 793b straipsniu, eksporto procedūros laikomos baigtomis prekėms įforminus tranzito procedūrą. Atitinkamai, Muitinės apdorojimo sistemos duomenimis, pareiškėjo nurodytų eksporto deklaracijų muitinės formalumai užbaigti tranzito procedūra su TIR kortelėmis. Todėl, įvertinus pateiktą informaciją, laikytina, kad eksportuotomis laikomos UAB „Matreko“ įformintos prekės.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVMI 2014 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-FR0682-589 ir mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusios VMI 2015 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 69-2, kuriuo buvo patvirtintas minėtas Kauno AVMI sprendimas dėl pareiškėjui apskaičiuoto mokėtino 50 993 Lt PVM ir 6 600 Lt PVM delspinigių bei paskirtos 5 099 Lt PVM baudos, taip pat MGK 2015 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. S-61(7-39/2015), kuriuo buvo patvirtintas minėtas VMI sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės sprendžiamas ginčas, ar pareiškėjas pagrįstai laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Rusijos įmonei LLC „FTC „Platan“ bei Rusijos piliečiui A. V. Š. tiektoms prekėms taikė 0 proc. PVM tarifą pagal PVMĮ 41 straipsnio 1 dalį. Remiantis PVMĮ 41 straipsnio 1 dalimi, jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip, tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 proc. PVM tarifą, jeigu jas tiekėjas ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš ES teritorijos. Atitinkamai nagrinėjamu atveju ginčas byloje iš esmės yra kilęs dėl to, ar pareiškėjo mokesčių administratoriui pateikti įrodymai patvirtina faktą, jog būtent minėtos nurodytu laikotarpiu pareiškėjo Rusijos įmonei LLC „FTC „Platan“ bei Rusijos piliečiui A. V. Š. parduotos prekės, kurios buvo apmokestintos taikant 0 proc. PVM tarifą, buvo išgabentos iš ES teritorijos. Šiame kontekste pabrėžtina, jog PVMĮ 56 straipsnio 1 dalis numato, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 proc. PVM tarifą pagal šio Įstatymo 41 straipsnį, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš ES teritorijos. Tačiau, nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčio administratorius MAĮ nustatyta tvarka turi teisę pareikalauti pateikti ir kitus papildomus įrodymus 0 proc. PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Kai PVM mokėtojas negali įrodyti, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimui 0 proc. PVM tarifas pritaikytas pagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms arba paslaugoms nustatytas (PVMĮ 56 str. 4 d.). Be to, nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčio administratorius turi teisę savo iniciatyva pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 proc. PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Gavus įrodymų, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimui 0 proc. PVM tarifas pritaikytas nepagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms ar paslaugoms nustatytas (PVMĮ 56 str. 5 d.).

Pagal PVMĮ 19 straipsnio 1 dalies nuostatas, prekių tiekimo bei įsigijimo iš kitos valstybės narės ir paslaugų teikimo atvejais, nenurodytais šio straipsnio 3, 4, 5 ir 6 dalyse bei šio Įstatymo IV ir V skyriuose, taikomas standartinis PVM tarifas. Tuo tarpu 0 proc. PVM tarifas yra išimtis, todėl įstatyme nustatyta mokesčio mokėtojo pareiga įrodyti, kad jam turi būti taikoma išimtis. Tai yra pagrindinė įrodinėjimo taisyklė, kuria vadovaujamasi sprendžiant dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo (žr., pvz., LVAT 2014 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1547/2014). Kaip ne kartą yra akcentavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pareiga įrodyti 0 proc. PVM tarifo pritaikymo pagrįstumą tenka šį tarifą pritaikiusiam PVM mokėtojui, o mokesčių administratoriui kilus abejonių dėl pateiktų įrodymų teisingumo, jis, savo ruožtu, gali rinkti papildomus duomenis, kurie galėtų paneigti mokesčių mokėtojo pateiktus įrodymus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotais kriterijais, mokesčių mokėtojas, siekdamas įrodyti ar prekės tikrai yra išvežamos iš šalies teritorijos, paprastai turėtų pateikti įrodymus, pradedant nuo dokumentų, susijusių su išvežimo procedūra, baigiant patvirtinimu apie rezidentą (tai gali būti prekių gabenimo dokumentai, transporto priemonių rūšių, kuriomis gabentos prekės, įvardinimas bei jų identifikaciniai duomenys, asmenų, kurie išgabeno prekes, identifikaciniai duomenys ir pan.) (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-62/2004, 2009 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-331/2009, 2010 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-250/2010, 2010 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1054/2010, 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1890/2012 ir kt.).

Šiame kontekste pabrėžtina, kad nors pareiškėjas, kaip matyti iš MGK bylos Nr. 7-39/2015 medžiagos, surinko bei mokesčių administratoriui pateikė tam tikrus dokumentus (eksporto deklaracijas, CMR važtaraščius, PVM sąskaitas faktūras ir kt.), jog ginčo prekės, kurių pardavimui pareiškėjas taikė 0 proc. PVM tarifą, būtų pripažintos eksportuotomis iš ES teritorijos, tačiau vien ši aplinkybė nelaikytina pakankama pripažinti faktui, kad būtent šios pareiškėjo Rusijos įmonei LLC „FTC „Platan“ bei Rusijos piliečiui A.

V. Š. parduotos prekės realiai buvo eksportuotos iš ES teritorijos. Kaip minėta, pagal PVMĮ 56 straipsnio 5 dalį, mokesčio administratorius turi teisę savo iniciatyva pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 proc. PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Atitinkamai nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriui suabejojus pareiškėjo pateiktų dokumentų pagrįstumu dėl prekių išgabenimo iš ES teritorijos, buvo surinkti papildomi įrodymai – atlikti kitų mokesčių mokėtojų operatyvūs patikrinimai, gauti atsakymai iš užsienio mokesčių administratoriaus, išanalizuoti informacinėse bazėse esantys duomenys.

Taigi, ginčijamas mokesčių administratoriaus sprendimas priimtas atsižvelgiant ne tik į mokesčių mokėtojo pateiktus įrodymus, bet ir įvertinus mokesčių administratoriaus pagal PVMĮ 56 straipsnio 5 dalį surinktus minėtus papildomus įrodymus, kuriuos, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai, nešališkai ir objektyviai išanalizavo bei motyvuotai įvertino. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje surinktų duomenų visumą, sprendžia, kad šioje byloje mokesčių administratoriaus surinkti papildomi duomenys paneigia pareiškėjo pateiktų eksporto dokumentų duomenis, todėl šiuo atveju atsirado pagrindas prekes apmokestinti standartiniu PVM tarifu.

Akcentuotina, kad nagrinėjamoje situacijoje, įvertinus prekių pirkimo, atsiskaitymo ir gabenimo aplinkybes, pareiškėjas, žinodamas, jog būtent jam teks pareiga įrodyti prekių išgabenimo iš ES teritorijos faktą, privalėjo imtis papildomų priemonių, kad įsitikintų, jog prekės buvo išgabentos į Rusijos Federaciją (pvz., iš pirkėjo pareikalauti raštiško patvirtinimo, kad prekės buvo gautos; kreiptis į Rusijos Federacijos muitinę ar kitą kompetentingą instituciją dėl patvirtinimo, kad prekės buvo įvežtos į šalies teritoriją).

Tuo tarpu vien dokumentų apie prekių išvežimą turėjimas nėra pagrindas nagrinėjamu atveju pripažinti, jog mokestinė prievolė yra įvykdyta tinkamai. Dėl šių priežasčių konstatuotina, jog būtent paties pareiškėjo veiksmai bei neveikimas (jo pasirinktas elgesio modelis) sąlygojo tai, kad buvo pažeistos PVMĮ įtvirtintos sąlygos, kurioms esant eksportuojamoms iš ES teritorijos prekėms galėjo būti taikomas 0 proc. PVM tarifas.

Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo teisėjų kolegija pažymi, jog MAĮ 67 straipsnio 1 dalis numato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Pagal bendrąją taisyklę, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.). Taigi, nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., LVAT 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438‑147/2011, 2011 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑1427/2011 ir kt.). Atitinkamai šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių administratorius visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino pareiškėjo paaiškinimus ir kitus surinktus duomenis, aiškiai, išsamiai ir detaliai pagrindė pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusias sumas, kaip tai numato MAĮ 67 straipsnio 1 dalis, todėl būtent pareiškėjui, pastarajam nesutinkant su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, tenka pareiga pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Taigi, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, tinkamai taikė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina MGK byloje Nr. 7-39/2015 esantys duomenys. Pareiškėjas iš esmės nepateikė minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas aiškiai, išsamiai bei detaliai išdėstytiems ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Yusyp & Co“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė