c2cd3830-d98e-4e7a-a406-53502704f2cd · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla Nr                                                                                 Baudžiamoji byla Nr. 1A-469-518/2015                                 Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00479-2014-9                                 Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.2.1.; 1.1.4.4.5.; 1.1.8.1.1.; 1.2.1.1.;2.1.7.4.; 2.4.7.                                 LIETUVOS Apeliacinis teismas N U T A R T I S  LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. liepos 10 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Laimos Garnelienės ir Daivos Pranytės-Zalieckienės, sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui,nuteistajam S. D.,gynėjui advokatui Kęstučiui Rakauskui, nukentėjusiajai A.

R. – S.,nukentėjusiosios atstovui advokatui Vytautui Zabielaiteismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo S. D. gynėjo advokato Kęstučio Rakausko apeliacinį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo S. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 99 straipsnyje, ir nuteistas laisvės atėmimo bausme penkeriems metams.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ ,n u s t a t ė:S. D. nuteistas už tai, kad sovietinės okupacijos metu bÅ«damas Lietuvos RespublikÄ okupavusios SSRS represinės struktÅ«ros pareigÅ«nu – LSSR VSK (KGB) 4-osios valdybos 3-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu, žinodamas ir suvokdamas Å¡ios represinės struktÅ«ros vienÄ iÅ¡ esminių tikslų – fiziÅ¡kai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasiprieÅ¡inimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, jų ryÅ¡ininkus ir rėmėjus, vykdydamas LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus virÅ¡ininko pavaduotojo N. D. parengtame ir LSSR VSK 4-osios valdybos virÅ¡ininko J.

O. bei LSSR VSK pirmininko pavaduotojo L. M. patvirtintame 1956 m. spalio 11 d. sulaikymo operacijos plane nurodytas užduotis, veikdamas kartu su sulaikymo grupių nariais – LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotoju N. D., LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu J. K., LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu A. G., LSSR VSK Kauno m. valdybos 4-ojo poskyrio viršininku A. Z., LSSR VSK 4-osios valdybos viršininku J. O., LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu J.

P., LSSR VSK 4-osios valdybos 3-ojo skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu V. L., LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus operatyviniu įgaliotiniu P. Å ., LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus operatyviniu įgaliotiniu S. Å ., LSSR VSK Kauno m. valdybos 7-ojo poskyrio operatyvinio įgaliotinio padėjėju D. A., laikotarpyje nuo 1956 m. spalio 11 d. 18 val. iki 1956 m. spalio 12 d. 9 val., ikiteisminiu tyrimu tiksliau nenustatytu laiku, dalyvavo slaptoje operacijoje sulaikant lietuvių ginkluoto pasiprieÅ¡inimo sovietų okupacinei valdžiai judėjimo struktÅ«ros – Lietuvos Laisvės Kovos SÄ jÅ«džio Tarybos pirmininkÄ ir Gynybos pajėgų vadÄ , partizanų pulkininkÄ A.

R., slapyvardžiu „Vanagas”, bei jo žmonÄ â€“ partizanę B. M., slapyvardžiu „Vanda“, po ko A. R. 1956 m. spalio 12 d. apie 14 val. buvo įkalintas LSSR VSK vidaus kalėjime Vilniuje, ten pat tÄ pačiÄ dienÄ ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų žiauriai kankinamas ir sunkiai sužalotas, vėliau tardomas ir neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – LSSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. rugsėjo 24-25 d. nuosprendžiu nuteistas mirties bausme, o 1957 m. lapkričio 29 d. nužudytas, tai yra, fiziÅ¡kai sunaikintas kaip atskiros nacionalinės-etninės-politinės grupės – lietuvių ginkluoto pasiprieÅ¡inimo sovietų okupacijai narys, Å¡iÄ bausmę įvykdžius ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims, o B.

M., remiantis neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – LSSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu 8 metų terminui deportuota į SSRS RSFSR Kemerovo srities lagerį kaip atskiros nacionalinės-etninės-politinės grupės – lietuvių ginkluoto pasiprieÅ¡inimo sovietų okupacijai narė, tuo bÅ«du padėjo sovietų okupacinės valdžios atstovams A. R. ir B. M. atžvilgiu įvykdyti genocido veiksmus.Nuteistojo S. D. gynėjas advokatas Kęstutis Rakauskas apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 12 d. nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį – iÅ¡teisinti S. D. dėl kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 99 straipsnį.Apelianto teigimu, priimant nuosprendį nesilaikyta BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatų, nes S. D. apkaltintas nusikaltimo įvykdymu, nenustačius visų bÅ«tinų genocido sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių, bei už veiksmus, už kuriuos jų padarymo metu nebuvo numatyta baudžiamoji atsakomybė tarptautinėse konvencijose (baudžiamoji atsakomybė pagal BK 99 straipsnį atsirado tik po 1998 m. gegužės 6 d.).Apeliantas nurodo, kad, atsižvelgiant į BK 99 straipsnio dispozicijoje nurodytus bÅ«tinuosius nusikalstamos veikos požymius, akivaizdu, jog kaltu dėl Å¡io nusikaltimo padarymo galima pripažinti asmenį, tik įrodžius, kad darydamas inkriminuotÄ veikÄ jis turėjo specialų tikslÄ â€“ siekį fiziÅ¡kai sunaikinti visus ar dalį asmenų, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, kas suponuoja, kad asmuo, siekdamas Å¡io tikslo, veikė tiesiogine tyčia ir atliko aktyvius veiksmus – organizavo, vadovavo ar dalyvavo visus ar dalį bet kuriai iÅ¡ tokių grupių priklausančius žmones žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymÄ si, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sÄ lygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojant žmonių gimstamumÄ ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms.

Å io nusikaltimo dalykas (nukentėjusieji) yra žmonės, priklausantys bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, nusikaltimas gali bÅ«ti padaromas tik veikimu ir tik esant tiesioginei kaltininko tyčiai siekti straipsnio dispozicijoje nurodyto tikslo; kita vertus, baudžiamoji atsakomybė pagal BK yra tik asmeninė, t. y. asmuo atsako iÅ¡imtinai tik už savo paties padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , o tai reiÅ¡kia, kad minėti nusikaltimo sudėtį sudarantys požymiai, tiek objektyvÅ«s, tiek subjektyvÅ«s, turi bÅ«ti neginčijamai nustatyti konkretaus asmens veikoje ir jam negali bÅ«ti priskiriami nusikaltimo požymiai, kuriuos turi kiti, tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys.Skunde gynėjas nurodo, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis S. D. dirbo Lietuvos RespublikÄ okupavusios SSRS represinės struktÅ«ros – LSSR VSK (KGB) 4-osios valdybos 3-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu, o laikotarpiu nuo 1956 m. spalio 11 d. 18 val. iki 1956 m. spalio 12 d. 9 val., ikiteisminiu tyrimu tiksliau nenustatytu laiku, buvo paskirtas dalyvauti slaptoje operacijoje sulaikant lietuvių ginkluoto pasiprieÅ¡inimo sovietų okupacinei valdžiai judėjimo struktÅ«ros – Lietuvos Laisvės Kovos SÄ jÅ«džio Tarybos pirmininkÄ ir Gynybos pajėgų vadÄ , partizanų pulkininkÄ A.

R., slapyvardžiu „Vanagas“, bei jo žmonÄ â€“ partizanę B. M., slapyvardžiu „Vanda“, tačiau tiesiogiai juos sulaikė LSSR VSK 4 valdybos virÅ¡ininko J. O. vadovaujama operatyvinė grupė, kurioje S. D. nebuvo. Pažymi, kad byloje taip pat neginčijamai nustatyta, kad S. D. nedalyvavo B. M. ir A. R. kankinime, įkalinime, žalojimo veiksmuose, nedalyvavo B. M. ir A. R. baudžiamųjų bylų tyrimo procese, rengiant jiems kaltinimus ir LSSR Aukščiausiojo Teismo kolegijos sudėtyje priimant jų atžvilgiu nuosprendžius; neįtakojo LSSR Aukščiausiojo Teismo kolegijos narių skiriant A.

R. mirties bausmę, o B. M. deportavimÄ ; S. D. nedalyvavo A. R. įvykdant nuosprendį, o B. M. deportuojant. Dėl to, gynėjo įsitikinimu, vien tokios byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti kategoriÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ , kad nuteistojo S. D. veikoje nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties.Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai kritiÅ¡kai vertino nuteistojo S. D. parodymus, kad jo iÅ¡ viso nebuvo A. R. bei jo žmonos B. M. sulaikymo vietoje, remdamasis vienintele aplinkybe, kad nuteistasis apie buvusį prieÅ¡ 58 metus įvykį – paÅ¡alinimÄ iÅ¡ antrosios sulaikymo grupės, nepaminėjo ankstesnėse apklausose, nors nuteistasis Å¡iose apklausose teigė, kad nepamena kur buvo A.

R. ir B. M. sulaikymo metu ir apie jų sulaikymÄ sužinojo iÅ¡ kitų bendradarbių. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių S. D. parodymus apie tai, kad jis buvo paÅ¡alintas iÅ¡ antrosios sulaikymo grupės sudėties dėl to, kad atvyko į Kauno miestÄ vilkėdamas tarnybine uniforma, be to, nei vienas iÅ¡ byloje apklaustų ir tiesiogiai A. R. bei B. M. sulaikyme dalyvavusių virÅ¡ininko J. O. operatyvinės grupės narių neparodė, kad Å¡iame veiksme bÅ«tų dalyvavęs ir S. D..Apeliantas nurodo, kad teismas bÅ«tinÄ jį nagrinėjamo nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės elementÄ â€“ S. D. tikslÄ padėti fiziÅ¡kai sunaikinti Lietuvos Laisvės Kovos SÄ jÅ«džio Tarybos pirmininkÄ ir Gynybos pajėgų vadÄ , partizanų pulkininkÄ A.

R. bei jo žmonÄ partizanę B. M., grindė iÅ¡imtinai tuo, kad jis nagrinėjamo įvykio metu dirbo Lietuvos RespublikÄ okupavusios SSRS represinės struktÅ«ros pareigÅ«nu – LSSR VSK (KGB) 4-osios valdybos 3-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu, kas, teismo nuomone, suponuoja iÅ¡vadÄ , jog S. D. žinojo ir suvokė pagrindinį ar vienÄ iÅ¡ esminių Å¡ios institucijos tikslų – fiziÅ¡kai sunaikinti Lietuvos partizanus, jų ryÅ¡ininkus ir rėmėjus. Apeliantas pažymi, kad nuosprendyje neįvardijamas nei vienas įrodymas, kuris pagrįstų teismo iÅ¡vadas, jog nagrinėjamo įvykio metu KGB, kaip institucija, turėjo tikslÄ fiziÅ¡kai sunaikinti Lietuvos partizanus, jų ryÅ¡ininkus ir rėmėjus.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pagal PasiprieÅ¡inimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymÄ Lietuvos partizaninis karas prieÅ¡ Sovietų SÄ jungos okupacinę kariuomenę ir okupacinio režimo struktÅ«ras vyko 1944-1953 metais, t. y. partizaninis karas jau buvo pasibaigęs daugiau nei prieÅ¡ tris metus iki įvykstant nagrinėjamam įvykiui 1956 m. spalio 12 d., todėl tokios teismo iÅ¡vados yra nemotyvuotos ir nepagrįstos.Apelianto teigimu, iÅ¡ byloje esančių raÅ¡ytinių dokumentų matyti, kad VSK (KGB), kaip institucijai, ir daliai jos darbuotojų – tiems, kurie surašė dokumentus, esančius agentÅ«rinėje bei baudžiamojoje bylose bei su jais buvo susipažinę, buvo konkrečiai žinoma, kad A.

R. ir B. M. dalyvavo partizaniniame judėjime, todėl nuosprendyje nurodytÄ teiginį, kad pagrindinis ar vienas iÅ¡ esminių VSK (KGB) tikslų buvo fiziÅ¡kai sunaikinti Lietuvos partizanus, jų ryÅ¡ininkus ir rėmėjus, nepagrįstumÄ Ä¯rodo Å¡ioje byloje neginčytinai nustatytos faktinės aplinkybės – A. R. ir B. M. buvo tik sulaikyti, nors, esant toms pačioms aplinkybėms ir VSK (KGB) turint aptariamÄ nuosprendyje nurodytÄ tikslÄ , buvo galima A. R. ir B. M. nužudyti ten pat vietoje. Pažymi, kad byloje nėra įrodymų, jog kokios nors jėgos galėjo tam sukliudyti, nepriklausomai nuo sulaikyme dalyvavusių VSK (KGB) darbuotojų valios.

Nuosprendyje nurodant buvus S. D. tikslÄ , sutampantį su VSD (KGB), kaip institucijos, tikslu fiziÅ¡kai sunaikinti atskirai politinei grupei priklausiusius asmenis, organizuoto ginkluoto Lietuvos nacionalinio pasiprieÅ¡inimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, jų ryÅ¡ininkus ir rėmėjus, S. D. tiesiogiai neatliko jokių prieÅ¡ingų teisei veiksmų A. R. ir B. M. atžvilgiu. Be to, S. D. nebuvo subjektas, turėjęs teisę spręsti kardomosios priemonės sulaikymo taikymo, sulaikytų asmenų veikų kvalifikavimo, jų kaltinimo apimties, baudžiamųjų bylos perdavimo į teismÄ , bausmės rÅ«Å¡ies ir dydžio skyrimo klausimus, t. y. neturėjo galimybės daryti įtakÄ A.

R. ir B. M. likimui.Dėl nurodytų argumentų laikytina, kad nuosprendyje iÅ¡dėstyti motyvai dėl S. D. turėto tikslo padėti vykdant genocidÄ yra nepagrįsti.BK 99 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektu negali bÅ«ti asmuo, padėjęs sunaikinti vienÄ Å¾mogų, kadangi bÅ«tent nukentėjusiųjų skaičius, į kurių fizinį sunaikinimÄ yra nukreipta kaltininko tyčia, yra esminis kriterijus, atribojantis genocidÄ nuo kitų nusikaltimų asmenims. Byloje nėra ir nuosprendyje neiÅ¡dėstyta įrodymų, kad nuteistasis S. D. bÅ«tų buvęs įvykio vietoje, kai buvo nužudytas dar nors vienas Lietuvos partizanas, t. y.

įrodymų, kad S. D. savo veiksmais padėjo fiziÅ¡kai sunaikinti dalį ar visus tokius atskiros grupės narius.Apelianto teigimu, nuosprendyje netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimo nuostatos. Minėtame nutarime iÅ¡aiÅ¡kinta, jog baudžiamoji atsakomybė už genocidÄ bet kuriai politinei grupei priklausančių žmonių atžvilgiu Lietuvos Respublikoje yra galima tik veikoms, padarytoms po 1998 m. gegužės 6 d., kai įsigaliojo 1998 m. balandžio 21 d. priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 621, 71 straipsniais ir 81, 24, 25, 26, 35, 49, 541, 89 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kai Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme apibrėžiant genocido nusikaltimÄ pirmÄ kartÄ nurodytos socialinės ir politinės grupės, t. y. tokios dvi grupės, kurios nenumatytos visuotinai pripažintose tarptautinės teisės normose, apibrėžiančiose genocido nusikaltimÄ .

Dėl to, apelianto įsitikinimu, pagal teismui pateikto ir iÅ¡nagrinėto kaltinamojo akto apimtį, Å¡ioje byloje nagrinėjamo įvykio metu nebuvo baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už veikÄ , kurios padarymu nuteistas S. D., o tai reiÅ¡kia, kad jis nuteistas nepagrįstai ir turi bÅ«ti iÅ¡teisintas.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis S. D. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokuroras, nukentėjusioji A. R. – S. ir jos įgaliotas atstovas prašė apeliacinį skundÄ atmesti.Nuteistojo S. D. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų byloje nenustatyta, todėl teisėjų kolegija patikrina bylÄ tiek, kiek to yra praÅ¡oma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).Apeliaciniame skunde teigiama, kad S. D. nuteistas nepagrįstai, nes jo veiksmuose nėra BK 99 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias iÅ¡vadas.

Taip pat apeliaciniame skunde akcentuojamas netinkamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo taikymas.Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai S. D. pripažino kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, kuri teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 99 straipsnį.

Skundžiamas nuosprendis atitinka baudžiamojo proceso įstatyme nuosprendžiui keliamus turinio reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, skundžiamame nuosprendyje aiškiai ir išsamiai argumentuota, kodėl buvo atmesti S. D. parodymai dėl tariamo jo nedalyvavimo A. R. ir B. M. sulaikymo operacijoje, taip pat remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais dėl BK 99 straipsnio nuostatų galiojimo ir taikymo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinis skundas grindžiamas iÅ¡ esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai aptarė ir įvertino skundžiamame nuosprendyje.BK 99 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas siekdamas fiziÅ¡kai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymÄ si, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sÄ lygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumÄ ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms.Skundžiamu nuosprendžiu S. D. nuteistas už tai, kad padėjo sovietų okupacinės valdžios atstovams A.

R. ir B. M. atžvilgiu įvykdyti genocido veiksmus, t. y. sovietinės okupacijos metu bÅ«damas Lietuvos RespublikÄ okupavusios SSRS represinės struktÅ«ros pareigÅ«nu – LSSR VSK (KGB) 4-osios valdybos 3-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu, žinodamas ir suvokdamas Å¡ios represinės struktÅ«ros vienÄ iÅ¡ esminių tikslų – fiziÅ¡kai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasiprieÅ¡inimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, jų ryÅ¡ininkus ir rėmėjus, vykdydamas patvirtintame sulaikymo operacijos plane nurodytas užduotis, veikdamas kartu su kitais plane nurodytais sulaikymo grupių nariais, laikotarpyje nuo 1956 m. spalio 11 d. 18 val. iki 1956 m. spalio 12 d. 9 val., ikiteisminiu tyrimu tiksliau nenustatytu laiku, dalyvavo slaptoje operacijoje sulaikant lietuvių ginkluoto pasiprieÅ¡inimo sovietų okupacinei valdžiai judėjimo struktÅ«ros – Lietuvos Laisvės Kovos SÄ jÅ«džio Tarybos pirmininkÄ ir Gynybos pajėgų vadÄ , partizanų pulkininkÄ A.

R., slapyvardžiu „Vanagas”, bei jo žmonÄ â€“ partizanę B. M., slapyvardžiu „Vanda“, po ko A. R. buvo įkalintas LSSR VSK vidaus kalėjime Vilniuje, ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų žiauriai kankinamas ir sunkiai sužalotas, vėliau tardomas ir neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – LSSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. rugsėjo 24-25 d. nuosprendžiu nuteistas mirties bausme, o 1957 m. lapkričio 29 d. nužudytas, tai yra, fiziÅ¡kai sunaikintas kaip atskiros nacionalinės-etninės-politinės grupės – lietuvių ginkluoto pasiprieÅ¡inimo sovietų okupacijai narys, o B.

M., remiantis neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – LSSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu 8 metų terminui deportuota į SSRS RSFSR Kemerovo srities lagerį kaip atskiros nacionalinės-etninės-politinės grupės – lietuvių ginkluoto pasiprieÅ¡inimo sovietų okupacijai narė.Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad S. D. negalėjo bÅ«ti pripažintas kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nes baudžiamoji atsakomybė už S. D. inkriminuotus veiksmus, t. y. už genocidÄ politinės grupės atžvilgiu, tarptautiniuose teisės aktuose iÅ¡ viso nėra numatyta, o Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme numatyta tik nuo 1998 metų.

Dėl Lietuvos Respublikos BK 99 straipsnio nuostatų taikymo yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. nutarime Nr. KT11-N4/2014. Å iame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad BK 99 straipsnis, tiek, kiek jame be tarptautinės teisės normomis saugomų nacionalinių, etninių, rasinių ir religinių grupių, taip pat nustatytos saugomos socialinės ir politinės grupės, neprieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nutarime pažymėta, kad nurodymas valstybėms priimti nacionalinius įstatymus, nustatančius atsakomybę už genocidÄ , gali bÅ«ti suprantamas kaip tam tikra diskrecija, atsižvelgiant į konkretų istorinį, politinį, socialinį ir kultÅ«rinį kontekstÄ , nacionalinėje teisėje nustatyti ir platesnės apimties genocido nusikaltimo apibrėžimÄ nei nustatytasis pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.

Politinių ir socialinių grupių įtraukimÄ Ä¯ Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme suformuluotÄ genocido apibrėžimÄ nulėmė konkretus tarptautinis teisinis, istorinis ir politinis kontekstas. SSRS totalitarinio komunistinio režimo ideologija, kuria grįstas iÅ¡tisų žmonių grupių naikinimas, SSRS represijų prieÅ¡ Lietuvos Respublikos gyventojus mastas, kuris buvo tikslingos politikos naikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindÄ ir traktuoti lietuvius kaip „nepatikimÄ â€œ tautÄ dalis, sudaro pagrindÄ tam tikru laikotarpiu sovietinio okupacinio režimo nusikaltimus socialinių ar politinių grupių atžvilgiu vertinti kaip genocidÄ , apibrėžiamÄ pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.

Å iuo atveju turi bÅ«ti įrodytas specialus tikslas – siekis sunaikinti tam tikras Lietuvos Respublikos gyventojų socialines ar politines grupes kaip tokiÄ reikÅ¡mingÄ lietuvių tautos dalį, kurios sunaikinimas turėtų įtakos visos lietuvių tautos iÅ¡likimui.Nors minėtame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog BK 3 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d., 2011 m. kovo 22 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo gali bÅ«ti teisiamas pagal BK 99 straipsnį už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziÅ¡kai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tol, kol BK nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidÄ , prieÅ¡tarauja (-avo) Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau tai nereiÅ¡kia, kad nagrinėjamoje byloje S. D. negali bÅ«ti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.

Nutarime pažymėta, kad iÅ¡ konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis principas nullum crimen, nulla poena sine lege nėra absoliutus; pagal KonstitucijÄ baudžiamuosiuose įstatymuose gali bÅ«ti nustatyta Å¡io principo iÅ¡imtis, taikytina nusikaltimams pagal tarptautinę teisę ar bendruosius teisės principus, inter alia genocido nusikaltimui; pagal KonstitucijÄ , kaip ir pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, principo nullum crimen, nulla poena sine lege iÅ¡imtis taikytina ir genocidu laikomiems tyčiniams veiksmams, kuriais siekiama sunaikinti reikÅ¡mingÄ nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, turinčiÄ Ä¯takos visos atitinkamos saugomos grupės, kuriÄ sudaro tam tikros socialinės ar politinės grupės, iÅ¡likimui.

Taip pat pažymėta ir tai, kad pagal KonstitucijÄ , kaip ir pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, principo nullum crimen, nulla poena sine lege iÅ¡imtis, pagal kuriÄ baudžiamÄ jÄ atsakomybę už nusikaltimus pagal tarptautinę teisę ar bendruosius teisės principus nustatantys baudžiamieji įstatymai gali turėti grįžtamÄ jÄ galiÄ , taikytina ir nusikaltimams žmoniÅ¡kumui bei karo nusikaltimams, kurie gali bÅ«ti nukreipti inter alia prieÅ¡ tam tikras socialines ar politines žmonių grupes.

Taigi, baudžiamojo įstatymo galiojimo atgal draudimas apima tuos atvejus, kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik už bet kurios socialinės ar politinės grupės genocidÄ , bet kai genocido nusikaltimas nukreiptas prieÅ¡ socialinę ar politinę žmonių grupę, kuri tuo pačiu sudaro reikÅ¡mingÄ nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, kaip yra nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, baudžiamasis įstatymas taikomas ir už iki jo įsigaliojimo padarytas nusikalstamas veikas.Teisėjų kolegija pažymi, kad 1940 – 1990 metais Lietuvoje įvairiomis formomis vyko pasiprieÅ¡inimas SSRS ir Vokietijos okupacijoms. 1944 – 1953 metais Lietuvoje vyko visuotinis organizuotas ginkluotas pasiprieÅ¡inimas – Lietuvos partizaninis karas prieÅ¡ Sovietų SÄ jungos okupacinę kariuomenę ir okupacinio režimo struktÅ«ras.

Lietuvos partizanai prieÅ¡inosi kitos valstybės agresijai, Å¡iuo konkrečiu atveju – sovietinei okupacijai, tokiÄ teisę Lietuvos Respublikos piliečiai turėjo pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, Å¡iuo laikotarpiu vykusi organizuota ginkluota Lietuvos Respublikos piliečių kova su sovietine okupacija vertintina kaip Lietuvos valstybės savigyna. 1996 m. lapkričio 28 d. įstatymu Nr. VII-11 ginkluoto pasiprieÅ¡inimo (rezistencijos) dalyviai paskelbti Lietuvos kariais savanoriais ir pripažinti jų kariniai laipsniai bei apdovanojimai. 1997 m. liepos 3 d.

Lietuvos Respublikos pasiprieÅ¡inimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso pripažinimo ir karių savanorių laipsnių bei apdovanojimų prilyginimo įstatymo 2 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad kariais savanoriais pripažįstami partizanai, kurie priklausė ginkluoto pasiprieÅ¡inimo struktÅ«roms, davė priesaikÄ ir jos nesulaužė, turėjo atpažinimo ženklus ir ginklus, gyveno nelegaliai, taip pat rezervinių bÅ«rių, organizacinių skyrių bei kitų slaptųjų ginkluoto pasiprieÅ¡inimo struktÅ«rų nariai, kurie davė priesaikÄ ir jos nesulaužė, turėjo ginklus ir vadovybės įsakymu dalyvavo kautynėse ar kitose ginkluotose operacijose, taip pat partizanų ryÅ¡ininkai ar rėmėjai, patekę į kautynių situacijÄ , su ginklu dalyvavę Å¡iose kautynėse ir jų metu suimti, sužeisti, žuvę ar mirę įkalinimo metu.

Lietuvos partizanai buvo susiję bendromis politinėmis pažiÅ«romis ir įsitikinimais, tai yra priklausė politinei grupei, kuri vykdė Lietuvos iÅ¡silaisvinimÄ iÅ¡ minėto režimo. Nurodytus partizanų tikslus patvirtina Lietuvos Laisvės Kovos SÄ jÅ«džio Tarybos deklaracija, kuri buvo pripažinta 1999 m. sausio 12 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Laisvės Kovos SÄ jÅ«džio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“ Nr. VIII-1021. Ginkluotas pasiprieÅ¡inimas okupacijai trukdė sovietinėms okupacinėms struktÅ«roms vykdyti deportacijas, trėmimus ir kitas represines priemones prieÅ¡ Lietuvos civilius gyventojus.

Be to, Å¡ios politinės grupės nariai kartu buvo ir lietuvių tautos, nacionalinės grupės atstovai. Rezistencijos dalyviai, kaip atskira politinė grupė, buvo reikÅ¡minga visos nacionalinės grupės (lietuvių tautos), apibrėžtos etniniais požymiais, iÅ¡likimui, todėl Lietuvos partizanai – ginkluoto pasiprieÅ¡inimo okupacinei valdžiai (rezistencijos) dalyviai – priskiriami atskirai nacionalinei-etninei-politinei grupei.Byloje nustatyta, kad A. R., slapyvardžiu „Vanagas“, 1945 m. birželio 25 d. tapo ginkluoto pasiprieÅ¡inimo sovietinei okupacijai dalyviu – Lietuvos partizanu, vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų bÅ«riui ir kuopai, vėliau tapo Merkinės bataliono vadu, Merkio rinktinės vadu, nuo 1947 m. rugsėjo 25 d. vadovavo Dainavos apygardai, o nuo 1948 m. spalio 20 d. vykdė Pietų Lietuvos srities vado pareigas, 1949 m. vasario mėnesį visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime buvo paskirtas Lietuvos Laisvės Kovos SÄ jÅ«džio (LLKS) Tarybos Prezidiumo pirmininko J.

Ž., slapyvardžiu „Vytautas“, pavaduotoju, 1949 m. rugsėjo 18 d. iÅ¡rinktas LLKS Gynybos pajėgų vadu, 1949 m. lapkričio 3 d. paskirtas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmuoju pavaduotoju, 1951 m. iÅ¡ Lietuvos vyriausiojo partizanų vado J. Ž., slapyvardžiu „Vytautas“, perėmė LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko ir Gynybos pajėgų vado pareigas. Å iame kontekste atkreipiamas dėmesys į tai, kad partizaninio karo metu LLKS jungė karines formuotes bei visuomenines grupes, kovojančias už Lietuvos iÅ¡laisvinimÄ , LLKS Taryba buvo aukščiausia politinė ir karinė struktÅ«ra, vadovaujanti Å¡iai kovai, vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje.

B. M., slapyvardžiu „Vanda“, nuo 1945 m. buvo Dainavos apygardos partizanų ryšininkė, Dainavos apygardos partizanė. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriaus 1997 m. gruodžio 22 d. ir 1998 m. gruodžio 22 d. įsakymais A. R. ir B. M. suteiktas kario savanorio teisinis statusas. Taigi, tiek A. R., tiek B. M. buvo aktyvūs lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai nariai, o A. R. dar buvo ir vienas iš šio pasipriešinimo vadovų, dėl ko prieš A. R. ir B.

M. nukreiptus neteisėtus okupacinės valdžios jėgos struktÅ«rų veiksmus galima laikyti kaip nukreiptus prieÅ¡ reikÅ¡mingÄ nacionalinės-etninės-politinės grupės dalį.IÅ¡ sulaikymo protokolų matyti, kad A. R. ir B. M. sulaikyti 1956 m. spalio 12 d., 8 val. 20 min., Kampo gatvėje, Kaune (t. 2, b. l. 95-97, 114-116). TÄ pačiÄ dienÄ A. R. buvo pristatytas į LSSR VSK vidaus kalėjimÄ Vilniuje, kur buvo sunkiai sužalotas, į ligoninę pristatytas nesÄ moningas, ypač sunkios bÅ«klės, jam konstatuotos plėštinės žaizdos lytinių organų srityje, durtinės žaizdos deÅ¡inės akies srityje, padaryti sužalojimai atitinka sunkaus sveikatos sutrikdymo mastÄ (t. 3, b. l. 2-4, t. 3, b. l. 57-63).

Kompleksinės teismo medicininės fizikinės-techninės ekspertizės metu nustatyta, kad A. R. sužalojimų visumos pasidaryti pats sau negalėjo (t. 3, b. l. 66-71). Tai paneigia byloje esančių LSSR VSK vidaus kalėjimo pareigÅ«nų raÅ¡tuose užfiksuotas aplinkybes ir nuteistojo S. D. parodymus, jog sulaikytas A. R. neva mėgino nusižudyti ir pats save susižalojo. 1957 m. rugsėjo 24-25 d. LSSR Aukščiausiojo teismo nuosprendžiu A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas aukščiausiÄ ja bausme – suÅ¡audymu su viso turto konfiskavimu (t. 3, b. l. 101-117), nuosprendis buvo įvykdytas 1957 m. lapkričio 29 d. (t. 3, b. l. 132-133). 1957 m. gegužės 8 d.

LSSR Aukščiausiojo teismo nuosprendžiu B. M. pripažinta kalta ir nuteista 8 metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliko Kemerovo srityje (t. 3, b. l. 144-146, 149). IÅ¡ baudžiamojoje byloje esančių kaltinamųjų iÅ¡vadų matyti, jog A. R. ir B. M. buvo persekiojami už iÅ¡imtinai partizaninio karo metu prieÅ¡ okupacinę valdžiÄ kaip partizanų padarytas veikas, kurias neteisėta sovietinės okupacijos valdžia pripažino nusikalstamomis (t. 3, b. l. 80-98, 141-143). Tačiau A. R. ir B.

M. dėl jiems inkriminuotų veikų buvo reabilituoti (t. 3, b. l. 139, 149).Ä®vertinus nustatytas aplinkybes, Lietuvos partizanų A. R. ir B. M. įkalinimas, nuteisimas, mirties bausmės A. R. įvykdymas ir B. M. deportavimas iÅ¡ Lietuvos Respublikos teritorijos atlikti paskirtÄ laisvės atėmimo bausmę buvo pagrįstai kvalifikuoti kaip genocidas, siekiant fiziÅ¡kai sunaikinti Lietuvos gyventojų dalį, priklausančiÄ nacionalinei-etninei-politinei grupei.Nors byloje nagrinėjamų įvykių metu partizaninis karas jau buvo pasibaigęs 1953 metais, tačiau, kaip jau buvo minėta, A.

R. ir B. M. buvo persekiojami iÅ¡imtinai už savo veiksmus prieÅ¡ okupacinę valdžiÄ partizaninio karo metu. IÅ¡ byloje esančio praneÅ¡imo apie A. R. sulaikymÄ matyti, kad A. R. sulaikymui buvo skirtas ypatingas dėmesys vykdant banditizmo, kaip sovietinės okupacinės valdžios pareigÅ«nų bÅ«davo įvardijami partizanai, likučių likvidavimo veiksmų planÄ , su A. R. sulaikymu siejamas „buvusių Lietuvos buržuazinių nacionalistų banditų formuočių“ likvidacijos užbaigimas (t. 2, b. l. 150-161).

Todėl vien tai, kad A. R. ir B. M. sugebėjo nuo prieš juos nukreiptų represijų slapstytis ne tik partizaninio karo metu, bet ir iki jų sulaikymo 1956 metais, nesudaro pagrindo neteisėtų veiksmų nepripažinti genocidu.S. D. nuteistas už tai, kad dalyvaudamas A. R. ir B. M. sulaikymo operacijoje padėjo prieš juos, kaip nacionalinės-etninės-politinės grupės – lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai narius, įvykdyti genocido veiksmus.Nors nuteistasis S. D. neigia dalyvavęs A.

R. ir B. M. sulaikymo operacijoje, tačiau S. D. kaltė padėjus įvykdyti genocido veiksmus prieÅ¡ A. R. ir B. M. yra įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti savo nuomonę, pasiÅ«lymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų iÅ¡vadų vertinant įrodymus, tačiau jiems nepriimtinos teismo iÅ¡vados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali bÅ«ti laikomos prieÅ¡taraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylÄ nagrinėjusio teismo Å¡aliÅ¡kumÄ .

Ä®rodymų vertinimo rezultatas – iÅ¡vada dėl įrodymų pakankamumo teismo iÅ¡vadoms pagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti kategoriÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ , jog nuteistasis S. D. dalyvavo A. R. ir B. M. sulaikymo operacijoje ir taip prisidėjo prie to, kad A. R. ir B. M. buvo suimti, įkalinti, jiems priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, kurie buvo įvykdyti, t. y. padėjo vykdyti genocidÄ .S. D. neneigė, kad buvo įtrauktas į A. R. ir B.

M. sulaikymo operacijÄ , tačiau teigė sulaikymo operacijoje nedalyvavęs, jos metu buvęs Kauno VSK patalpose, nes neva į sulaikymo operacijÄ atvyko apsirengęs tarnybine uniforma, todėl iÅ¡ sulaikymo grupės buvo paÅ¡alintas. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokius S. D. parodymus ir jais nesivadovavo kaip prieÅ¡taraujančiais kitiems bylos įrodymams. Be to, kadangi S. D. parodymai proceso metu buvo nenuoseklÅ«s, juose gausu prieÅ¡taravimų dėl esminių bylos aplinkybių, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl nuteistojo parodymų patikimumo.Byloje esančiame 1956 m. spalio 11 d. sulaikymo plane nurodyta, kad A.

R. ir B. M. sulaikymui turi bÅ«ti sudarytos dvi grupės, vadovaujamos J. O. ir N. D. (t. 2, b. l. 77-82), iÅ¡ aiÅ¡kinamojo raÅ¡to matyti, kad S. D. buvo įtrauktas į antrÄ jÄ sulaikymo grupę, kuriai vadovavo N. D. (t. 2, b. l. 130-141). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu S. D. pirmosiose apklausose teigė, kad iÅ¡ vakaro buvo iÅ¡kviestas pas J. O., kuris paaiÅ¡kino, kad kitÄ dienÄ reikės vykti į KaunÄ , nuvykus į KaunÄ buvo paaiÅ¡kinta, jog vyks sulaikymo operacija, jis buvo priskirtas rezervinei sulaikymo grupei, turėjo bÅ«ti vertėju, bet sulaikymo operacijoje nedalyvavo, sulaikymo operacijos metu buvo Kauno VSK pastate (t. 5, b. l. 47-49, 51-52).

Vėlesnių apklausų metu nuteistais paaiÅ¡kino, jog pagal sulaikymo planÄ rezervinė grupė turėjo laukti Kauno VSK pastate ir prisidėti prie sulaikymo operacijos, jei pagrindinei sulaikymo grupei nepavyktų sulaikyti A. R. ir B. M. (t. 5, b. l. 56-59, 64-65). Tačiau Å¡ie nuteistojo parodymai prieÅ¡tarauja byloje esantiems raÅ¡ytiniams įrodymams. IÅ¡ pažymos dėl stebėjimo postų įrengimo matyti, kad abi sulaikymo grupės turėjo laukti Algirdo ir Kampo gatvėse (t. 2, b.l. 142-149), sulaikymo plane taip pat nurodyta, kad Kampo gatvėje buvo J.

O. vadovaujamos sulaikymo grupės postas, o Algirdo gatvėje buvo N. D. vadovaujamos sulaikymo grupės postas (t. 2, b. l. 77-82). Paskutinėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu S. D. parodymus pakeitė ir jau teigė, kad Kauno VSK pastate jis liko vienas iÅ¡ rezervinės grupės, nes neva į sulaikymo operacijÄ atvyko su tarnybine uniforma. Tokios pačios versijos nuteistasis laikėsi ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Visgi tokios nuteistojo nurodytos aplinkybės nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Nei viename iÅ¡ byloje esančių raÅ¡ytinių įrodymų, kuriuose apraÅ¡ytos A.

R. ir B. M. sulaikymo aplinkybės, nėra užfiksuota, kad kuris nors iÅ¡ sulaikymo operacijos dalyvių bÅ«tų atvykęs vilkėdamas tarnybinę uniformÄ , tokios aplinkybės nenurodė ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas į J. O. vadovaujamÄ sulaikymo grupę įtrauktas V. L.. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pats S. D. apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog iÅ¡ vakaro pasikvietęs J. O. jam paaiÅ¡kino, kad bus vykdoma operatyvinė operacija, todėl kitÄ dienÄ visi susirinkusieji buvo apsirengę civiliais rÅ«bais (t. 5, b. l. 56-59).

Be to, viso proceso metu S. D. teigė, kad su tarnybine uniforma į darbÄ eidavo tik jeigu žinodavo, jog nereikės atlikti operatyvinių funkcijų. Taigi, nuteistojo versija, jog jis neva buvo paÅ¡alintas iÅ¡ sulaikymo grupės ir sulaikymo operacijos metu buvo likęs Kauno VSK patalpose, prieÅ¡tarauja ne tik raÅ¡ytiniams bylos įrodymams, bet neatitinka ir paties S. D. anksčiau ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokius nuteistojo paaiÅ¡kinimus ir pagal byloje surinktus įrodymus konstatavo, kad S. D. kartu su kitais N. D. vadovaujamos sulaikymo grupės nariais buvo numatytame poste.S. D. nepagrįstai bando sumenkinti sulaikymo grupės, į kurios sudėtį jis buvo įtrauktas, vaidmenį A.

R. ir B. M. sulaikymo operacijoje. Nėra jokio pagrindo manyti, kad sulaikymo grupė, į kurios sudėtį buvo įtrauktas S. D., buvo rezervinė, kaip nurodo nuteistasis. PrieÅ¡ingai, minėto sulaikymo plano 4-6 punktuose nurodyta, kokių veiksmų turi imtis kiekviena sulaikymo grupė, atsižvelgiant į tai, kokiu marÅ¡rutu eis A. R. ir B. M., iÅ¡ kurių aiÅ¡ku, kad tiek J. O., tiek N. D. vadovaujamos sulaikymo grupės pagal aplinkybes privalėjo sulaikyti A. R. ir B. M. (t. 2, b. l. 77-82). Todėl nėra pagrindo sulaikymo grupės, į kuriÄ buvo įtrauktas S. D., laikyti rezervine, abi sulaikymo grupės buvo vienodai svarbios sėkmingai A.

R. ir B. M. sulaikymo operacijos baigčiai. Vien tai, kad A. R. ir B. M. ėjo Kampo gatve, kurioje buvo J. O. vadovaujamos sulaikymo grupės postas, nedaro N. D. vadovaujamos grupės narių veiksmų nebaudžiamais.Atsižvelgiant į tai, kad grupė, į kuriÄ buvo įtrauktas S. D., nesulaikė A. R. ir B. M., bet įvertinus Å¡ios grupės svarbÄ sulaikymo operacijoje, S. D. pagrįstai buvo nuteistas už tai, kad padėjo įgyvendinti genocido veiksmus prieÅ¡ A. R. ir B. M.. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, jog be kitų operacijos dalyvių – agento „Žinomas“, iÅ¡davusio A.

R. ir B. M. buvimo vietÄ , asmenų stebėjusių A. R. ir B. M. buvimo vietÄ ir galimus atsitraukimo kelius, taip pat antrosios sulaikymo grupės, kurios postas buvo Algirdo gatvėje ir kuri turėjo sulaikyti A. R. ir B. M., jei Å¡ie bÅ«tų ėję ne Kampo gatve, A. R. ir B. M. sulaikymas bÅ«tų buvęs apsunkintas.Taip pat nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad S. D. neva nesuvokė ir neturėjo specialaus tikslo – fiziÅ¡kai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasiprieÅ¡inimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus.

Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, masinės represijos prieÅ¡ Lietuvos gyventojus, siekiant sunaikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindÄ , buvo tikslingos totalitarinės SSRS politikos dalis. LSSR VSK vykdomÄ politikÄ Â partizanų atžvilgiu patvirtina minėtas praneÅ¡imas apie A. R. ir B. M. sulaikymÄ , iÅ¡ kurio aiÅ¡ku, jog pagrindinis vykdomos politikos tikslas buvo „banditizmo likučių respublikoje likvidavimas“. Nuteistasis S. D. VSK struktÅ«rose pradėjo dirbti prieÅ¡ tai baigęs saugumo mokyklÄ , byloje nagrinėjamų įvykių metu, nuteistojo teigimu, jo darbas buvo susijęs su dvasininkija – jis rinko informacijÄ , ar dvasininkijos tarpe nėra asmenų prieÅ¡iÅ¡kai nusiteikusių prieÅ¡ tuometinę valdžiÄ , darančių nusikalstamas veikas.

Taigi, dirbdamas VSK S. D. iÅ¡ esmės padėjo įgyvendinti SSRS vykdomÄ politikÄ Lietuvos gyventojų atžvilgiu. Byloje nėra duomenų, kad S. D. VSK bÅ«tų dirbęs ne savo noru. Duodamas parodymus S. D. nurodė, kad iÅ¡ dokumentų jam buvo žinoma apie A. R., kad Å¡is buvo partizanų vadas ir slapstėsi. Akivaizdu, jog S. D. buvo žinoma ir apie represinio pobÅ«džio veiksmus partizanų atžvilgiu. Todėl instruktažo metu iÅ¡aiÅ¡kinus operatyvinės operacijos tikslÄ â€“ sulaikyti A.

R. ir B. M., nuteistasis suvokė savo veikos pavojingumÄ , numatė, kokie padariniai gali kilti, ir sÄ moningai dalyvaudamas sulaikymo operacijoje Å¡ių padarinių siekė.Tai, kad A. R. ir B. M. nebuvo nužudyti dar sulaikymo metu, nepaneigia specialaus tikslo – fiziÅ¡kai sunaikinti nacionalinę-etninę-politinę grupę – prieÅ¡ okupacijÄ kovojusius Lietuvos partizanus, buvimo. Å io tikslo taip pat nepaneigia ir tai, kad nuo S. D. iÅ¡ esmės nepriklausė, kokiomis priemonėmis Å¡is tikslas bus įgyvendintas – paskyrus mirties ar laisvės atėmimo bausmę, deportacijÄ ir kt.S. D. kaltės nepaneigia ir tai, kad byloje nėra duomenų apie nuteistojo dalyvavimÄ kitose partizanų likvidavimo operacijose.

Nors apeliaciniame skunde nuteistajam S. D. paskirta bausmė nėra ginčijama, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad skirdamas bausmes ir parinkdamas jų dydį pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumÄ (nuteistasis padėjo padaryti labai sunkų nusikaltimÄ Å¾moniÅ¡kumui, veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia), S. D. asmenybę apibÅ«dinančias aplinkybes (neteistas, nuo nusikaltimo padarymo kitų nusikalstamų veikų nepadarė, teigiamai charakterizuojamas, senyvo amžiaus, pensininkas, silpnos sveikatos, vaidmuo nusikalstamoje veikoje nebuvo aktyvus), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimÄ .

S. D. paskirta minimali BK 99 straipsnio sankcijoje numatyta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė atitinka bausmės paskirti bei neprieÅ¡tarauja teisingumo ir proporcingumo principams. Nuteistajam paskirtos bausmės Å¡velninti nėra pagrindo. Nuteistasis neatitinka BK 62 straipsnyje numatytų sÄ lygų Å¡velnesnės bausmės skyrimui. Taip pat nėra pagrindo nuteistajam skirti Å¡velnesnę bausmę vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį Å¡velnesnė bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje gali bÅ«ti skiriama tik nustačius, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui, paprastai tokiu atveju turi bÅ«ti nustatytos iÅ¡imtinės aplinkybės, rodančios, jog įstatymo numatytos bausmės paskyrimas bÅ«tų aiÅ¡kiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai.

Ikiteisminis tyrimas dėl A. R. kankinimo buvo pradėtas 1992 m. rugsėjo 16 d., kuriame įtarimai S. D. buvo pareikÅ¡ti 2012 m. liepos 12 d., vėliau ikiteisminis tyrimas dėl S. D. veikos buvo iÅ¡skirtas į atskirÄ , kaltinamasis aktas byloje suraÅ¡ytas 2014 m. birželio 13 d., baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje 2014 m. liepos 25 d. ir iÅ¡nagrinėta 2015 m. kovo 12 d. priimant apkaltinamÄ jį nuosprendį. Nors formaliai vertinant baudžiamasis procesas S. D. atžvilgiu pradėtas tik 2012 metais, tačiau S. D. dėl nusikalstamos veikos aplinkybių buvo apklausinėjamas kaip liudytojas dar 1996 ir 1999 metais, dėl ko nuteistasis ilgÄ laikÄ buvo netikrumo dėl savo baudžiamosios bylos baigties bÅ«senos, todėl pakankamai ilga baudžiamojo proceso trukmė leidžia konstatuoti teisės į bylos nagrinėjimÄ per įmanomai trumpiausiÄ laikÄ pažeidimÄ .

Visgi nustatytas pažeidimas savaime nesuponuoja Å¡velnesnės, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmės skyrimo. Ä®vertinus bausmės skyrimui reikÅ¡mingų aplinkybių visumÄ , daroma iÅ¡vada, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nuteistajam S. D. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Teisėjų kolegijos nuomone, paskyrus nuteistajam minimaliÄ sankcijoje numatytÄ laisvės atėmimo bausmę, buvo įgyvendintas teisingumo principas bei nuteistajam tinkamai kompensuota dėl įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo.

Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytas aplinkybes, daroma iÅ¡vada, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo. Tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad S. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimÄ , numatytÄ BK 99 straipsnyje, nors jis buvo kaltinamas nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 99 straipsnyje, padarymu, be to, skundžiamo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje dėstant motyvus dėl S. D. kaltės ir jam skirtinos bausmės taip pat aptariama bÅ«tent BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 99 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis, todėl toks nuosprendžio netikslumas laikytinas ne netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, o nuosprendžio esmės nekeičiančiu raÅ¡ymo apsirikimu, kuris iÅ¡taisytinas.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,n u t a r i a: nuteistojo S. D. gynėjo advokato Kęstučio Rakausko apeliacinį skundÄ atmesti.IÅ¡taisyti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 12 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje raÅ¡ymo apsirikimÄ , nurodant, kad S. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 99 straipsnyje.

Kolegijos pirmininkas                                                                             Linas Žukauskas Teisėjai                                                                                                    Laima Garnelienė                                                                                                                       Daiva Pranytė-Zalieckienė   Â