2017-10-31 Nr. AB-19805-3-61-3-04417-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1328-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04417-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 12.15.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. E. skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Klaipėdos teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. E. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. lapkričio 9 d. patikslintu skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Klaipėdos teritorinės muitinės 2015 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. (LM34)-RŽ211-209 „Dėl neatleidimo nuo delspinigių ir baudos“ ir Muitinės departamento prie finansų Ministerijos 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 1A-172.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija 2015 m. liepos 27 d., sprendimu Nr. S-l 30(7-124/2015) patvirtino Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 1A-172, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl Klaipėdos teritorinės muitinės 2015 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. (LM34)-RŽ211-209 „Dėl neatleidimo nuo delspinigių ir baudos“.

3. Paaiškino, kad ginčas tarp mokesčių administratorių ir pareiškėjo kilo dėl Klaipėdos teritorinės muitinės 2014 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. (LM19)-RŽ210-140 „Dėl skolos muitinei įregistravimo A. E. už neteisėtai į bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes“ (toliau – Sprendimas). Klaipėdos teritorinė muitinė, atlikusi pakartotinį nurodyto automobilio įvežimo į bendrijos muitų teritoriją aplinkybių patikrinimą, 2015 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. (LM19)-RŽ210-16 „Dėl skolos muitinei įregistravimo A. E. už neteisėtai į bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes“ ankstesnį sprendimą pakeitė ir nusprendė A. E. pripažinti skolininku, mokestinės prievolės atsiradimo datą nustatant 2011 m. kovo 16 d. Sprendimu automobilio „Audi A6 Avant“, kurio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) muitine verte pripažinta sandorio vertė, t.y. 9000 Eur. Pagal tai sprendimu nustatyta ir įregistruota mokestinė nepriemoka: 2079 Eur PVM, 882 EUR delspinigių ir 624 Eur bauda.

4. 2015 m. vasario 10 d. pareiškėjas kreipėsi į Klaipėdos teritorinę muitinę su prašymu atleisti jį nuo 2015 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. (LM19)-RŽ210-16 „Dėl skolos muitinei įregistravimo A. E. už neteisėtai į bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes“ nustatytų 882,00 Eur delspinigių ir 624 Eur baudos mokėjimo. Klaipėdos teritorinė muitinė 2015 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. (LM34)-RŽ211-209 „Dėl neatleidimo nuo delspinigių ir baudos“ pareiškėjo prašymo netenkino iš esmės sprendimą motyvavęs tuo, kad nėra pagrindų, numatytų Mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) 100 straipsnio 1 dalyje, 113 straipsnio 1 dalyje ir 141 straipsnio 1 dalyje.

5. Muitinės departamentas prie finansų Ministerijos 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 1A-172, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą skundą ir palikdamas galioti Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimą, iš esmės sutiko su jame nurodytais motyvais, o būtent išvada, kad pareiškėjas, dalyvaudamas ginčo automobilio pirkimo ir įregistravimo procedūrose, turėjo realią galimybę pasirinkti tokį elgesio variantą, kaip atsisakymą dalyvauti įvardintose procedūrose arba pasidomėti, pareikalaudamas dokumentų, patvirtinančių ar už importo mokesčiais apmokestinamas prekes (automobilį) mokesčiai buvo sumokėti jų neteisėto įvežimo į Europos Sąjungos muitų teritoriją momentu. Su šiais argumentais sutiko ir Mokestinių ginčų komisija, skundžiamame sprendime nurodžiusi, kad nagrinėjant pateiktą skundą, pareiškėjo pateikti argumentai dėl PVM delspinigių apskaičiavimo dydžio ir terminų nesvarstomi, kadangi sprendžiant skundą tirtas atleidimo nuo delspinigių klausimas, o ne delspinigių apskaičiavimo pagrįstumo klausimas. Komisijos nuomone, PVM delspinigių apskaičiavimo tiek teisinis, tiek ir faktinis pagrindas buvo nurodytas Klaipėdos teritorinės muitinės 2015 m. sausio 29 d. sprendime Nr. (LM19)-RŽ210-16, kurio pareiškėjas neginčijo.

6. Pasak pareiškėjo, Mokestinių ginčų komisijos sprendimas yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus pareiškėjo prašyme ir pridėtuose prie prašymo dokumentuose esančias aplinkybes, bei neteisingai aiškinant ir taikant aktualias iškilusiam ginčui teisingai išspręsti teisinio kaltės kvalifikavimo (vertinimo) taisykles, apibrėžtas teisės aktuose, teisės teorijoje bei teismų praktikoje. Be to, sprendimas priimtas neatsižvelgus į MAĮ deklaruojamus teisingumo (MAĮ 8 straipsnis), apmokestinimo aiškumo (MAĮ 9 straipsnis), turinio viršenybės prieš formą principus (MAĮ 10 straipsnis).

7. Pareiškėjas nurodė, kad esamoje situacijoje sandoris dėl automobilio buvo sudarytas ne Šveicarijos, o Vokietijos Federacinės Respublikos, kuri yra Bendrijos (ES) valstybė, teritorijoje; automobilį pareiškėjui pardavė Vokietijos Federacinės Respublikos, o ne Šveicarijos pilietis. Paaiškino, kad pareiškėjui nebuvo žinoma, jog faktinė iki pirkimo pardavimo sandorio sudarymo, automobilio registracijos vieta buvo Šveicarija, o ne Vokietijos Federacinė Respublika. Be to, sandoris buvo sudarytas ir visi formalumai sutvarkyti Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje, o sudarymo metu pareiškėjas buvo patikintas, kad visus formalumus, susijusius su automobilio perleidimo sandorio sudarymu, atliks automobilio pardavėjas, t.y., Vokietijos Federacinės Respublikos (o ne Šveicarijos) bendrovė GIAS International AG, kurios atstovu prisistatė automobilį pardavęs asmuo.

8. Pareiškėjas teismo prašė dar kartą įvertinti valios sampratą teisėje. Teigia, kad ginčo situacijoje akivaizdi aplinkybė, kad įsigyto automobilio kaina įskaičius privalomus sumokėti mokesčius, būtų gerokai aukštesnė nei aukščiausia rinkos už analogiškų techninių parametrų daikto, todėl žinodamas aplinkybes apie jo buvusią registracijos vietą, ar turėdamas objektyvias galimybes tai sužinoti, sandorio pareiškėjas nebūtų sudaręs. Pareiškėjas, būdamas sąžininga sandorio šalimi, šios apgaulės ne tik nenumatė, bet ir negalėjo numatyti. Tokios apgaulės buvimas nesietinas ir su pareiškėjo neveikimu, kadangi nei Mokesčių administratorius, nei MGK savo sprendimuose tokios išvados objektyviais, mokestinio patikrinimo (tyrimo) metu nustatytais duomenimis (įrodymais) nepagrindė, nenurodė, kaip pareiškėjas galėjo įsitikinti jam pateiktos informacijos tikrumu. Taip pat, pasak pareiškėjo, mokestinės paskolos sutarties su juo sudarymas reiškia, kad yra pagrindas, numatytas MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje. Paaiškino, kad MAĮ 110 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo paskaičiuotų, bet nesumokėtų delspinigių, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams - fiziniams asmenims. MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato galimybę nereikalauti sumokėti delspinigių asmens dėl jo sunkios ekonominės (socialinės) padėties. Nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjui paskaičiuotos nepriemokos sumokėjimas yra išdėstytas dalimis 2 metų laikotarpiui, taip pat pateikti šiam sprendimui priimti dokumentai pagrindė, kad pareiškėjo ir jo šeimos ekonominė padėtis yra sunki.

9. Savo teikiamus prašymus sušvelninti reikalaujamų sumokėti mokestinių prievolių dydį pareiškėjas iš esmės grindė jo tyčinės kaltės, dėl šių nepriemokų atsiradimo, nebuvimu. Todėl mano, kad ir delspinigių terminas skaičiuotas neteisingai. Pastebi, kad Klaipėdos teritorinė muitinė apskaičiavo delspinigius praėjus daugiau nei 3 metams nuo sandorio sudarymo ir po to, kai ginčo daiktas (automobilis) buvo įregistruotas viešajame valstybinės įmonės administruojamame registre (Regitroje), dėl ko pripažino, kad suėjo senaties terminas daliai privalomų mokesčių, o būtent - importo mokesčiui išreikalauti. Taigi šioje dalyje kaltė dėl susikaupusių delspinigių, skaičiuojamų nuo mokestinės prievolės atsiradimo momento, t.y. nuo automobilio atgabenimo į Lietuvą, tenka ne pareiškėjui, o Teritorinei muitinei.

10. Klaipėdos teritorinė muitinė (toliau – ir Klaipėdos TM, Teritorinė muitinė) atsiliepimu nesutiko su A. E. skundu, nurodė, kad motyvai, kuriais remiantis prašoma panaikinti Muitinės departamento bei Teritorinės muitinės sprendimus, nepagrįsti. Paaiškino, kad Teritorinė muitinė 2015 m. sausio 29 d. priėmė sprendimą dėl skolos muitinei įregistravimo už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes Nr. (LM19)-RZ210-16 ir A. E. dėl nedeklaruoto lengvojo automobilio Audi A6 Avant įregistravo mokestinę prievolę: 2 079 Eur PVM, 882 Eur PVM delspinigių ir skyrė 624 Eur baudą.

11. Teritorinė muitinė, išnagrinėjusi mokesčių mokėtojo prašymą ir vadovaudamasi Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 1B-484 patvirtintų Atleidimo nuo paskirtų baudų taisyklių (toliau - Taisyklės) 12 punktu, atleisti nuo paskirtos baudos gali tik esant Įstatymo 141 straipsnio 1 dalies numatytiems pagrindams. Tokių pagrindų nustatyta nebuvo, todėl atleisti A. E. nuo paskirtos baudos nebuvo pagrindo. Vadovaujantis Taisyklių 5 punkto, kartu su prašymu mokesčių mokėtojas turėjo pateikti prašymą pagrindžiančius dokumentus ir įrodymus, kad mokesčio suma yra sumokėta, tokių dokumentų pateikta nebuvo, todėl 2015 m. balandžio 20 d. Muitinės departamentas sprendimu Nr. 1A-172, nusprendė patvirtinti 2015 m. vasario 19 d. teritorinės muitinės sprendimą dėl neatleidimo nuo delspinigių ir baudos Nr. (LM34)-RŽ211-209. Atitinkamai, Mokestinių ginčų komisija, 2015 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. S-130 (7-124/2015), nusprendė patvirtinti Muitinės departamento 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 1 A-172 ir neatleisti pareiškėjo nuo 822 Eur PVM delspinigių bei 624 Eur baudos.

12. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas, Departamentas) atsiliepime nurodė, kad nesutinka su A. E. skunde išdėstytais argumentais.

13. Atkreipė dėmesį, kad pagal nurodytas teisės normas mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, taip pat nuo baudos, jeigu įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Taigi įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių ir/ar baudos sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti, jei jis siekia pasinaudoti atleidimo nuo delspinigių teisine galimybe.

14. Muitinės departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė buvęs nekaltas. Teigė, kad pareiškėjas nevykdė pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai arba nesugebėjo toks būti konkrečioje situacijoje, todėl negali būti atleistas nuo atsakomybės, nesant kaltės dėl padaryto pažeidimo.

15. Dėl MAI 100 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir MAI 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo Departamentas pasisakė, kad pagal nurodytas teisės normas mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo delspinigių ir/ar baudos, jei mokesčio įstatymas buvo pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas iš esmės nenurodė aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios jis neturėjo galimybės įsitikinti, jog Bendrijos teritorijoje įsigijo ginčo automobilį, kuris buvo registruotas Šveicarijoje. Atvirkščiai, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl pasitikėjimo automobilio pardavėjo žodžiais ir paties pareiškėjo pateiktuose dokumentuose nurodytų automobilio pardavėjo duomenų nesupratimas (nesuvokimas) sietini su pareiškėjo valiniais veiksmais. Todėl Departamento nuomone pareiškėjas, kaip pagrįstai nusprendė MGK, negalėjo būti atleistas nuo ginčo delspinigių ir baudos mokėjimo ir MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Taip pat, nurodė, kad pareiškėjo prašymas dėl atleidimo nuo delspinigių MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte (113 str. 1 d. 3 p.) jo nurodytu pagrindu negalėjo būti tenkinamas.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

17. Teismas nustatė, kad Pareiškėjas kreipėsi į teismą siekdamas būti atleistas nuo 882 Eur delspinigių ir 624 Eur baudos mokėjimo.

18. Teismas nustatė, kad Klaipėdos TM 2015 m. vasario 19 d. sprendimu konstatavo, kad mokesčių mokėtojas neįrodė, jog egzistavo aplinkybės, kurios nepriklausė nuo jo valios, kad nebuvo jo kaltės dėl padaryto mokesčių įstatymo pažeidimo, t. y. nenustatė jokių pagrindų, kurių reikalauja MAĮ 141 straipsnis, taip pat vadovavosi Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 1B-484 patvirtintomis Taisyklėmis.

19. Teismas atkreipė dėmesį, jog skundžiamuose sprendimuose yra pasisakyta, kad pareiškėjas turėjo galimybę įsitikinti, kad jis perka automobilį, kuris buvo registruotas Šveicarijoje, kad jis nebuvo deklaruotas Bendrijos valstybėje ir jam nebuvo įforminta importo deklaracija bei apskaičiuoti ir sumokėti mokesčiai. Teismas sutiko, kad galimai pareiškėjas nežinojo automobilio pirkimo iš Bendrijai nepriklausančios valstybės teisinio reglamentavimo, tačiau, pirkdamas automobilį Vokietijoje, pareiškėjas prisiėmė riziką dėl savo elgesio nesidomint automobilio registravimo vieta ir iš to kylančiomis pasekmėmis, juo labiau, kad registruojant automobilį VĮ Regitra pats pareiškėjas pateikė automobilio šveicarišką registracijos liudijimą, kuriame nurodyta registravimo vieta - Šveicarija, o įmonė, kuri pardavinėjo automobilį, nurodyta dar ir pirkimo dokumente, todėl jos veiklą pareiškėjas galėjo patikrinti viešai prieinamoje informacijoje internete, todėl nežinojimas, negali būti pagrindu atleisti nuo atsakomybės. Teismas pasisakė, kad pareiškėjo paaiškinimai, kad jam automobilį pardavęs asmuo jį suklaidino, apgavo, nėra įrodyti, taip pat neturi reikšmės, ką pareiškėjui aiškino ir kokius dokumentus rodė pardavėjas, nes pareiškėjas, būdamas atidus ir rūpestingas, turėjo patikrinti jam teikiamą informaciją, jau vien dėl to, kad pareiškėjo turimi dokumentai turėjo sukelti abejones – juose nurodyta registracijos vieta Šveicarija. Todėl teismas sprendė, kad pažeidimas buvo padarytas dėl pareiškėjo kaltės, pasireiškusios neatsargumu, o ne tyčia.

20. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas automobilio įsigijimo sandorio neginčijo. Atkreipė dėmesį, kad pardavėjas negali būti atsakingas už pareiškėjo santykius susijusius su mokesčių mokėjimu jo rezidavimo valstybėje, jis ir neprivalėjo žinoti, kaip pareiškėjas turėtų teisingai įforminti automobilio pirkimą, kokius mokesčius sumokėti ir šiuos dalykus aiškinti pareiškėjui. Teismas sprendė, kad pareiškėjas turėjo galimybę įsitikinti iš ko jis perka automobilį, kad automobilis registruotas tik Šveicarijoje, kad automobilio įvežimas nedeklaruotas Bendrijoje, tačiau to nepadarė dėl savo nepakankamo atidumo ir rūpestingumo, t. y. jis nepasidomėjo nei reikiamais dokumentais nei teisiniu reglamentavimu, kaip turi būti įformintas automobilio pirkimas iš Šveicarijos.

21. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjas turėjo galimybę nepirkti automobilio, registruoto Šveicarijoje, pats pasidomėti kaip turėjo būti įformintas automobilis Vokietijoje, pareikalauti iš pardavėjo dokumentų, įrodančių automobilio registravimą Vokietijoje ar pan., t.y. pareiškėjas galėjo imtis daugelio valinių veiksmų, kurių atlikimo niekas jam neribojo, kad išvengtų mokestinio įstatymo pažeidimo. Pareiškėjas tokį veikimo būdą pasirinko subjektyviai, savo valia, neverčiamas jokių išorinių aplinkybių. Paprastas pareiškėjo apsirikimas nepriskirtinas tokioms aplinkybėms, kurios nepriklausė nuo pareiškėjo valios.

22. Dėl pareiškėjo atleidimo nuo baudos ir delspinigių dėl jo sunkios finansinės padėties, teismas pasisakė, kad pareiškėjas nei MGK, nei teismui nepateikė dokumentų, įrodančių, jog jam teikiama kokia nors forma valstybės parama, priešingai, pareiškėjas pateikė duomenis, kad jis gauna nedideles pajamas, įrodančias jo galimybes sumokėti skolą.

23. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo ekonominė padėtis sunki taip, kaip šią aplinkybę apibrėžia MAĮ, todėl sprendė, kad atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir baudos mokėjimo šiuo pagrindu nebuvo teisinių ar faktinių sąlygų.

III. 24. Pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, kurio pagrindu pareiškėjo prašymas būtų patenkintas pilna apimtimi.

25. Teigia, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus prašyme ir pridėtuose prie prašymo dokumentuose esančias aplinkybes, bei neteisingai aiškinant ir taikant aktualias iškilusiam ginčui teisingai išspręsti teisinio kaltės kvalifikavimo (vertinimo) taisykles. Teigia, kad sprendimas priimtas neatsižvelgus į MAĮ deklaruojamus teisingumo, apmokestinimo aiškumo, turinio viršenybės prieš formą principus, bei neteisingai paskirsčius ginčo šalims įrodinėjimo naštą.

26. Nurodo, kad pareiškėjui nebuvo žinoma, jog faktinė iki pirkimo pardavimo sandorio sudarymo jo registracijos vieta buvo Šveicarija, o ne Vokietijos Federacinė Respublika. Akcentuoja, kad sandoris buvo sudarytas ir visi formalumai sutvarkyti Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje, o sudarymo metu pareiškėjas buvo patikintas, kad visus formalumus, susijusius su automobilio perleidimo sandorio sudarymu, atliks automobilio pardavėjas, t. y. Vokietijos Federacinės Respublikos (o ne Šveicarijos) bendrovė GIAS International AG, kurios atstovu prisistatė automobilį pardavęs asmuo. Pasak pareiškėjo šios aplinkybės rodo, kad nepaisant turėtos pareigos įsitikinti apie galinčių atsirasti dėl sandorio sudarymo mokestinių prievolių buvimą (pareiga atlikti aktyvius veiksmus), šito padaryti jis neturėjo objektyvios galimybės, kadangi ši galimybė iš jo buvo atimta kitų asmenų valia, pateikiant tikrovės neatitinkančius duomenis.

27. Pareiškėjo manymu aplinkybė, kad jam paskaičiuotos nepriemokos sumokėjimas yra išdėstytas dalimis 2 metų laikotarpiui, taip pat pateikti šiam sprendimui priimti dokumentai pagrindžia, kad jo paties ir jo šeimos ekonominė padėtis yra sunki. Taip pat nurodo, kad tiek jo, tiek žmonos atlyginimai yra maži.

28. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nesutinka su pareiškėjo 2016 m. gegužės 17 d. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje.

29. Muitinės departamento nuomone, pareiškėjo skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui yra nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, Mokestinių ginčų komisijos, Muitinės departamento ir Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimai yra priimti išnagrinėjus visas aplinkybes ir įvertinus visus turimus įrodymus bei teisingai pritaikius teisės aktus, todėl naikinti juos ir tenkinti apelianto skundą nėra pagrindo. Atkreipė dėmesį, kad skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui iš esmės grindžiamas analogiškais argumentais, kurie buvo pateikti Muitinės departamentui, Mokestinių ginčų komisijai ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

30. Atkreipė dėmesį, kad Mokestinių ginčų komisija savo sprendime pažymėjo, kad tiek iš automobilio registracijos liudijime, tiek iš pirkimo dokumente nurodyto pardavėjo „Gias International AG“ adreso, pagal viešai prieinamą informaciją matyti, kad „Gias International AG“ yra Šveicarijos, o ne, kaip teigia apeliantas, Vokietijos įmonė. Atkreipia dėmesį, kad apeliantas savo teiginių, jog ginčo automobilį įsigijo būtent iš Vokietijos pardavėjo ir pardavėjas pateikė apeliantui tikrovės neatitinkančius duomenis, nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais. Mokestinių ginčų komisijos nuomone, minėtos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad apeliantas ne tik turėjo suvokti, jog ginčo automobilį įsigyja ne iš Bendrijos narės pardavėjo, tačiau ir suprasti, kad ketina įsigyti (įsigijo) iš Šveicarijos Konfederacijos į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą automobilį.

31. Klaipėdos teritorinė muitinė nesutinka su apeliaciniu skundu ir mano, kad motyvai, kuriais remiantis prašoma panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-4079-142/2016, nepagrįsti.

32. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 3 d. sprendime įvertino visas aplinkybes, tinkamai išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, taigi priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo skundo nėra pagrindo. Pritardama Muitinės departamento atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytai pozicijai, Klaipėdos teritorinė muitinė palaiko jo argumentus, atsikirtimus. Prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4079-142/2016.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

34. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas A. E. kreipėsi į teismą dėl Klaipėdos teritorinės muitinės 2015 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. (LM34)-RŽ211-209 „Dėl neatleidimo nuo delspinigių ir baudos“ ir Muitinės departamento prie finansų Ministerijos 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. 1A-172 teisėtumo ir pagrįstumo.

35. Iš esmės byloje keliamas klausimas, ar pareiškėjas gali būti atleistas nuo baudos ir delspinigių sumokėjimo dėl to, kad jis nežinojo kad automobilį perka ne iš Bendrijos šalies, nes buvo suklaidintas jam pardavusio automobilį asmens dėl mokesčių už automobilio įvežimą į Bendriją sumokėjimo. Taip pat, ar pareiškėjas gali būti atleistas nuo delspinigių bei baudos sumokėjimo tuo pagrindu, kad jo finansinė padėtis yra sudėtinga, kadangi dėl civilinių bylų jo ir jo sutuoktinės atžvilgiu jų turtas yra areštuotas.

36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

37. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų sąlygos ir pagrindai yra įtvirtinti to paties įstatymo 141 straipsnyje. Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas baigtinis atleidimo nuo baudos pagrindų sąrašas. Pasakytina, kad pastarojoje nuostatoje nurodyti atleidimo nuo baudos pagrindai taip pat taikomi sprendžiant atleidimo nuo mokesčių mokėtojui apskaičiuotų delspinigių klausimą (Mokesčių administravimo įstatymo 100 str. 1 d. 2 p.). Tačiau, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vien pirmiau paminėtų pagrindų buvimas nėra pakankamas atleisti mokesčių mokėtoją nuo jam paskirtos baudos. Nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas (Mokesčių administravimo įstatymo 141 str. 2 d.). Pastaroji aplinkybė (dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo) nėra savarankiškas atleidimo nuo baudų mokėjimo pagrindas, o yra viena iš būtinų sąlygų tam, kad nustačius Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje numatytą pagrindą, būtų galima mokesčių mokėtoją atleisti nuo baudų mokėjimo (2011 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-753/2011).

38. Atsižvelgiant į tai, kad įstatyme numatyta, jog nepakanka vien tos aplinkybės, kad pareiškėjas yra sudaręs susitarimą dėl baudos sumokėjimo dalimis, spręstina, kad jo atleidimas nuo baudos mokėjimo galimas tik tuo atveju, jeigu kartu būtų nustatyta ir pareiškėjo kaltės nebuvimas dėl jo pareigos neatlikimo laiku.

39. Atleidimo nuo baudų tvarką, kai atitinkamo sprendimo priėmimas priklauso mokesčių administratoriaus kompetencijai, nustato centrinis mokesčių administratorius (Mokesčių administravimo įstatymo 141 str. 3 d.). Pastaroji tvarka, kiek tai susiję su Valstybinės mokesčių inspekcijos administruojamais mokesčiais, yra nustatyta Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 (Žin., 2004, Nr. 118-4408; 2006, Nr. 28-973).

40. Aiškindamas Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, Vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas atleidimą nuo baudos (delspinigių) sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti. Įrodinėjimo našta, jei mokesčių mokėtojas siekia pasinaudoti šia atleidimo nuo poveikio priemonių galimybe, tenka būtent mokesčių mokėtojui (2011 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-364/2011). Mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo paskirtų baudų mokėjimo, jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti.

41. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Vyriausiasis administracinis teismas, nurodytas atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė bei numatyti negalėjo, ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčių mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tada eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti (2005 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-141/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 7, 2005, p, 82–89; taip pat žr. 2005 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-1421/2005; 2011 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-319/2011). Nenustačius šių aplinkybių buvimo, mokesčių mokėtojas negali būti atleidžiamas nuo baudos Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

42. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas pirkdamas automobilį Vokietijoje, prisiėmė riziką dėl savo elgesio nesidomint automobilio registravimo vieta ir iš to kylančiomis pasekmėmis, juo labiau, kad registruojant automobilį VĮ „Regitra“ pats pareiškėjas pateikė automobilio šveicarišką registracijos liudijimą, kuriame nurodyta registravimo vieta - Šveicarija, o įmonė, kuri pardavinėjo automobilį, nurodyta dar ir pirkimo dokumente, todėl jos veiklą pareiškėjas galėjo patikrinti viešai prieinamoje informacijoje internete ir įsitikinti jos kilme. Todėl sutiktina su teismo pozicija, kad šiuo atveju nežinojimas, negali būti pagrindu atleisti nuo atsakomybės. Kaip teisingai pasisakė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo paaiškinimai, kad jam automobilį pardavęs asmuo jį suklaidino, apgavo, nėra įrodyti, taip pat neturi reikšmės, ką pareiškėjui aiškino ir kokius dokumentus rodė pardavėjas, nes pareiškėjas, būdamas atidus ir rūpestingas, turėjo patikrinti jam teikiamą informaciją, jau vien dėl to, kad pareiškėjo turimi dokumentai turėjo sukelti abejones – juose nurodyta registracijos vieta Šveicarija. Todėl pritartina teismo pozicijai, kad pažeidimas buvo padarytas dėl pareiškėjo kaltės, pasireiškusios neatsargumu, o ne tyčia.

43. MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims. Iš šios teisės normos konstrukcijos matyti, kad joje yra nustatyti du savarankiški atleidimo nuo delspinigių pagrindai, kurių pritaikymo sąlygos yra išdėstytos kitų teisės normų dispozicijose – Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 141 straipsnio 1 dalyje.

44. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą pripažįstama, kad mokestinę nepriemoką priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis.

45. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas duomenų patvirtinančių aplinkybes, jog jam reikia valstybės paramos ir/arba yra teikiama tokia parama, kaip ji suprantama pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą (yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą), nepateikė. Todėl, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių šiuo pagrindu (kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu).

46. Atitinkamai pabrėžtina, kad delspinigiai nėra sankcija, kuri gali būti skiriama už padarytą mokesčių įstatymų pažeidimą, o tai yra biudžetui padarytos žalos kompensavimo priemonė už laiku nesumokėtus mokesčius ir negalėjimą jais biudžete disponuoti.

47. Įvertinusi visas byloje esančias faktines aplinkybes ir vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. E. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius