N-575-718-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. N575-718/2012

Teisminio proceso Nr. 4-01-3-00393-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 39.2; 45.4.4; 45.4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal J. S., atstovaujamo advokato Henriko Celencevičiaus, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutarimo J. S. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas 2011 m. sausio 17 d. J. S. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2010 m. lapkričio 9 d., apie 17.30 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį Toyota Corolla Verso, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nepaliko tarpo iš šono, kliudė stovintį automobilį Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir apgadino abu automobilius, iš eismo įvykio vietos išvažiavo, pažeidęs Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) reikalavimus. Tokiais veiksmais J. S. pažeidė KET 132 ir 232 punktų reikalavimus, už tai atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 6 d. nutarimu J. S. už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skyrė 100 Lt baudą, o už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą – 3 000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Vadovaudamasis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, teismas, subendrinęs administracines nuobaudas, J. S. galutinai paskyrė 3 000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Nors administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo kaltu neprisipažino, teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje esančius duomenis, konstatavo, kad J. S. kaltė padarius jam inkriminuotus pažeidimus įrodyta liudytojų parodymais, eismo įvykio vietos schema, transporto priemonės techninės apžiūros aktu ir fotolentelėmis. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teiginį, kad jis nesuvokė sukėlęs eismo įvykį ir su automobilio Audi vairuotoju A. C. susitarė dėl automobilio apžiūros, teismas vertino kritiškai, kaip siekį išvengti administracinės atsakomybės, kadangi jį paneigia A. C. ir A. Š. parodymai. Pabrėžė, jog administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pakviesti liudytojai H. S. bei G. P. paties įvykio nematė ir patvirtino tik faktą, kad J. S. buvo atvykęs į H. S. įmonę, tačiau negalėjo nurodyti, jog J. S. prie garažų masyvų buvo nuvykęs ir bendravo būtent su A. C., o tai, kad į H. S. įmonę turėjo atvykti ir A. C., sužinojo tik iš administracinėn atsakomybėn patraukto asmens žodžių. Be to, atkreipė dėmesį, jog iš paties J. S. parodymų matyti, kad jam buvo žinoma, jog apgadino svetimą automobilį, tačiau jis pasitraukė iš eismo įvykio vietos. Taip pat pažymėjo, kad tarp J. S. ir G. P. parodymų yra esminių neatitikimų, kadangi J. S. nurodė, jog A. C. vairuojamas automobilis užkirto kelią jo vairuojamam automobiliui, o G. P. nurodė matęs minėtą automobilį stovintį už administracinėn atsakomybėn patraukto asmens automobilio. Skirdamas administracinę nuobaudą, teismas atsižvelgė į J. S. asmenybę ir tai, kad jo atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios aplinkybės nenustatytos.

II. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas J. S., atstovaujamas advokato Henriko Celencevičiaus, prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti arba, remiantis ATPK 301 straipsnio nuostatomis, neskirti administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi teismas netinkamai nustatė bylos aplinkybes ir nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teigia, jog nagrinėjamu atveju negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad J. S. padarė jam inkriminuotus pažeidimus, o visos abejonės turėjo būti aiškinamos administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Nurodo, jog byloje nėra duomenų, kad J. S. vairuojamas automobilis Toyota judėjo ne tiesia trajektorija, o automobilio Audi apgadinimai yra priekinio bamperio kairėje pusėje, kas rodo, jog įvykio metu jis jau buvo pradėjęs judėti iš stovėjimo vietos, t. y. galimai būtent A. C. pažeidė KET reikalavimus. Atkreipia dėmesį, kad šią versiją administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo kėlė ir pirmosios instancijos teisme, tačiau teismas dėl to nepasisakė.

Taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismui pateiktoje specialisto-trasologo išvadoje nurodyta, kad negalima nustatyti, ar buvo įvykęs betarpiškas automobilių kontaktas, o jeigu kontaktas buvo, neaišku, kurio automobilio vairuotojas dėl to kaltas. Pabrėžia, jog teismas nevertino minėtų specialisto-trasologo išvadų ir dėl jų nepasisakė, be to, neanalizavo asmens kaltės formos. Tvirtina, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo jokio automobilių kontakto nejautė ir nesuvokė sukėlęs eismo įvykį bei iš įvykio vietos nepasišalino, o iškart po nagrinėjamo įvykio bendravo su A.

C., ką patvirtina aplinkybė, jog savo pirminiame paaiškinime J. S. nurodė A. C. vairuoto automobilio tikslų valstybinį numerį ir tai, kad automobilyje sėdėjo jo anūkas. Mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojų H. S. ir G. P. parodymus bei nepagrįstai rėmėsi senyvo amžiaus A. C. bei mažamečio vaiko praėjus ilgam laiko tarpui nuo nagrinėjamo įvykio duotais parodymais. Taip pat teigia, kad nagrinėjamu atveju nekilo pareiga apie eismo įvykį pranešti policijai, kadangi administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo su A.

C. sutarė nuvykti į automobilių servisą. Pabrėžia, jog J. S. vairuotas automobilis buvo techniškai tvarkingas ir apdraustas privalomuoju transporto priemonių valdytojų (vairuotojų) civilinės atsakomybės draudimu, todėl jis neturėjo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos, ką patvirtina ir aplinkybė, kad asmuo automobilio apgadinimų pėdsakų neslėpė. Be to, mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai individualizavo administracinę nuobaudą ir nepagrįstai netaikė ATPK 301 straipsnio nuostatų, kadangi nagrinėjami pažeidimai nėra pavojingi, jokios sunkios pasekmės nekilo, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo už analogiškus KET pažeidimus baustas nebuvo ir byloje nėra jokių asmens atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas J. S., atstovaujamas advokato Henriko Celencevičiaus, taip pat pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, iš esmės prašymą argumentuodamas tuo, jog taip būtų geriau užtikrinta žmogaus teisių apsauga ir teisingumo vykdymas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo skundo netenkinti. Mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai ištyrus bei įvertinus byloje esančius įrodymus. Pažymi, jog jokie įrodymai teismui neturėjo išankstinės galios. Teigia, kad byloje surinkti duomenys yra pakankami J. S. kaltei padarius jam inkriminuotus pažeidimus pripažinti, o apeliacinio skundo argumentai nesukelia abejonių dėl minėtų įrodymų pakankamumo ir tikrumo. Taip pat atkreipia dėmesį, jog ATPK 301 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu J. S. administracinė nuobauda buvo paskirta už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą. ATPK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo 100 Lt iki 200 Lt arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 3 iki 6 mėnesių <...>. ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad <...> pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, užtraukia baudą vairuotojams nuo 3 000 Lt iki 4 000 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų <...>.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. S. padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, tačiau teismui kyla pagrįstų abejonių dėl asmens kaltės padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

Pažymėtina, kad A. C. tiek savo rašytiniuose paaiškinimuose (b. l. 8, 15), tiek duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 61-63) nurodė, jog įvykio metu jo vairuojamas automobilis Audi stovėjo šalikelėje ir automobilio variklis dar nebuvo užvestas, o pro šalį važiavęs automobilis Toyota dešiniu šonu kliudė jo automobilio kairės pusės priekinį bamperį, tačiau minėto automobilio vairuotojas nesustojo ir iš eismo įvykio vietos nuvažiavo. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas A.

Š. (b. l. 64-65). Atkreiptinas dėmesys, kad minėtų liudytojų teisme duoti parodymai atitinka A. C. pirminiuose paaiškinimuose užfiksuotas aplinkybes, yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šių liudytojų parodymais, nes byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jie pažįsta administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį, gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia jį melagingai apkalbėti. Be to, byloje esantis policijos pareigūno tarnybinis pranešimas (b. l.

6) ir liudytojos S. Š. rašytinis paaiškinimas (b. l.

21) bei teisme duoti parodymai (b. l.

62) iš esmės patvirtina minėtų liudytojų nurodytas aplinkybes. Taip pat pabrėžtina, kad pats administracinėn atsakomybėn patrauktas J. S. savo pirminiame rašytiniame paaiškinime (b. l.

11) aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog įvykio metu lenkė nukentėjusiojo automobilį, kas paneigia apeliacinio skundo teiginį, kad byloje nėra duomenų, jog administracinėn atsakomybėn patraukto asmens vairuojamas automobilis judėjo ne tiesia trajektorija. Iš byloje esančios eismo įvykio vietos schemos (b. l.

7) taip pat matyti, kad įvykio metu A. C. vairuotas automobilis Audi stovėjo kelkraštyje ir jo priekinė dalis nuo kelkraščio buvo nutolusi 0,2 m., o galinė dalis – 0,3 m, t. y. minėto automobilio priekinė dalis nebuvo labiau išsikišusi į važiuojamąją dalį nei jo galinė dalis. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo teiginys, kad A. C. vairuojamas automobilis galimai buvo pradėjęs judėti iš stovėjimo vietos, atmestinas kaip nepagrįstas ir vertintinas kritiškai. Juolab kad, kaip minėta, nesuinteresuotais pripažinti liudytojai aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog įvykio metu A. C. vairuojamas automobilis Audi stovėjo kelkraštyje ir jo variklis dar nebuvo užvestas. Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio departamento Eismo organizavimo skyriaus pateikta schema (b. l.

53) patvirtina, kad vietoje, kurioje stovėjo automobilis Audi, jokių stovėjimą draudžiančių ženklų nebuvo, todėl A. C. jokių KET reikalavimų nepažeidė. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog iš transporto priemonių techninės apžiūros aktų (b. l. 12, 16) ir fotolentelių (b. l. 13-14, 17-19) matyti, kad nagrinėjamo įvykio metu buvo įbrėžtas automobilio Audi priekinis bamperis kairėje pusėje ir kairės pusės priekinis posūkio žibintas, taip pat įbrėžtos automobilio Toyota dešinės pusės durelės ir galinis sparnas bei galinio bamperio dešinė pusė, t. y. apgadinimų aukštis, pobūdis ir susidarymo mechanizmas atitinka.

Byloje esantis specialisto raštas dėl nagrinėjamo eismo įvykio (b. l. 35), kuriame nurodyta, kad automobilių apgadinimų aukštis nesuderinamas ir negalima nustatyti, ar buvo įvykęs betarpiškas automobilių kontaktas, o jei kontaktas buvo, tai kokiomis aplinkybėmis, t. y. ar automobiliui Toyota kliudžius stovintį automobilį Audi, ar lenkiant judantį ir kairėn pusėn besirikiuojantį automobilį Audi, asmens kaltės padarius jam inkriminuotą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą nepaneigia, kadangi iš minėto rašto nėra aišku, kokią medžiagą ištyręs specialistas padarė šias išvadas.

Be to, rašte aiškiai nurodyta, jog ant automobilio Toyota dešinio šono (durelių, galinio sparno ir galinio bamperio) 0,45-0,60 m aukštyje yra likę tamsios spalvos pėdsakai, o šie apgadinimai būdingi slystančiam kontaktui nuo automobilio priekio link jo galo. Tuo tarpu Institucijos pareigūno tarnybiniame pranešime (b. l.

6) ir eismo įvykio vietos schemoje (b. l.

7) automobilio Audi apgadinimų aukštis nurodytas 0,50 m, o iš byloje esančių nuotraukų aiškiai matyti, kad minėti apgadinimai yra išsidėstę 0,40-0,65 m aukštyje, t. y., kaip minėta, apgadinimų aukštis, lokalizacija, pobūdis ir susidarymo mechanizmas atitinka byloje nustatytoms aplinkybėms. Tuo tarpu liudytojai H. S. ir G. P. tiesiogiai įvykyje nedalyvavo ir įvykio vietoje nebuvo bei jokių reikšmingų įvykio aplinkybių nurodyti negalėjo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė jų parodymais. Tai, kad G. P. nurodė nagrinėjamo įvykio dieną matęs, kaip administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo ne eismo įvykio vietoje kalbėjo su pilkos spalvos automobilio Audi vairuotoju, o H. S. patvirtino, jog J. S. buvo atvažiavęs į jam priklausantį automobilių servisą, asmens kaltės padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą taip pat nepaneigia ir nesudaro pagrindo šioje dalyje naikinti ginčijamą nutarimą.

Pasisakydama dėl administracinėn atsakomybėn patraukto J. S. kaltės padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administraciniam teisės pažeidimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi šie keturi objektyvūs ir subjektyvūs požymiai: a) objektas; b) objektyvioji pusė; c) subjektas; d) subjektyvioji pusė. Nusižengimo sudėčiai reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno elemento nėra, nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos. Taigi tokiu atveju nėra faktinio atsakomybės pagrindo. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Todėl administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu bet kokios abejonės ar prieštaravimai dėl asmens kaltumo turi būti pašalinti tiesiogiai apklausiant liudytojus, aktyviai tiriant įrodymus ir siekiant nustatyti tikrąsias galimo pažeidimo padarymo aplinkybes.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia, t. y. kai asmuo suvokia sukėlęs eismo įvykį ir iš jo pasišalina sąmoningai, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N16-2330/2007; 2010 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N63-2972/2010; 2010 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N62-5002/2010 ir kt.). Tuo tarpu byloje esantys duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pakankamo pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kad J. S. sąmoningai tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos. Pažymėtina, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nuo pat pradžių kategoriškai teigė, kad jokio automobilių kontakto nepajuto ir negirdėjo jokio susidūrimo garso (b. l. 11, 28-33, 58-59). Be to, iš byloje esančių transporto priemonių techninės apžiūros aktų (b. l. 12, 16) ir fotolentelių (b. l. 13-14, 17-19) matyti, kad nagrinėjamo įvykio metu padaryti automobilių apgadinimai yra nežymūs ir atsiradę nestipraus kontakto tarp jų metu. Taigi, įvertinus duomenis apie nagrinėjamo eismo įvykio mechanizmą ir įvykyje dalyvavusių automobilių apgadinimų mastą bei pobūdį, darytina išvada, kad byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, jog minėtų automobilių kontaktas buvo pakankamai stiprus, dėl ko J. S. privalėjo jį pajusti arba išgirsti. Juolab kad, kaip minėta, pats nukentėjusysis A. C. ir tiesiogiai nagrinėjamą eismo įvykį stebėjęs liudytojas A. Š. nurodė, jog po automobilių susidūrimo automobilio Toyota vairuotojas nesustojo ir iš eismo įvykio vietos nuvažiavo, t. y. nebuvo jokios eismo įvykį sukėlusio vairuotojo reakcijos, o iš byloje esančio tarnybinio pranešimo papildymo (duomenų apie eismo įvykį) matyti, kad minėtas įvykis įvyko tamsiu paros metu (b. l. 6). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena J. S. atžvilgiu dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nutrauktina, nenustačius jo veikoje šio pažeidimo subjektyviosios pusės elemento – tyčios (ATPK 250 str. 1 p.).

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausiamas, teigiama, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas taikyti ATPK 301 straipsnio nuostatas. ATPK 301 straipsnyje nustatyta, jog organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo, yra ne kartą konstatavęs, jog administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 301 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N1‑1396/2007, 2007 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N17‑103/2007). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės (nagrinėjamu atveju nekilo jokios sunkios pasekmės, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo už analogiškus KET pažeidimus baustas nebuvo, byloje nėra jokių asmens atsakomybę sunkinančių aplinkybių) nėra išskirtinės ir nesudaro pagrindo taikyti ATPK 301 straipsnio nuostatas. Šios aplinkybės gali būti įvertintos parenkant administracinę nuobaudą sankcijos už padarytą pažeidimą ribose bei pagrįsti minimalių sankcijoje už padarytą pažeidimą numatytų administracinių nuobaudų taikymą, kas nagrinėjamoje byloje ir buvo padaryta. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, jog administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui paskirta minimali sankcijoje už padarytą pažeidimą numatyta nuobauda būtų aiškiai neteisinga ar neproporcinga.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas J. S., atstovaujamas advokato Henriko Celencevičiaus, taip pat pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 2 dalis bei 144 straipsnio 2 dalis numato, jog bylos pagal skundus dėl teismų nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjų kolegija nenusprendžia kitaip. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju teisingam apeliacinio skundo išsprendimui ir tinkamai asmenų teisių apsaugai užtikrinti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, todėl nėra jokio pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir dar kartą apklausti liudytojus.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas dalyje dėl administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui inkriminuoto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymo išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, tačiau dalyje dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo administracinio teisės pažeidimo bylos teisena J. S. atžvilgiu nutrauktina, nenustačius asmens veikoje šio pažeidimo subjektyviosios pusės elemento – tyčios (ATPK 250 str. 1 p.), todėl ginčijamas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutarimas keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

J. S., atstovaujamo advokato Henriko Celencevičiaus, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutarimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„J. S. pripažinti kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, ir už šio pažeidimo padarymą skirti jam 100 Lt (vieno šimto litų) baudą.

Administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną J. S. atžvilgiu dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nutraukti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius