2020-03-25 Nr. AB-6089-3-62-3-02320-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1455-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02320-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. (A. S.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laivės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, Ligoninė), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. rugpjūčio 6 d., apie 8 mėnesius, jis atliko laisvės atėmimo bausmę ir buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Jis buvo laikomas 12-tame korpuse, kur kamerose nebuvo stalo. Kamerose buvo tik spintelė, pritvirtinta prie grindų, ant kurios jis buvo pastatęs nuosavą televizorių ir kitus smulkius daiktus. Dėl to, kad kamerose nebuvo stalo, jis patyrė didelius nepatogumus, prilyginamus kankinimui, tai pažemino jo orumą. Jis negalėjo tinkamai valgyti – tai daryti turėjo atsistojęs prie lango, ant palangės. Dėl to pareiškėjas taip pat negalėjo mokytis, negalėjo rašyti laiškų ir žaisti su palatos draugais. Pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną dieną po 30 Eur, iš viso 8 000 Eur. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovės atstovės atsiliepimą nurodė, kad jis gydomas Ligoninėje nuo 2016 m. birželio 17 d., ir prašė teismą remtis Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2018 m. rugsėjo 24 d. pažyma Nr. 4D-2018/1-762, kadangi jo situacija yra analogiška.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas LAVL (duomenys neskelbtini) skyriuje buvo gydomas nuo 2016 m. lapkričio 24 d. iki 2017 m. gegužės 10 d. ir nuo 2017 m. birželio 27 d. iki šiol. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtinta Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau ir – Higienos norma HN 47:2011), stalo įrengimas Ligoninės palatose nėra privalomas. Ligoninėje yra teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos pacientams, sergantiems įvairiomis ligomis, todėl, siekiant užtikrinti gydomųjų skyrių higieną, sterilumą ir tvarką bei prieinamumą, prie paciento teikiant būtinąją medicinos pagalbą, patalpose kietasis inventorius turi būti apribotas, laikantis minimalių reikalavimų. Pareiškėjas dėl skunde minimų aplinkybių į Ligoninės administraciją nesikreipė. Prašydamas priteisti neturtinę žalą pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais ir nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, nepagrindė ir prašomos priteisti žalos sumos

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo LAVL sąlygas, tačiau reikalavimą dėl žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydomas nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. gegužės 10 d. ir nuo 2017 m. birželio 27 d. iki 2017 m. rugpjūčio 6 d. ir sprendė, kad būtent iš šio laikotarpio pareiškėjas kildino reikalaujamą atlyginti neturtinę žalą.

7. Teismas nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis – ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Pažymėdamas kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 62 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra, be kita ko, ir laisvės atėmimo vietų ligoninės, teismas darė išvadą, kad LAVL yra priskirtina pataisos įstaigai.

8. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl neįrengto stalo, teismas vadovavosi Higienos normoje HN 47:2011 ir Ligoninės vidaus tvarkos taisyklėse nustatytu teisiniu reguliavimu ir nurodė, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti.

9. Teismas nurodė, jog dalį ginčo laikotarpio – nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir Aprūpinimo normos), o kitą dalį ginčo laikotarpio – nuo 2017 m. birželio 27 d. iki 2017 m. rugpjūčio 6 d. – galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (įsigaliojusios nuo 2017 m. birželio 7 d.) (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos). Teismas pažymėjo, jog laisvės atėmimo vietų aprūpinimą inventoriumi reglamentuojantys teisės aktai nustatė, kad kamerų tipo patalpa turi būti aprūpinama stalu.

10. Teismo vertinimu, nors Higienos normoje HN 47:2011 ir Ligoninės vidaus tvarkos taisyklėse nebuvo įtvirtintas reikalavimas įrengti stalą, tačiau skundžiamu laikotarpiu galiojusios laisvės atėmimo vietų aprūpinimą baldais nustatančios Aprūpinimo normos ir 2017 m. Aprūpinimo normos nustatė reikalavimą kamerų tipo patalpą aprūpinti stalu. Kadangi Ligoninė neginčijo, kad Ligoninės kamerų tipo patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu, nebuvo stalo, teismas konstatavo, kad kamerų tipo patalpų aprūpinimas baldais ginčo laikotarpiu neatitiko Aprūpinimo normų ir 2017 m. Aprūpinimo normų reikalavimų, kadangi nebuvo stalo.

11. Spręsdamas dėl neturtinės žalos kompensavimo būdo, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją su prašymu pastatyti į jo kamerą stalą, LAVL taip pat nurodė, kad dėl šio klausimo pareiškėjo nusiskundimų neturėjo, todėl teismui kilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių apie didelius nepatogumus, prilyginamus kankinimui. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus beveik dvejiems metams nuo ginčo laikotarpio pradžios, nors jo nurodomi neigiami išgyvenimai juntami būtent jų darymo momentu. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde nesiskundė dėl sveikatos sutrikimų, atsiradusių dėl to, kad jis kamerų tipo patalpoje negalėjo pasinaudoti stalu, o pareiškėjo gydymo stacionare ligos istorijoje tokių duomenų nebuvo.

12. Įvertinęs nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad šioje byloje buvo pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. 13. Pareiškėjas A. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

14. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo argumentai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra visiškai nepagrįsti. Pareiškėjas skunde buvo nurodęs faktines aplinkybes, kad jam turėjo būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas, t. y. rašydamas, valgydamas lovoje arba stovėdamas prie lango, nepatogioje padėtyje jis patyrė skausmus, fizines kančias (dėl diagnozuotos ligos buvo paveiktas ir stuburas). Pareiškėjas nurodo, kad dėl stalo į LAVL raštu nesikreipė, nes jam stalą pastatyti buvo žadėta žodžiu, o LAVL neištesėjo pažadų, pareiškėjas kentėjo pažeminimą, vėliau kreipėsi į teismą.

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16. LAVL pažymi, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo pateiktus argumentus ir įrodymus, sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės normomis ir teismų praktika. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Šiuo atveju nėra duomenų, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį pareiškėjui A. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės už kalinimą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. nustatęs, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. gegužės 10 d. ir nuo 2017 m. birželio 27 d. iki 2017 m. rugpjūčio 6 d. gydantis LAVL gyvenamojoje patalpoje (palatoje) nebuvo stalo, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo LAVL sąlygas. Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes vertino, jog pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nebuvo itin didelė.

19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016; 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018 ir kt.).

21. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjo argumentai dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pinigais nepagrįsti. Pareiškėjo teigimu, jis buvo skunde nurodęs pakankamas aplinkybes, pagrindžiančias kilusias sunkias pasekmes, kurios vertintinos kaip neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme.

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos pareiškėjo argumentus, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

23. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo nusiskundimai yra iš dalies pripažintini pagrįstais.

24. Dėl apeliacinio skundo teiginių, kad dėl neįrengto stalo pareiškėjas buvo priverstas jausti fizinius skausmus, nes stuburo slankstelius paveikė diagnozuota liga, taip pat kad žodžiu jam buvo žadėta kameroje pastatyti stalą, tačiau LAVL pažado netesėjo, teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo aplinkybes, kurių nebuvo išdėstęs skunde pirmosios instancijos teismui, t. y. nebuvo nurodęs jokių aplinkybių, susijusių su jo kreipimųsi dėl stalo nagrinėjimu ir nugaros skausmais. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir iš to kildinamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo apeliacinės instancijos teisme nagrinėjami nebus.

25. Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

26. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

27. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu LAVL pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, t. y. pareiškėjo kameroje nebuvo pastatytas stalas.

28. Teisėjų kolegija patikslina, kad pažeidimo laikotarpis neapima viso pareiškėjo skundžiamo laikotarpio, nes kai nustojo galioti Aprūpinimo normos, o 2017 m. Aprūpinimo normos dar nebuvo įsigalioję – nuo 2017 m. sausio 2 d. iki 2017 m. birželio 7 d. – joks teisės aktas nenustatė pareigos laisvės atėmimo vietos kameroje įrengti stalą. Pažymėtina ir tai, kad, atsižvelgiant į LAVL dvejopą paskirtį (tai yra asmens sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje be asmens gydymo turi būti užtikrinamas ir laisvės atėmimo bausmės atlikimas nustatytu režimu), aplinkybė, kad pareiškėjas nesikreipė dėl stalo yra pakankamai reikšminga vertinant, ar pareiškėjo, kaip nuteistojo, teisė turėti gydymo įstaigos kameroje stalą nepaneigia ir neapsunkina LAVL pareigos tinkamai ir laiku teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Byloje nepaneigta ir tai, jog pareiškėjas šalia lovos turėjo spintelę, kuri galėjo būti naudojama kaip stalas. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje buvo pakankamai duomenų, kad teismas įvertintų LAVL pripažintų neteisėtais veiksmų įtaką pareiškėjui, t. y. įvertintų visus CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus kriterijus, į kuriuos privalo atsižvelgti teismas, spręsdamas dėl atlygintinos neturtinės žalos formos ir dydžio.

29. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju dėl šioje byloje konstatuoto pažeidimo pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais, byloje nenustatyta, jog atsakovo atstovas LAVL būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, deklaratyvūs ir neindividualizuoti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo ginčo situacijos vertinti kitaip, nei tai atliko pirmosios instancijos teismas.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (LAVL pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, t. y. pareiškėjo kameroje nebuvo stalo, tačiau buvo kitų baldų, iš dalies galėjusių atlikti stalo funkciją, kad pareiškėjas galėtų valgyti, rašyti ir pan.,), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams šiuo aspektu ir jų nekartodama, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį.

31. Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė