2017-12-28 Nr. AB-24534-3-61-3-02809-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2422-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02809-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–5) ir patikslintais skundais (I t., b. l. 10–11, 20–21), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 8 d. buvo etapuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą nežmoniškomis sąlygomis, kelionėse patyrė nepatogumus, buvo etapuojamas sergantis, neturintis vaistų. Be to, pareiškėjo teigimu, automobiliuose, kuriais jis buvo konvojuojamas, dėl blogos šildymo ir vėdinimo sistemos žiemos metu buvo šalta, o vasaros metu – tvanku. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad automobiliai buvo perpildyti, todėl jam trūko oro. Paaiškino, kad turi problemų su širdies nepakankamumu ir stuburu, dėl to ilgose kelionėse buvo sunku sėdėti, o stovėti nebuvo vietos. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių netinkamų konvojavimo sąlygų kelionėse pervargdavo, jam atsirasdavo nervinė įtampa, skaudėdavo galvą ir širdį. Dėl neturtinės žalos, siejamos su LAVL, pareiškėjas pažymėjo, kad gydytojai jį gydė neapdairiai, nusižengdami taisyklėms, sveikatos apžiūra buvo atliekama nepilnai, leidžiami vaistai jam nepadėdavo, jis negaudavo atsakymo, kodėl sveikata prastėja. Pareiškėjas kartu atkreipė dėmesį į tai, jog LAVL jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, gyvenimo sąlygos buvo blogos, palatas reikėjo tvarkytis patiems, patalynė buvo nešvari, čiužiniai ploni, lovos kietos, siauros, surūdijusios. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų konvojavimo ir gydymo sąlygų patyrė išgyvenimus, kančias, nervinę įtampą, pažeminimą, pablogėjo jo sveikata, t. y. jis patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 25–27) prašė pareiškėjo reikalavimams dėl laikotarpio iki 2013 m. liepos 7 d. taikyti ieškinio senaties terminą ir jo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Viešojo saugumo tarnyba nurodė, kad ginčo laikotarpiu Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai pareiškėją konvojavo 18 kartų specialiaisiais automobiliais, kurie atitiko teisės aktų reikalavimus ir buvo tinkami konvojavimui vykdyti, pervežamų konvojuojamųjų skaičius neviršijo transporto priemonių registracijos liudijimuose nurodytų sėdimų vietų skaičiaus, visuose naudotuose automobiliuose įrengtos apšvietimo, vėdinimo ir šildymo sistemos, atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Tarnybinis transportas, taip pat ir specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, naudojamas remiantis teisiniais dokumentais – transporto priemonės registracijos liudijimais su paskirties nurodymu bei kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu. Tuo tarpu pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, etapavimo metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu, apie tai konvojaus viršininkas būtų padaręs įrašus kelionės žiniaraštyje. Tačiau konvojaus kelionės žiniaraščiuose nėra užfiksuota pareiškėjo skundų ar prašymų. Šiame kontekste Viešojo saugumo tarnyba pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 137–140) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. LAVL nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo gydomas įstaigoje, ir patalpas, kuriose šiais laikotarpiais buvo gydomas pareiškėjas, bei pažymėjo, kad neveda statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis buvo gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, tai daryti neįpareigoja ir galiojantys teisės aktai. Šiame kontekste LAVL akcentavo, kad negali lemti į įstaigą gydytis atvykstančių suimtųjų ir (arba) nuteistųjų skaičiaus, kadangi privalo užtikrinti stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems. Be to, LAVL privalo nuteistiesiems ir suimtiesiems užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme, taip pat laikytis izoliavimo reikalavimų, asmenims sergant užkrečiamomis ligomis. LAVL paaiškino, kad visose ligoninės palatose sanitarinių mazgų sienelės yra 1,5 m aukščio, remontas palatose atliekamas bei inventorius atnaujinamas reguliariai pagal poreikį. Pasibaigus inventoriaus naudojimo terminui, įstaigos atsakingi darbuotojai įvertina minėtų daiktų tolesnio naudojimo tinkamumą. Šiame kontekste LAVL pabrėžė, kad pareiškėjo čiužinys, lova ir kiti daiktai buvo tinkami naudoti. LAVL taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus. Įstaigoje dirba licencijuoti gydytojai, kurie pagal savo kompetenciją teikia asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Be to, LAVL manymu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė žalos atsiradimo fakto.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu (II t., b. l. 16–23) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 432 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

8. Visų pirma, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 8 d. Tuo tarpu atsakovo atstovas Viešojo saugumo tarnyba prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti ieškinio senatį. Atitinkamai teismas pažymėjo, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgęs į nurodytas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo konvojavimo ir laikymo sąlygų, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. liepos 7 d. (pagal spaudą ant voko), tačiau iš esmės nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2013 m. liepos 7 d.

Konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas kartu akcentavo, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Tačiau šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju, nesant pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą ir įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 7 d.

9. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl jo konvojavimo, teismas nurodė, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, vykdant asmenų konvojavimą, nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Remdamasis bylos duomenimis, sulyginęs transporto priemonių, kuriomis ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas pareiškėjas, registracijos liudijimuose nurodytų sėdimų vietų skaičių su kelionės žiniaraščiuose įrašytomis transporto priemonėmis ir jomis konvojuotų asmenų sąrašais, teismas nenustatė, kad konvojuojamų asmenų skaičius būtų viršijęs sėdimų vietų skaičių.

Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog žiemos metu neveikė šildymo sistemos, o vasarą neveikė vėdinimo sistemos, tačiau konkrečių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Tuo tarpu byloje yra atsakovo atstovo pateikti duomenys apie specialiųjų transporto priemonių, kuriomis pareiškėjas buvo konvojuojamas, tinkamumą eksploatuoti pagal paskirtį, tai patvirtina Lietuvoje akredituotų techninės apžiūros kontrolierių išduotos techninės apžiūros rezultatų kortelės, kurių duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, kad automobiliai neprižiūrėti, juose nėra vėdinimo sistemos, taip pat patvirtina, kad automobiliai, kuriais buvo etapuojamas pareiškėjas, pilnai atitinka techninius reikalavimus.

Teismas kartu akcentavo, kad Konvojavimo taisyklių 137 punkte nustatyta, jog konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną.

Minėta nuostata suteikia teisę konvojuojamajam, turint pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, su skundu ar prašymu kreiptis į konvojaus pareigūnus, kurie apie gautą skundą (prašymą) turi įrašyti žiniaraštyje ir pagal galimybes išspręsti. Tačiau byloje esančių kelionės žiniaraščių duomenys patvirtina, kad pareiškėjas neteikė pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų ir jų įtakos jo sveikatai. Taigi, teismas sprendė, kad minėtų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo skunde nurodomi galbūt atsiradę sveikatos, emociniai ir psichologiniai sutrikimai kilo dėl konvojavimo sąlygų ar kitų neteisėtų pareigūnų veiksmų konvojavimo metu.

Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas tam tikru metu buvo etapuojamas būtent į LAVL dėl sveikatos sutrikimų, todėl suprantama, jog turėdamas sveikatos problemų, kelionės metu jis galėjo jaustis blogai. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju, konvojuojant pareiškėją į kitą paskirties punktą, buvo laikytasi Konvojavimo taisyklių reikalavimų, specialusis transportas, kuriuo buvo konvojuotas pareiškėjas į kitą įstaigą, ir konvojavimo sąlygos visiškai atitiko Konvojavimo taisyklių reikalavimus.

Todėl teismas nenustatė Viešojo saugumo tarnybos neteisėtų veiksmų ir pabrėžė, kad nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas, atitinkamai nėra ir teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

10. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl neturtinės žalos, siejamos su LAVL, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.4 punktą (redakcija, galiojanti nuo 2010 m. balandžio 30 d.), iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Tačiau LAVL nepateikė duomenų, kiek pacientų ginčijamu laikotarpiu buvo gydoma palatose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, o atsiliepime į skundą nurodė, jog pareiškėjui galėjo būti neužtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas. Taigi, nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju palatose laikytų asmenų skaičių, teismas visas abejones vertino pareiškėjo naudai ir pareiškėjui tenkantį palatos plotą skaičiavo pagal palatose buvusių lovų skaičių, nes pareiškėjas skunde nurodė, kad palatos buvo perpildytos, o atsakovo atstovas šios aplinkybės nepaneigė. Atitinkamai teismas iš pareiškėjo gydymo stacionare istorijos ir atsakovo atstovo pateikto atsiliepimo nustatė, kad pareiškėjas LAVL laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis, buvo gydomas 95 dienas, iš kurių 48 dienas buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 111.4 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto normos. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui gydantis LAVL 48 dienas nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į tinkamas gydymo sąlygas, todėl šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija privalėjo veikti, t. y. LAVL veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl minimalios vienam asmeniui tenkančios ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.

11. Tuo tarpu pareiškėjo argumentus dėl negautų higienos priemonių teismas vertino kaip abstrakčius ir neįrodytus. Šiame kontekste teismas kartu pažymėjo, kad byloje pateiktas LAVL 2016 m. rugsėjo 29 d. raštas Nr. S-PER-2276 patvirtina, jog pareiškėjas dėl minėtų sąlygų su skundais ar prašymais nesikreipė. Be to, teismas nurodė, kad byloje pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. leidimas-higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 patvirtina, jog LAVL pacientai gydomi sąlygomis, atitinkančiomis sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus. Taigi, teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad gyvenimo sąlygos LAVL neatitinka teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, todėl pareiškėjo argumentus dėl šių priežasčių sukeltų neigiamų pasekmių teismas laikė neįrodytais ir nepagrįstais. Byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenimis teismas nesirėmė, kadangi šie duomenys nėra susiję su nagrinėjamu ginču, nes visuomenės sveikatos saugos kontrolė LAVL buvo atlikta laikotarpiais, kai pareiškėjas buvo išvykęs iš jos.

12. Teismas taip pat nurodė, kad iš pareiškėjo skundo turinio matyti, jog pareiškėjas dalį reikalavimo reiškia dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą iš esmės sieja su galbūt netinkamai suteiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis LAVL, atlyginimo. Atsižvelgęs į tai, teismas išaiškino pareiškėjui, kad tuo atveju, jei asmuo, kuris naudojasi sveikatos priežiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis (pacientas), mano, jog, pažeidžiant nustatytas pacientų teises, buvo padaryta turtinė ar neturtinė žala, ir nori gauti jos atlyginimą, su pareiškimu gali kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 2 d.). Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės (Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 8 d.).

13. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė į nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, taip pareiškėjui sukelti nepatogumai ir emocinis sukrėtimas bei padaryta žala. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės, kad 48 dienas pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Įvertinęs minėtas aplinkybes, pažeidimo trukmę, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 432 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl pareiškėjo prašomą priteisti 30 000 Eur sumą vertino kaip neadekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

III. 14. Pareiškėjas K. Ž. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 31), kuriame prašo iš naujo išnagrinėti bylą. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į kai kuriuos faktus. Šiuo aspektu nurodo, kad LAVL gydėsi iš viso 151 dieną, tačiau teismas įvertino tik 48 dienas. Be to, pažymi, kad konvojaus pareigūnai žiemą šildymą ir vasarą vėdinimą automobiliuose jungdavo savo nuožiūra arba išvis nejungdavo, nes šie įrenginiai būdavo sugedę, o mėginant pasiskųsti naudodavo psichologinį spaudimą (užgauliodavo, žemindavo, grasindavo panaudoti specialiąsias priemones). Taip pat akcentuoja, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog dėl konvojavimo pablogėjo pareiškėjo sveikata.

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 34) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą nepakeistą. Viešojo saugumo tarnyba mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, nepažeidė teisės normų ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą.

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 36–37) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą nepakeistą. LAVL mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus bei skundžiamą sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas ir teisingas. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje pateiktus duomenis, teisingai nustatė pareiškėjo gydymosi LAVL laikotarpį. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė naujų argumentų ir nesutikimo su skundžiamu teismo sprendimu motyvų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos ir LAVL. Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš, jo teigimu, netinkamų konvojavimo ir laikymo LAVL sąlygų.

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

19. Šiame kontekste teisėjų kolegija, visų pirma, atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikimą su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės argumentuoja tuo, kad, jo manymu, nagrinėjamu atveju teismas netinkamai įvertino laikotarpį, kurį jis buvo gydomas LAVL netinkamomis sąlygomis, neatsižvelgė į tai, kad konvojaus pareigūnai žiemą šildymą ir vasarą vėdinimą automobiliuose jungdavo savo nuožiūra arba išvis nejungdavo, nes šie įrenginiai būdavo sugedę, o mėginant pasiskųsti naudodavo psichologinį spaudimą (užgauliodavo, žemindavo, grasindavo panaudoti specialiąsias priemones), taip pat neįvertino aplinkybės, jog dėl konvojavimo pablogėjo pareiškėjo sveikata. Tuo tarpu dėl kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir padarytų išvadų pareiškėjas ginčo nekelia. Taigi, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo iš naujo išnagrinėti bylą, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu ir nenustačiusi pagrindo nesutikti su pareiškėjo apeliaciniame skunde konkrečiai neginčijamais pirmosios instancijos teismo motyvais, jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Šiuo aspektu kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

20. Taigi, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl jo konvojavimo sąlygų, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekonkretizavo ir nenurodė argumentų, kodėl, jo manymu, pirmosios instancijos teismas vienus ar kitus įrodymus dėl jo konvojavimo sąlygų vertino netinkamai, ar kodėl padarė neteisingas išvadas dėl pareiškėjo skundo teiginių šiuo aspektu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė.

Iš byloje esančių duomenų (I t., b. l. 29–130) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuotas specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta. Į minėtos patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl vėdinimo ir šildymo sistemų, o byloje esančios automobilių, kuriais ginčui aktualiu laikotarpiu buvo konvojuotas pareiškėjas, schemos patvirtina, kad juose įrengtos oro kondicionavimo, ventiliacijos ir šildymo sistemos, ir byloje nenustatyta, kad minėti įrenginiai ginčo laikotarpiu neveikė ar buvo sugedę.

Taigi, atsakovas pateikė atsakingų institucijų išduotus dokumentus, kurie patvirtina pareiškėjo konvojavimui naudotų automobilių tinkamumą žmonėms pervežti ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams. Kartu akcentuotina, jog Konvojavimo taisyklių 3 punkte nustatyta, kad konvojus – viešojo saugumo pajėgų, institucijų ir įstaigų, vykdančių operatyvinę veiklą, Lietuvos Kariuomenės Karo policijos, Kalėjimų departamento bei jam pavaldžių įstaigų ginkluotų pareigūnų grupė, kurios užduotis yra konvojuojamųjų konvojavimas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą; konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą.

Taigi, konvojaus pareigūnai savo pareigas vykdo būdami ginkluoti, tačiau jokios byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kad konvojaus pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu naudodavo psichologinį spaudimą (grasindavo panaudoti specialiąsias priemones) ar kitaip žemino ar tyčiojosi iš pareiškėjo. Be to, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, iš bylos dokumentų matyti, jog pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, inter alia dėl to, kad konvojaus pareigūnai tikslingai neįjungdavo šildymo ar vėdinimo esant tokiam poreikiui, kurios, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktais, turi būti įrašomos į konvojavimo dokumentus.

21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė Viešojo saugumo tarnybos neteisėtų veiksmų pareiškėjo nurodytų konvojavimo sąlygų aspektu. Tuo tarpu reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Taigi, nagrinėjamu atveju nenustačius Viešojo saugumo tarnybos neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjo skunde nurodytais jo konvojavimo sąlygų aspektais, t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, todėl kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis. Atitinkamai šiuo atveju nebuvo pagrindo papildomai vertinti, ar dėl konvojavimo pablogėjo pareiškėjo sveikata, t. y. nustatinėti kitas viešosios atsakomybės sąlygas (žalą ir priežastinį ryšį).

22. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginį, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo gydomas LAVL netinkamomis sąlygomis, teisėjų kolegija iš dalies su tuo sutinka. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimų daliai dėl netinkamų jo laikymo sąlygų LAVL už laikotarpį iki 2013 m. liepos 7 d. taikė senaties terminą ir jo reikalavimus šioje dalyje atmetė. Tačiau CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Šio teisinio reguliavimo kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Tačiau šioje byloje dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų laikymo sąlygų LAVL, atlyginimo atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti LAVL nepareiškė reikalavimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, neturtinę žalą dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL už laikotarpį iki 2013 m. liepos 7 d. senaties terminą taikė ir tuo pagrindu jo skundą šioje dalyje atmetė nepagrįstai.

Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų jo laikymo sąlygų LAVL laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 8 d. iki 2013 m. liepos 7 d., atlyginimo, šiai pareiškėjo reikalavimų daliai pritaikęs senaties terminą, iš esmės nenagrinėjo ir pareiškėjo skundo argumentų šiuo aspektu nevertino bei dėl jų nepasisakė.

Taigi, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išsiaiškino ir išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes dėl pareiškėjo skundo dalies dėl neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, todėl skundžiamas teismo sprendimas šioje dalyje laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu.

23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, naikintinas dėl minėtų proceso teisės normų pažeidimo ir šioje dalyje byla grąžintina tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o likusioje dalyje, t. y. dalyje dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą dalyje dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, panaikinti ir šioje dalyje bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius