2016-10-31 Nr. AB-20826-3-61-3-01996-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1980-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01996-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1, 15), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 25 452,68 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2005 m. lapkričio 27 d. iki 2006 m. birželio mėnesio buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 129 ir 200 netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas teigė, jog atsakovas jam neužtikrino minimalaus teisės aktais nustatyto gyvenamojo ploto, be to, kamerose buvo šalta, drėgna, nebuvo tinkamos ventiliacijos, netinkamas apšvietimas, patalpoje buvo įrengtas atviras tualetas, atitvertas sienele, todėl pastoviai buvo blogas kvapas. Tvirtino, kad minėtos kalinimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą, pareiškėjas patyrė dvasinius skausmus ir fizinius nepatogumus.

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 20–25) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 2 d. iki 2006 m. birželio 6 d. galėjo būti laikomas mažesnio nei teisės aktuose nustatyta ploto patalpose, tačiau tai sąlygojo objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausančios priežastys. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija nuteistiesiems ir suimtiesiems sudaro sąlygas naudotis pasivaikščiojimo kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta televizija, taip pat socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita, atsakovo neteisėti veiksmai ir žala neįrodyti. Atsakovas taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 8 d.).

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 6 d. sprendimu (b. l. 40–42) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams.

Teismas pažymėjo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio.

Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – ir LVAT), įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą.

Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista.

Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus. CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris, jo teigimu, prasidėjo nuo 2005 m. lapkričio 27 d. iki 2006 m. birželio mėnesio. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2005 m. gruodžio 2 d. ir įstaigoje buvo laikytas iki 2006 m. birželio 6 d.

Skundą teismui pareiškėjas parašė tik 2015 m. balandžio 1 d. Vertinant nurodyto teisės pažeidimo mastą ir pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui, kad jis yra laikomas galbūt antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė 2015 m. balandžio mėnesį, t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Ieškinio senatį prašo taikyti atsakovas. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr.

LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Teismas atkreipė dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog Lukiškių TI-K buvo pažeistos jo teisės, taigi jis turėjo galimybę tai realiai suvokti ir atitinkamai į tai reaguoti. Teismas akcentavo, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį, ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo raštu dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, nurodant svarbias bei objektyvias termino praleidimo priežastis, sudarančias pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, todėl 2005 m. gruodžio 2 d. iki 2006 m. birželio 6 d. laikotarpiui taikyta trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintos.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 47) iš esmės prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, kadangi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nurodyta, jog senaties termino nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo V. K. prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 2 d. iki 2006 m. birželio 6 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (pagal bylos duomenis, pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2005 m. gruodžio 2 d. ir įstaigoje buvo laikytas iki 2006 m. birželio 6 d.).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, tenkinęs atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, prašymą taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad tikrinamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 1 d., tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvų duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už ginčo laikotarpį nuo 2005 m. gruodžio 2 d. iki 2006 m. birželio 6 d. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.).

Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius