2013-06-19 Nr. AB-3015-3-61-3-00102-2011-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1164/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00102-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. (A. R.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) 2011 m. sausio 12 d. (pagal gavimo datą) su skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas; VRM) 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 1D-9706-(2) ir priteisti iš atsakovų – Lietuvos valstybės ir VRM neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Paaiškino, kad VRM 2007 kovo 23 d. sprendimu Nr. 11SP-903 pareiškėjui paskyrė 1 362,10 Lt dydžio pareigūno valstybinę pensiją, tačiau nuo 2010 m. sausio mėn. mokamos pensijos dydis – tik 755,33 Lt. VRM 2010 m. gruodžio 31 d. sprendime Nr. 1D-9706-(2) vadovavosi Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas) ir nurodė, kad neišmokėta valstybinės pensijos dalis nebus grąžinta ir pensijos sumažinimo kompensavimas įstatymuose nenumatytas. Pareiškėjas tvirtino, jog VRM, taikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, 1 ir 2 priede nurodytas formules, jam už 2010 m. sausio mėn. neišmokėjo 606,77 Lt valstybinės pensijos dalies. Nurodė, kad įstatyme nustatyta pensija yra paskirta ir privalo būti mokama. Ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai), todėl pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Nuosavybės teisę gina ir tarptautinės teisės aktai, pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Tvirtino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Konstitucijos 23, 52 straipsnių kylantys imperatyvai.

Atsakovai – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 9-11) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai, kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Nurodė, jog VRM sprendime Nr. 1D-9474-(2), atsakydama į pareiškėjo 2010 m. gruodžio 3 d. prašymą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo, išsamiai paaiškino pareiškėjui aplinkybes, lėmusias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažėjimą ir šios pensijos perskaičiavimo metodiką. Pažymėjo, kad VRM neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinasis įstatymas, kurio pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, yra galiojantis. Nurodė, jog vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalimi, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir išmokėta, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis ir nustatyta tvarka, todėl VRM veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti įstatymu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 31–33) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priedo formulę. Pagal šią formulę apskaičiavus pareiškėjo paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą (0,8219) ir jį pritaikius pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo pensijos dydis sudarė 1 119,51 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2010–2011 metais, 2012 m. sausio mėn. turėjo ir turi draudžiamųjų pajamų, bei vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi (su vėlesniais pakeitimais), pareiškėjo pensijai nustatytas koeficientas už 2010 m. sausio mėn., apskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 2 priedo formulę, buvo 0,6747; pritaikius šį koeficientą, pareiškėjui už 2010 m. sausio mėn. mokėtina pensijos dalis buvo 755,33 Lt ir likusius mėnesius atitinkamai pagal draudžiamąsias pajamas. Už 2012 m. sausio mėn. koeficientas, apskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 2 priedo formulę, buvo 0,5955; pritaikius šį koeficientą, pareiškėjui už 2012 m. sausio mėn. mokėtina pensijos dalis buvo 666,67 Lt. Pažymėjo, jog Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato; be to, Sveikatos priežiūros tarnyba neturi teisinio pagrindo šiuo metu elgtis kitaip, negu nustatyta Laikinajame įstatyme, ir parengti sprendimą dėl pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo, nes Laikinasis įstatymas galioja. Pažymėjo ir tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigalioja 2012 m. rugsėjo 21 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 11 d. sprendimu (b. l. 66-74) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 12 903,50 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. imtinai. Likusioje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Byloje buvo nustatyta, kad VRM 2007 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 11SP-903 nuo 2007 m. kovo 9 d. pareiškėjui neterminuotai paskyrė 1 362,410 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą. VRM 2007 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. 11SP-1506 nuspręsta nuo 2007 m. gegužės 1 d. mokėti pareiškėjui valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą, išmokant 463,35 Lt priedą už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 9 d. iki 2007 m. balandžio 30 d. kartu su 2007 m. gegužės mėn. valstybine pareigūnų ir karių pensija. VRM 2008 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 11SP-122 nutraukė minėto priedo mokėjimą pareiškėjui nuo 2008 m. sausio 2 d.

Pareiškėjas pateikė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui 2010 m. lapkričio 29 d. prašymą, kuriame prašė raštu paaiškinti, kodėl jo pensija sumažinta iki 755,30 Lt bei paaiškinti pensijos perskaičiavimo metodiką, taip pat, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsniu, prašė nedelsiant išmokėti nepriemoką ir mokėti paskirtą 1 362,10 Lt dydžio valstybinę pensiją už tarnybą. VRM, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2010 m. gruodžio 31 d. sprendime Nr. 1D-9706-(2) informavo pareiškėją, kad mokėti pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 1 362,10 Lt – bei išmokėti nepriemoką VRM neturi teisinio pagrindo be to, Laikinajame įstatyme nenumatytas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimas.

Remiantis Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. lapkričio 14 d. pažyma Nr. 11D(P)-5368 pareiškėjui paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija – 1 362,10 Lt – buvo perskaičiuota 2 kartus: pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nutarė, be kita ko, pripažinti, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Kita vertus, šiame nutarime pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Teismas sprendė, kad pareiškėjui, kaip dirbančiam pensininkui, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. imtinai neteisėtai buvo sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (b. l. 58), todėl jam turėjo būti grąžinta 35 824,32 Lt – 22 920,82 = 12 903,50 Lt suma.

Neišmokėta valstybinės pensijos dalis buvo priteista iš Lietuvos valstybės. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos, kurioje teismas pažymėjo, kad šios pensijos dalis iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes „pastaroji teisėtai taikė iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai“, dėl to neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Atsižvelgdamas į tai, nagrinėjamoje byloje teismas darė išvadą, kad pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį turėtų išmokėti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Pareiškėjo reikalavimas panaikinti VRM 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 1D-9706-(2) nebuvo tenkinamas, nes apskaičiuodama valstybinės pensijos dydį ši institucija vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais. Nesant Konstitucinio Teismo nutarimo, valdymo institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Taigi, VRM, vadovaudamasi teisės norma, kuri vėliau įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, veikė pagal kompetenciją teisės aktuose nustatyta tvarka.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 80-81) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą visa apimtimi.

Nurodo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Ginčui aktualaus Konstitucinio Teismo nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime aiškiai pasisakė, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, tai Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba nurodė, kad prisideda prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinio skundo.

Pareiškėjas A. R. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 89) nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas pagrįstai ir prašo laikyti šį sprendimą galiojančiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. R. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.

Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjui VRM 2007 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 11SP-903 paskirta 1 362,10 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Ši išvada reiškia, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas. Tačiau taip pat šiame nutarime Konstitucinis Teismas nustatė, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos.

Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 12 903,50 Lt dydžio nepriemoką, susidariusią VRM taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kuri buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai. Tačiau nepanaikino Vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. 1D-9706(11), kadangi apskaičiuodama valstybinės pensijos dydį ši institucija vadovavosi tuo metu galiojančia teisės norma, kuri vėliau įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, todėl teismas sprendė, kad VRM veikė pagal kompetenciją teisės aktuose nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir išvadoms.

Remiantis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 14 d. pažyma Nr. 11D(P)-5368 laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pareiškėjui turėjo būti išmokėta 35 824,32 Lt. Tačiau antrą kartą perskaičiavus pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, realiai buvo išmokėta 22 920,82 Lt. Pagal Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog perskaičiuoti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją buvo galima tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Todėl pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą, priteisdamas pareiškėjui nepriemoką, susidariusią dėl pakartotinio pensijos perskaičiavimo taikant Konstitucijai prieštaraujančią Laikinojo įstatymo 5 straipsnio normą.

Atsakovai apeliaciniame skunde remdamiesi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi tvirtino, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kurio oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d., negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokį atsakovų argumentą laiko nepagrįstu. Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis.

Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, jog iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą.

Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo konkrečiu atveju nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu, kurį pritaikius nagrinėjant kitas bylas buvo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, bylos buvo sustabdytos, o jas atnaujinus buvo apgintos kitų asmenų teisės gauti valstybinę pensiją. Teismas, vadovaudamasis konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu, teisingumo ir protingumo principu, teismų precedentais analogiškose bylose, daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmės turi būti taikomos už laikotarpį iki šio nutarimo įsigaliojimo, o pareiškėjo teisė į valstybinę pensija turi būti ginama.

Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios nagrinėjamu atveju deramai pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Priešingu atveju teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atkurti pareiškėjo pažeistas teises priteisdamas visą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Konstitucijai prieštaraujančio Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė teisės normas, taikytinas ginčo išsprendimui, todėl naikinti jo sprendimo nėra jokio pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 11 d. sprendimas paliktinas nepakeistu, atsakovų apeliacinį skundą atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan