2013-03-19 Nr. AB-634-3-61-3-01156-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556 – 587/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01156-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Z. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. Z. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė) 3 388 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. sausio 9 d., grįžęs į namus (duomenys neskelbtini), pastebėjo, jog nuo pareiškėjui priklausančioje teritorijoje stovinčios tvoros pagrobti metaliniai vartai. Dėl vagystės kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato I-ąjį policijos komisariatą, kuris priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Be to, jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 188 straipsnį (savavaldžiavimas), nurodant, kad vartai buvo įrengti savavališkai Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančioje žemėje. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos administracinei komisijai, nagrinėjusiai administracinio teisės pažeidimo bylą, pareiškėjas pateikė nuimtų vartų nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2012 m. kovo 1 d. raštą, kuriame patvirtinta, kad ginčo žemės sklypo savininkai nėra užėmę valstybinės žemės. Žemės sklypo ribos, suformuotos atlikus kadastrinius matavimus, įregistruotus VĮ Registrų centre, sutampa su pastatytų vartų elementu (stulpu). Pažymėjo, kad Savivaldybės Saugaus miesto departamento administracinės veiklos skyriaus 2012 m. kovo 26 d. raštu buvo informuotas, jog jam priklausę vartai buvo nuimti vadovaujantis Savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 30-1134 patvirtintu Kliūčių eismui pašalinimo vietinės reikšmės keliuose tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas) ir Savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2012 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. A270-2-(2.3.4.15-SM3), kuris pareiškėjui įteiktas nebuvo. Rašte taip pat išaiškinta, kad pareiškėjas vartus galėjo atsiimti iki 2012 m. vasario 9 d., pateikęs jų nuosavybės teises pagrindžiančius dokumentus.

Pareiškėjas nurodė, kad Departamento direktoriaus 2012 m. sausio 9 d. sprendimas priimtas nesilaikant teisės aktuose nustatytos procedūros. Pažymėjo, kad Departamento direktorius, vadovaudamasis Aprašu ir nustatęs, kad yra nuolatinė kliūtis, ribojanti eismą prie gyvenamojo namo ar kito pastato parengia raštą namo gyventojams arba pastato savininkui (bendraturčiams) apie galbūt neteisėtai įrengtą nuolatinę kliūtį kelyje ir paprašo pateikti jiems žinomą informaciją apie kliūties atsiradimą, įrengimą ir tai padariusius asmenis bei su tuo susijusius dokumentus (11.1 p.).

Nagrinėjamu atveju Savivaldybė nesilaikė nei Aprašo reikalavimų, nei ATPK 290 straipsnyje nustatytų terminų, apie įrengtą galimai neteisėtą kliūtį nei pareiškėjo, nei kitų bendraturčių neinformavo, nenustatė termino dokumentams bei paaiškinimams pateikti. Šias aplinkybes įrodo ir faktas, jog pareiškėjui 2012 m. sausio 23 d. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuota, kad pažeidimas buvo nustatytas 2011 m. gruodžio 19 d., o sprendimas pašalinti kliūtį, kaip minėta, priimtas 2012 m. sausio 9 d., t. y. nepraėjus vienam mėnesiui. Be to, Aprašo nuostatos taikomos pašalinant kliūtis vietinės reikšmės keliuose, o minėti vartai buvo įrengti ne vietinės reikšmės kelyje.

Pareiškėjas pabrėžė, kad tvora ir vartai buvo pastatyti už nuosavas lėšas jau seniai, todėl dokumentai apie jų įsigijimą neišsaugoti. Šiuo metu pareiškėjo privati teritorija yra neužtverta, vartų vietoje – skylė, pro kurią į teritoriją gali bet kas patekti. Siekdamas apsaugoti savo turtą, kreipėsi į UAB „Hermis“ ir su šia bendrove 2012 m. balandžio 11 d. sudarė sutartį dėl kiemo vartų pagaminimo. Sutartyje numatyta vartų pagaminimo ir pastatymo kaina 3 388 Lt, todėl ši pinigų suma priteistina pareiškėjui kaip turtinė žala. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų turėjo kreiptis į įvairias institucijas, atlikti pakartotinius geodezinius matavimus, patyrė daug laiko sąnaudų, neigiamų išgyvenimų, stresą. Tai pablogino jo reputaciją aplinkinių kaimynų akyse, sukėlė neigiamų išgyvenimų, tokiu būdu jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 10 000 Lt.

Atsakovas Savivaldybė atsiliepimu į skundą (b. l. 55-63) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Savivaldybės darbuotojai veikė teisėtai, galiojančių teisės aktų ribose, vadovaudamiesi savivaldybės veiklai pritaikytos Integruotos geoinformacinės sistemos (toliau – ir GIS) duomenų baze. Nurodė, kad 2011 m. gruodžio 12 d. gautas E. K. pranešimas dėl galimai neteisėtos užtvaros tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) įrengimo. Nesutiko, jog ginčo atveju buvo pažeistos Aprašo 11.1 punkto ir ATPK 290 straipsnio nuostatos. Pagal Aprašo 8–9, 17 punktus, Departamentas ar seniūnija, gavusi pranešimą apie nuolatinę kliūtį kelyje, išsiaiškina nuolatinės kliūties įrengimo ar atsiradimo teisėtumą, ar išduotas leidimas riboti eismą kelyje ir, negavus duomenų ar informacijos apie nuolatinės kliūties atsiradimo ar įrengimo teisėtumą, priima sprendimą dėl nuolatinės kliūties įrengimo teisėtumo (neteisėtumo) ir jos pašalinimo (nepašalinimo).

Visus minėtuose punktuose nustatytus reikalavimus Savivaldybės atsakingi darbuotojai įgyvendino tinkamai – gauto pranešimo pagrindu organizavo patikrinimą, nustatė, jog leidimas riboti eismą nurodytai kliūčiai išduotas nebuvo, kliūtis yra ant valstybinės žemės ir iš karto ėmėsi veiksmų jai pašalinti. Aprašo 11.1 punkto nuostatos šiuo atveju netaikytinos, nes minėtas punktas taikytinas tik esant pranešimui, kad trukdoma patekti prie gyvenamojo namo. Pagal Tvarkymo ir švaros taisyklių 15.20 p., draudžiama eismo zonose įrengti, eksploatuoti ar naudoti technines eismo reguliavimo priemones be leidimo, kuris išduodamas pagal Savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą Techninių eismo reguliavimo priemonių įrengimo ir jų priežiūros Vilniaus mieste tvarkos aprašą, ir šių reikalavimų pagrindu veikė atsakingi darbuotojai, demontuodami pareiškėjui priklausančius vartus.

Nepagrįstas ir pareiškėjo argumentas dėl ATPK 290 straipsnyje nustatytų terminų pažeidimo, kadangi sistemiškai aiškinant Aprašo nuostatas, šiuo atveju taip pat netaikytinas. Aprašo 19.2 punktas nustato du alternatyvius procedūros šalinant kliūtis variantus:

1) suėjus ATPK 290 straipsnyje nurodytam terminui ir pažeidėjui savo iniciatyva nepašalinus nuolatinės kliūties (t. y. nustatytas reikalavimas laukti 1 mėnesį prieš pradedant šalinti kliūtį);

2) arba nepradėjus administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos, kai nėra galimybės nustatyti kaltus asmenis. Nagrinėjamu atveju administracinio teisės pažeidimo byla pagal minėtus ATPK straipsnius nepradėta, todėl ir reikalavimas prieš imantis veiksmų laukti ATPK 290 straipsnyje nustatytą terminą pagrįstai nebuvo taikytas.

Pažymėjo, kad pareiškėjas objektyviais įrodymais nepagrindė patirtos turtinės žalos dydžio. Atsižvelgiant į tai, jog vartai pašalinti 2012 m. sausio 9 d., vadovaujantis Aprašo 34 ir 36 punktais, pareiškėjas iki 2012 m. vasario 9 d. galėjo atsiimti jam priklausančius demontuotus vartus pateikęs prašymą Savivaldybei. Todėl pats pareiškėjas atsakingas už jam atsiradusią turtinę žalą. Apie Departamento sprendimą pareiškėjas žinojo, nes vartus demontuojant jam buvo paaiškinta, kad darbai atliekami vadovaujantis Aprašo nuostatomis. Be to, faktą, kad pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su skundžiamu sprendimu įrodo ir tai, jog jam kreipusis į policiją dėl vartų pasisavinimo fakto, Vilniaus apskrities VPK 1-ajame policijos komisariate buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Todėl, vadovaudamasis ATPK 272 straipsniu, pareiškėjas dar kartą galėjo susipažinti su visa medžiaga. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie buvusių vartų būklę, kainą ir pan., todėl nėra jokios objektyvios informacijos, kad iš UAB „Hermis“ užsakyti vartai atitinka buvusius vartus ir nėra brangesni.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo reikalavimas dėl 10 000 Lt neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjas neturtinę žalą įrodinėja vien tik subjektyviais teiginiais apie patirtą stresą, o jokių objektyvių įrodymų (pvz., gydytojų pažymų apie nervinės sistemos būklę ir pan.) nepateikia. Mano, kad pareiškėjo nurodyta žala buvo sąlygota paties pareiškėjo veiksmų, todėl, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.247 ir 6.253 straipsnių nuostatomis, šios žalos atlyginimas, turi būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą atmestinas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 23 d. sprendimu (b. l. 84-90) skundą patenkino iš dalies ir pareiškėjui G. Z. iš atsakovo Savivaldybės priteisė 3 388 Lt turtinei ir 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatė, kad E. K. 2011 m. gruodžio 11 d. kreipėsi Savivaldybę su prašymu informuoti jį, ar užtvara, esanti tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), įrengta teisėtai. Departamento vyr. specialisto D. V. 2011 m. gruodžio 19 d. surašytame faktinių duomenų patikrinimo akte Nr. A32-2140 (2.1.15-SM4) konstatuota, kad prie sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), yra įrengti varteliai bei remiantis GIS duomenimis, padaryta išvada, kad žemė, ant kurios jie įrengti, priklauso Lietuvos Respublikai. Departamento 2011 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. A270-2-(2.3.4.15-SM3) nuspręsta užtvarą, esantį prie žemės sklypo (duomenys neskelbtini) gatvėje, laikyti neteisėtu ir jį demontuoti. Komisijos 2012 m. kovo 29 d. nutarimu, G. Z. pagal ATPK 188 str. (savavaldžiavimas) iškelta administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta, nesant pareiškėjo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Teismas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti iš Savivaldybės turtinę žalą, pažymėjo, kad pareiškėjas jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą kildina iš Departamento direktoriaus 2011 m. sausio 9 d. sprendimo, kurį vykdant buvo nuimti pareiškėjui priklausę vartai. Atkreipė dėmesį, kad minėtas sprendimas nepanaikintas ir yra galiojantis. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl tų aplinkybių, kad kiemo vartus, kurie buvo išmontuoti vykdant Departamento direktoriaus 2011 m. sausio 9 d. sprendimą, pareiškėjas buvo įrengęs teisėtai, jam su kitais bendraturčiais J. Z., J. K. ir R. M. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklausančiame žemės sklype. Todėl, teismo vertinimu, Departamento direktoriaus 2011 m. sausio 9 d. sprendimas, kuriuo pripažinta, jog ginčo vartai (kelio užtvaras) įrengti valstybinėje žemėje ir nuspręsta juos demontuoti, yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Dėl Savivaldybės argumentų, kad jos darbuotojai, nustatydami vartų buvimo vietą, veikė teisėtai, nes vadovavosi GIS sistemos duomenimis, pabrėžė, kad teismui nepateikti jokie įrodymai, kad GIS sistemos duomenys yra netikslūs. Be to, net ir pripažinus, kad Savivaldybės darbuotojų veiksmuose nėra kaltės, tai negali būti pripažinta nagrinėjamo ginčo atveju reikšminga aplinkybe, nes pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Pažymėjo, kad pareiškėjas jam padarytos žalos dydį pagrindė su UAB „Hermis“ 2012 m. balandžio 11 d. sudaryta kiemo vartų ir gamybos montavimo sutartimi, kurioje nurodoma, kad visa darbų kaina 3 388 Lt. Atkreipė dėmesį, kad byloje esantys įrodymai (2012 m. balandžio 11 d. sutarties priedas, 2012 m. sausio 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo priedas) patvirtina, kad pagal minėtą sutartį UAB „Hermis“ gaminami kiemo vartai iš esmės yra tokie patys, kokie buvo demontuoti vykdant Departamento direktoriaus 2011 m. sausio 9 d. sprendimą. Nurodė, kad Aprašas reguliuoja neteisėtai įrengtų kliūčių pašalinimą, jų saugojimą ir grąžinimą savininkams. Kadangi pareiškėjui priklausę kiemo vartai buvo įrengti teisėtai, todėl padarė išvadą, kad ginčo santykiams Aprašo nuostatos netaikytinos. Teismas sprendė, kad byloje esančiais įrodymais nustatytos visos sąlygos Savivaldybės civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo skundo reikalavimą dėl 3 388 Lt turtinės žalos priteisimo patenkino.

Įvertinęs byloje esančius įrodymus, tai, jog dėl Savivaldybės darbuotojų neteisėtų veiksmų buvo sunaikintas pareiškėjui priklausantis turtas (kiemo vartai) ir dėl to neabejotinai jam kilo neigiamų išgyvenimų, teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė stipresnius bei emocingesnius dvasinius sukrėtimus nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje, susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusioms su valstybės valdžios institucijų aktais bei veiksmais. Įvertinęs padarytos neturtinės žalos pobūdį, pasekmes, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (Civilinio kodekso 6.250 str. 2 d.), teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui už patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus iš Savivaldybės priteistina 1 000 Lt.

III. Atsakovas Savivaldybė (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 99-107) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktinę medžiagą ir nesivadovavo įstatymais, kadangi pareiškėjas neįrodė visų civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, todėl jo skundas negalėjo būti tenkintas. Valdžios institucijų veiksmai (neveikimas), kuriais yra padaryta žala piliečiui arba kitam asmeniui, laikomi neteisėtais tik tada, kai pažeisti specialūs teisės aktai, numatantys valdžios ar savivaldybės institucijų veikimo turini ir formą, o neteisėti veiksmai yra padaryti, jei valdžios institucijos arba jų darbuotojai neveikė taip kaip pagal įstatymą privalėjo veikti. Nagrinėjamu atveju Savivaldybės administracijos atsakingi darbuotojai veikė taip, kaip nurodo veikti specialūs tokiais atvejais taikytini teisės aktai (Tvarkymo ir švaros taisyklės ir Aprašas) bei vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės veikloje taikomos GIS sistemos duomenimis. Apeliantui kelia abejonių pareiškėjo teismui pateiktas jau po vartų demontavimo atliktas žemės sklypo vartų stulpelių centrų koordinačių nustatymas, nes pridėjus jį ant tokio paties mastelio ArcGiso minėto žemės sklypo brėžinio vartų stulpelis (koordinatės x-60644490.05 ir y-582167.80) pakimba ore virš skardžio.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino apelianto argumentų, jog dėl savo neveikimo pats pareiškėjas buvo kaltas dėl žalos atsiradimo, todėl žala, net jei tokia ir buvo, negalėjo būti priteista, arba bent jau priteistos žalos dydis turėjo būti mažintas. Pareiškėjas apie skundžiamą Saugaus miesto departamento direktoriaus sprendimą žinojo, su galimybe atsiimt vartus per mėnesį supažindintas buvo ir tik dėl savo neveikimo minėtų vartų neatgavo, taigi pareiškėjas pats savo nepateisinamu neveikimu atsakingas už jam atsiradusią turtinę žalą ir pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę privalėjo vertinti. Mano, jog nagrinėjamu atveju svarbu ne tai, ar Aprašo nuostatos nagrinėjamu atveju taikytinos, o esminę reikšmę sprendžiant dėl paties nukentėjusiojo asmens kaltės ir Civilinio kodekso 6.282 straipsnio 1 dalies ir 6.253 straipsnio 1 dalies taikymo turi aplinkybės, ar pareiškėjui buvo sudaryta galimybė savo veiksmais žalos išvengti ir ar pareiškėjas šia galimybe pasinaudojo, nustatymas. Apelianto nuomone, pareiškėjas galimai sąmoningai vengė vartus atsiimti, taip pats būdamas suinteresuotas, kad demontuoti vartai jam nebūtų grąžinti, kadangi siekė jau teisminiu būdu išsireikalauti daug didesnės nei realiai patirta žalos atlyginimą.

3. Atlyginama tik už patirtą žalą, o nagrinėjamu atveju pareiškėjas patirtos žalos ir jos dydžio, t. y. aplinkybės, kad realiai sumokėjo už atliktus darbus ir taip patyrė nuostolius, nepagrindė. Pabrėžia, kad vien komercinio pasiūlymo (sutarties su UAB „Hermis“) pateikimas byloje neįrodo konkrečios žalos - būtinos civilinės atsakomybės sąlygos. Byloje pateikta tik sutartis su UAB „Hermis“ su brėžiniais, iš kurių neaišku, ar užsakyti vartai atitinka demontuotus vartus, abejonių kelia nepagrįstai didelė kaina, kadangi rinkoje parduodamų panašių vartų kaina yra apie 1400 Lt, be to, neaišku ar šiuos vartelius pareiškėjas realiai įsigijo.

4. Teismas nepagrįstai pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisė neturtinę žalą, kadangi pareiškėjas neturtinę žalą grindė vien tik subjektyviais teiginiais apie esą patirtą stresą, o jokių objektyvių įrodymų nepateikė. Mano, jog pareiškėjas neįrodė Savivaldybės administracijos veiksmų sąlygotos žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) fakto bei nepagrindė jos konkretaus dydžio. Kadangi Savivaldybė neatliko jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, negalimas ir priežastinio ryšio tarp Savivaldybės veiksmų ir pareiškėjui atsiradusios žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) konstatavimas, todėl, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2006 pateiktu išaiškinimu, priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis).

Pareiškėjas G. Z. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 115-118) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o iš atsakovo jo naudai priteisti papildomas 500 Lt bylinėjimosi išlaidas už procesinių dokumentų rengimą apeliacinės instancijos teismui.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos pagrįstai konstatavo, jog ginčo vartus, kurie buvo išmontuoti vykdant Departamento direktoriaus 2012 m. sausio 9 d. sprendimą pareiškėjas buvo įrengęs teisėtai kartu su kitais bendraturčiais bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ginčo vartai buvo demontuoti teisėtai, kadangi Savivaldybė, aiškindamasi vartų įrengimo teisėtumo (neteisėtumo) klausimą, nesilaikė visų būtinų procedūrų, taip sukeldama pareiškėjui, kaip savininkui, neigiamas pasekmes, t. y. turtinę žalą. Pareiškėjo nuomone, apeliacinio skundo prieduose pateikti brėžiniai ir nuotraukos negali būti pripažinti įrodymais, nes jie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme. Apelianto argumentai, jog turtinės žalos dydis yra per didelis yra nepagrįsti jokiais įrodymais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinėje byloje buvo pateikti reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kildinami iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų, kurie, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, susideda iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento 2011-01-09 sprendimo „Dėl užtvarų demontavimo“ (b.l. 34) ir dviejų dalių metalinių vartų pašalinimo (b.l. 69).

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalyje 3 ir 4 punktuose (redakcija galiojusi 2011-01-09 sprendimo priėmimo metu) buvo numatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius sprendžia eismo organizavimo klausimus miestų ir kaimų gyvenamosiose vietovėse, vietinės reikšmės keliuose, taip pat rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu bei organizuoja medicinos pagalbos teikimą eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims.

Vadinasi, įstatymų leidėjas yra suteikęs savivaldybės administracijos direktoriui spręsti atitinkamus klausimus susijusius su eismo organizavimu, todėl nėra pagrindo paneigti pastarojo teisės dėl 2011-01-09 sprendimo priėmimo bendrine prasme.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-08-05 įsakymu Nr. 30-1134 buvo patvirtintas „Kliūčių eismo pašalinimo vietinės reikšmės keliuose aprašas“, kuriuo ir remtasi priimant 2011-01-09 sprendimą. Aprašo 19.2 punkte buvo numatyta, kad priėmus sprendimą, kad nuolatinė kliūtis įrengta neteisėtai (kas ir buvo padaryta 2011-01-09) ir ją būtina pašalinti, suėjus ATPK 290 straipsnyje nurodytam terminui ir pažeidėjui savo iniciatyva nepašalinus nuolatinės kliūties arba nepradėjus administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos, kai nėra galimybės nustatyti kaltus asmenis, Saugos miesto departamentas arba seniūnija, pradėjusi nuolatinės kliūties pašalinimo procedūras, elektroniniu pranešimu tarnybinės veiklos klausimais informuoja Miesto ūkio ir transporto departamento Statinių skyrių apie būtinybę pašalinti nuolatinę kliūtį.

Pašalinus nuolatinę kliūtį, savivaldybės administracijos padalinys, pradėjęs nuolatinės kliūties pašalinimo procedūras, surašo kliūties pašalinimo aktą, kuriame nurodo: jo surašymo datą, laiką ir vietą, nuolatinės kliūties pašalinimo datą, laiką ir vietą, pašalintų kliūčių kiekį ir požymius. Kliūties pašalinimo aktas surašomas dviem egzemplioriais, kurio vienas lieka savivaldybės administracijos padaliniui, pradėjusiam nuolatinės kliūties pašalinimo procedūras, kitas – asmeniui, pašalinusiam kliūtį (Aprašo 23 p.).

Taigi savivaldybės administracijos direktorius numatė atitinkamą procedūrą šalinant nuolatinę kliūtį ir vienas iš šios procedūros privalomų elementų – suteikimas galimybės pažeidėjui savo iniciatyva pašalinti kliūtį per Administracinių teisės pažeidimų kodekso 290 straipsnyje nustatytą terminą. Šios nuostatos nepaisyta, todėl pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą dėl savivaldybės neteisėtų veiksmų. Administracinėje byloje nėra siūlymo pareiškėjui pačiam pašalinti metalinius vartus per vieną mėnesį nuo tokio pasiūlymo pateikimo. Neatitikimas Aprašo nuostatoms yra esminis, nes užprogramavo pasekmes, kurių būtų išvengta, jei būtų įgyvendintas reikalavimas dėl siūlymo pašalinti kliūtį per vieną mėnesį, tuo labiau žinant asmenį, pastačiusį ginčo vartus.

Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005; procesinio sprendimo kategorija 13.2; 14.3; 15.2).

Tikrinamoje administracinėje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) buvo pagrįstai nustatyta, jog savivaldybė neveikė taip kaip turėjo veikti, todėl viena iš sąlygų būtinų viešajai atsakomybei atsirasti akivaizdi, tačiau reikalingos ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos - žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys.

Pirmosios instancijos teismas pripažino esant įrodytą žalos dydžio padarymo aplinkybę, tačiau apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su šia pozicija ir tvirtina, kad žalos dydis nebuvo įrodytas.

Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos ištraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A143-913/2008 nurodė, kad paminėto straipsnio 1 dalyje „<…> yra minimos dvi skirtingos nuostolių sampratos: tiesioginiai nuostoliai turėtų išlaidų prasme ir nuostoliai kaip piniginė (šioje dalyje apibūdintos žalos) žalos išraiška. Todėl, sprendžiant pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos (jos dydžio) nustatymo klausimą, yra būtina: 1) išaiškinti, ar dėl minėto institucijos neveikimo pareiškėjas turėjo konkrečių išlaidų (tiesioginių nuostolių), ir, nustačius tokių išlaidų turėjimo faktą, jas priteisti žalos atlyginimui; 2) išaiškinti, ar dėl minėto neveikimo pareiškėjas neteko turto, ar toks jo turtas buvo sužalotas, ir, nustačius tokio turto netekimo ar sužalojimo faktą, suteikti jam piniginę išraišką (įvertinti prarastą ar sužalotą turtą pinigais) bei priteisti šiuos pinigus žalos atlyginimui; 3) išaiškinti, ar minėtas neveikimas nulėmė pareiškėjo prašomas atlyginti negautas pajamas tokiu būdu, kad galėtų būti laikomas tokių pajamų negavimo rezultatu”.

Šioje byloje aktuali aplinkybė dėl turto netekimo, t.y. metalinių vartų pašalinimo, nulemto neteisėtais savivaldybės veiksmais. Nėra ginčo dėl to, kad ginčo vartai, įvardijami kaip kliūtis, buvo pašalinti (padaryta žala), bet, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nepakanka įrodymų dėl jų vertės. Teigtina, jog būtent pareiškėjas turėjo įrodyti netektų vartų vertę išreikštą pinigais, ką patvirtina ir formuojama administracinių teismų praktiką šios kategorijos bylose (2005 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1572/2005. Procesinio sprendimo kategorija 15.2.). Tai pareiškėjo bandyta padaryti prie bylos pridėjus 2012-04-11 Sutartį sudarytą tarp UAB „Hermis“ ir pareiškėjo (apelianto), tačiau sutartis sudaryta dėl naujų vartų gamybos bei sumontavimo, neapibrėžiant darbų įvykdymo termino (b.l. 25), o tai iš principo nepagrindžia prašomos priteisti turtinės žalos dydžio. Be to, pastebėtina, kad iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, t.y. 2012 m. spalio 23 d., nepateikta jokių papildomų įrodymų dėl sutartų darbų atlikimo bei apmokėjimo už juos. Tai nepadaryta ir pateikiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, toks įrodymas akivaizdžiai nebuvo pakankamas pagrįsti prašomą priteisti turtinę žalą, bet ir pirmosios instancijos teismui nekilo pareigos pačiam nustatyti žalos dydį, nes ją pagrįsti pareiga, visų pirma, tenka pačiam pareiškėjui (2005 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1572/2005. Procesinio sprendimo kategorija 15.2.).

Tokios pozicijos laikosi ir Aukščiausiasis Teismas, kuris administracinėje byloje Nr. 3K-3-559/2011 2011-12-28 nutartyje nurodė: <...> Teisėjų kolegija taip pat atmeta kasacinio skundo argumentus dėl netinkamo CK 6.249 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta galimybė teismui nustatyti nuostolių dydį tais atvejais, jeigu šalis negali jo tiksliai įrodyti, taikymo. Kasaciniame skunde nurodyta, kad bylą nagrinėję teismai ex officio turėjo nustatyti nuostolių dydį. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas procese veikia ex officio tais atvejais, kai reikia atkurti šalių teisių pusiausvyrą, kai ji yra pažeista silpnesniosios šalies (nagrinėjamos bylos atveju – kasatoriaus kaip vartotojo) nenaudai. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad kasatoriaus galimybės tiksliai įrodyti patirtų nuostolių dydį būtų ribotos – jis tiesiog neteikė kitokių, nei komercinis pasiūlymas ir mokėjimo dokumentas, patvirtinantis pinigų už neatliktus darbus sumokėjimo faktą, savo patirtų nuostolių įrodymų, todėl šie skundo argumentai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti“.

Pabrėžtina, kad šioje administracinėje byloje grindžiant neturtinės žalos dydį, kitokių faktinių duomenų, išskyrus Sutartį dėl būsimų darbų atlikimo, pridėta nebuvo. Nėra duomenų ir apie sudarytas kliūtis ar objektyvius trukdžius pareiškėjui įrodinėti pašalintų vartų vertę, todėl turint omenyje, pirma, paties pareiškėjo pareigą įrodyti netekto turto vertę išreiškiant ją pinigais, antra, paneigimą teismo pareigos, šiuo atveju, veikti ex officio, trečia, stoką įrodymų dėl netekto turto vertės, tvirtintina apie nepagrįstą sprendimą dėl žalos dydžio, o tai iš esmės reiškia ir reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo atmetimą.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje išdėstyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes galima teigti, kad pareiškėjas patyrė dvasinius sukrėtimus, kurių jis nebūtų pajutęs, jei savivaldybė būtų veikusi taip kaip numatyta teisės aktais. Prieš imantis vartų pašalinimo veiksmų galėjo ir turėjo pasiūlyta tai padaryti pareiškėjui savo iniciatyva. Pastarajam buvo atimta galimybė išsaugoti turtą bei vėliau spręsti kilusį ginčą teisės aktų nustatyta tvarka. Savivaldybės nesilaikymas pačios sukurtų nuostatų padarė dvasinę skriaudą, sukėlė neigiamas emocijas, ir tai sąlygojo neturtinės žalos atsiradimą, vertintiną pinigais. Pirmosios instancijos teismo priteista aritmetinė neturtinės žalos atlyginimo išraiška visiškai pagrįsta teisingumo bei protingumo kriterijais.

Šioje plotmėje pažymėtina ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kuri taip pat įgalina pripažinti teisėtu bei pagrįstu apygardos administracinio teismo sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

„Pagal Konstituciją valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Šiame kontekste pabrėžtina, kad valstybės institucijas, pareigūnus (ir tada, kai jie vykdo jiems patikėtas funkcijas, ir tada, kai neįgyvendina jokių savo įgaliojimų) žmonės pagrįstai gali laikyti valstybės valios reiškėjais ar vykdytojais. Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise, tarptų teisinis nihilizmas. Toleruojant valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, neužkirtus jiems kelio atsirastų didžiulis socialinis disbalansas, būtų pažeista pamatinė pusiausvyra, kai žmogus iš esmės neturi priemonių, galimybių pasipriešinti valstybės - galingo mechanizmo - savivalei ir, paliktas be veiksmingos institucionalizuotos pagalbos, yra gniuždomas visa valstybės mechanizmo jėga“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Realus žmogaus teisių ir laisvių apgynimas ne visada apsiriboja vien valdžios institucijų veiksmų pripažinimu neteisėtais. Neretai tam, kad būtų atlyginta už patirtą skriaudą, priimtini sprendimai susiję su piniginiu atlygiu nukentėjusiajam nuo valstybės institucijų ar savivaldybės veiksmų, aišku, kai tam yra visos reikalingos įstatymų leidėjo numatytos sąlygos.

Dėl išdėstytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Išlaidų atlyginimas

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, jis turi teisę reikalauti atlyginti ir išlaidas dėl skundo surašymo ir padavimo, o 6 dalyje numatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai atstovavimo išlaidas. Minėtas klausimas sprendžiamas Civilinio proceso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar jo padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau ir – Rekomendacijos) 8.11 punkte nurodyta, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis (rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga - Rekomendacijų 7 p.) yra – 1,5.

Pareiškėjo atsiliepime prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą neviršija Rekomendacijose nurodytų dydžių, tačiau, pažymėtina, jog ne visi pareiškėjo reikalavimai buvo patenkinti po bylos patikrinimo apeliacinės instancijos teisme. Be to, sprendžiant išlaidų atlyginimo klausimą būtina atsižvelgti ir į teisingumo bei protingumo kriterijus, o tai sąlygoja prašymą dėl išlaidų atlyginimo tenkinti tik iš dalies. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (įsigaliojo nuo 2012-08-01); b.l. 119-120).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimą pakeisti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo dalį, kurioje G. Z. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteista 3388 litai turtinės žalos atlyginimui, panaikinti ir G. Z. reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos G. Z. 250 (du šimtus penkiasdešimt) Lt išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius