2016-06-16 Nr. AB-12974-3-62-3-01282-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2283-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01282-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. S. (A. S.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–6), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2012 m. liepos 16 d. atlieka laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN nežmoniškomis sąlygomis, pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjas paaiškino, kad šiuo metu yra paskirtas į 4 lokalinio sektoriaus 9 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 3, kurios plotas yra apie 20–25 kv. m, o joje gyvena 15 nuteistųjų. Lokalinio sektoriaus, kuriame jis laikomas, pasivaikščiojimo kiemelio teritorija užima apie 250 kv. m ploto ir juo vienu metu gali naudotis apie 300 nuteistųjų. Gyvenamosiose patalpose bei koridoriuose beveik visi asmenys rūko, vienas asmuo per dieną surūko apie 10–15 cigarečių, kai kurie nuteistieji rūkyti keliasi netgi naktį. Dėl šių priežasčių buvo kreiptasi į Marijampolės PN administraciją, kad būtų įrengtos patalpos rūkymui ir nereikėtų kvėpuoti cigarečių dūmais nerūkantiems asmenims, tačiau į tai niekas nekreipė dėmesio.

Atskirai nuo gyvenamųjų patalpų įrengtas tualetas yra apie 12 kv. m ploto, jame įrengti 3 tupimi tualetai ir 3 prausimosi kranai, kuriais gali naudotis 50 nuteistųjų. Tualetuose nėra ventiliacijos, jie nėra atitverti sienelėmis, todėl nėra jokio privatumo. Galimybė pasinaudoti dušu su šiltu vandeniu suteikiama tik vieną kartą per savaitę, o dušų patalpa yra apie 60 kv. m ploto, tarp prausyklų nėra jokių atitvarų, vienu metu higieninius reiklaus jame gali atlikinėti 300 nuteistųjų. Vienam mėnesiui suteikiamas vienas tualetinio popieriaus rulonas, kurio ilgis apie 15 metrų, o kokybė labai prasta, todėl jo užtenka vos 4 dienoms.

Dėl ventiliacijos trūkumo gyvenamosiose patalpose visada būna drėgna (apie 80 proc. drėgmės), todėl pelija rūbai. Be to, gyvenamosiose patalpose yra tarakonų, graužikų, todėl neįmanoma naktimis miegoti. Lovų čiužiniuose pilna parazitų, nuo čiužinių sklinda nemalonus kvapas, o juos pasikeisti nėra galimybės, taip pat neleidžiama turėti nuosavus pledus. Maisto energetinė vertė yra tik 1 300–1 500 kcal ir jo pateikimas baisus. Dėl prasto maitinimo, pareiškėjas nuolat jautė alkį, o draugai ar artimieji maisto perduoti negalėjo.

Marijampolės PN nuteistiesiems nėra suteikiamas joks užimtumas, nėra jokių socialinių programų, jokių papildomų užsiėmimų, išskyrus du kartus per savaitę išleidžiama sportuoti ir vieną kartą į biblioteką. Beveik visi Marijampolės PN pareigūnai turi sadistinį polinkį, tačiau nėra reguliariai tikrinami dėl sadistinio jų asmenybės sutrikimo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. didelį dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus, nepatogumus, pablogėjo jo sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi ir bendravimo galimybės, jis negali ramiai miegoti, kadangi nuolat sapnuoja košmarus dėl pareigūnų patyčių, tapo dirglus, nuolat jaučia baimę ir apatiją.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15–21) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Marijampolės PN paaiškino, kad pareiškėjas įstaigos direktoriaus 2012 m. liepos 18 d. įsakymu buvo paskirtas į 9 būrį 91 brigadą, gyvenamąją patalpą Nr.

3. Minėta gyvenamoji patalpa suremontuota, joje pakeisti langai, sanitarinio mazgo patalpa taip pat suremontuota, joje įrengti 3 klozetai ir 1 pisuaras, tarp klozetų įrengtos pertvaros, prausykloje įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti 4 šalto vandens čiaupai. Sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, todėl juose užtikrinama tinkama ventiliacija, nesikaupia drėgmė. Šiame kontekste Marijampolės PN atkreipė dėmesį, jog 9 būrio nuteistieji nėra skundęsi, kad jiems kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, nei vienas nelaukė eilėje, jog galėtų atlikti sanitarinius ar higienos reikalus, o esant būtinumui lokaliniame sektoriuje yra dar 3 sanitariniai ir higienos mazgai, todėl sanitariniai reikalavimai užtikrinami.

Be to, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, nuteistiesiems kartą per savaitę sudaroma galimybė nusiprausti po karštu dušu, kiekvienam būriui skiriamas atskiras nuo 45 min. iki 2 val. 30 min. laikas dušinėje, kurioje įrengta 15 maišytuvų. Tuo tarpu Marijampolės PN nėra gavę nuteistųjų skundų dėl negalėjimo pasinaudoti dušu, o gedimų apskaitos žurnale nėra įrašų apie neveikiančius dušinės maišytuvus. Marijampolės PN kartu akcentavo, kad įstaigoje nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore (lauko kiemas yra apie 470 kv. m ploto), sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį, pataisos įstaigos direktoriaus nustatyta tvarka lankyti vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę, gali dirbti, lankyti vieną iš daugiau kaip dešimties socialinės reabilitacijos programų, kurių metu, be kita ko, sprendžiamos nuteistųjų psichologinės, bendravimo ir kitos problemos.

Dėl rūkymo paaiškino, kad visų būrių kiemuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai, o Marijampolės PN administracija nėra gavusi iš pareiškėjo jokių pranešimų, jog kiti nuteistieji rūko gyvenamosiose patalpose, todėl šis pareiškėjo teiginys neturi pagrindo. Be to, 2014 m. gruodžio 3 d. Marijampolės PN lankėsi Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovai, o 2015 m. balandžio 23 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro specialistai, tačiau jie pažeidimų nenustatė.

Teisės aktai numato, kad vienam nuteistajam vienam mėnesiui išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus, todėl šie reikalavimai nėra pažeidžiami. Esant sveikatos sutrikimams ar kitoms išskirtinėms aplinkybėms, vadovaujantis protingumo kriterijumi, papildomo tualetinio popieriaus rulonėlio išdavimo klausimas sprendžiamas individualiai. Tačiau pareiškėjas į pataisos namų administraciją dėl papildomo rulonėlio tualetinio popieriaus išdavimo nesikreipė. Pasisakydami dėl maitinimo, Marijampolės PN pabrėžė, jog įstaigoje maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, o pagal atliktus maisto dienos patiekalų tyrimus Marijampolės PN valgykloje paruošti patiekalai atitiko nustatytas normas.

Marijampolės PN taip pat pažymėjo, kad įstaigos administracija nėra užfiksavusi sadistinių pareigūnų veiksmų, visi įstaigos pareigūnai nešioja identifikacines korteles, todėl pareiškėjas, teigdamas priešingai, klaidina teismą. Dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto Marijampolės PN nurodė, kad pareiškėjo buvimo įstaigoje laikotarpiu 9 būryje vienam nuteistajam teko 3,11 kv. m gyvenamojo ploto, todėl minimalaus ploto reikalavimas vienam nuteistajam buvo užtikrinamas. Šiuo aspektu Marijampolės PN papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias bei lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą galėjo laisvai judėti nuo 06.30 val. iki 22.30 val., o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse būti pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka.

Gyvenamųjų patalpų vėdinimas vykdomas per langus ir tai nepažeidžia teisės aktų reikalavimų. Dėl patalpų dezinsekcijos ir deratizacijos Marijampolės PN yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“, vabzdžių ir graužikų kontrolė bei naikinimas įstaigoje yra vykdomi operatyviai. Be to, Marijampolės PN atkreipė dėmesį, jog susidėvėję, sugadinti, suplyšę, netinkami naudojimui čiužiniai yra nurašomi ir keičiami į tvarkingus, švarius čiužinius. Minkšto inventoriaus naudojimo terminai yra ilgi, todėl jų būklė priklauso nuo visų nuteistųjų geranoriškumo ir inventoriaus saugojimo.

Pasisakydami dėl pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos, Marijampolės PN akcentavo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo lemti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Marijampolės PN taip pat neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, pareiškėjas į Psichologinę tarnybą dėl problemų, susijusių su kalinimo sąlygomis, nesikreipė. Todėl, Marijampolės PN manymu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą ir įvardinta šios žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo.

Apibendrindami, Marijampolės PN teigė, kad nagrinėjamu atveju jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu (b. l. 70–76) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Visų pirma, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktą, minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Atitinkamai teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 18 d. laisvės atėmimo bausmės atlikimui Marijampolės PN buvo paskirtas į 9 nuteistųjų būrį, gyvenamąją patalpą Nr. 3, kurios plotas 23,22 kv. m ir joje įrengtos 8 miegamosios vietos bei gyveno 8 nuteistieji, todėl vienam asmeniui teko 2,90 kv. m gyvenamojo ploto.

Taigi, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjo kalinimo Marijampolės PN metu, iki kreipimosi į teismą dienos (3 metus) gyvenamojoje patalpoje Nr. 3 nebuvo užtikrinama Taisyklių 111.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui turinčio tekti 3,1 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto norma (trūko 0,20 kv. m). Dėl pareiškėjo teiginių dėl nuteistųjų rūkymo gyvenamosiose patalpose bei koridoriuose, dėl neįrengtų rūkymo vietų, teismas pabrėžė, kad iš į bylą pateikto Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento Tabako ir kontrolės skyriaus 2014 m. gruodžio 3 d. faktų fiksavimo protokolo Nr. ATK2-205 bei Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 27 d. patikrinimo akto Nr. PT-120 matyti, jog patikrinus Marijampolės PN patalpas nustatyta, kad jose nerūkoma, rūkalų kvapo nesijaučia, visuose koridoriuose iškabinti rūkymą draudžiantys ženklai, lauke įrengtos rūkymo vietos (po stogeliu pastatyti stalai, suoliukai) ir iškabintos nuorodos „Rūkymo vieta“.

Tuo tarpu Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 21 d. nutartimi pareiškėjui buvo suteikta galimybė patikslinti skundo aplinkybes ir nurodyti, ar jis pats yra rūkantis, taip pat pateikti skunde nurodytą aplinkybę, kad ne kartą buvo kreiptasi į pataisos namų administraciją dėl patalpų rūkymui įrengimo, patvirtinančius įrodymus, tačiau pareiškėjas šia galimybe nepasinaudojo. Todėl, atsakovui pateikus pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes paneigiančius įrodymus, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 14 punkto bei Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimai nebuvo pažeisti. Be to, atsižvelgęs į tai, kad gyvenamųjų patalpų vėdinimas (per langus) atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, o esant įrengtam atitinkamam gyvenamosios patalpos vėdinimui, sudarytai galimybei praustis visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, lovos skalbinius ir rankšluosčius keičiant ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, įvertinus Higienos normos HN 76:2010 58 punkte įtvirtintą įpareigojimą patiems laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, teismas pareiškėjo nurodytas blogo kvapo čiužiniuose, rūbų pelijimo ir per didelės oro drėgmės aplinkybes vertino kaip deklaratyvias ir neįrodytas, todėl padarė išvadą, kad atsakovas Higienos normos HN 76:2010 24, 64 ir 67 punktų reikalavimų nepažeidė.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovo į bylą pateikti Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro 2014 m. balandžio 11 d. Tyrimų protokolas, Marijampolės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2013 m. lapkričio 25 d., 2014 m. lapkričio 20 d. ir 2015 m. balandžio 7 d. Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo aktai paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl maisto kokybės ir jo pateikimo galimo neatitikimo teisės aktų reikalavimams, nes minėtų patikrinimų, atliktų ir pagal nuteistųjų skundus, metu nustatyta, jog Marijampolės PN valgykla ir jos vykdymo veikla atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus, nuteistųjų skundai nepasiteisino.

Šiame kontekste teismas kartu akcentavo, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog iš artimųjų draudžiama priimti maisto produktus, nedetalizavo, kokių konkrečių maisto produktų ir kada jis negalėjo priimti, be to, pareiškėjas neginčijo, kad galėjo leidžiamų maisto produktų įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje. Atsižvelgęs į tai, teismas pagal bylos duomenis atsakovo veiksmuose, aprūpinant pareiškėją maistu ir organizuojant maitinimą, pažeidimų nenustatė. Teismas kartu nurodė, kad pareiškėjas neginčija, jog jam nėra sudaromos sąlygos tinkamą laiką pasivaikščioti kiemelyje, tačiau savo teisių pažeidimą sieja su pasivaikščiojimo kiemelio plotu ir jame vienu metu galinčių pasivaikščioti asmenų kiekiu.

Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl nurodytas pareiškėjo argumentas vertintinas kaip deklaratyvus. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog Marijampolės PN nenaikinami tarakonai ir graužikai, esantys gyvenamosiose patalpose, teismas pabrėžė, jog iš atsakovo į bylą pateiktos Paslaugų teikimo sutarties Nr. 27/10-157(KN-P-2014/422), sudarytos tarp Marijampolės PN ir UAB „Dezinfa“, matyti, kad paslaugų teikėjas dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas (kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugas) įsipareigoja teikti tik Marijampolės PN maisto paruošimo bloke ir nuteistųjų valgykloje.

Todėl teismui kilo abejonių, ar vabzdžių, graužikų naikinimas ir kontrolė yra atliekami Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose. Taigi, atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir į tai, jog nagrinėjamu atveju Marijampolės PN teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl graužikų ir buitinių parazitų 9 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 3 buvimo bei Higienos normos HN 76:2010 60 punkto nustatytų reikalavimų pažeidimo, tačiau minėta institucija nepakankamai argumentavo ir neginčijamų įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nepateikė, teismas padarė išvadą, kad atsakovas pažeidė Higienos normos HN 76:2010 60 punkto reikalavimus, t. y. nepakankamai rūpestingai vykdė graužikų ir buitinių parazitų naikinimą bei kontrolę, todėl gyvenamosiose patalpose galėjo jų būti ir pareiškėjas dėl jų buvimo galėjo patirti nepatogumus.

Kaip nepagrįstus teismas atmetė ir pareiškėjo argumentus dėl per mažo kiekio išduodamo tualetinio popieriaus bei galimybės pasinaudoti dušu, kadangi, paties pareiškėjo teigimu, jam buvo išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus vienam mėnesiui ir suteikiama teisė kartą per savaitę pasinaudoti šiltu dušu, kaip tai numato teisės aktai. Kita vertus, teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju atsakovas atsiliepime nurodė, jog 9 būrio sanitariniame mazge yra įrengti 3 klozetai, 1 pisuaras ir 15 maišytuvų dušinėje.

Taigi, įvertinęs santykį tarp 9 būryje apgyvendinto nuteistųjų skaičiaus ir sanitariniuose mazguose įrengtų praustuvų, unitazų (klozetų) skaičiaus bei maišytuvų skaičiaus dušinėje, teismas vertino, kad praustuvų ir klozetų (unitazų) kiekis sanitariniame mazge galėjo būti nepakankamas. Tačiau šiame kontekste teismas pabrėžė, kad aplinkybė, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, dėl to nebuvo galimybių tinkamai laikytis asmeninės higienos, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip šio pažeidimo dalis.

Be to, pareiškėjas tik konstatavo dušų, tualetų, tualetinio popieriaus trūkumą, privatumo tualetuose nebuvimą, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo patirtomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėjas skunde nenurodė ir nepateikė įrodymų, jog kreipėsi į atsakovą dėl leidimo turėti nuosavą pledą, o jo prašymą tenkinti buvo atsisakyta, todėl šį pareiškėjo teiginį teismas vertino kaip nepagrįstą.

Taigi, pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl dušų, tualetų, tualetinio popieriaus per mažo kiekio, neleidimo turėti nuosavą pledą, privatumo tualetuose nebuvimo, teismas vertintino kaip deklaratyvias, nepagrįstas ir neindividualizuotas subjektyviomis neigiamomis pasekmėmis (išgyvenimais), todėl neturtinės žalos faktą šiuo aspektu laikė nepagrįstu. Nors pareiškėjas į bylą, be kita ko, pateikė foto lenteles, teismas pažymėjo, kad 2015 m. liepos 21 d. nutartyje jam buvo nurodyta, jog prie skundo pridėtos foto lentelės yra labai mažo formato (3,2 × 2,4), nėra aišku, kokias konkrečias skundo aplinkybes jos patvirtina, todėl jos negalės būti vertinamos kaip įrodymai byloje.

Atitinkamai teismas siūlė pareiškėjui pašalinti minėtą skundo trūkumą, tačiau pareiškėjas jam suteikta teise nepasinaudojo, todėl foto lentelių dėl jų neaiškumo, pareiškėjui nesusiejus jų su skundo aplinkybėmis, teismas nevertino.

Spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, teismas akcentavo, kad pareiškėjas, skunde nurodęs, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jam pablogėjo sveikata, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo jo pasitikėjimas savimi, bendravimo galimybės, jis negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, nuolatos jaučia baimę ir apatiją, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Tuo tarpu atsakovas į bylą pateikė oficialias Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos ir Psichologinės tarnybos pažymas, kuriose nurodyta, kad pareiškėjas dėl įvairių nusiskundimų (nugaros skausmų) į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus kreipėsi, tačiau nei karto nesikreipė dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos, o dėl psichikos sutrikimų, depresijos požymių, psichologinių problemų, kreipęsis nebuvo.

Taigi, apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui 3 metus kalintam pažeidžiant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamojo ploto normą ir su tuo susijusius vienam asmeniui tenkančius sanitarinėse patalpose esančių įrengimų kiekius, atsakovui nepakankamai rūpestingai vykdant teisės aktuose nustatytą pareigą kontroliuoti ir naikinti graužikus bei buitinius parazitus gyvenamosiose patalpose, tačiau nustatytus pažeidimus pareiškėjui iš dalies kompensuojant judėjimo laisve viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, suteikta galimybe sportuoti, lankyti Sveikatos priežiūros tarnybą, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, atsižvelgiant į tai, kad buvimas gyvenamojoje patalpoje pareiškėjui buvo privalomas tik pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku, byloje nesant įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, nenustačius, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, įvertinus kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas, nors ir nežymiai (nepakako 0,20 kv. m teisės aktuose nustatytos vienam asmeniui turėjusios tekti gyvenamojo ploto normos), tačiau viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, kita vertus, pareiškėjo patalpinimą į Marijampolės PN lėmė sąmoningi jo paties veiksmai – jis padarė nusikaltimą, be to, jam nebuvo užkirstas kelias ginti savo teises teisme, byloje nustatytos aplinkybės dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų neatitikimo Higienos normos HN 76:2010 60 punkto ir Taisyklių 111.1 punkto reikalavimams laikytinos mažareikšmėmis ir smulkmeniškomis bei šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Todėl teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pripažintina, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas A. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 81–82), kurį vėliau papildė (b. l. 85), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais jo argumentai buvo atmesti, kadangi toks atmetimas yra nemotyvuotas. Pažymi, jog teismo prašė taikyti 4 kv. m ploto normą, turinčią tekti vienam asmeniui, atskaičiavus gyvenamosiose patalpose esančių baldų užimamą plotą. Be to, pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų jo skundo argumentų ir nepasisakė dėl galimybės pasinaudoti šiltu dušu tik kartą per savaitę po 10–15 min., dėl valgyklų ir maitinimo, dėl pareigūnų ir kt., o tik pacitavo teisės aktus, kurių turėtų būti laikomasi. Pareiškėjas taip pat mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas jo reikalavimui neteisėtai taikė 3 metų senaties terminą ir netinkamai, nesivadovaudamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, nustatė jam atlygintiną neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsileipime į apeliacinį skundą (b. l. 90) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą nepakeistą. Marijampolės PN mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą bei priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų, įrodančių, kad pirmosios instancijos teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 16 d. Marijampolės PN jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, pabrėžtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, jog nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais buvo atmestas jo skundas, šio savo teiginio jis iš esmės nedetalizuoja ir neargumentuoja. Teisėjų kolegija pastebi, kad šiuo atveju pareiškėjas pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (b. l. 22–62, 67–68), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo.

Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, tik abstrakčiai nurodė, kad teismas netinkamai vertino jo argumentus ir byloje nustatytas aplinkybes. Tačiau teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių dėl senaties termino taikymo jo reikalavimui, ginčo laikotarpiu jam tekusios gyvenamojo ploto normos ir neturtinės žalos atlyginimo nustatymo, atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neprašė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nieko nepasisakė bei pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo senaties termino netaikė, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog teismas jo reikalavimui neteisėtai taikė 3 metų senaties terminą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Be to, pabrėžtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus).

Tuo tarpu Taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tekusį gyvenamosios patalpos plotą, atmestinas kaip nepagrįstas. Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog minėta Taisyklių 111.1 punkto nuostata yra teisėta, todėl pareiškėjo teiginys, kad minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas Marijampolės PN turėtų būti 4 kv. m, atmestinas kaip nepagrįstas.

Juolab kad tokio reikalavimo neįtvirtino nė vienas ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisės aktas. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas iš esmės visiškai nedetalizavo.

Apeliacinės instancijos teismui papildomai įvertinus byloje esančius duomenis, pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo laikymo sąlygų Marijampolės PN nenustatyti ir nėra jokių objektyvių duomenų, jog būtent dėl byloje nustatytų pažeidimų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė.

Taigi, atsižvelgusi į visumą byloje nustatytų aplinkybių, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu dėl byloje nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir, remiantis formuojama Europos Žmogaus Teisių Teismo bei aktualia Lietuvos Respublikos teismų praktika, atsižvelgus į šių pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, konstatuotina, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Be to, pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius