2020-01-14 Nr. AB-750-3-61-3-02163-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1051-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02163-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2017 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (9.1) 3-27111 „Dėl motinystės pašalpos perskaičiavimo“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3180; 2) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių iš dalies pakeisti VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 6-24-3436 „Dėl A. P. teisės į motinystės pašalpą“ (toliau – ir Sprendimas), nusprendžiant perskaičiuoti ir skirti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d., taikant pareiškėjos pilną dienos kompensuojamąjį uždarbį (216,87 Eur), bei įpareigoti išmokėti susidariusią motinystės pašalpos nepriemoką. Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), siekiant ištirti, ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies (2016 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-138 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. gruodžio 30 d.) nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio ir 39 straipsnio 2 dalies nuostatas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 6-24-3436 pareiškėjai už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. birželio 28 d. paskirta 5 899,47 Eur motinystės pašalpa. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, kuris vėliau pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, apskaičiuojant pareiškėjai mokėtiną motinystės pašalpą buvo taikytas 67,81 Eur dydžio maksimalus kompensuojamasis uždarbis, nors teisės į pašalpą atsiradimo dienai pareiškėjos kompensuojamasis dienos uždarbis sudarė 216,87 Eur.

Atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo išaiškinimus ir tai, kas reglamentuojama 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatyme Nr. XIII-138 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas). Pareiškėja, atsižvelgdama į tai, kad dalis Sprendimu jai paskirtos motinystės pašalpos paskaičiuota už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d., kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama perskaičiuoti už šį laikotarpį paskirtą motinystės pašalpą, netaikant Konstitucijai prieštaraujančiais pripažintų jos dydžio ribojimų, bei išmokėti susidariusį skirtumą.

VSDFV Vilniaus skyrius ginčijamu sprendimu pareiškėjos prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, kad pareiškėja teisę į motinystės pašalpą įgijo tik 2016 m. vasario 24 d., o išmokėti motinystės pašalpą už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d. pagal pareiškėjos faktinį kompensuojamąjį uždarbį nėra teisinio pagrindo. Šį sprendimą apskundė VSDFV, tačiau 2017 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjos skundas netenkintas, nurodant, kad įstatymų leidėjas aiškiai apibrėžė asmenų ratą, kuriems skirtos motinystės pašalpos perskaičiuojamos ir į kurį pareiškėja nepatenka.

Pareiškėja nesutikimą su ginčijamais sprendimais grindžia Konstitucijos, Lietuvos Respublikos darbo kodekso, Sprendimo priėmimo metu galiojusiomis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) ir Pakeitimo įstatymo nuostatomis. Pažymėjo, kad Pakeitimo įstatymas, apibrėždamas asmenų ratą, kuriems bus perskaičiuojamos motinystės pašalpos, nusprendė perskaičiavimo mechanizmo taikymą sieti su teisės į pašalpą atsiradimo momentu, tačiau ne su motinystės pašalpos mokėjimo trukme, nustatyta Įstatymo 17 straipsnyje.

3. Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatos tiek, kiek jose nustatyta, kad asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas (motinystės išmokas) iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos (motinystės išmokos) neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir 39 straipsnio 2 dalies nuostatoms, kadangi taikant Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatas susidaro situacija, kai už tą patį nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį (jo dalį) vienai tokią teisę turinčiai moteriai yra išmokėta motinystės pašalpa, taikant Konstitucijai prieštaraujančiais pripažintus ribojimus, nustačiusius, jog maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, tuo metu kitai moteriai už tą patį laikotarpį šie ribojamai faktiškai netaikomi.

4. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2016 m. vasario 24 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti motinystės išmoką už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. birželio 28 d. VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. kovo 1 d. priėmė Sprendimą skirti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. birželio 28 d. Visos socialinio draudimo išmokos skiriamos vadovaujantis teisės aktų, galiojančių teisės į atitinkamą socialinio draudimo išmoką nustatymo dieną, nuostatomis.

Pareiškėja teisę į motinystės pašalpą įgijo 2016 m. vasario 24 d., todėl, priimant Sprendimą, pareiškėjos vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuotas pagal jos draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., sudarė 216,87 Eur. Teisės į motinystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojęs maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis sudarė 67,81 Eur. Šiuo atveju pareiškėjos vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis (216,87 Eur) buvo didesnis už teisės į motinystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (67,81 Eur), todėl VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai apskaičiavo pareiškėjai 5 899,47 Eur motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. birželio 28 d.

Atsakovas nurodė Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo išaiškinimus ir tai, kas reglamentuojama Pakeitimo įstatymu, bei pažymėjo, kad dalis pareiškėjai paskirtos motinystės pašalpos paskirta už laikotarpį, už kurį Pakeitimo įstatymas numato teisę į perskaičiavimą ir kompensaciją. Pareiškėja 2017 m. sausio 27 d. kreipėsi su prašymu perskaičiuoti jai paskirtos motinystės pašalpos dalį už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d. netaikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio ribojimo bei išmokėti susidariusį skirtumą, tačiau VSDFV Vilniaus skyrius ginčijamu sprendimu šio pareiškėjos prašymo netenkino, nurodydamas, kad nėra teisinio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjos motinystės pašalpą tik už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d., nes pareiškėja teisę į šią pašalpą įgijo 2016 m. vasario 24 d., todėl nepatenka į ratą asmenų, kuriems taikoma Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis.

Paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyrius, kaip viešojo administravimo institucija, savo veikloje privalo vadovautis galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais bei juos vykdyti.

6. Atsakovas nurodė, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Skiriant pareiškėjai motinystės pašalpą maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis jai buvo apskaičiuotas ir pritaikytas analogiškai ir nedarant jokių išlygų, lyginant su kitais motinystės pašalpų gavėjais, kurie teisę į motinystės išmoką įgijo iki 2016 m. kovo 15 d. VSDFV Vilniaus skyriui abejonių dėl Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsniui ir 39 straipsnio 2 dalies nuostatoms nekyla, todėl pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra nepagrįstas.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

8. VSDFV atsiliepime pakartojo iš esmės analogišką VSDFV Vilniaus skyriaus atsiliepime nurodytą teisinį reglamentavimą ir faktines aplinkybes. Papildomai paaiškino, kad nagrinėjamoje byloje turi būti nagrinėjama, ar pagrįstai VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. kovo 15 d. sprendimu atsisakė perskaičiuoti pareiškėjai motinystės pašalpą pagal Pakeitimo įstatymą, ir, ar pagrįstai VSDFV 2017 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjos skundo netenkino. VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 1 d. sprendimas negali būti šios ir jokios kitos bylos nagrinėjimo dalyku, kadangi šis sprendimas įstatymų nustatyta tvarka nebuvo apskųstas, todėl yra įvykdytas. Pažymėjo, kad pareiškėjos skundas dėl motinystės pašalpos, paskirtos Sprendimu, perskaičiavimo buvo gautas VSDFV 2017 m. sausio 13 d., t. y. praleidus 20 darbo dienų skundo padavimo terminą. VSDFV 2017 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. (11.1E) I-433 pareiškėjos nurodytų termino praleidimo priežasčių nepripažino svarbiomis, objektyviomis ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti ir pareiškėjos skundo nenagrinėjo. Šį VSDFV sprendimą pareiškėja apskundė teismui. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2686-281/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00655-2017-9) pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas, konstatavus, kad VSDFV pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą dėl termino atnaujinimo ir motinystės pašalpos perskaičiavimo. Teismo sprendimas nurodytoje byloje nebuvo apskųstas, todėl įsiteisėjo.

9. VSDFV teigimu, ginčijami sprendimai yra teisėti bei pagrįsti, priimti tinkamai vykdant teisės aktų nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo juos naikinti. Pareiškėja nepateikė teismui nei teisinių, nei faktinių argumentų, nei įrodymų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti skundžiamų sprendimų neteisėtumą.

10. Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pažymėjo, kad teisės į motinystės pašalpą įgijimo diena – pirma nėštumo ir gimdymo atostogų diena, o įstatymo nustatyta nėštumo ir gimdymo atostogų trukmė – 126 (tam tikrais atvejais – 140) kalendorinės dienos. Šiuo atveju pareiškėja nepagrįstai teigia, kad teisę į motinystės pašalpos perskaičiavimą turėtų turėti ir asmenys, kurių bent viena nėštumo ir gimdymo atostogų diena (kad ir paskutinė) patektų į minėtą laikotarpį, kas reikštų, kad teisę į išmokų perskaičiavimą įgytų ir asmenys, kurių nėštumo ir gimdymo atostogos prasidėjo 2015 m. spalio 28 d., t. y. dar iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. KT8-N5/2016 priėmimo.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (9.1) 3-27111 ir VSDFV 2017 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3180 ir įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti motinystės pašalpą (pareiškėjai mokėtą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d.) netaikant kompensuojamojo darbo užmokesčio ribojimo ir per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti pareiškėjai šiuo laikotarpiu susidariusį motinystės pašalpos skirtumą. Skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių pakeisti VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 6-24-3436 „Dėl A. P. teisės į motinystės pašalpą“ paliko nenagrinėtu.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2016 m. vasario 24 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti motinystės išmoką už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. birželio 28 d. VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. kovo 1 d. priėmė Sprendimą skirti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. birželio 28 d. Pareiškėja 2017 m. sausio 27 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl motinystės pašalpos, paskirtos minėtu VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, perskaičiavimo netaikant Konstitucijai prieštaraujančiais pripažintų jos dydžio ribojimų bei išmokėti susidariusį skirtumą ir susidariusio skirtumo išmokėjimo. Pareiškėja savo reikalavimą grindė Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT8-N5/2016 ir Pakeitimo įstatymo nuostatomis. VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. kovo 15 d. raštu atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą. Pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą 2017 m. balandžio 12 d. apskundė VSDFV, kuri 2017 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjos skundo netenkino, nurodydama, kad įstatymų leidėjas aiškiai apibrėžė asmenų ratą, kuriems skirtos motinystės pašalpos perskaičiuojamos, ir į kurį pareiškėja nepatenka.

13. Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo atsisakymo išmokėti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d., netaikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio ribojimo. Pareiškėjos nuomone, Konstituciniam Teismui 2016 m. kovo 15 d. nutarimu antikonstituciniu pripažinus aktualų teisinį reguliavimą, susijusį su nėštumo ir gimdymo atostogų metu skiriamų ir mokamų motinystės pašalpų dydžio ribojimu, ir šį Konstitucinio Teismo nutarimą nustatyta tvarka paskelbus, jai išmokėtos išmokos turi būti perskaičiuotos netaikant maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio dydžio ribojimo.

14. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime, oficialiai paskelbtame 2017 m. sausio 2 d., konstatavo, jog Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 ir 10 punktai prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

Konstitucinis Teismas oficialų nutarimo paskelbimą atidėjo, atsižvelgdamas į tai, kad jo įgyvendinimas yra susijęs su viešųjų finansų planavimu, taip pat į tai, kad būtina tinkamai pasirengti motinystės pašalpų, kurių dydis tiek, kiek nurodyta, nebūtų ribojamas, skyrimui ir mokėjimui. Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. birželio 28 d. priėmė Pakeitimo įstatymą, kuris, išskyrus jo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytas išimtis, įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje (2016 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-138 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. gruodžio 30 d.) nustatyta, kad: asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką; asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas;

šis skirtumas mokamas tuo pačiu būdu, kuriuo buvo mokama neperskaičiuota motinystės pašalpa (motinystės išmoka), jeigu asmuo, kuriam jis turi būti išmokėtas iki jo išmokėjimo nepateikia prašymo dėl kito išmokėjimo būdo. Įvertinus Įstatymo (2016 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XII-2501 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) turinį, teismo vertinimu, matyti, kad jame kompensuojamojo uždarbio dydis, kuris taikomas skaičiuojant motinystės pašalpas, nėra ribojamas ir nepriemokos turi būti išmokamos iki 2017 m. birželio 30 d.

Minėtą Pakeitimo įstatymo reguliavimą įvertinęs kartu su Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime pateiktais išaiškinimais teismas priėjo prie išvados, kad pagal jį asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo (t. y. 2017 m. sausio 1 d.) įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą, motinystės pašalpos, apskaičiuotos pagal kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. turi būti perskaičiuotos taikant kompensuojamąjį uždarbį, apskaičiuotą tokių ribojimų netaikant, ir iki 2017 m. birželio 30 d. tokiems asmenims turi būti išmokėtas susidaręs motinystės pašalpos skirtumas.

15. Teismas nurodė, jog pareiškėjai buvo išmokėta sumažinta motinystės pašalpa, kuri buvo apskaičiuota, vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiu teisiniu reglamentavimu. Teismas pažymėjo, kad iki to momento, kuomet teisė pareikšti skundą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, jog kompetentingo viešojo administravimo subjekto atliktas pareiškėjos motinystės pašalpos apskaičiavimas yra laikomas „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

16. Teismas teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatė, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. eI-2686-281/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00655-2017-9) buvo nagrinėjama administracinė byla pagal pareiškėjos skundą atsakovui VSDFV (trečiasis suinteresuotas asmuo – VSDFV Vilniaus skyrius), kuriame pareiškėja prašė panaikinti VSDFV 2017 m. sausio 25 d. sprendimą ir įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjos skundą iš esmės. Minėtoje byloje ginčijamu VSDFV sprendimu buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą dėl jai paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos perskaičiavimo, kadangi pareiškėja praleido terminą tokiam skundui pateikti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Tačiau šiuo konkrečiu atveju pareiškėja 2017 m. sausio 27 d. pateikė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą perskaičiuoti ir kompensuoti motinystės pašalpos nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d. Pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą, kuriuo atsisakyta perskaičiuoti pareiškėjai motinystės pašalpą, ir VSDFV Sprendimą, kuris pareiškėjos skundo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo netenkino, apskundė teismui, o tai reiškia, jog pareiškėja neprarado galimybės įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus teisinius santykius, pripažinimo neteisėta. Taigi teismas konstatavo, kad vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis atliktas pareiškėjos motinystės pašalpos apskaičiavimas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d. negali būti laikomas įvykdytu sprendimu, todėl pareiškėja turi teisę į šios pašalpos perskaičiavimą.

17. Teismas priėjo prie išvados, jog VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV skundžiamuose sprendimuose nepagrįstai teigė, kad pareiškėja nepateko į asmenų ratą, kuriems motinystės pašalpos turi būti perskaičiuojamos (t. y. tiems, kurie įgijo teisę į motinystės išmoką nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. gruodžio 30 d.), kadangi dalis pareiškėjos laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d., būtent ir pateko į šį laikotarpį. Atsižvelgiant į tai, VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. kovo 15 d. sprendimas Nr. (9.1) 3-27111 ir VSDFV 2017 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr. (11.1) I-3180 panaikinti, o VSDFV Vilniaus skyrius įpareigotas pareiškėjai priklausančią (už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d.) motinystės pašalpą perskaičiuoti pagal pareiškėjai apskaičiuotą asmens kompensuojamąjį uždarbį netaikant ribojimo, t. y. taikant 216,87 Eur vidutinį vienos tarnybos dienos atlyginimą, ir per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos tuo pačiu būdu, kuriuo buvo mokama neperskaičiuota motinystės pašalpa, išmokėti susidariusį motinystės pašalpos skirtumą.

18. Dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių pakeisti Sprendimo dalį teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka būtų apskundusi Sprendimą VSDFV. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI-2686-281/2017 sprendė klausimą, ar pagrįstai VSDFV 2017 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjos 2016 m. sausio 10 d. prašymo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nenagrinėjo. Nors šioje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog pareiškėja pasinaudojo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka dėl Sprendimo apskundimo VSDFV. Atsižvelgdamas į tai, teismas skundo dalį, kuria prašoma įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių pakeisti Sprendimo dalį, paliko nenagrinėta.

19. Teismui nekilo abejonių dėl Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatos konstitucingumo, todėl pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmetė.

III. 20. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. (9.1) 3-27111 bei VSDFV 2017 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. (11.1) I-3180 panaikinimo ir VSDFV Vilniaus skyriaus įpareigojimo perskaičiuoti pareiškėjai motinystės pašalpą už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d. netaikant kompensuojamojo darbo užmokesčio ribojimo bei išmokėti susidariusį motinystės pašalpos skirtumą ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundo reikalavimus panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (9.1) 3-27111 bei VSDFV 2017 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3180 ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti pareiškėjos motinystės pašalpą už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d. netaikant kompensuojamojo darbo užmokesčio ribojimo bei išmokėti susidariusį motinystės pašalpos skirtumą atmesti kaip nepagrįstus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Teismas netinkamai aiškino ir interpretavo ginčo santykį reglamentuojančias ir kitas šioje byloje aktualias materialiosios teisės normas, klaidingai pritaikė Konstitucinio Teismo jurisprudenciją.

20.2. Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 1 d. sprendime Nr. 6-24-3436 nurodytu motinystės pašalpos dydžiu, 2017 m. sausio 10 d. pateikė skundą VSDFV, prašydama perskaičiuoti minėtu VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu paskirtą motinystės pašalpą, netaikant Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT8-N5/2016 prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintų Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7 ir 10 punkto nuostatų, bei išmokėti susidariusią motinystės pašalpos nepriemoką. VSDFV 2017 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. (11.1) I-433 konstatavo, kad pareiškėja pateikė skundą praleidusi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytą 20 darbo dienų apskundimo terminą ir jos nurodytos termino praleidimo priežastys nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, todėl pareiškėjos skundo nenagrinėjo. Pareiškėja šį VSDFV sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2017 m. birželio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2686-281/2017 atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Šio Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo pareiškėja neskundė apeliacine tvarka. Taigi VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 1 d. sprendimas Nr. 6-24-3436, kuriuo pareiškėjai paskirta motinystės pašalpa, laikomas įvykdytu.

20.3. 2017 m. sausio 27 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu perskaičiuoti dalį (t. y. už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d.) jai paskirtos ir išmokėtos motinystės pašalpos, nes, pareiškėjos įsitikinimu, jai turi būti taikomos Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatos, kadangi dalis jos motinystės pašalpos gavimo laikotarpio patenka į Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodytą laikotarpį. VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. (9.1) 3-27111 pareiškėjos prašymo netenkino. VSDFV 2017 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. (11.1) I-3180 konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjos 2017 m. sausio 27 d. prašymo.

20.4. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai nustatė nagrinėjamos administracinės bylos dalyką, todėl neteisingai interpretavo Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatas ir Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime pateiktą išaiškinimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė klaidingą išvadą, jog pareiškėjai buvo išmokėta sumažinta motinystės pašalpa, kuri buvo apskaičiuota vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiu teisiniu reglamentavimu. Pareiškėja teisę į motinystės pašalpą įgijo 2016 m. vasario 24 d., t. y. dar iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo dienos. Pagal Lietuvos teisėje galiojantį įstatymų teisėtumo prezumpcijos principą įstatymas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Taigi VSDFV Vilniaus skyrius, 2016 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 6-24-3436 skirdamas ir apskaičiuodamas pareiškėjai mokėtinos motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. birželio 28 d. dydį, vadovavosi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi ir Nuostatų 7 punktu, kurie Konstitucinio Teismo nutarimu dar nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai.

20.5. Įstatymų nustatyta tvarka nenuginčijus VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. 6-24-3436, jis laikomas teisėtu, pagrįstu ir įvykdytu. Būtent šis VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 1 d. sprendimas Nr. 6-24-3436 pareiškėjai sukelia teisines pasekmes, nes motinystės pašalpa pareiškėjai buvo paskirta būtent šiuo VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu. Vadinasi, pareiškėjos reikalavimas perskaičiuoti dalį motinystės pašalpos (t. y. už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d.) galėjo būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu įstatymų nustatyta tvarka būtų išnagrinėtas VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. 6-24-3436 teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Nors teismas skundžiamame sprendime pareiškėjos reikalavimą pakeisti VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. 6-24-3436 dalį paliko nenagrinėtu, tačiau teismas, pasisakydamas dėl šio VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo teisėtumo, t. y. klaidingai konstatuodamas, kad motinystės pašalpa pareiškėjai buvo apskaičiuota vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiu teisiniu reglamentavimu, peržengė nagrinėjamos administracinės bylos ribas.

20.6. Pareiškėja teisę į motinystės pašalpą įgijo anksčiau (t. y. 2016 m. vasario 24 d.), nei numatyta Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje (t. y. nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d.), todėl nepatenka į ratą asmenų, kuriems taikomos Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatos.

21. Pareiškėja atsiliepime į atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalies panaikinimo atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą; kilus pagrįstų abejonių dėl Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies konstitucingumo, kreiptis į Konstitucinį Teismą.

22. Pareiškėja nurodo, kad nei Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios teisę į motinystės išmokos perskaičiavimą ir jos kompensavimo tvarką, nei kitos teisės aktų nuostatos nenumato (nenumatė), kad pagal Pakeitimo Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatas siekiant gauti motinystės išmokos nepriemoką teisės aktų nustatyta tvarka turi būti nuginčytas pradinis VSDFV teritorinio skyriaus sprendimas, kuriuo moteriai paskirta motinystės pašalpa. Priešingai, iš aptariamų Pakeitimo įstatymo nuostatų akivaizdu, kad teisę į išmokos perskaičiavimą turinčiai moteriai apskritai nereikia imtis jokių aktyvių veiksmų (nebent siekiama pageidaujama išmokėjimo būdą) tam, kad motinystės išmoka, apribota teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, būtų perskaičiuota bei išmokėtas susidaręs skirtumas.

Konstituciniam Teismui atidėjus 2016 m. kovo 15 nutarimo Nr. KT8-N5/2016 oficialų paskelbimą iki 2017 m. sausio 2 d., iki pat šio termino tiek atsakovas, tiek kiti VSDFV teritoriniai skyriai motinystės išmoką skirdavo vadovaudamiesi Konstitucijai prieštaraujančiu teisiniu reguliavimu, bei šiuos sprendimus vykdydavo. Nagrinėjant pareiškėjos prašymą dėl jai paskirtos motinystės išmokos už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d. perskaičiavimo netaikant Konstitucijai prieštaraujančiais pripažintų jos dydžio ribojimų bei susidariusio skirtumo išmokėjimo ikiteismine tvarka nei atsakovas, nei VSDFV, priimdami sprendimus, kurie ginčijami šioje byloje, nesirėmė ta aplinkybe, kad Sprendimas yra įvykdytas ir jo nenuginčijus negalima taikyti Pakeitimo Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Dar daugiau, pareiškėjai buvo persiųsta VSDFV atsakovui adresuotas raštas „Dėl dokumentų persiuntimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus“ Nr. (11.1E)-I, kuriame VSDFV atsakovui nurodė, kad pareiškėjos 2017 m. sausio 27 d. prašymas nėra tapatus pareiškėjos 2017 m. sausio 10 d. skundui pateiktam VSDFV, todėl neturėtų būti laikomas pakartotiniu. Minėto rašto turinys akivaizdžiai patvirtina, kad raštą parengusi VSDFV ir jos įpareigojimą įvykdęs atsakovas nelaikė, kad Sprendimas yra kliūtis taikyti Pakeitimo įstatymo nuostatas.

Būtinybė pateikti į bylą minėtą raštą kilo tik susipažinus su atsakovo apeliaciniu skundu. Atsižvelgiant į tai, prašo priimti ir prie bylos pridėti minėto rašto kopiją.

23. Pareiškėja nurodo, kad motinystės išmokos mokėjimas yra susijęs su juridiniais faktais, kurie turi egzistuoti visą laikotarpį už kurį skiriama motinystės išmoka. Nėra jokio pagrindo nesutikti su teismo išvadomis, kad pareiškėjos teisė į motinystės išmoką už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d. atsirado būtent šiuo laikotarpiu, t. y. kiekvieną šio laikotarpio dieną, kadangi tą kiekvieną dieną turi būti nustatoma ir konstatuojama, jog egzistuoja juridinių faktų (įstatyme nustatytų sąlygų) visuma, pagal kurią vertinama ar moteriai už šią dieną yra pagrindas mokėti išmoką ar ne. Pakeitimo įstatymo nuostatų aiškinimas, kad teisė į motinystės išmokos perskaičiavimą ir susidariusio skirtumo išmokėjimą atsiranda atsižvelgiant į pirmąją moters nėštumo ir gimdymo atostogų dieną už kurią mokama motinystės pašalpa, akivaizdžiai prieštarautų Pakeitimo įstatymo lingvistinei formuluotei, tikriesiems įstatymų leidėjo tikslams bei galbūt ir Konstitucijai. Įstatyme nustatyta motinystės išmoka už nėštumo ir gimdymo atostogas, kuriomis naudojamasi tuo pačiu metu, neesant jokių esminių atostogose esančių moterų teisinės padėties skirtumų, negali būti apskaičiuojama ir mokama (kompensuojama) taikant skirtingas taisykles. Apeliacinės instancijos teismui palaikant atsakovo aiškinimą dėl Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies taikymo, pareiškėjos vertinimu, kiltų pagrįstų abejonių dėl Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatų atitikimo Konstitucijos 29 straipsniui ir 39 straipsnio 2 dalies nuostatoms, todėl tokiu atveju vertintina, jog yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad buvo paskirta ir išmokėta motinystės pašalpa už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. birželio 28 d. Šis sprendimas buvo išsiųstas pareiškėjai per Elektroninę gyventojų aptarnavimo sistemą (EGAS) jo priėmimo dieną, t. y. 2016 m. kovo 1 d., taigi 20 darbo dienų terminas skundui dėl šio sprendimo baigėsi 2016 m. kovo 31 d. VSDFV 2017 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. (11.1E) I-433 pareiškėjos termino praleidimo priežasčių nepripažino svarbiomis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, neatnaujino termino ir nenagrinėjo pareiškėjos skundo. Šį VSDFV sprendimą pareiškėja apskundė teismui ir inicijavo pirmąjį teismo procesą (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00655-2017-9). Tačiau nelaukusi teismo sprendimo, pareiškėja 2017 m. sausio 27 d. (iš karto po to, kai gavo VSDFV 2017 m. sausio 25 d. sprendimą) kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama to paties dalyko, t. y. motinystės pašalpos perskaičiavimo, remdamasi tuo pačiu pagrindu, t. y. Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, ir kartu paminėdama Pakeitimo įstatymo 8 straipsnio nuostatą. Pareiškėja teigė žinanti, kad teisę į motinystės pašalpą ji įgijo nuo 2016 m. vasario 24 d., t. y. anksčiau, nei laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. gruodžio 30 d., tačiau vis tiek prašė jai taikyti minėtą Pakeitimo įstatymo nuostatą dėl motinystės pašalpų perskaičiavimo, kadangi jos nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpis patenka į laikotarpį nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. gruodžio 30 d. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėja teigė žinanti, kad ji nepatenka į ratą asmenų, kuriems motinystės pašalpos turėtų būti perskaičiuojamos, tačiau teigė mananti, jog tai neteisinga. Kitaip tariant, pareiškėja netiesiogiai pripažino VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimų pagrįstumą, ir iš esmės inicijavo ginčą ne dėl šių sprendimų prieštaravimo Pakeitimo įstatymui, bet dėl Pakeitimo įstatymo prieštaravimo Konstitucijai.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-2686-281/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00655-2017-9) įsiteisėjimo dieną, t. y. 2017 m. liepos 22 d., pareiškėjai paskirtos pašalpos dydis nebegali būti revizuojamas, nes nebegalima įsiterpti į tas aplinkybes, kurių teisinis kvalifikavimas yra baigtas. Šioje (nagrinėjamoje) byloje pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pripažino, kad vadovaujantis teismų praktika sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Tačiau pažeidė šią taisyklę priimdamas skundžiamą sprendimą nagrinėjamoje byloje, neteisėtai įsiterpė į tas aplinkybes, kurių teisinis kvalifikavimas buvo baigtas jau 2017 m. liepos 22 d. Teismas neteisėtai nagrinėjo motinystės pašalpos skyrimo pareiškėjai tvarką, jos kompensuojamojo uždarbio dydį ir kt., ir neteisėtai pakeitė dalį jau įvykdyto VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. 6-24-3436.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje administracinėje byloje tikrinamas ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. (9.1) 3-27111 „Dėl motinystės pašalpos perskaičiavimo“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. (11.1) I-3180 teisėtumo, įpareigojimo VSDFV Vilniaus skyrių iš dalies pakeisti VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 6-24-3436 „Dėl A. P. teisės į motinystės pašalpą“, nusprendžiant perskaičiuoti ir skirti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d., taikant pareiškėjos pilną dienos kompensuojamąjį uždarbį (216,87 Eur), bei įpareigojimo išmokėti susidariusią motinystės pašalpos nepriemoką.

28. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja 2016 m. vasario 24 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti motinystės išmoką už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. birželio 28 d. VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 6-24-3436 „Dėl A. P. teisės į motinystės pašalpą“ nusprendė skirti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. birželio 28 d. Pareiškėja 2017 m. sausio 27 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių prašydama perskaičiuoti ir kompensuoti motinystės pašalpos nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d. Pareiškėja savo reikalavimą grindė Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT8-N5/2016 ir Pakeitimo įstatymo nuostatomis. VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. (9.1) 3-27111 atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, nurodydamas, kad pareiškėja teisę į motinystės pašalpą įgijo 2016 m. vasario 24 d., todėl išmokėti motinystės pašalpą nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d. pagal pareiškėjos kompensuojamąjį uždarbį (216,87 Eur), netaikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio, nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (9.1)3-27111 2017 m. balandžio 12 d. apskundė VSDFV, kuri 2017 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. (11.1) I-3180 pareiškėjos skundo netenkino, nurodydama, kad įstatymų leidėjas aiškiai apibrėžė asmenų ratą, kuriems skirtos motinystės pašalpos perskaičiuojamos (t. y. tiems, kuriems įgijo teisę į motinystės pašalpą nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. gruodžio 30 d.), ir į kurį pareiškėja nepatenka, taip pat nustatė, kad asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal šio įstatymo įsigaliojimo tvarką.

29. Pabrėžtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2686-281/2017 atmetė pareiškėjos A. P. skundą, kuriuo ši prašė panaikinti VSDFV 2017 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. (11.1) I-433, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 6-24-3436 „Dėl A. P. teisės į motinystės pašalpą“ paskirtos motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. birželio 28 d. perskaičiavimo, konstatavus, kad pareiškėja pateikė 2017 m. sausio 10 d. skundą praleidusi įstatyme numatytą terminą ir jos nurodytos termino praleidimo priežastys nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

30. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (9.1) 3-27111 ir VSDFV 2017 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3180 ir įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti motinystės pašalpą (pareiškėjai mokėtą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d.) netaikant kompensuojamojo darbo užmokesčio ribojimo ir per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti pareiškėjai šiuo laikotarpiu susidariusį motinystės pašalpos skirtumą. Skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių pakeisti VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 6-24-3436 „Dėl A. P. teisės į motinystės pašalpą“ paliko nenagrinėtu. Teismas priėjo prie išvados, kad vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis atliktas pareiškėjos motinystės pašalpos apskaičiavimas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d. negali būti laikomas įvykdytu sprendimu, todėl pareiškėja turi teisę į šios pašalpos perskaičiavimą.

31. Iš atsakovo apeliacinio skundo turinio matyti, jog atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. kovo 15 d. sprendimas Nr. (9.1) 3-27111 bei VSDFV 2017 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr. (11.1) I-3180 ir VSDFV Vilniaus skyrius įpareigotas perskaičiuoti pareiškėjai motinystės pašalpą už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d. netaikant kompensuojamojo darbo užmokesčio ribojimo bei išmokėti susidariusį motinystės pašalpos skirtumą. Atsakovo teigimu, pareiškėja teisę į motinystės pašalpą įgijo 2016 m. vasario 24 d., t. y. dar iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo dienos. Taigi VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 6-24-3436 skirdamas ir apskaičiuodamas pareiškėjai mokėtinos motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. birželio 28 d. dydį vadovavosi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi ir Nuostatų 7 punktu, kurie Konstitucinio Teismo nutarimu dar nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Įstatymų nustatyta tvarka nenuginčijus VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. 6-24-3436, jis laikomas teisėtu, pagrįstu ir įvykdytu.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėja iš esmės siekia, jog jai būtų perskaičiuota VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 6-24-3436 paskirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. birželio 28 d. tuo pagrindu, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT8-N5/2016 pripažino, jog: Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) pirmoji pastraipa tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpoms apskaičiuojamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

34. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, jog pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, įvertinęs inter alia ( be kita ko) tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, gali nustatyti, kada tas Konstitucinio Teismo nutarimas turi būti oficialiai paskelbtas.

35. Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas, atsižvelgiant į tai, kad jo įgyvendinimas yra susijęs su viešųjų finansų planavimu, taip pat į tai, jog būtina tinkamai pasirengti motinystės pašalpų, kurių dydis tiek, kiek nurodyta, nebūtų ribojamas, skyrimui ir mokėjimui. Konstitucinis Teismas nutarė, kad minėtas nagrinėjamai bylai aktualus Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas Teisės aktų registre turi būti oficialiai paskelbtas 2017 m. sausio 2 d.

36. Šio nutarimo konstatuojamosios dalies V skyriaus 1 punkto antroje pastraipoje nurodyta, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos minėtos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nuostatos tiek, kiek nurodyta, negalės būti taikomos, t. y. visoms dirbančioms motinoms už nėštumo ir gimdymo atostogų laiką turės būti mokamos per nustatytą laikotarpį iki šių atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančios motinystės pašalpos.

37. Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymą, kuriuo pakeitė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą ir jį išdėstė nauja redakcija (naujos redakcijos Įstatymas įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d.).

38. 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-138 8 straipsniu pakeista 2 straipsnio 3 dalis ir ji išdėstyta taip: „3. Asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką. Asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas. Šis skirtumas mokamas tuo pačiu būdu, kuriuo buvo mokama neperskaičiuota motinystės pašalpa (motinystės išmoka), jeigu asmuo, kuriam jis turi būti išmokėtas iki jo išmokėjimo nepateikia prašymo dėl kito išmokėjimo būdo.“ Taigi pagal šį įstatymą motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, yra perskaičiuojamos tiems asmenims, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką). Vadinasi, asmenims, kurie įgijo teisę gauti motinystės pašalpą iki 2016 m. kovo 15 d., motinystės pašalpa (motinystės išmoka) nėra perskaičiuojama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2813-1062/2018).

39. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 6-24-3436 nuspręsta skirti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. birželio 28 d. Taigi nagrinėjamu atveju turi būti taikoma Įstatyme nustatyta socialinio draudimo išmokų paskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, kuri galiojo sprendimų priėmimo metu, t. y. dar iki Pakeitimo įstatymo priėmimo 2016 m. birželio 28 d.

40. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų (bendrąja prasme) galia yra nukreipiama į ateitį, t. y. Konstitucinio Teismo sprendimas veikia ex nunc (nuo dabar), išskyrus pačioje Konstitucijoje nurodytas išimtis.

41. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nekonstitucine pripažintos normos pagrindu anksčiau atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimą). Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį.

42. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš pacituotos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies, Konstitucinio Teismo doktrinos, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies darytina išvada, kad po Konstitucinio Teismo sprendimo įsigaliojimo kyla draudimas: 1) priimti naujus sprendimus pagrįstus prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintu aktu; 2) vykdyti anksčiau priimtus sprendimus, jei jie dar nėra įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Minėta, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas įsigaliojo 2017 m. sausio 2 d.

43. Bylos duomenys patvirtina, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 6-24-3436 pareiškėjai buvo išmokėta motinystės pašalpa, todėl šiuo metu nebėra teisinių prielaidų VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą vertinti kaip dar neįvykdytą Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme ir laikyti, jog teisiniai santykiai dėl motinystės pašalpos mokėjimo iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo 2017 m. sausio 2 d. dar nėra pasibaigę. Pažymėtina, kad pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. 6-24-3436 nenuginčijo įstatymo nustatyta tvarka (reikalavimas pareikštas praleidus terminą tai padaryti) ir ši pareiškėjos teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. 6-24-3436 panaikinimo išnyko dar iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo.

44. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti 2016 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 6-24-3436 pareiškėjai paskirtą motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. birželio 28 d.

45. Pareiškėja skunde suformulavo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai.

46. Vertindama pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumą teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.

47. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi teismas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą esant dviem sąlygoms: 1) teisės aktas turi būti taikomas nagrinėjamoje byloje; 2) teismui kyla pagrįsta abejonė dėl teisės akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje atitikties Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas teisės aktas pareiškėjai jau yra pritaikytas ir sprendimas priimtas šio akto pagrindu jau yra įvykdytas, pareiškėjos nurodytas teisės aktas neturi būti taikomas nagrinėjamoje byloje. Todėl ir pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį teisėjų kolegija neturi.

48. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas ir pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas keičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį, kuria panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. kovo 15 d. sprendimas Nr. (9.1.) 3-27111 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2017 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr. (11.1) I-3180 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius įpareigotas perskaičiuoti motinystės pašalpą (pareiškėjai mokėtą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 28 d.) netaikant kompensuojamojo darbo užmokesčio ribojimo ir per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti pareiškėjai šiuo laikotarpiu susidariusį motinystės pašalpos skirtumą, panaikinti ir šią pareiškėjos skundo dalį atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė