A-492-245-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

N U T A R T I S

Administracinė byla Nr.A-438-351/2011

Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Laimučio Alechnavičiaus, ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei D. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. prašymą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. K. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su prašymu ir patikslintais prašymais prašydamas: 1) panaikinti 2009 m. rugsėjo 7 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Telšių apskrities VPK) sprendimą Nr. 86-03/S-13933 „Dėl atsiskaitymo už darbą“; 2) įpareigoti atsakovą išmokėti už 2006 m. sausio 1 d. – 2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu poilsio dienomis dirbtą ir neapmokėtą laiką – 6037,41 litų; 3) priteisti iš atsakovo delspinigių sumas už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d.; 4) nepatenkinus antro bei trečio prašymo reikalavimų, įpareigoti atsakovą Telšių apskrities VPK pakartotinai atlikti atsiskaitymo už 2006 m. sausio 1 d. - 2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu atliktą darbą tvarkos teisėtumo vertinimą, apskaičiuoti jam priklausančias neišmokėtas darbo užmokesčio sumas bei jas išmokėti.

Pareiškėjas M. K. nurodė, kad dirbdamas Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono PK kriminalinės policijos skyriuje tyrėju, dirba pagal bendrą grafiką, kuriame yra pažymėta keletas darbo dienų operatyvinėje grupėje. Paprastai jis dirba nuo 8.00 iki 17.00 val. ir, atidirbus minėtą laikotarpį, jo niekas nekeičia. Jo nuomone, nėra tokio kaip pamaininio darbo pobūdžio, kad kitas asmuo jį keistų pagal tą pačią smurtinių nusikaltimų liniją. Mėnesio pabaigoje jam būdavo atsiunčiamas kito mėnesio darbo grafikas, kuriame būdavo nurodytos darbo ir išeiginės dienos. Darbo grafike būdavo pažymėta, kas tuo metu turi būti darbo grupėje. Pareiškėjas Pripažįsta, kad yra sudaromi darbo grafikai, jog būtų užtikrintas policijos darbo funkcijų atlikimas ištisą parą ir pagal darbo grafiką dirba jis arba kitas pagal darbo grafiką paskirtas asmuo. Mano, kad Telšių apskrities VPK privalo sumokėti už darbą poilsio dienomis, už kurias jam nebuvo tinkamai sumokėta.

Pareiškėjo M. K. atstovė D. M. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nurodė, kad pasikeitus mokėjimo tvarkai, pareiškėjui už darbą poilsio dienomis operatyvinėje grupėje pradėta mokėti nuo 2009 m. sausio mėnesio ir ši data yra ta, kada pareiškėjas sužinojo apie galimą savo teisių pažeidimą. Pabrėžė, kad būtent nuo tos dienos, kai buvo pradėta mokėti pareiškėjui už analogiško pobūdžio darbą, už kurį iki tol nebuvo mokama, jam kilo abejonių, ar iki to laiko buvusi apmokėjimo tvarka už darbą yra teisėta. Darbas šeštadieniais ir sekmadieniais operatyvinėje grupėje, atstovės manymu, turi tiek pamaininio darbo laiko, tiek budėjimo požymių, tačiau pilnai neatitinka nė vieno iš jų. Pasak atstovės, Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 31 straipsnyje yra apibrėžiamas laikas, kurį pagal teisės aktų nustatyta tvarka iš anksto patvirtintą grafiką pareigūnas turi būti iš anksto aptartoje vietoje laisvu nuo tarnybos metu, kad vidaus reikalų įstaigos vadovas į budėtojų tarnybą galėtų iškviesti atlikti neatidėliotinų veiksmų. Taip pat atstovė išreiškė savo nuomonę dėl LR darbo kodekso komentaro, kuriame nurodyta, kad budėjimo metu darbuotojas neatlieka savo tiesioginių funkcijų, t.y. pagal savo pobūdį tai yra buvimas iš anksto sutartoje vietoje arba tarnybos vietoje, laukiant iškvietimo. Pasak atstovės, tai laukimas laisvu nuo tarnybos metu, ir teismui pateikti darbo grafikai yra bendri, tai reiškia, kad nėra atskirai sudarytų darbo grafikų darbui operatyvinėje grupėje. Dėl šios priežasties lieka neaišku, koks laikas yra laikytinas laisvu nuo tarnybos. Pareiškėjo atstovės nuomone, toks darbas pagal savo pobūdį negali būti pripažintas budėjimu, be to, pareiškėjas darbo operatyvinėje grupėje metu nesant jokių iškvietimų vykdė savo funkcijas. Jos nuomone, šis darbas laikytinas darbu poilsio dienomis. Pažymėjo, jog pripažinus, kad darbas operatyvinėje grupėje šeštadieniais, sekmadieniais pagal savo pobūdį nėra laikytinas darbu poilsio dieną, būtina įvertinti bendrą darbo laiko apskaitos ir atsiskaitymo už darbą tvarkos teisėtumą, nes iš pateiktų pažymų lentelių akivaizdu, jog ne už visas valandas buvo kompensuota, nes nesutampa bendros sumos tomis laisvomis dienomis.

Atsakovas Telšių apskrities VPK nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo prašymu bei patikslintais prašymais.

Savo nesutikimą atsakovas motyvavo remdamasis Statuto 29 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150, kuriuo buvo patvirtinti pareigūnų, dirbančių pamainomis, sąrašai, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumai. Atsakovo teigimu, vadovaujantis nurodytais norminiais teisės aktais buvo nustatytas darbo laiko režimas ir aprašytas 2004 m. spalio 6 d. Mažeikių rajono policijos komisariato (toliau - Mažeikių r. PK) viršininko įsakymu Nr. 1V-147 patvirtinto Mažeikių rajono policijos komisariato darbo reglamento IV skyriaus dalyje „Operatyvinė grupė“. Pasak atsakovo, pareiškėjui buvo privaloma dirbti operatyvinėje grupėje pagal atskirus grafikus, tai yra numatyta Mažeikių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigybės aprašymo 7.18 punkte.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo M. K. prašymą ir patikslintus prašymus atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas akcentavo, jog Mažeikių r. PK viršininko 2004 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 1V-147 patvirtinto Mažeikių rajono policijos komisariato darbo reglamento 57 punktas numato, jog bendrą operatyvinės grupės budėjimo grafiką pagal tarnybų vadovų patvirtintus darbo grafikus sudaro operatyvaus valdymo poskyrio viršininkas ir tvirtina komisariato viršininkas; reglamento 58 p. apibrėžia, kas sudaro pilnos sudėties operatyvinę grupę, t.y. KNTS (ikiteisminį tyrimą atliekantis) pareigūnas, KNTS (operatyvinę veiklą atliekantis) pareigūnas, VP VTS Prevencijos poskyrio apylinkės inspektorių veiklos grupės pareigūnas, Kriminalistinių tyrimų poskyrio pareigūnas, VP VTS Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio pareigūnas, esant būtinybei į operatyvinę grupę gali būti įtraukti ir kitų tarnybų darbuotojai ar specialistai.

Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Mažeikių r. policijos komisariate, privalėjo laikytis šios vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovo patvirtintu Reglamentu nustatytos darbo laiko režimo tvarkos. Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovo atstovas nurodė, jog tokia pareiga yra numatyta Mažeikių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigybės aprašymo 7.18 punkte, kad pagal atskirus grafikus dirba operatyvinės-tardyminės grupės sudėtyje. Teismas padarė išvadą, kad operatyvinėje grupėje dirbto laiko trukmė yra laikytina realaus darbo trukme, t. y. yra laiku, kurio metu darbuotojas yra darbdavio žinioje ir turi laikytis jo nurodymų, negalėdamas laisvai užsiimti asmenine veikla.

Be to, kaip pabrėžė teismas, atsakovo Telšių apskrities VPK atstovas A. M., pasisakydamas teismo posėdžio metu nurodė, jog nuo 2008 m. spalio 1 d. įvyko reorganizacija. Mažeikių rajono policijos komisariatas tapo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato padaliniu. Kadangi Telšiuose operatyvinės grupės narių darbas buvo organizuojamas kitaip, buvo nuspręsta, kad visoje apskrityje laikas turi būti apskaitomas vienodai. Taip pat nurodė, jei operatyvinėje grupėje dirbantis pareigūnas dirba savaitgalį, tai jam už darbą yra apmokama, kaip už darbą poilsio dieną.

K. M. rajono PK tapo Telšių apskrities struktūriniu padaliniu, vadovaujantis Telšių apskrities VPK darbo reglamentu, buvo nuspręsta, kad teisingiausia būtų už darbą mokėti visuose struktūriniuose padaliniuose vienodai, todėl pareiškėjui M. K. už poilsio dienas nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d. buvo išmokėta priemoka – 376,84 litai.

Įvertinęs šias aplinkybes ir tai, jog pareiškėjas M. K. privalėjo dirbti pagal operatyvinės grupės darbo grafikus bei operatyvininkų grafikus nuo 2006 m. sausio mėnesio iki 2008 m. rugsėjo mėnesio, teismas padarė išvadą, jog Mažeikių r. policijos komisariate darbas vyko pamainomis, darbuotojai pakeisdavo vieni kitus pagal tam tikrą modelį, kuris sudarė būtinybę darbuotojams dirbti skirtingu laiku per tam tikrą dienų ar savaičių laikotarpį. Teismas konstatavo, kad toks darbo pamainomis organizavimas, pagal kurį darbuotojai pakeičia vieni kitus darbo vietose pagal tam tikrą modelį ir kuris sudaro būtinybę darbuotojams dirbti skirtingu laiku per tam tikrą dienų ar savaičių laikotarpį, laikytinas pamaininiu. Teismas taip pat pažymėjo, jog iš šių aplinkybių darytina išvada, kad nagrinėjama situacija pagal faktines aplinkybes patenka į Statuto 29 straipsnio 3 dalimi nustatytą teisinį reglamentavimą, kadangi yra visi elementai, kurie leistų pripažinti, jog pareiškėjo darbo laiko trukmė galėjo tęstis 48 valandas per savaitę. Iš byloje pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir grafikų bei atsakovo pateiktų pažymų Nr. 86-IL1067 (2006), Nr.86-IL-1067 (2007), Nr.86-IL-1067 (2008) matyti, kad nuo 2006 metų sausio mėnesio iki 2008 metų rugsėjo mėnesio pareiškėjo faktiškai dirbtų valandų skaičius neviršijo tų mėnesių darbo laiko normų, t. y. 2006 m. pareiškėjas iš viso dirbo poilsio dienomis 197 valandas, o suteikta poilsio valandų – 168, tačiau 2007 m. poilsio laikas jam buvo kompensuotas, nes dirbo 223 valandas poilsio dienomis, o suteikta buvo 310 valandų. Taigi atsižvelgdamas į tai, teismas nesutiko su pareiškėjo atstovės nuomone, jog ne už visas valandas buvo kompensuota, nes nesutampa bendros sumos tomis laisvomis dienomis. Teismo vertinimu, pareiškėjo atstovė neatkreipė dėmesio, jog buvo mėnesių, kai pareiškėjas nedirbo poilsio dienomis, tačiau jam buvo suteikta už nedirbtą mėnesį poilsio valandų (pvz.: 2006 m. sausio mėn. nedirbo, nors tą patį mėnesį jam buvo suteiktos 8 poilsio valandos). Be to, kaip nustatė teismas, pats pareiškėjas pripažino, kad už darbą poilsio dienomis jam buvo suteiktos laisvos dienos.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, jog už darbą poilsio dienomis jam buvo suteiktos laisvos dienos, o ne mokama piniginė kompensacija, ir anksčiau pareiškėjas to neginčijo, nes nebuvo pilnai susipažinęs su savo teisėmis. Teismas nurodė, jog į vidaus tarnybos sistemą pareiškėjas priimtas 2005 m. ir kaip statutinis valstybės tarnautojas privalėjo būti susipažinęs su teisės aktais, reglamentuojančiais vidaus tarnybos pareigūnų darbą. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatavo, kad pareiškėjui M. K. laikotarpiu nuo 2006 m. sausio mėnesio iki 2008 m. rugsėjo mėnesio už darbą poilsio dienomis buvo suteikta daugiau papildomų poilsio dienų nei tai privalėjo būti padaryta, t.y. už darbą poilsio dienomis yra kompensuota tinkamai suteikiant papildomas poilsio dienas. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, teismas nusprendė, kad atsakovas Telšių apskrities VPK pagrįstai priėmė 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr.86-03/S-13933 „Dėl atsiskaitymo už darbą“ ir teisėtai bei pagrįstai atsisakė skirti ir mokėti Statuto 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą priemoką, todėl naikinti šio teisės akto ir tenkinti kitus pareiškėjo pateiktus reikalavimus nėra pagrindo.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - patenkinti jo skundą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad už 2006 m. sausio 1 d. - 2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu poilsio dienomis dirbtą laiką su pareiškėju nebuvo tinkamai atsiskaityta - už dalį šio laiko apskritai nebuvo kompensuota - iš viso 415 val. 30 min., o už dalį kompensuota papildomu poilsio laiku, bet už jį nebuvo apmokėta - iš viso 181 val. 30 min. (duomenys buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui pateiktuose apskaičiavimuose). Tačiau pirmosios instancijos teismas objektyviai, išsamiai bei visapusiškai neištyrė byloje surinktų rašytinių įrodymų (neišanalizavo pateiktų apskaičiavimų, darbo laiko apskaitos žiniaraščių bei darbo grafikų) ir todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris turėtų būti panaikintas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo jjį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, grafikuose ir pažymose Nr.86-IL1067 (2006), Nr.86-IL-1067 (2007), Nr.86-IL-1067 (2008) matyti, kad nuo 2006 metų sausio mėnesio iki 2008 metų rugsėjo mėnesio pareiškėjo faktiškai dirbtų valandų skaičius neviršijo tų mėnesių darbo laiko normų, t.y. 2006 m. pareiškėjas iš viso dirbo poilsio dienomis 197 valandas, o suteikta poilsio valandų - 168, tačiau 2007 m. poilsio laikas jam buvo kompensuotas, nes dirbo 223 valandas poilsio dienomis, o suteikta poilsio buvo 310 valandų, 2008 metais M. K. poilsio dienomis dirbo 176 valandas ir buvo suteiktos 202,5 valandos poilsio. Taip pat pareiškėjas teismo posėdžio metu pripažino, kad už darbą poilsio dienomis jam buvo suteiktos laisvos dienos. Pareiškėjo argumentas, jog už darbą poilsio dienomis buvo suteiktos laisvos dienos, o ne mokama piniginė kompensacija, ir anksčiau to neginčijo, nes nebuvo pilnai susipažinęs su savo teisėmis, laikytinas nepagrįstu, nes į vidaus tarnybos sistemą pareiškėjas priimtas 2005 m. ir kaip statutinis valstybės tarnautojas privalėjo būti susipažinęs su teisės aktais, reglamentuojančiais vidaus tarnybos pareigūnų darbą. Taip pat atsakovas pažymi, kad pareiškėjui už darbą švenčių dienomis, darbą nakties metu ir susidariusius viršvalandžius buvo mokamos Darbo kodekse nustatytos priemokos. Šios priemokos atsispindi pareiškėjo atsiskaitymo lapeliuose pateiktuose Šiaulių apygardos administraciniam teismui. Atsakovo teigimu, pareiškėjui M. K. laikotarpiu nuo 2006 m. sausio mėnesio iki 2008 m. rugsėjo mėnesio už darbą poilsio dienomis buvo suteikta daugiau papildomų poilsio dienų nei tai privalėjo būti padaryta, t. y. už darbą poilsio dienomis yra kompensuota tinkamai ne tik suteikiant papildomas poilsio dienas, bet ir apmokant nustatyta tvarka už pareiškėjo dirbtą laiką nakties metu poilsio dienomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo pagrindinio reikalavimo esmė – apmokėti už darbą dirbtą poilsio dienomis nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d., iš šio reikalavimo pareiškėjas kildina ir kitus reikalavimus - priteisti delspinigius ir pan.. Šius reikalavimus pareiškėjas grindžia tuo, kad jis dirbo Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono PK kriminalinės policijos skyriuje tyrėju. Jo darbas minėtu laikotarpiu buvo organizuotas pagal bendrą grafiką, kuriame buvo nurodoma ir keletas darbo dienų operatyvinėje grupėje. Paprastai jis dirbo nuo 8.00 iki 17.00 val.. Darbo grafikas būdavo sudaromas mėnesiui, kuriame būdavo nurodytos darbo ir išeiginės dienos. Darbo grafike būdavo pažymėta, kada jis turi būti darbo grupėje.

Vidaus tarnybos statutinių pareigūnų darbo režimo ir apmokėjimo už darbą klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas bei kiti su jo įgyvendinimu susiję teisės aktai (minėto statuto 5 straipsnis). Iš statuto nuostatų matyti, kad statutinio pareigūno darbo laiko ir apmokėjimo už darbą režimai gali būti reglamentuojami skirtingai, priklausomai nuo pareigūno darbo organizavimo formos.

Pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas pareigūno darbas gali būti organizuotas: 1. nustatant ne ilgesnės kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą; 2. nustatant darbą pamainomis, kurių trukmė negali viršyti 24 valandų per pamainą bei 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį).

Minėto statuto 31 straipsnis taip pat numato galimybę statutinio pareigūno darbą organizuoti ir įvedant budėjimus, kai pareigūnas laisvu nuo tarnybos metu turi būti iš anksto aptartoje vietoje – įstaigoje arba namuose, kad jį būtų galima iškviesti atlikti neatidėliotinų, su tarnybos veikla susijusių, veiksmų.

Pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio 3 dalies ir 38 straipsnio nuostatas, aptartos skirtingos darbo organizavimo formos, nulemia ir skirtingus pareigūnui kompensavimo būdus ir sąlygas už darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandžius ar budėjimo metu.

Pavyzdžiui, pareigūnų dirbančių pamainomis darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu ir už jį nemokamas papildomas atlygis; už budėjimą, kai viršijama darbo laiko trukmė, per artimiausią mėnesį pareigūnui privalo būti suteiktas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip viršytas darbo laikas arba pareigūno pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą.

Todėl sprendžiant byloje kilusį ginčą svarbu yra nustatyti, koks darbo režimas (darbo organizavimo forma) buvo nustatytas pareiškėjui jo nurodomu laikotarpiu. Iš bylos matyti, kad pareiškėjas savo reikalavimus dėl apmokėjimo už darbą dirbtą poilsio dienomis, iš esmės sieja su tarnybinių pareigų atlikimu operatyvinėje grupėje. Tačiau norint teisiškai įvertinti darbo režimo (darbo organizavimo formos) pobūdį šioje operatyvinėje grupėje, būtina įvertinti ir kitų atliekamų jo darbo funkcijų pobūdį bei jų darbo režimo (darbo organizavimo formos) pobūdį.

Iš byloje surinktų įrodymų – darbo laiko apskaitos žiniaraščių, budėjimo grafikų, Mažeikių rajono policijos komisariato darbo reglamento, patvirtinto mažeikių r. PK viršininko 2004 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 1V-147 ir kt., galima daryti prielaidą, kad pareiškėjo pagrindinė darbo funkcija – tyrėjo pareigų atlikimas, o darbas operatyvinėje grupėje, yra papildoma darbo funkcija, susijusi su pagrindinės darbo funkcijos atlikimu. Iš paminėtų įrodymų taip pat galima daryti prielaidą, jog pagrindinės darbo funkcijos – tyrėjo pareigų atlikimas, buvo organizuotas, nustatant ne ilgesnės kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą (Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 1 dalis), o papildomos funkcijos – darbo operatyvinėje grupėje atlikimas, buvo organizuotas, nustatant budėjimą įstaigoje po 12 val. dieną ir/arba naktį (Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 31 straipsnis).

Minėta, kad norint teisiškai įvertinti pareiškėjo darbo režimo (darbo organizavimo formos) pobūdį operatyvinėje grupėje, būtina įvertinti ir kitų atliekamų pareiškėjo darbo funkcijų pobūdį bei jų darbo režimo (darbo organizavimo formos) pobūdį.

Darbo sąlygos, darbo laiko režimas ir kitos aplinkybės, kuriomis individualizuojamas konkretaus pareigūno valstybės tarnyboje susiklostančių darbo teisinių santykių turinys, paprastai yra reglamentuotas konkrečios pareigybės aprašymu, atitinkamais vidaus administravimo aktais (įsakymais ir kt.).

Todėl norint nustatyti bylos išsprendimui teisiškai reikšmingas aplinkybes – pareiškėjo darbo režimo pobūdį tiek vykdant tyrėjo pareigas, tiek operatyvinėje grupėje, būtina ištirti bei įvertinti pirminius įrodymus, kuriais yra individualizuotas pareiškėjo darbo teisinių santykių turinys.

Tačiau kaip matyti iš bylos, pirmosios instancijos teismas šių pirminių įrodymų neišsireikalavo, jų neištyrė bei atitinkamai neįvertino. Dėl ko jo išvados dėl byloje kilusio ginčo yra grindžiamos tik prielaidomis ir negali būti pripažintos objektyviomis (ABTĮ 81 str.), kas sudaro kliūtis ir apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą sprendimą (ABTĮ 141 str. 1 d.).

Iš naujo nagrinėjant bylą, turi būti surinkti įrodymai, kurie individualizuoja pareiškėjo tuo laikotarpiu eitos pareigybės darbo teisinių santykių turinį bei įvertinti visumoje su kitais byloje surinktais įrodymais, padarant atitinkamas išvadas dėl pareiškėjo darbo pobūdžio, jam atliekant tyrėjo bei operatyvinės grupės nario funkcijas, dėl darbo režimo (darbo organizavimo formos), kuriuo buvo atliekamos šios funkcijos.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina Alimienė

Laimutis Alechnavičius Romanas Klišauskas