2023-10-11 Nr. AB-17925-3-61-3-06583-2023-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla eAS-415-552/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06583-2023-2

Procesinio sprendimo kategorija 11.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2023 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kalnapilio-Tauro grupė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kalnapilio-Tauro grupė“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kalnapilio-Tauro grupė“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) įpareigoti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą (toliau – ir Taryba, Konkurencijos taryba) pateikti dokumentus, susijusius su tyrimu, atliktu prieš UAB „Maxima LT“, pagal Tarybos 2022 m. spalio 25 d. nutarimą Nr. 1S-118 (2022), bei su tyrimu, atliekamu prieš pareiškėją, pagal Konkurencijos tarybos 2023 m. balandžio 11 d. nutarimą Nr. 1S-61(2023) (toliau – ir Nutarimas); 2) pripažinti, kad informacija ir duomenys apie pareiškėją buvo neteisėtai surinkti atliekant tyrimą pagal Tarybos 2022 m. spalio 25 d. nutarimą Nr. 1S-118 (2022) ir neteisėtai naudojami pradedant ir vykdant tyrimą pagal Nutarimą bei įpareigoti Konkurencijos tarybą juos sunaikinti; 3) panaikinti Tarybos Nutarimo dalį dėl pareiškėjo atžvilgiu pradėto tyrimo; 4) nutraukti pagal Nutarimą pareiškėjo atžvilgiu pradėtą tyrimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2023 m. birželio 6 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad trečiuoju skundo reikalavimu pareiškėjas prašė panaikinti Nutarimą, kuriuo nuspręsta pradėti tyrimą dėl pareiškėjo ir kitų ūkio subjektų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 101 straipsnio reikalavimams. Nutarime nurodyta, kad jis neskundžiamas, remiantis KĮ 33 straipsnio 1 dalimi.

Teismas, įvertinęs KĮ 30 straipsnį, 33 straipsnio 1 dalį bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendė, kad Tarybos nutarimas pradėti priežiūros procedūrą savo iniciatyva negali būti skundžiamas ne tik KĮ 33 straipsnio 1 dalies, bet ir 32 straipsnio pagrindu, kadangi minėtas straipsnis reglamentuoja konkrečių subjektų teisę pirmiausia Tarybai apskųsti Tarybos įgaliotų pareigūnų ir kitų darbuotojų procedūros dėl šio įstatymo pažeidimo metu atliktus veiksmus ir priimtus sprendimus, o ši tvarka mutatis mutandis (su būtinais pakeitimais) taikoma ir Tarybos darbuotojų priimtiems sprendimams ir atliktiems veiksmams šio įstatymo II skyriaus trečiajame skirsnyje atliekamos koncentracijos priežiūros metu (KĮ 32 str. 1 ir 4 d.). Tai reiškia, kad KĮ 32 ir 33 straipsniai reglamentuoja skirtingų aktų apskundimo tvarką: 32 straipsnis, pirmiausiai, orientuotas į Tarybos darbuotojų veiksmus ir sprendimus, atliktus ar priimtus atitinkamo tyrimo metu (be kita ko, byloje susiklosčiusioje situacijoje procedūra dar nebuvo pradėta), dėl ko jie pirmiausia skundžiami Tarybai, o 33 straipsnis siejamas su tam tikrų galutinių Tarybos nutarimų, kuriais užbaigiama atitinkama procedūra, ginčijimu. Teismas konstatavo, kad Nutarimas pradėti tyrimą laikytinas neskundžiamu, todėl negali būti skundo administraciniam teismui dalyku, atitinkamai teismas atsisakė priimti aptariamą skundo reikalavimą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Taip pat, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu bei aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjas nenurodė jokių viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti jam priskirtas viešojo administravimo funkcijas veiksmų, todėl reikalavimai įpareigoti Konkurencijos tarybą atlikti tam tikrus veiksmus (sunaikinti atliekant tyrimą pagal Konkurencijos tarybos 2022 m. spalio 25 d. nutarimą Nr. 1S-118 (2022) surinktus duomenis, nutraukti tyrimą ir pan.) negali būti laikomi savarankiškais skundo reikalavimais.

Antruoju skundo reikalavimu pareiškėjas prašė pripažinti, kad informacija ir duomenys apie jį buvo neteisėtai surinkti atliekant tyrimą pagal Konkurencijos tarybos 2022 m. spalio 25 d. nutarimą Nr. 1S-118 (2022) metu ir neteisėtai naudojami pradedant ir vykdant tyrimą pagal Nutarimą bei įpareigoti Tarybą juos sunaikinti. Teismas pažymėjo, kad administraciniai teismai netaiko tokio teisių gynimo būdo, kuris numatytas civiliniuose įstatymuose, pvz., dėl faktų ar teisių pripažinimo, todėl ir minėtas reikalavimas negali būti laikomas savarankišku skundo reikalavimu administraciniame procese.

Pirmuoju skundo reikalavimu pareiškėjas prašė įpareigoti Tarybą pateikti dokumentus, susijusius su tyrimu, atliktu prieš UAB „Maxima LT“, pagal Tarybos 2022 m. spalio 25 d. nutarimą Nr. 1S-118 (2022), bei su tyrimu, atliekamu prieš pareiškėją pagal Nutarimą. Teismas šiuo aspektu pabrėžė, kad faktinių aplinkybių nustatymas, aiškinimasis, surinktų įrodymų vertinimas atliekamas priėmus skundą teisminio nagrinėjimo metu, todėl aptariamas reikalavimas negali sudaryti savarankiško administracinės bylos nagrinėjimo dalyko, tokio pobūdžio reikalavimas gali būti formuluojamas tik kaip procesinis prašymas dėl įrodymų išreikalavimo, todėl teismas šį skundo reikalavimą taip pat atsisakė priimti.

Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, atliekamo tyrimo metu, nesutikdamas su atsakovo pareigūnų veiksmais ar neveikimu, turi teisę Tarybos įgaliotų pareigūnų ir kitų darbuotojų tyrimo metu atliktus veiksmus ir priimtus sprendimus apskųsti pirmiausia Tarybai, o, nesutinkant su Tarybos nutarimu – teismui, pagal KĮ 32 straipsnį. KĮ 32 straipsnyje nustatyta apskundimo tvarka mutatis mutandis taikoma Konkurencijos tarybos darbuotojų priimtiems sprendimams ir atliktiems veiksmams šio įstatymo II skyriaus trečiajame skirsnyje nurodytos koncentracijos priežiūros procedūros metu ir kitais atvejais, kai tokie veiksmai ir sprendimai yra susiję su Konkurencijos tarybai šiuo įstatymu, Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymu ir kitais įstatymais, kurių laikymosi priežiūrą vykdo Taryba, priskirtų funkcijų atlikimu (KĮ 32 str. 4 d.).

Teismas, preliminariai įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, pabrėžė, kad pareiškėjo skunde nurodomas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimas byloje Nr. 19162/19 Kesko Senukai Lithuania v. Lietuva šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingas, kadangi bylų faktinės aplinkybės ir procedūrinė situacija skiriasi. Skunde nurodytoje byloje pareiškėjas naudojosi KĮ 32 straipsnyje nustatyta procedūra ir skundė pareigūnų veiksmus renkant ir paimant informaciją, tačiau jo skundas buvo atsisakytas nagrinėti. Šioje byloje pareiškėjas nesinaudojo šia specialia KĮ numatyta procedūra dėl pareigūnų veiksmų, o siekia apskųsti priežiūros procedūrą inicijuojantį nutarimą, taip užkertant kelią tyrimo pradėjimui ir ūkio subjektų priežiūrai pagal specialius įstatymus atlikti.

Taip pat pareiškėjo skunde nurodyti EŽTT sprendimas byloje Nr. 85/87 Dow Benelux NV prieš Europos Bendrijų Komisiją, ESBT sprendimas byloje Nr. T-135/09 Nexans France SAS ir Nexans SA prieš Europos Komisiją, ir EŽTT sprendimas byloje Nr. C-583/13 P Deutsche Bahn AG prieš Europos Komisiją. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytose bylose pateiktus argumentus ir aplinkybes, pabrėžė, kad skundo priėmimo stadijoje vertintina, kad minėtos bylos nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingos, kadangi bylų ratio decidendi skiriasi. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesinaudojo KĮ 32 straipsnyje numatyta procedūra apskųsti pareigūnų veiksmus renkant ir paimant informaciją, t. y. specialia KĮ numatyta procedūra dėl pareigūnų veiksmų, o siekė apskųsti priežiūros procedūrą inicijuojantį nutarimą, taip užkertant kelią apskritai tyrimui pradėti ir ūkio subjektų priežiūrai pagal specialius įstatymus atlikti. Teismas pažymėjo, kad skundžiamo Nutarimo dalyką sudaro tyrimo pradėjimas, o ne tyrimo medžiagos sudėties ar apimties klausimai.

III. Pareiškėjas UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“ atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo pripažinti nagrinėjamos bylos medžiagą nevieša.

Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes bei teisinį reguliavimą bei pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad skundo dalis yra susijusi su atsakovo veiksmais, neteisėtai surenkant perteklinius duomenis apie pareiškėją iš kito tyrimo ir perduodant juos su tikslu priimti Nutarimą pradėti tyrimą dėl pareiškėjo. Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad atsakovo veiksmai prieštarauja Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (toliau – ir MPĮNVDĮ) ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatoms, tačiau teismas neįvertino nei šių, nei argumentų dėl atsakovo neteisėtai atlikto įrodymų surinkimo ir perdavimo.

Pareiškėjas, remdamasis ABTĮ 88 straipsnio 2 dalimi, teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog įrodymų surinkimo teisėtumo klausimas negali būti savarankišku reikalavimu administraciniame procese. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir papildomai pažymi, kad nebuvo įtrauktas į kitą tyrimą (Dėl UAB „Maxima LT“). Be to, tai, kad įrodymų surinkimo klausimas gali būti savarankišku skundo objektu, nustatė ir EŽTT byloje Nr. 19162/19 Kesko Senukai Lithuania v. Lietuva.

Perteklinių duomenų rinkimas apie pareiškėją pažeidžia MPĮNVDĮ 9 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, sukuriama situacija, kai tyrimas pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ir toliau vykdomas remiantis neteisėtu pagrindu, nesant procesinės galimybės jo kvestionuoti. MPĮNVDĮ nenustato galimybės surinkti duomenis platesne apimtimi, nei reikia MPĮNVDĮ pažeidimo tyrimui ir naudoti tokius perteklinius duomenis kitame tyrime, dėl kito įstatymo pažeidimo. Toks duomenų ir informacijos rinkimas yra perteklinis ir doktrinoje dažnai apibūdinamas kaip žvejybinis (ang. fishing expedition). Pareiškėjas skunde išsamiai išdėstė priežastis, dėl kurių MPĮNVDĮ nagrinėjamu atveju net netaikomas, todėl duomenys apie pareiškėją negalėjo patekti į tyrimo dėl UAB „Maxima LT“ apimtį MPĮNDVĮ aspektu. Taigi, pareiškėjui nesuteikus galimybės kvestionuoti perteklinius įrodymų rinkimo veiksmus, pareiškėjo atžvilgiu yra ir bus vykdomas tyrimas, kuris buvo pradėtas neteisėtai.

Bendrovė taip pat pabrėžia, kad perteklinių duomenų rinkimas apie ją pažeidžia KĮ 25 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatas, doktriną bei teismų praktiką. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad pareiškėjo skųsti procedūriniai veiksmai yra neteisėti savo turiniu, nesiejant jų su Nutarimu pradėti tyrimą. Minėtą KĮ nuostata (25 str. 1 d. 13 p.) nesuteikia teisės kituose tyrimuose rinkti ir naudoti perteklinės informacijos, taip pat naudoti medžiagos, surinktos atliekant tyrimus ne dėl KT, bet kitų įstatymų (šiuo atveju – MPĮNVDĮ) pažeidimo, taip pat aptariama nuostata neleidžia kitame tyrime surinktą medžiagą panaudoti kaip pagrindą naujam tyrimui pradėti. Atsakovui nėra suteikta teisė kitame tyrime, kuris atliekamas dėl nesusijusio klausimo, kito subjekto atžvilgiu ir net vadovaujantis kitu teisės aktu (kuris pareiškėjo atžvilgiu net netaikytinas) surinkti perteklinę informaciją apie pareiškėją ir ją panaudoti inicijuojant tyrimą. Panaši pozicija konkurencijos priežiūrą atliekančio subjekto atžvilgiu nurodyta ir Europos Sąjungos Bendrojo Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje. Teismas, nepagrįstai atmesdamas šiuos argumentus, savo išvadų nemotyvavo.

Atsakovo veiksmai pažeidžia VAĮ įtvirtintus įstatymų viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus, tai būti tikrinama teisme, siekiant išvengti institucijos piktnaudžiavimo. Šiuo atveju atsakovas piktnaudžiavo suteiktas įgaliojimais, o, nesant tyrimo dėl UAB „Maxima LT“, tyrimas prieš pareiškėją net nebūtų pradėtas. Be to, atsakovas tyrimą dėl UAB „Maxima LT“ baigė iškart po to, kai perkėlė duomenis apie pareiškėją į kitą tyrimą. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad tyrimas, kuriame buvo surinkti ginčo duomenys, t. y. tyrimas dėl UAB „Maxima LT“, buvo nutrauktas. Tai lemia, kad atsakovo veiksmai šiame tyrime negali būti kvestionuojami procesiškai, todėl, nesuteikus pareiškėjui galimybės prašyti ex post tokių veiksmų kontrolės šioje byloje, būtų sukurta situacija, kai atsakovas galėtų savo piktnaudžiavimą grįsti faktu, kad tyrime dėl UAB „Maxima LT“ šių veiksmų teisėtumas nebuvo ginčytas.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į EŽTT byloje Nr. 19162/19 Kesko Senukai Lithuania v. Lietuva pateiktus išaiškinimus, nepagrįstai nustatęs, kad minėtas sprendimas „nėra teisiškai reikšmingas šiuo atveju, kadangi bylų faktinės aplinkybės ir procedūrinė situacija skiriasi.“. Pareiškėjas pažymi, kad jo nurodytoje EŽTT byloje susiklostė panašios aplinkybės.

Pirmosios instancijos teismo motyvai, kad pareiškėjas turi teisę skųsti atsakovo pareigūnų veiksmus arba neveikimą, yra nepagrįsti. Laikantis pirmosios instancijos teismo siūlomos pozicijos, pareiškėjas turėtų atsakovui skųsti paties atsakovo pareigūnų veiksmus jau po to, kai tyrimas, kuriame šie veiksmai buvo atlikti, yra nutrauktas paties atsakovo sprendimu. Tai būtų nepagrįsta, kadangi net pareiškėjui sėkmingai apskundus atsakovo įgaliotų pareigūnų veiksmus, atsakovas jau nieko negalėtų padaryti: tyrimas tuo metu jau būtų pasibaigęs, atsakovas būtų priėmęs galutinį nutarimą, kurio nebegalėtų savo nuožiūra pakeisti. Be to, užbaigdamas tyrimą, atsakovas savaime išreiškia savo vertinimą dėl atlikto tyrimo, įskaitant ir dėl jo teisėtumo. Be to, pareiškėjas net negalėtų apskųsti atsakovo pareigūnų veiksmų, atliktų kitame tyrime (tyrime dėl UAB „Maxima LT“), kuriame pareiškėjas neturėjo jokio procesinio statuso. Taip pat, individualūs atsakovo pareigūnai nepriima sprendimų dėl tyrimo pradėjimo nei dėl KĮ pažeidimų, nei dėl MPĮNVDĮ pažeidimų. Šiuos sprendimus priima pats atsakovas, kaip institucija. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad jam nėra žinoma, kurie atsakovo pareigūnai ir kokiomis aplinkybėmis atliko veiksmus tyrime dėl UAB „Maxima LT“.

Pareiškėjas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas negali skųsti Nutarimo. Susiklosčiusi situacija neatitinka nei vieno ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo, kuriems esant teisėjas ar teismo pirmininkas motyvuota nutartimi gali atsisakyti priimti skundą. Taigi, nėra pagrindo atsisakyti priimti skundą.

KĮ 33 straipsnis suteikia teisę asmenims teikti skundus dėl atsakovo veiksmų ar sprendimų teismui. Tačiau ši nuostata nepagrįstai susiaurinta iki nutarimų, kuriais užkertama tolimesnė tyrimo eiga arba baigiamas pranešimo nagrinėjimas. Be to, tokia teisė suteikiama tik procedūros dalyviams arba suinteresuotiems asmenims. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nesuteikiant teisės teikti skundo KĮ 33 straipsnio pagrindu, būtų nepagrįstai apribota pareiškėjo teisė teismine tvarka kvestionuoti jo atžvilgiu atliekamus procedūrinius veiksmus, kurie, pirmiausia, net nebuvo susiję su KĮ taikymu. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad, vadovaujantis specialia KĮ nustatyta tvarka kaip lex specialis, atsakovo veiksmų teisėtumas gali būti skundžiamas teismui, o kitoks šių normų aiškinimas prieštarautų KĮ nuostatoms. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis skundė ne KĮ pagrindu atliktus veiksmus, tačiau kitus atsakovo veiksmus, atliktus pagal MPĮNVDĮ. Aiškinant KĮ 33 straipsnio nuostatas atsietai nuo skunde aprašyto konteksto, sukurta situacija, kai neteisėti atsakovo veiksmai ir jų pagrindu priimami sprendimai, įskaitant ir naują tyrimo pradėjimą, pripažinti neskundžiamais vien dėl to, kad jie atlikti remiantis KĮ, neatsižvelgiant į jų pagrindo neteisėtumą. Kita vertus, šiuo atveju būtų nepagrįstai siaurinamos pareiškėjo teisės gintis nuo nepagrįstų ir neteisėtų veiksmų, jei KĮ 33 straipsnyje nustatyta teisė būtų siejama tik su skundais dėl atsakovo darbuotojų veiksmų. Taip pat pareiškėjas net negali įvertinti, ar atsakovo darbuotojai / pasitelkti asmenys laikėsi atsakovo nurodytos tvarkos, kadangi jam nėra žinomos tyrimo dėl UAB „Maxima LT“ detalės.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas turi teisę Tarybos įgaliotų pareigūnų ir kitų darbuotojų tyrimo metu atliktus veiksmus ir priimtus sprendimus apskųsti pirmiausia Tarybai, o nesutinkant su Tarybos nutarimu – teismui. Pareiškėjas pabrėžia, kad skundas teismui buvo pateiktas būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir sprendimų, o ne dėl atsakovo pareigūnų. KĮ 32 straipsnyje įtvirtinta teisė Tarybai skųsti jos įgaliotų pareigūnų ir kitų darbuotojų atliktus veiksmus ir priimtus sprendimus šiuo atveju netaikytina ir nesudaro pagrindo atsisakyti nagrinėti skundą.

Atsisakius nagrinėti skundą buvo pažeistos pareiškėjo pagrindinės procesinės ir procedūrinės garantijos. Teismas nevertino, kad atsakovo veiksmai yra neteisėti pagal ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kadangi atlikti pažeidžiant pagrindines taisykles, turinčias užtikrinti priimamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Nepriėmus pareiškėjo skundo būtų pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6, 8 ir 13 straipsniuose įtvirtintos garantijos bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 ir 31 straipsniuose nustatyta teisė į gynybą ir teisingą teismą. Nepriėmus pareiškėjo skundo, atsakovo veiksmai pareiškėjo atžvilgiu atliekamame tyrime liks neįvertinti. Lietuvos teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pažeidimui esant prilyginamam baudžiamajam, taikytinos minimaliai tokios pat garantijos kaip ir pagal baudžiamąjį procesą.

Pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista teisė į gynybą, teisė į teisingą teismo procesą bei į privatumą. Pareiškėjui nėra žinoma, kokia buvo tiksli tyrimo Dėl UAB „Maxima LT“apimtis, kokie duomenys apie pareiškėją buvo surinkti. Pareiškėjas negali tinkamai gintis tiek šiame procedūriniame etape, tiek ir vėlesniuose. Taip pat nagrinėjamu atveju buvo be teisinio pagrindo surinkti pertekliniai duomenys. Pareiškėjas neturi galimybės motyvuotai paaiškinti, kodėl surinkti duomenys nesusiję su atliktu tyrimu, neturi galimybės vertinti, ar juose nėra komercinių paslapčių ar advokato profesinės paslapties.

Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo prašymas dėl dokumentų išreikalavimo negali būti nagrinėjamas teisme. Priešingai nei sprendė teismas, pareiškėjas prašymą išreikalauti dokumentus pareiškė būtent kaip procesinį reikalavimą. Kadangi pareiškėjo skundas yra priimtinas nagrinėti materialinių reikalavimų aspektu, priimtinas ir nurodytas procesinis prašymas.

Pareiškėjas taip pat prašo pripažinti bylos medžiaga nevieša, kadangi pareiškėjo skundas yra susijęs su viešai neatskleistu atsakovo vykdomu tyrimu, net pačiam pareiškėjui nėra žinomos visos su tyrimu susijusios aplinkybės.

Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka.

Taryba pažymi, kad Nutarimu pradėjo ir dar tik atlieka tyrimą, todėl jokios aplinkybės dar nėra galutinai nustatytos ir patvirtintos. KĮ nenustato, kad Tarybos nutarimas ištirti KĮ pažeidžiančius veiksmus gali būti skundžiamas teismui. Nutarimu pareiškėjui sukuriamos teisinės pasekmės iš esmės yra tik procedūrinio, o ne materialaus pobūdžio. Pareiškėjas nepaneigė skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.

Atsakydama į Tarybos atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą Bendrovė Lietuvos vyriausiajam teismui pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose, be kita ko, nurodė, kad skundo pagrindas susijęs ne su pačiu tyrimo pradėjimo klausimu, tačiau su perteklinių duomenų, kurių pagrindu buvo neteisėtai pradėtas tyrimas, surinkimu. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad jo skundas nebuvo priimtas, Taryba netapo bylos šalimi, todėl pareiškėjui neaišku, kodėl Taryba teikia atsiliepimą. Pareiškėjas pakartoja tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek atskirajame skunde nurodytus argumentus bei pabrėžia, kad teismas privalėjo priimti pareiškėjo skundą, o Tarybos atsiliepimas negali būti vertinamas. Be to, pareiškėjas prašė sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją, nes atskirajame skunde keliami nauji teisės aiškinimo klausimai, reikšmingi teismų praktikos formavimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 6 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas minėta nutartimi konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Tarybos Nutarimą, kuriuo buvo pradėtas tyrimas dėl galimų Bendrovės KĮ ir SESV pažeidimų, taip pat kiti suformuluoti išvestiniai reikalavimai negali būti skundo administraciniame teisme dalyku.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, atskirajame skunde nurodo, kad teismas neįvertino pareiškėjo nurodytų argumentų, neteisingai vertino suformuluotų reikalavimų pobūdį ir eiliškumą, nukrypo tiek nuo nacionalinių, tiek nuo tarptautinių teismų suformuotos praktikos, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kuri pažeidžia pareiškėjo teisę į teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau teisė kreiptis į administracinį teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą sąlygų.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jei skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas suformulavo prašymus: 1) įpareigoti Tarybą pateikti dokumentus, susijusius su tyrimu, atliktu prieš UAB „Maxima LT“ pagal Tarybos 2022 m. spalio 25 d. nutarimą Nr. 1S-118 (2022), bei su tyrimu, atliekamu prieš pareiškėją pagal Nutarimą; 2) pripažinti, kad informacija ir duomenys apie pareiškėją buvo neteisėtai surinkti atliekant tyrimą prieš UAB „Maxima LT“ ir neteisėtai naudojami pradedant ir vykdant tyrimą prieš Bendrovę pagal Nutarimą bei įpareigoti Konkurencijos tarybą juos sunaikinti; 3) panaikinti Nutarimo dalį dėl Bendrovės atžvilgiu pradėto tyrimo; 4) nutraukti pareiškėjo atžvilgiu pradėtą tyrimą pagal Nutarimą.

Dėl reikalavimų pripažinti, kad informacija ir duomenys apie pareiškėją buvo neteisėtai surinkti atliekant kitą Tarybos tyrimą ir neteisėtai naudojami pradedant ir vykdant tyrimą pagal Nutarimą bei įpareigoti Tarybą juos sunaikinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad administraciniai teismai netaiko tokio asmenų teisių gynimo būdo, kuris numatytas civiliniuose įstatymuose, pvz., dėl faktų ar teisių pripažinimo, kaip, iš esmės, ir nurodė pirmosios instancijos teismas.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vien tik veiksmų neteisėtumo konstatavimas pats savaime jokio konkretaus poveikio materialiniams teisiniams santykiams negali padaryti (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442‑484/2010), nes administracinių teismų kompetencijai pagal ABTĮ nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015).

Dėl šios priežasties pareiškėjo reikalavimas pripažinti , ad Taryba neteisėtai rinko duomenis ir juos neteisėtai naudojo pradedant ir vykdant tyrimą, negali būti laikomas savarankiškai nagrinėtinu administraciniame teisme.

Antroji reikalavimo dalis atitiktų ABTĮ 88 straipsnyje numatytą subjekto teisių gynimo ir įgyvendinimo būdą – įpareigojimą atlikti veiksmus, tačiau pareiškėjas nėra pateikęs jokių duomenų, kad šiuo klausimu būtų kreipęsis į Tarybą ir pastaroji būtų atsisakiusi atlikti prašomus veiksmus ar vilkinusi juos atlikti. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek atskirajame skunde formuluoja argumentus, ypač dėl įrodymų (ar jų surinkimo būdo) neteisėtumo, kurie, atsižvelgus į anksčiau padarytas išvadas, negali būti vertinami tiesiogiai teisme šioje Tarybos tyrimo stadijoje. Todėl su tuo susiję atskirojo skundo argumentai vertintini kritiškai ir atmestini. Taip pat nesutiktina su pareiškėjo teiginiais, kad jis negalės skųsti atsakovo veiksmų kito tyrimo metu, kadangi pirmosios instancijos teismas iš esmės vertino, kad pareiškėjas turės galimybę skųsti Tarnybos veiksmus tyrimo, atliekamo dėl jo galbūt padarytų pažeidimų, metu.

Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad teisę Tarybai apskųsti Tarybos įgaliotų pareigūnų ir kitų darbuotojų procedūros dėl šio įstatymo pažeidimo tyrimo metu atliktus veiksmus ir priimtus sprendimus turi ūkio subjektai ar kiti asmenys, manantys, kad buvo pažeistos jų teisės. Skundas pateikiamas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo sužinojimo apie skundžiamus veiksmus ar sprendimus dienos. Konkurencijos tarybos sprendimas dėl tokio skundo turi būti priimtas per 10 dienų nuo skundo gavimo dienos.

Taigi Konkurencijos įstatyme tiesiogiai numatyta galimybė skųsti Tarybos pareigūnų veiksmus (tame tarpe ir dokumentų paėmimą, surinkimą ir pan.) visiems asmenims, manantiems , kad buvo pažeistos jų teisės, neapribojant šių asmenų rato ūkio subjektais, kurių veikla tiriama konkretaus Tarybos tyrimo dėl KĮ pažeidimo metu. Be to, ūkio subjektas, manantis, kad Tarybos tyrimas dėl įtariamo KĮ pažeidimo buvo pradėtas neteisėtai, turi teisę minėtu pagrindu ginčyti Tarybos sprendimą, kuriuo baigiamas įtariamo KĮ pažeidimo tyrimas. Taip būtų realiai įgyvendinta pareiškėjo minima Tarybos veiksmų ex post facto kontrolė.

Šių išvadų nepaneigia EŽTT 2023 m. balandžio 4 d. sprendime UAB „Kesko Senukai Lithuania“ prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 19162/19) nustatytos aplinkybės ir pateikti išaiškinimai. EŽTT šiame sprendime nustatė, jog atliktas UAB „Kesko Senukai Lithuania“ patikrinimas turėjo įtakos jai ir todėl ji turėjo pagrįstą interesą, jog pareigūnų veiksmų teisėtumas būtų patikrintas pagal Konvencijos 8 straipsnį, kad nesant ex post facto teisminės kontrolės dėl to, kaip Konkurencijos taryba atliko bendrovės patikrinimą, reiškia, kad nebuvo pakankamų ir veiksmingų saugiklių nuo piktnaudžiavimo ir savavališkumo; įsikišimas į pareiškėjo būsto neliečiamybę ir susirašinėjimo slaptumą nelaikytinas proporcingu siekiamam tikslui ir būtinu demokratinėje visuomenėje, kaip reikalauja Konvencijos 8 straipsnis. Pažymėtina, kad minimoje byloje UAB „Kesko Senukai Lithuania“ skundėsi, kad nacionaliniai teismai nepagrįstai atsisakė nagrinėti jos skundus dėl Konkurencijos tarybos pareigūnų bendrovės būstinėje atlikto patikrinimo veiksmų ir priimtų sprendimų, tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesinaudojo nei ikiteismine Konkurencijos tarybos pareigūnų veiksmų apskundimo tvarka bei galimybe skųsti Tarybos sprendimą KĮ 32 straipsnio tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas aplinkybes bei šioje nutartyje padarytas išvadas, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atlikti veiksmus – pareiškėjas nenurodė jokių viešojo administravimo subjekto atsisakymo atlikti jam priskirtas viešojo administravimo funkcijas ar vilkinimo veiksmų, todėl šis reikalavimas negali būti nagrinėjamas teisme.

Dėl reikalavimo panaikinti Nutarimo dalį ir nutraukti pradėtą tyrimą.

Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ūkio subjektai, taip pat kiti asmenys, manantys, kad buvo pažeistos jų šiuo įstatymu ginamos teisės, turi teisę Konkurencijos tarybos nutarimus, kuriais užkertama tolesnė šio įstatymo pažeidimo tyrimo eiga ar kuriais baigiamas pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimas, apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Šio įstatymo 30 straipsnyje numatytus Konkurencijos tarybos nutarimus, išskyrus 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą Konkurencijos tarybos nutarimą, turi teisę apskųsti procedūros dalyviai ir kiti suinteresuoti asmenys, nurodyti šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo nurodytus argumentus bei pirmosios instancijos teismo išvadas, kritiškai vertina atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atsisakyti priimti skundo reikalavimus panaikinti Nutarimo dalį ir nutraukti pradėtą tyrimą.

Šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, paremtais aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad Tarybos nutarimai dėl tyrimo pradėjimo ar jo papildymo teismui yra neskundžiami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3144-822/2020, 2011 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-387/2011; 2011 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-227/2011; 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-662/2011). Pareiškėjo atskirajame skunde pateikti argumentai nesudaro pagrindo nesivadovauti aktualia ir nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ar ją keisti.

Kartu pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011; kt.).

Nagrinėjamu atveju įvertinus Nutarimo, kuriuo buvo inicijuota tyrimo dėl Bendrovės galimo KĮ ir SESV pažeidimo procedūra, turinį, spręstina, kad skundžiamas Nutarimas yra tarpinio pobūdžio procedūrinis dokumentas. Šiuo Nutarimu pareiškėjui nebuvo sukeltos tokio pobūdžio materialiosios pasekmės, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas turi teisę reikšti savarankišką skundo reikalavimą dėl šio nutarimo panaikinimo.

Šių išvadų kontekste atkreiptinas dėmesys, kad ESTT yra nurodęs, jog, remiantis nusistovėjusia šio teismo praktika dėl ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo, darytina išvada, kad vertinant ginčijamus aktus reikia remtis jų turiniu ir autorių tikslais; šiuo atžvilgiu priemonės, kuriomis galutinai nustatoma Komisijos pozicija pasibaigus administracinei procedūrai ir kuriomis siekiama sukelti privalomų teisinių pasekmių, darančių įtakos ieškovo interesams, iš principo pripažintinos aktais, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, išskyrus tarpines priemones, kuriomis siekiama parengti galutinį sprendimą ir kuriomis tokios pasekmės nesukeliamos (žr. 2008 m. liepos 17 d. sprendimo Athinaiki Techniki prieš Komisiją, C-521/06 P 42 p. ir jame nurodytą teismų praktiką). ESTT, pasisakydamas apie aktus, kurių rengimas apima kelis etapus, ypač vidaus procedūros pabaigoje, yra pažymėjęs, kad aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, gali būti tik priemonės, šios procedūros pabaigoje galutinai nustatančios atitinkamos institucijos poziciją, o ne tarpinės priemonės, kurių tikslas – parengti galutinį sprendimą (žr. 2000 m. birželio 22 d. sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją C-147/96 26 p.).

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada atsisakyti priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Nutarimą dėl tyrimo pradėjimo ir įpareigoti Tarybą nutraukti pradėtą tyrimą yra pagrįsta ir teisėta, o atskirojo skundo motyvai šios išvados nepaneigia.

Bylos nagrinėjimo metu teisėjų kolegija taip pat nerado pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl išplėstinės teisėjų kolegijos sudarymo šioje byloje.

Įvertinus kitus atskirojo skundo argumentus (dėl pareiškėjo teisės į teisminę gynybą, dėl atsakovo galimo piktnaudžiavimo, dėl teismo netinkamai įvertintų aplinkybių bei argumentų ir kt.), pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių skundžiamoje teismo nutartyje motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje nustatytų aplinkybių vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs pažeidimai buvo padaryti. Tokio pobūdžio atskirojo skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys esminės teisinės reikšmės.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Atskirajame skunde nurodyti argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Dėl prašymo neviešinti bylos medžiagos.

Pareiškėjas atskirajame skunde suformulavo prašymą visą bylos medžiagą pripažinti nevieša. Administracinių bylų teisenos įstatymo 49 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog proceso šalis arba institucija, teikianti teismui dokumentus ar medžiagą, kurių duomenys sudaro valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį, gali prašyti teismo neteikti jų susipažinti ir kopijuoti. Dėl to teismas priima nutartį.

Taigi, šioje teisės normoje nustatyti atvejai, kai bylos nagrinėjimo metu teismui pateikiamų dokumentų viešumas ir teisė su jais susipažinti yra ribojami. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs (žr., pvz., 2018 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-193-552/2018; 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-314-415/2021; kt.), kad teismas, gavęs proceso šalies prašymą dėl byloje pateiktos informacijos saugumo užtikrinimo bylos nagrinėjimo metu, visų pirma turėtų spręsti, ar pateikta informacija laikytina saugotina, ar yra pagrindas visą ar dalį pateiktos informacijos laikyti nevieša. Jeigu teismas nustato tokios apsaugos būtinumą, jis turėtų spręsti dėl bylos neviešumo apimties. Pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesniam viešumo ribojimui, t. y. tik saugotinos informacijos neviešumo užtikrinimui. Vien informacijos, kuri vienos iš proceso šalių įvardijama ar pagal ginčo šalių sudarytus susitarimus laikytina konfidencialia, pateikimas teismui, neįvertinus, ar šioje informacijoje esanti informacija sudaro valstybės, tarnybos, komercinę ar kitokią paslaptį nėra pakankamas pagrindas laikyti šią medžiagą nevieša.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodė, kad pateiktas skundas yra susijęs su viešai neatskleistu atsakovo vykdomu tyrimu dėl galimo KĮ 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio pažeidimo, kad tyrimas nėra atskleistas viešai, bei prašymu neviešinti medžiagos siekiama nepakenkti tyrimui. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir pareiškėjo argumentus, sprendžia, kad pareiškėjas nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje esanti informacija sudaro valstybės, tarnybos, komercinę ar kitokią paslaptį. Vien Tarnybos tyrimo pradėjimo ar jo atlikimo faktas negali būti nevieša informacija. Kaip minėta, pagal ABTĮ 49 straipsnio 2 dalį, galima prašyti apsaugoti teismui teikiamuose dokumentuose ar medžiagoje esančią informaciją, kuri sudaro valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį, tačiau šiuo atveju pareiškėjas konkrečių tokio pobūdžio duomenų nenurodo, todėl prašymas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kalnapilio-Tauro grupė“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas