2022-05-04 Nr. AB-11007-3-62-3-03600-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2263-520/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03600-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio H. A. H. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. A. H. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis H. A. H. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 21S43509 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 6K-2502 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas teigė, jog jei grįžtų į (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėjas teigė, kad jis nurodė konkrečias individualias aplinkybes ir grėsmės kilmės šalyje priežastį – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nesutiko su skundžiamuose sprendimuose nurodytais argumentais, kad nėra pagrindo jam suteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir 87 straipsnio 1 dalį.

5. Pareiškėjas nurodė, jog jo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, kad (duomenys neskelbtini). Komisija neužtikrino pareiškėjo teisės būti išklausytam, nors jis teikė prašymą, kad būtų užtikrintas tiesioginis jo išklausymas. Atsakovas neįsigilino ir tinkamai neįvertino motyvų dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti, neištaisė priimto sprendimo trūkumų. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, susijusių su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti dėl to, kad jis neturėjo teisės kirsti sieną. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovo vertinimu, skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Pareiškėjo pasakojimas dėl jam kylančių grėsmių (duomenys neskelbtini) nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir pasižymėjo esminiais trūkumais – buvo neišsamus, nenuoseklus, abstraktus ir prieštaringas. Pareiškėjo papasakota istorija neleido nustatyti nei potencialaus pareiškėjo persekiotojo, nei, atitinkamai, identifikuoti jo motyvų, tikslų ir galimybių persekioti pareiškėją. Pareiškėjas neįrodė, kad jo baimė yra pagrįsta, todėl, atsižvelgdamas į tyrimo metu nustatytas aplinkybes, Migracijos departamentas padarė išvadą, jog pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

8. Migracijos departamentas teigė, kad jis atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo nuostatas. Pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl Sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (ir prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjo H. A. H. A. skundą patenkino iš dalies, t. y. pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Komisijos sprendimo dalį apimtimi, kuria Migracijos departamento Sprendimo 3 dalis dėl uždraudimo pareiškėjui 5 metus atvykti į Lietuvą pripažinta pagrįsta, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pareigūnų kaip neteisėtai kirtęs Lietuvos Respublikos sieną. Pareiškėjas pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, įvertinęs visus pateiktus dokumentus, tyrimo metu surinktus duomenis, Sprendimu nusprendė pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

11. Teismas aptarė ginčui aktualias 1951 metų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija), Įstatymo ir Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo išvykimą iš kilmės valstybės ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvoje grindžia grėsme dėl (duomenys neskelbtini).

13. Teismas sprendė, kad iš apklausos protokolo matyti, jog apklausą atlikusi Migracijos departamento darbuotoja, pateikdama papildomų klausimų pareiškėjui, bandė išsiaiškinti grėsmės pareiškėjui priežastis kilmės šalyje, tačiau jo pasakojimas painus, nenuoseklus, aplinkybės išdėstytos neaiškiai, į klausimus pareiškėjas vengė atsakyti konkrečiai, nenurodė konkrečių grėsmę sukeliančių aplinkybių ir detalių, pasakojime nustatyta prieštaravimų.

14. Teismas pažymėjo, kad apklausos Migracijos departamente metu pareiškėjas teigė, jog (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai minėtus pasakojimo trūkumus įvertino kaip nepatikimus, sudarančius pagrindą abejoti pareiškėjo pasakojimo objektyvumu dėl jo nurodytų faktų tikrumo.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neišdėstė, (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios lemtų prielaidą, jog asmeniui kilmės valstybėje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Byloje nėra jokių duomenų, kad jis priklausytų kokiai nors partijai ar politinei organizacijai.

16. Teismas nurodė, kad pareiškėjas į bylą pateikė fotonuotraukų ir vaizdo įrašų, tačiau neaišku, kada jie padaryti, dėl kokių įvykių, kaip buvo gauti šie vaizdo įrašai ir kaip jie konkrečiai susiję su pareiškėjo asmeniu. Objektyvių duomenų apie tai byloje nėra, todėl teismas sprendė, kad minėti vaizdo įrašai nepatvirtina pareiškėjo individualaus persekiojimo rizikos. Nuotraukose matyti, (duomenys neskelbtini), tačiau tai savaime nesuponuoja prieglobsčio jam suteikimo.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas grėsmę grindė tuo, (duomenys neskelbtini). Teismo posėdyje pareiškėjui ir jo atstovui taip pat buvo pasiūlyta pateikti visus turimus dokumentus. Pareiškėjo prašymu apžiūrėti papildomi vaizdo įrašai, kurie nesusiję tiesiogiai su pareiškėjo asmeniu. Tačiau (duomenys neskelbtini) nebuvo pateiktas.

18. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimo turinį kilmės valstybės kontekste, pritarė Departamento sprendime padarytai išvadai, jog jis pasižymėjo esminiais trūkumais, pareiškėjo papasakota istorija neleido nustatyti nei potencialaus pareiškėjo persekiotojo, nei, atitinkamai, identifikuoti jo motyvų, tikslų ir galimybių persekioti pareiškėją. Pareiškėjas neįrodė, kad jo baimė yra pagrįsta, ir atsižvelgdamas į tyrimo metu nustatytas aplinkybes Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta persekiojimui ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

19. Teismo vertinimu, atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atlikta išsami apklausa, detaliai analizuoti ir įvertinti pareiškėjo nurodyti argumentai, todėl teismas nesutiko su pareiškėjo ir jo atstovo nurodytais argumentais, jog nebuvo atliktas visapusiškas ir objektyvus pareiškėjo nurodytų aplinkybių tyrimas. Net ir manant, jog priimant Sprendimą buvo padaryta trūkumų, teismo vertinimu, jie neesminiai ir bylos nagrinėjimo metu, teismo posėdyje išklausius pareiškėją, jo atstovą, suteikiant galimybę naudotis procesinėmis teisėmis, neribojant pasisakymų trukmės, minėti trūkumai teismo posėdyje buvo pašalinti, todėl nesudaro pagrindo panaikinti sprendimus ir įpareigoti skundą nagrinėti iš naujo.

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, jog jis (duomenys neskelbtini). Šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Be to, pareiškėjas nėra priskiriamas prie pažeidžiamų asmenų, yra (duomenys neskelbtini), daug laiko praleidęs (duomenys neskelbtini), todėl žino vietinius papročius ir kultūrą, turi asmens dokumentus.

21. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, sprendė, kad nėra duomenų pagrįstai grėsmei dėl jo persekiojimo ar nesaugumo konstatuoti kilmės šalyje. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas į Lietuvą atvyko ne dėl iškilusios grėsmės, o dėl ekonominių priežasčių. Pagal į bylą pateiktą Migracijos departamento surinktą valstybės kilmės informaciją pareiškėjo pasakojimo kontekste darytina išvada, jog ginčijamu Migracijos departamento Sprendimu pareiškėjui pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas, nes nenustatyta, kad kilmės valstybėje pareiškėjui gresia realus persekiojimas (Įstatymo 86 str. 1 d.).

22. Teismas sutiko, kad Migracijos departamentas, surinkęs duomenis apie pareiškėjo kilmės valstybę ir nenustatęs pagrindų, dėl kurių gali būti suteikiama papildoma apsauga, pagrįstai pareiškėjui nesuteikė ir papildomos apsaugos (Įstatymo 87 str. 1 d.).

23. Teismas sprendė, kad pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas. Pareiškėjas skunde nenurodė ir atsakovas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Byla teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

24. Teismas aptarė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas ir pažymėjo, kad iš Sprendimo matyti, kad Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai dėl aptartų argumentų buvo atmestas, įvertinus pareiškėjo atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvą atvyko neteisėtai (duomenys neskelbtini), prieglobsčio prašymą pateikė sulaikytas VSAT pareigūnų). Be to, nei iki Sprendimo priėmimo, nei po jo iki bylos išnagrinėjimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti jam savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Todėl Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė jį išsiųsti būtent į kilmės valstybę.

25. Teismas, įvertinęs Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija), (toliau – ir Tvarka) nuostatas, nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl nurodytam tikslui pasiekti (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Teismas pakeitė Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atitinkamai teismas pakeitė ir Komisijos sprendimą, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

III. 26. Pareiškėjas H. A. H. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą.

27. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

28. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuluotą praktiką, Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, jog surinkta informacija nepatvirtina, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino visapusiško įrodymų ištyrimo.

29. Pareiškėjo vertinimu, teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, išimtinai rėmėsi tik atsakovo argumentais ir jo surinkta informacija apie pareiškėjo kilmės šalį, tačiau neatliko gilesnės analizės. Teismas nepagrįstai nesirėmė pareiškėjo pasakojimu, jog (duomenys neskelbtini), todėl grąžinus pareiškėją į jo kilmės valstybę jo lauktų susidorojimas.

30. Pareiškėjas teigia, kad jis turėtų būti priskirtas prie padidintos rizikos asmenų profilių, nes (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). Todėl nei teismas, nei atsakovas nepaneigė, jog pareiškėjo sveikatai, laisvei ir gyvybei negresia joks pavojus (duomenys neskelbtini), o pareiškėjui prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymo ir jame nurodytas aplinkybių, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Atsakovo surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, o informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

31. Pareiškėjas teigia, kad Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti jam neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

32. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

33. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje nesuteiktas pagrįstai. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

34. Atsakovo teigimu, pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti, pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgus į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją bei remiantis teisės aktų nuostatomis ir pabėgėlių teisės principais. Sprendimas išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką priimtas pagrįstai, nes pareiškėjas neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 35. Byloje esminis ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 21S43509, kuriuo pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui H. A. H. A. nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, taip pat nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 6K-2502 ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

36. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai iš esmės yra pagrįsti ir teisėti. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė atsakovo Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

37. Iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas, įvertinęs pareiškėjo (prieglobsčio prašytojo) pasakojimą apie priežastis, lėmusias jo išvykimą iš (duomenys neskelbtini) (jis teigė (duomenys neskelbtini)), nustatė, kad pareiškėjo pasakojimas savaime nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas nenuoseklus ir neinformatyvus, neparemtas objektyviais įrodymais, yra prieštaravimų, kurių pareiškėjas nepašalino (pvz., dėl (duomenys neskelbtini)). Atsakovas pareiškėjo nurodomą jam grėsmę būti persekiojamam kilmės valstybėje įvertino kartu su aktualia kilmės valstybės informacija ir konstatavo, kad nei kilmės valstybės informacija, nei prieglobsčio prašytojo pasakojimas nepagrindžia jo baimės patirti persekiojimą, ir padarė išvadą, jog asmens deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata yra neįvykdyta, atsakovas sprendė, kad asmuo neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

38. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą ir tikrindamas Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, detaliai ir atidžiai įvertino pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl jo baimės būti persekiojamam kilmės valstybėje ir informaciją apie padėtį kilmės valstybėje.

39. Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

40. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

41. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

42. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

43. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo Sprendimo turinį, konstatuoja, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apie jo individualią situaciją. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar atsakovo Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, atsakovo nustatytas ir įvertintas aplinkybes išnagrinėjo, įvertinęs visus įrodymus ir jų visumą. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo baimės grįžti į kilmės šalį negrindžia jo galimu persekiojimu dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

45. Įvertinus pareiškėjo pateiktą pasakojimą atsakovui, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjo pasakojimas nepagrindžia pareiškėjo baimės patirti persekiojimą, todėl atsakovas pagrįstai sprendė, kad deklaruojama pareiškėjo baimė nėra visiškai pagrįsta, jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir pareiškėjui pabėgėlio statusas nesuteiktas pagrįstai. Iš atsakovo surinktos medžiagos matyti, kad (duomenys neskelbtini). Kaip minėta, jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių pasakojimą apie (duomenys neskelbtini) pareiškėjas nepateikė.

46. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi ne tik (duomenys neskelbtini), kuri, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomas aplinkybes, laikytina patikimu ir pakankamai nauju šaltiniu sprendžiant apie kilmės valstybės situaciją, tačiau ir kitais tarptautinių organizacijų paskelbtais duomenimis pagal pareiškėjo nurodomų įvykių laiką ir vietą. Atsakovas Sprendime išsamiai įvertino pareiškėjo kilmės valstybės situaciją (duomenys neskelbtini).

47. Be to, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas įvertino ir pareiškėjo individualią situaciją kilmės valstybės kontekste – nustatyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini), tačiau turėjo palaikomus socialinius ryšius su šeimos nariais, yra (duomenys neskelbtini), nepriskirtinas pažeidžiamiems asmenims. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3426-1062/2021; 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021).

48. Konstatuotina, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, o jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina realia, pareiškėjo nurodyta grėsmė yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama neapibrėžta tikimybe.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Pareiškėjas apklausų metu turėjo galimybę išsamiai paaiškinti visas, jo manymu, aktualias aplinkybes. Kaip matyti iš atsakovo Sprendimo, atsakovas įvertino prieglobsčio prašytojo pasakojimo trūkumus, atsižvelgė į surinktą kilmės valstybės informaciją, t. y. įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą, o ne pavienius duomenis, kuri nepatvirtino, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė jo kilmės šalyje.

50. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

51. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

52. Įvertinus pareiškėjo šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė kilmės šalyje. Konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

53. Taigi nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai), t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, prieglobsčio prašytojo paaiškinimus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus.

54. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

55. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jam nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

56. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kuriomis remiantis turėtų būti daroma išvada, kad jis (pareiškėjas) kilmės šalyje patirs elgesį, kuris prilyginamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui, nes tokios aplinkybės konstatacijai nepateikti įrodymai, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją.

57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad panaikinus Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys dėl pareiškėjo išsiuntimo, uždraudimo jam atvykti ir perspėjimo dėl draudimo atvykti įvedimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra išsami ir pagrįsta teisingu teisės aktų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimu, todėl yra pagrįsta ir teisėta. Sprendimo dalių, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, naikinti nėra pagrindo. Be to, pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl minėtos atsakovo Sprendimo dalys yra nepagrįstos, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija.

58. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

59. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

60. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi jis norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

61. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

62. Teismų praktikoje, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

63. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, teikė paaiškinimus. Pareiškėjas kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjo prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio H. A. H. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė