2025-01-22 Nr. AB-1311-3-61-3-06801-2024-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-208-821/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06801-2024-6

Procesinio sprendimo kategorijos 49; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. A. R. (M. A. R.) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gruodžio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. R. (M. A. R.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas M. A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 24S258186 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimas). Taip pat pareiškėjas prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimo vykdymą: 1) iki galutinio sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje priėmimo dienos neišsiųsti pareiškėjo iš Lietuvos Respublikos; 2) pripažinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojančiu iki minėtame leidime nurodytos paskutinės galiojimo termino dienos arba iki galutinio sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje priėmimo dienos; 3) iki galutinio sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje priėmimo dienos neįpareigoti pareiškėjo grąžinti atsakovui turėtą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teikdamas prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjas paaiškino, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą, atsakovas įpareigojo pareiškėją grąžinti atsakovui turėtą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas pažymėjo, kad, įpareigodamas pareiškėją grąžinti atsakovui turėtą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime atsakovas neįpareigojo pareiškėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė). Tačiau, priimdamas 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą, atsakovas panaikino pareiškėjo teisėtą pagrindą likti bei gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę, bet kuriuo metu atsakovas gali priimti sprendimą išsiųsti pareiškėją iš jo Lietuvos Respublikoje esančios ilgalaikės nuolatinės gyvenamosios vietos į kilmės valstybę.

Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą, atsakovas nenustatė didelės pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, sudarančios pagrindą minėtą sprendimą vykdyti skubiai ir priverstinai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) nuostatomis, pareiškėjas nurodė, kad, atsakovui priėmus sprendimą priverstinai išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę ir nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala, t. y. 1) neužtikrinami pareiškėjo būtinieji poreikiai ir 2) pažeistos pareiškėjo teisės bei jo socialiniai, ekonominiai bei kiti ryšiai su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas įvardijo, kad kilmės valstybėje jis negyvena labai ilgą laikotarpį ir ten neturi jokių ryšių. Atsakovui priėmus sprendimą priverstinai išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, pareiškėjas neteks Lietuvos Respublikoje būsimos darbo vietos bei praras nuomojamą būstą ir kilmės valstybėje bus priverstas kreiptis į socialines įstaigas dėl labdaros bei paramos teikimo. Pareiškėjas tvirtino, kad, neturėdamas teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje, taip pat jis prarastų galimybę teisme teikti paaiškinimus. Pareiškėjas pabrėžė, kad jo pateiktame prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nurodytos galimos pasekmės yra realios ir nėra grindžiamos vien kilsiančiais nepatogumais.

Pareiškėjas pažymėjo, kad greitu metu jis pateiks prašymą atsakovui išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

II. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. gruodžio 2 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, teikdamas prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjas nepagrindė kylančios rizikos patirti neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą žalą teismui nepritaikius minėtų priemonių.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą, atsakovas nepradėjo vykdyti pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę procedūros. Vien aplinkybė, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių ar sunkumų, per se nesudaro pagrindo teismui taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie ateityje galinčias kilti neigiamas pasekmes. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas įvardijo kylančią riziką patirti neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą žalą nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, tačiau nepateikė jokių šią riziką patvirtinančių rašytinių įrodymų.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo nurodyti argumentai savaime nesudaro pagrindo tenkinti pateikto prašymo pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

III. Pareiškėjas M. A. R. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: 1) iki galutinio sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje priėmimo dienos neišsiųsti pareiškėjo iš Lietuvos Respublikos; 2) pripažinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojančiu iki minėtame leidime nurodytos paskutinės galiojimo termino dienos arba iki galutinio sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje priėmimo dienos; 3) iki galutinio sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje priėmimo dienos neįpareigoti pareiškėjo grąžinti atsakovui turėtą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta.

Atskirajame skunde pareiškėjas pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nurodytas faktines aplinkybes bei argumentus.

Pareiškėjas teigia, kad 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimas prieštarauja UTPĮ nuostatoms bei viešajai tvarkai. Pareiškėjas įvardija, kad jokio teisės pažeidimo Lietuvos Respublikoje jis neatliko ir nuo pareigūnų nesislepia. Priimdamas 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą, atsakovas piktnaudžiavo savo diskrecijos teise neįleisti pareiškėjo į Lietuvos Respublikos teritoriją ir (ar) į kitą Europos Sąjungos šalį.

Pareiškėjas paaiškina, kad kilmės valstybėje jis negyvena labai ilgą laikotarpį ir ten neturi jokių ryšių. Atsakovui priėmus sprendimą priverstinai išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, pareiškėjas neteks Lietuvos Respublikoje būsimos darbo vietos bei praras nuomojamą būstą ir kilmės valstybėje bus priverstas kreiptis į socialines įstaigas dėl labdaros bei paramos teikimo. Pareiškėjas pažymi, kad, privalėdamas išvykti į kilmės valstybę, taip pat jis prarastų galimybę teisme teikti paaiškinimus. Pareiškėjas pabrėžia, kad jo pateiktame prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nurodytos galimos pasekmės yra realios ir nėra grindžiamos vien kilsiančiais nepatogumais.

Pareiškėjas tvirtina, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas nepagrindė jam kylančios rizikos patirti neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą žalą teismui nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių. Pareiškėjas nurodo, kad kartu su skundu jis pateikė minėtą riziką patvirtinančius duomenis. Pareiškėjo pateiktų duomenų teismas neįvertino. Taip pat pareiškėjas pažymi, kad administracinės bylos nagrinėjimo metu jis nebuvo išklausytas.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo atskirasis skundas yra nepagrįstas.

Atsakovas paaiškina, kad 2023 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas prašė atsakovo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatose numatytais pagrindais, nurodydamas, kad jis siekia sudaryti darbo sutartį su uždarąja akcine bendrove „TRASIS“. Išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą prašymą, 2023 m. rugsėjo 25 d. atsakovas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini). Patikrinęs turimus duomenis, atsakovas nustatė, kad 2024 m. balandžio 25 d. uždaroji akcinė bendrovė „TRASIS“ nutraukė tarp jos bei pareiškėjo sudarytą darbo sutartį. Atsižvelgdamas į minėtą aplinkybę, 2024 m. lapkričio 14 d. atsakovas priėmė sprendimą Nr. 24S258186 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas pažymi, kad UTPĮ nustato savarankiškus imperatyvius leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Nustatęs bent vieną iš minėtų pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (- ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai. Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie ateityje galbūt galinčias kilti neigiamas pasekmes. Vien prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjas nepagrįstai prašo teismo sustabdyti 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimo vykdymą ir iki galutinio sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje priėmimo dienos neišsiųsti pareiškėjo iš Lietuvos Respublikos. Atsakovas nurodo, kad minėtas pareiškėjo prašymas nėra susijęs su nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyku. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 2024 m. lapkričio 14 d. atsakovo priimto sprendimo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Priimdamas minėtą sprendimą, atsakovas neįpareigojo pareiškėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę.

Atsakovas tvirtina, kad, teikdamas prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjas neįvykdė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatose numatytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepagrindė kylančios rizikos patirti neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą teismui nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacijos dalykas – Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gruodžio 2 d. nutarties pagrįstumas bei teisėtumas. Priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą bei atsisakė taikyti pareiškėjui reikalavimo užtikrinimo priemones.

Dėl galimybės atskiruoju skundu apskųsti pirmosios instancijos teismo nutartį priimti pareiškėjo skundą

Vertindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėdamas administracinę bylą pagal atskirąjį skundą, teismas vadovaujasi ABTĮ 151 straipsnio nuostatomis. ABTĮ 151 straipsnis įtvirtina, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti yra taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skyriuje nustatytas išimtis. Tai reiškia, kad, vertindama pirmosios instancijos teismo atliktų procesinių veiksmų pagrįstumą bei teisėtumą, teisėjų kolegija vadovaujasi ABTĮ III dalies II skyriaus nuostatomis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atskirųjų skundų teikimo tvarką nustato ABTĮ 152 straipsnio nuostatos. Pagal ABTĮ 152 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui: 1) šio įstatymo nustatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.

Aiškindamas ABTĮ 152 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pirmosios instancijos teismo priimtos nutartys atskiraisiais skundais negali būti skundžiamos atskiruoju skundu ABTĮ 152 straipsnio 1 dalies nuostatose nenumatytais atvejais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-561-821/2024).

Vertindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį bei atskirojo skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ nuostatos expressis verbis (tiesiogiai) neįtvirtina galimybės proceso šalims atskiruoju skundu skųsti pirmosios instancijos teismo nutarties priimti skundą nagrinėti teismo tvarka. Išnagrinėjusi skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties esmę, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo spręsti, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjo skundą nagrinėti teismo tvarka, užkerta kelią tolimesnei administracinės bylos nagrinėjimo eigai. Priėmęs minėtą nutartį, pirmosios instancijos teismas iš esmės užtikrino nuoseklų administracinės bylos nagrinėjimą (pagal analogiją žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-374-624/2019; kt.).

Įvertinusi skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gruodžio 2 d. nutarties dalis, kuria pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjo skundą nagrinėti teismo tvarka, negali būti skundžiama atskiruoju skundu. Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neturėjo teisės teikti atskirojo skundo dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjo skundą nagrinėti teismo tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, spręsdamas atskirojo skundo priėmimo klausimą, teismas vadovaujasi ABTĮ 138 straipsnio nuostatomis. Pagal ABTĮ 138 straipsnio 3 dalį apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas apeliantui, jeigu: 1) apeliacinis skundas paduotas praleidus nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas; 2) apeliacinį skundą paduoda neveiksnus tam tikroje srityje asmuo arba asmuo, neturintis teisės jį paduoti; 3) apeliacinį skundą paduoda įgaliojimų neturintis atstovas. To paties straipsnio 8 dalies nuostatos numato, kad jeigu šio straipsnio 3 dalyje nurodyti trūkumai paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, spręsdamas atskirojo skundo priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė nagrinėti pareiškėjo skundo dalį, kuria pareiškėjas ginčijo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį priimti pareiškėjo skundą nagrinėti teismo tvarka. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nutraukia apeliacinį procesą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjo skundą nagrinėti teismo tvarka.

Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tvarką įtvirtina ABTĮ 70 straipsnio nuostatos. ABTĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. ABTĮ 70 straipsnio 3 dalis numato, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės

Aiškindamas minėtas ABTĮ nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės yra teisinis mechanizmas, kuriuo, remdamasis įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinęs visas reikšmingas faktines aplinkybes ir interesus, teismas gali užkirsti kelią neatitaisomiems ir (arba) sunkiai atitaisomiems asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimams atsirasti. Kaip įstatymo suteikta teise, reikalavimo užtikrinimo priemonėmis turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai – minėta teise negalima piktnaudžiauti ir (ar) naudotis ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-821-2025; kt.).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, spręsdamas klausimą dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies nuostatose nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, iš esmės teismas nenagrinėja administracinės bylos. Tai reiškia, kad prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neturi būti grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su administracinės bylos nagrinėjimu iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3799-261/2017; kt.).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, nagrinėdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, visais atvejais teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė, jog, teismui nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas gali pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) duomenų apie aplinkybes, galinčias sukelti didelę ir sudėtingai atitaisomą žalą. Pagal nustatytas aplinkybes reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas turi būti adekvatus siekiamam tikslui ir nepažeisti viešojo intereso bei teisės principų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016; kt.).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, asmuo privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias pagrindą taikyti minėtas priemones, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Asmuo turi nurodyti realų pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir neturi grįsti poreikio taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones prielaidomis apie ateityje galinčias kilti neigiamas pasekmes. Prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, asmuo turi pateikti įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, kad, teismui neatidėliotinai nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, neišvengiamai jis gali patirti didelę bei neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą žalą. Prielaida, kad, teismui nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, asmuo gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu asmuo neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019; kt.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, priimdamas 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą, atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini). Vadovaudamasis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatomis, minėtame sprendime atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nutraukė darbo santykius su jį priėmusia dirbti bendrove. Teisėjų kolegija pastebi, kad, priimdamas minėtą sprendimą, jokių kitų teisinių išvadų atsakovas neatliko.

Teikdamas prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjas prašė teismo sustabdyti 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimo vykdymą, t. y. 1) iki galutinio sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje priėmimo dienos neišsiųsti pareiškėjo iš Lietuvos Respublikos; 2) pripažinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojančiu iki minėtame leidime nurodytos paskutinės galiojimo termino dienos arba iki galutinio sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje priėmimo dienos; 3) iki galutinio sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje priėmimo dienos neįpareigoti pareiškėjo grąžinti atsakovui turėtą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Apskųsto sprendimo panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdymo sustabdymo sąlygas bei tvarką nustato UTPĮ (2024 m. birželio 20 d. – 2024 m. lapkričio 12 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcijos). UTPĮ 139 straipsnio 1 dalis numato, kad apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai: 1) neteko galios; 2) užsieniečio, atvykusio į Lietuvos Respubliką iš saugios trečiosios valstybės, prašymas suteikti prieglobstį nenagrinėjamas ir jis grąžinamas arba išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos į saugią trečiąją valstybę; 3) skundžiamu sprendimu užsieniečiui atsisakyta suteikti prieglobstį, išskyrus atvejį, kai sprendimas priimtas prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjus iš esmės skubos tvarka; 4) nutraukiamas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas ir užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba grąžinamas į užsienio valstybę; 5) suteiktas prieglobstis panaikinamas ir užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba grąžinamas į užsienio valstybę. UTPĮ 139 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad šio straipsnio 1 dalyje nenustatytais atvejais apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių. Teismas nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, kai skundas pateiktas šio įstatymo 138 straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais, priima ne vėliau kaip per 2 dienas nuo prašymo taikyti tokias priemones gavimo dienos, o jeigu toks prašymas pateikiamas kartu su skundu, – nuo skundo gavimo dienos.

Įvertinusi 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimo turinį, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pareiškėjo inicijuotas ginčas dėl 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo nepatenka į UTPĮ 139 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo sritį. Tai reiškia, kad minėto sprendimo vykdymas gali būti sustabdytas pagal UTPĮ 139 straipsnio 2 dalies nuostatose numatytą tvarką.

Tačiau, įvertinusi administracinės bylos įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktomis išvadomis, kad, teikdamas prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjas nepagrindė kylančios rizikos, jog, teismui nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jis patirs neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą žalą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kylančią riziką patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą žalą pareiškėjas grindžia vien abstrakčiais, deklaratyviais ir jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais argumentais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, teikdamas teismui prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jokiais objektyviais duomenimis pareiškėjas nepagrindė argumentų, jog, atsakovui priėmus sprendimą išsiųsti pareiškėją, nebus užtikrinami pareiškėjo būtinieji poreikiai ir bus pažeistos pareiškėjo teisės bei jo socialiniai, ekonominiai bei kiti ryšiai su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas nepagrindė savo teiginių apie galimybę prarasti darbą bei nuolatinę gyvenamąją vietą, taip pat neįrodė galimo poreikio kreiptis į kilmės valstybės socialinės rūpybos institucijas dėl paramos suteikimo.

Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą rašytinio proceso tvarka ir nesudarė pareiškėjui galimybių būti išklausytam.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nagrinėjimo tvarką numato ABTĮ 70 straipsnio nuostatos. ABTĮ 70 straipsnio 4 dalis nustato, kad prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo teisėjas arba teismas išnagrinėja ne vėliau kaip per tris darbo dienas po jo gavimo, atsakovui ir kitiems proceso dalyviams apie tai nepranešama. Jeigu toks prašymas paduodamas kartu su skundu (prašymu, pareiškimu), jis išnagrinėjamas ne vėliau kaip per tris darbo dienas po skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo. Kai teismas arba teisėjas mano, kad dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra būtina gauti atsakovo ir (ar) kitų proceso dalyvių nuomonę, toks prašymas turi būti išnagrinėtas per dešimt darbo dienų nuo jo gavimo ar skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo. Šiuo atveju apie prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nagrinėjimą pranešama atsakovui ir (ar) kitiems proceso dalyviams ir nurodomas terminas, per kurį atsakovas ir (ar) kiti proceso dalyviai turi pateikti nuomonę. Dėl reikalavimo užtikrinimo teismas arba teisėjas priima nutartį, kurioje nurodo jos įvykdymo tvarką ir būdą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnio nuostatos neįtvirtina administracinio teismo pareigos nagrinėti prašymus pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones žodinio proceso tvarka. Taip pat, kreipdamasis į teismą, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių bei priežasčių, sudarančių pagrindą nagrinėti prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones žodinio proceso tvarka. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 8 dalimi, 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Nutraukti apeliacinį procesą pagal pareiškėjo M. A. R. (M. A. R.) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gruodžio 2 d. nutarties dalies, kuria Regionų administracinis teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo M. A. R. (M. A. R.) skundą.

Kitą pareiškėjo M. A. R. (M. A. R.) atskirojo skundo dalį atmesti.

Palikti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gruodžio 2 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis