2021-01-19 Nr. AB-1361-3-61-3-04556-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1945-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04556-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 30.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Nijolei Pašvenskienei,

dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ignalinos šilumos tinklai“ atstovui I. O. (I. O.) ir atstovei D. Š.-N.,

atsakovo Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos atstovams J. K., P. Š., R. B.-Č.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ignalinos šilumos tinklai“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ignalinos šilumos tinklai“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. lapkričio 22 d. nutarimą Nr. O3E-397 „Dėl UAB „Ignalinos šilumos tinklai“ reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. O3E-397).

2. Pareiškėjas nurodė, kad nors skundo dalyką ir pagrindą sudaro reikalavimas panaikinti Nutarimą Nr. O3E-397, tuo pačiu yra skundžiamas ir Komisijos 2018 m. kovo 23 d. nutarimas Nr. O3E-87 „Dėl UAB „Ignalinos šilumos tinklai“ reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. O3E-87), nes priimant sprendimą administracinėje procedūroje turi būti įvertintas tiek konkretaus skundžiamo individualaus administracinio akto teisėtumas ir pagrįstumas, tiek administracinių aktų, kuriais remiantis skundžiamame akte nustatytos sunkinančios aplinkybės, teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjas pažymėjo, kad Komisija administracinės procedūros metu iš esmės pakeitė kaltinimų Bendrovei esmę. Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2018 m. liepos 31 d. Energijos išteklių rinkos įstatyme įtvirtinto įpareigojimo biokurą įsigyti energijos išteklių biržoje vykdymo 2017 metais ataskaitoje Nr. O13-12 (toliau – ir Ataskaita) ir 2018 m. rugsėjo 24 d. Bendrovei surašytame pažeidimų protokole Nr. K3-7 buvo akcentuojami, kad pareiškėjas pirko biokurą pagal tiesiogines (ne biržos) sutartis, tačiau Nutarime Nr. O3E-397 Komisija procedūrinių pažeidimų nenurodė ir vertino tik aplinkybes, susijusias su Lietuvos Respublikos energetikos išteklių rinkos įstatymo (toliau – ir EIRĮ) 191 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintų reikalavimų pažeidimu. Tai, pareiškėjo nuomone, reiškia, kad Komisija pripažino, jog Bendrovė biokuro pirkimus vykdė laikydamasi teisės aktuose nustatytų imperatyviųjų reikalavimų, išskyrus nustatytų EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3. Pareiškėjo teigimu, EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies 3 punktas nėra nei universalus, nei besąlyginis, nes EIRĮ 191 straipsnio 2 dalis nustato išimtis, leidžiančias įsigyti biokurą ne biržoje, o kitais teisės aktuose reglamentuotais pirkimo būdais, pvz., skelbiamų derybų būdu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 277 patvirtintoje Įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatytomis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju tai ir darė Bendrovė, kuri biokurą pirko ne energijos išteklių biržoje, o pagal tiesioginius realiai ekonomiškai naudingus sandorius pagal Taisyklių reikalavimus. Komisijai pripažinus, kad Bendrovė laikėsi visų procedūrinių reikalavimų ir visus biokuro pirkimus vykdė laikydamasi Taisyklių reikalavimų, būtent Komisijai tenka pareiga įrodyti, kad pareiškėjas 2017 metais biokurą pirko ekonomiškai nenaudingai, tačiau Nutarime Nr. O3E-397 tai nebuvo padaryta. Komisija tik abstrakčiai nurodė tam tikras biržoje neva buvusias 2016 metų laikotarpių kainas, tačiau nenurodė šių biržoje neva buvusių kainų nustatymo šaltinio ir mechanizmo, nepateikė nei tiesioginių, nei netiesioginių duomenų iš pačios biržos, kitų priimtinų oficialių šaltinių.

4. Bendrovė taip pat pažymėjo, jog pati Komisija nėra patvirtinusi biokuro įsigijimo ekonominio naudingumo skaičiavimo taisyklių ir tvarkos. Todėl atsakovo veikla, nustatant biokuro ekonominį (ne)naudingumą, yra teisiškai nereglamentuota, o tai sudaro Komisijai nepagrįstą ir neteisėtą absoliučią diskreciją itin selektyviai spręsti, kuris šilumos energijos tiekėjas biokurą ne biržoje pirko ekonomiškai naudingai, kuris – ne. Teisinės valstybės principas draudžia centriniam viešojo administravimo subjektui skirti administracines nuobaudas ūkio subjektams, nesant viešai paskelbto, visiems vienodai aiškaus ir suprantamo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų aiškiai nustatoma, kada biokuro įsigijimas ne biržoje yra ekonomiškai naudingas.

5. Pasak pareiškėjo, Nutarime Nr. O3E-397 nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Bendrovė biokurą ne biržoje 2017 metais pirko ekonomiškai naudingai (tai nurodyta ginčijamo nutarimo 2.11.3.1 punkte, dalyje dėl 2017 metų SM 1 rūšies medienos skiedros pirkimo ir 1.2.5 punkte, dalyje dėl 2017 metais nupirktų medienos granulių). Bendrovė pagal Taisyklių nuostatas biokurą 2017 metais įsigijo ekonomiškai naudingiausiu būdu (10,4 proc. mažesne kaina, negu užfiksuota biržoje). Bausti Bendrovę už tai, kad ji biokurą įsigijo ekonomiškai naudingiausiu būdu, sutaupė išlaidas biokurui įsigyti ir tuo pačiu pagerino savo finansinę padėtį, nėra teisinio pagrindo. Už 2016 metais sudarytus tariamai ekonomiškai nenaudingus sandorius Komisija Bendrovę jau nubaudė Nutarimu Nr. O3E-87, o dvigubas nubaudimas už tuos pačius 2016 metų sandorius yra negalimas.

6. Pareiškėjas taip pat nesutiko su Komisijos nustatyta sunkinančia aplinkybe, kad Bendrovė įvykdė pažeidimų, dėl kurių per paskutinius 12 mėnesių buvo skirta sankcija. Jeigu Komisija traktuoja

2016 m. sudarytus sandorius (ne biržoje) kaip tęstinius, tai skundžiame Pažymėjo, jog Nutarime Nr. O3E-397 minimi reguliuojamos veiklos tariami pažeidimai yra Nutarime Nr. O3E-87 užfiksuotų tariamų 2016 metų pažeidimų tąsa. Nėra jokių viena po kitos pasikartojančių 2016 metų ar vėlesnių laikotarpių veikų (2017 metais visos sutartis buvo naujos), todėl 2016 metais sudaryti biokuro įsigijimo sandoriai jokiais atvejais negali būti traktuojami kaip 2017 metų veiklos sąlygų pažeidimas. Be to, pareiškėjo įsitikinimu, jam apskritai negali būti skirta bauda nei už 2016, nei už 2017 metus, nes pati Komisija pripažino, jog pažeidimu nebuvo pažeisti pagrindiniai reguliuojamas veiklas reglamentuojančiais teisės aktais saugomi asmenų interesai ir dėl šio pažeidimo vartotojams nekilo realių bei reikšmingų padarinių.

7. Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Komisija nurodė, kad sankcijos skyrimo procedūra buvo pradėta dėl to, kad pareiškėjas neįvykdė EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto reikalavimo, o ne dėl Ataskaitoje minimų procedūrinių pažeidimų, todėl priimdama Nutarimą Nr. O3E-397 Komisija pagrįstai apsiribojo tik tų aplinkybių, kurios susijusios su EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimu, vertinimu. Vien tai, kad Komisija Nutarimu Nr. O3E-397 pareiškėjui paskyrė sankciją už EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto reikalavimo neįvykdymą, nereiškia, kad Komisija de jure (teisiškai) pripažino, jog pareiškėjas biokuro pirkimus vykdė laikydamasis visų Taisyklių reikalavimų. Ataskaitoje ir Nutarime Nr. O3E-397 aiškiai atskleistos aplinkybės, atliktas vertinimas, nustatyta, kad pareiškėjas nevykdė EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintų reikalavimų. Pareiškėjas 2016 metais sudarė ekonomiškai nenaudingas sutartis, pagal kurias įsigijo biokuro kiekio dalį 2017 metams. EIRĮ 191 straipsnyje aiškiai nustatyta prievolė teikti pirmenybę energijos išteklių biržai įsigyjant šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio dalį konkrečiais kalendoriniais metais. Pareiškėjo pagal 2017 metais sudarytas ekonomiškai naudingas sutartis įsigyta ir sunaudota šilumos energijai gaminti reikalinga biokuro kiekio dalis konkrečiais 2017 metais sudarė tik 37 proc. pagal EIRĮ 191 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas pirkto biokuro kiekio. Biokuro pirkimą 2017 metais Komisija pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

9. Atsakovo teigimu, ekonominio naudingumo kriterijai yra reglamentuoti Taisyklėse. Be to, Komisija 2016 m. sausio 27 d. yra paskelbusi viešą išaiškinimą „Dėl ekonominio naudingumo sąlygos tinkamo įgyvendinimo įsigyjant energijos išteklius“, kuriame papildomai ūkio subjektams išaiškino, kaip turi būti įgyvendintas EIRĮ 191 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas bei kaip turi būti atliekamas ekonominio naudingumo vertinimas prieš sudarant biokuro pirkimo–pardavimo sandorį. Bendrovė analogiško pobūdžio pažeidimą padarė ketvirtą kartą iš eilės. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Nutarimu Nr. O3E-87 pareiškėjui sankcija buvo skirta ne už 2016 metais sudarytus sandorius, o už EIRĮ 191 straipsnio 1 dalyje nustatyto privalomo įpareigojimo ne mažiau kaip 100 proc. elektros energijos ir (ar) šilumos energijos gamybai 2016 metais naudojamo biokuro įsigyti energijos išteklių biržoje. Nutarime Nr. O3E-397 sankcija taip pat skirta ne už 2016 metų sandorius, o už EIRĮ 191 straipsnio 1 dalyje nustatyto privalomo įpareigojimo ne mažiau kaip 100 proc. elektros energijos ir (ar) šilumos energijos gamybai 2017 metais naudojamo biokuro įsigyti energijos išteklių biržoje nevykdymo. Tai, kad pareiškėjas 2016 metais sudarė EIRĮ pažeidžiančius sandorius ir kurą naudojo 2016 ir 2017 metais, nereiškia pareiškėjo baudimo du kartus už tą patį pažeidimą. Pareiškėjo padarytas pažeidimas nelaikytinas trunkamuoju. Padarytas pažeidimas nėra mažareikšmis (pažeidimas nebuvo nutrauktas, nėra pašalinti pažeidimo padariniai, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo laikymasis negali būti užtikrintas kitais būdais ar kitomis priemonėmis). Komisija už pažeidimą pagrįstai pareiškėjui skyrė 4 557 Eur (0,34 proc. nuo šilumos tiekimo veiklos pajamų) dydžio baudą.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 17 d. sprendimu patenkino pareiškėjo UAB „Ignalinos šilumos tinklai“ skundą – panaikino Nutarimą Nr. O3E-397.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: Komisija 2018 m. kovo 23 d. Nutarimu Nr. O3E-87 konstatavo, kad pareiškėjas padarė pažeidimą – 2016 metais nesilaikė EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų ne mažiau 100 proc. elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudojamo biokuro įsigyti energijos išteklių biržoje, ir skyrė pareiškėjui 1 980 Eur baudą; Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyrius 2018 m. liepos 31 d. Energijos išteklių rinkos įstatyme įtvirtinto įpareigojimo biokurą įsigyti energijos išteklių biržoje vykdymo 2017 m. ataskaitoje Nr. O13-12 nurodė, kad UAB „Ignalinos šilumos tinklai“ 2017 metais įsigijo 4 105,6 t ne biokuro, biržoje įsigijo 0 proc. biokuro, pagal EIRĮ 191 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas įsigyto kuro dalis – 37 proc., todėl pareiškėjas neįvykdė įpareigojimo ne mažiau kaip 100 proc. biokuro pirkti biržoje; Komisija 2018 m. rugsėjo 24 d. Pažeidimo protokole Nr. K3-7 nurodė, kad pareiškėjas neįvykdė EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyto įpareigojimo teikti pirmenybę energijos išteklių biržai 2017 metais įsigyjant ne mažiau kaip 100 proc. elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio dalį; Bendrovė 2018 m. spalio 15 d. raštu kreipėsi į Komisiją, nurodė, kad su Pažeidimo protokolu nesutinka, pažymėjo, kad nėra pagrindo pareiškėjui taikyti sankcijas; Komisija 2018 m. lapkričio 22 d. Nutarimu Nr. O3E-397 „Dėl UAB „Ignalinos šilumos tinklai“ reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“ konstatavo, kad pareiškėjas padarė pažeidimą – 2017 metais nesilaikė EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų ne mažiau 100 proc. elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudojamo biokuro įsigyti energijos išteklių biržoje, ir skyrė 4 557 Eur baudą.

12. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl teisės normos (EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies 3 punkto) turinio. Įvertinęs 191 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimą, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad: 1) pažodinis jo aiškinimas suponuoja, jog reikalavimas taikomas vertinant sutarties sudarymo datą („įsigydami“); 2) sandorio ekonominis naudingumas vertinamas atsižvelgiant į sandorio sudarymo metu buvusias kainas, o ne į biokuro sunaudojimo metu buvusias kainas; 3) remiantis specialiaisiais įstatymais taikomos ekonominės ar finansinės sankcijos už reguliavimo pažeidimus atitinka nubaudimą, taikomą už administracinius teisės pažeidimus, todėl visi neaiškumai turi būti aiškinami tik traukiamo atsakomybėn asmens naudai; 4) subjektai, vienais metais sudarydami ekonomiškai nenaudingas sutartis ir pagal jas pirkdami ne ekonomiškai naudingai įsigytą biokurą, kitais metais neišvengtų atsakomybės, nes Komisija turi galimybę reaguoti į pažeidimo mastą ir kitas aplinkybes, parinkdama Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje numatytą sankcijos dydį.

13. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Bendrovė skundžiamu Nutarimu Nr. O3E-397 pripažinta padariusi EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimą vertinant 2016 metais sudarytus sandorius, kurie, pirmosios instancijos teismo nuomone, neturėjo būti vertinami sprendžiant dėl 2017 metais Bendrovės vykdytos veiklos atitikties teisės aktų reikalavimams. Byloje nustatyta, kad 2017 metais sudaryti sandoriai buvo pripažinti ekonomiškai naudingais (byloje ginčo dėl to nėra), todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas skundžiamu Nutarimu Nr. O3E-397 nepagrįstai konstatavo EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimą ir skyrė pareiškėjui baudą.

III. 14. Atsakovas Komisija (teisių perėmėjas – Valstybinė energetikos reguliavimo taryba) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo UAB „Ignalinos šilumos tinklai“ skundą.

15. Atsakovas apeliaciniame skunde palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino Komisijos, kaip nacionalinės reguliavimo institucijos, administracinės diskrecijos teisės ir laisvės, atsižvelgiant į visas turinčias reikšmės specifines aplinkybes, priimti optimaliausią sprendimą siekiant Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatyme ir juos detalizuojančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytų tikslų įgyvendinimo.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė tik lingvistinį (pažodinį) teisės aiškinimo metodą, be pagrindo ignoruodamas ginčo teisinio reglamentavimo tikslus, jo santykį su kitomis energetikos veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 3 ir 5 d., Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 3 str. 1 d., Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 2 d. ir kt.). Komisija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2013 m. birželio 12 d. parengtame Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad nustačius šilumos tiekėjui būtiną biokuro kiekio dalies įsigijimą per biržą, įteisinus biržą kaip vieną iš privalomų energijos išteklių, naudojamų šilumos ir (ar) elektros gamybai, įsigijimo būdų, bus skatinama vietos gamintojų plėtra ir naujų biokuro tiekėjų atsiradimas rinkoje; diversifikuota tarp keleto tiekėjų tiekimo grandinė, produktų standartizavimas ir rinkos kainos nustatymo skaidrumas sukurtų prielaidas optimaliai biokuro kainai susiformuoti.

Energetikos ministerija parengė minėtą įstatymą įgyvendinančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 277 „Dėl įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ projektą, kurio tikslas – detalizuoti biokuro įsigijimo tvarką ir ypatumus. 2014 m. liepos 21 d. parengtoje Poveikio vertinimo pažymoje nurodyta, kad priėmus nutarimo projektą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimas Nr. 277 „Dėl įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų tvarkos patvirtinimo“ atitiks galiojančių teisės aktų reikalavimus, tuo pačiu bus užtikrinama, jog energijos tiekėjai, vykdydami energijos ar kuro, naudojamą elektros ir šilumos gamyboje, pirkimą, įsigys jį už mažiausią įmanomą ir konkurencingą kainą rinkoje; tai sudarys sąlygas ne tik skaidriau ir racionaliau panaudoti energetikos įmonių lėšas, skirtas energijos ar kuro įsigijimui, bet ir galimai mažinti šilumos ir elektros kainas galutiniams vartotojams.

Atsakovo teigimu, visa tai reiškia, kad EIRĮ 191 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas 2016 metais ne mažiau kaip 100 proc. biokuro įsigyti biržoje negali būti vertinamas kaip savitikslis. Prekyba energijos ištekliais biržoje užtikrina skaidrios, sąžiningos, lygiateisės rinkos formavimąsi, biržos kaina yra geriausiai rinkos situaciją atspindinti kaina, nes ji susiformuoja konkurencingoje rinkoje, naudojant skaidrų, lygiateisį prekybos modelį. Mažiausių sąnaudų principas yra įtvirtintas Šilumos ūkio įstatyme, kurio 1 straipsnio 2 dalyje, šio principo turinys detalizuojamas Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje.

Pagal EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies nuostatas biržoje įsigyjamo biokuro dalis kasmet didėja: 2015 metais – 50 proc., 2016 metais – 100 proc.).

16. Komisijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino poįstatyminių teisės aktų nuostatų, detalizuojančių biokuro įsigijimo tvarką ir ypatumus. Taisyklės nustato energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų tvarką, šiuos pirkimus organizuojančių ir juose dalyvaujančių subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, vykdomų pirkimų kontrolės tvarką. Taisyklėse nustatyta tvarka yra privaloma šilumos tiekėjams, elektros energijos gamintojams, reguliuojamiems nepriklausomiems šilumos gamintojams ir bendriems šilumos ir elektros energijos gamintojams, įsigyjantiems energiją ir (ar) kurą elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti. Taisyklės detalizuoja EIRĮ 191 straipsnio 1 dalyje numatytą įpareigojimą ir numato atvejus, kuomet nėra privaloma įsigyti tam tikrą biokuro kiekį energijos išteklių rinkoje. Taisyklėse yra reglamentuoti ekonominio naudingumo kriterijai. Tačiau pirmosios instancijos teismas ignoravo Taisyklių nuostatas, t. y. neįvertino, kad pareiškėjas prieš sudarydamas biokuro pirkimo–pardavimo sutartis nenustatė, ar konkursą laimėjusio pasiūlymo kaina, įskaitant transportavimo išlaidas, laimėjusio pasiūlymo nustatymo dieną buvo daugiau kaip 5 proc. mažesnė už biržos operatoriaus informacinėje sistemoje pagal energetikos įmonių, energijai gaminti naudojančių biokurą, nurodytus duomenis (biokuro rūšį, tiekimo apskritį ir tiekimo laikotarpį) nustatytą vidutinę atitinkamos biokuro rūšies, tiektinos atitinkamoje apskrityje ir atitinkamu tiekimo laikotarpiu, biokuro biržos kainą (Taisyklių 21.1.2 p.).

17. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Komisija ginčijamu nutarimu skirdama sankciją neturėjo vertinti pareiškėjo 2016 metais sudarytų sandorių. EIRĮ suformuota pareiga biržoje įsigyti elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekį atskiriems kalendoriniams metams, todėl atskirais metais pažeidžiant įstatyme įtvirtintą pareigą vykdomas naujas pažeidimas. Ūkio subjektas, vienais metais pažeidęs EIRĮ įtvirtintą pareigą kiekvieniems kalendoriniams metams, kitais metais už analogiškus pažeidimus išvengtų atsakomybės (pvz., vienais metais (2016 m.) sudaro ekonomiškai nenaudingą dvišalį sandorį, pagal kurį įsigyja itin didelį biokuro kiekį, reikalingą ne tik tiems metams, kuriais sudarė sandorį, kurį naudoja vėlesniais metais – 2017 m., 2018 m., 2019 m. ir t. t., tokiu būdu ūkio subjektams atsiranda sąlyga manipuliuoti įstatyminiu reglamentavimu ir išvengti reikalavimo teikti pirmenybę biokuro biržai). Nagrinėjamu atveju faktas, kad Bendrovė buvo sudariusi biokuro pirkimo–pardavimo sutartį ir jos pagrindu prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus, nesudarė jai kliūčių šalių bendru sutarimu pakeisti, nutraukti sutartį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka ar sudaryti naują sutartį dėl biokuro pirkimo ir susitarti dėl mažesnės nei energijos išteklių biržoje biokuro kainos.

18. Pareiškėjas UAB „Ignalinos šilumos tinklai“ atsiliepime į apeliacinį skundą dėsto argumentus, analogiškus nurodytiems pirmosios instancijos teismui teiktame skunde, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, teisingai išaiškino administraciniam ginčui aktualias teisės normas, laikėsi bendrųjų ir specialiųjų administracinių procesinių sprendimų priėmimo reikalavimų bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Ginčas šioje byloje kilo dėl Komisijos 2018 m. lapkričio 22 d. Nutarimo Nr. O3E-397, kuriuo konstatuota, kad UAB „Ignalinos šilumos tinklai“ pažeidė EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus ir kuriuo Bendrovei paskirta 4 557 Eur bauda, pagrįstumo ir teisėtumo.

20. Pirmosios instancijos teismas panaikino Nutarimą Nr. O3E-397 ir nusprendė, kad Bendrovė ginčijamu Nutarimu Nr. O3E-397 pripažinta padariusi EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimą, vertinant 2016 metais sudarytus sandorius, kurie, pirmosios instancijos teismo nuomone, neturėjo būti vertinami sprendžiant dėl 2017 metais Bendrovės vykdytos veiklos atitikties teisės aktų reikalavimams. Teismas rėmėsi pažodiniu EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies 3 punkte vartojamos frazės „privalo teikti pirmenybę energijos išteklių biržai įsigydami šią elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio dalį 2016 metais ir vėlesniais metais“ aiškinimu, kad minėtas reikalavimas taikomas, vertinant sutarties sudarymo datą („įsigydami“), taip pat kad sandorio ekonominis naudingumas vertinamas atsižvelgiant į sandorio sudarymo metu buvusias kainas, o ne į biokuro sunaudojimo metu buvusias kainas, interpretuojant tą patį minėtą EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Pirmosios instancijos teismo nuomone, vertinimas, ar konkrečiais metais ūkio subjektas teikė pirmenybę energijos išteklių biržai įsigydamas 100 proc. elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro 2016 metais ir vėlesniais metais, turi būti atliekamas atsižvelgiant į sandorio sudarymo datą.

21. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė tik lingvistinį (pažodinį) teisės aiškinimo metodą, be pagrindo ignoruodamas ginčo teisinio reglamentavimo tikslus, jo santykį su kitomis energetikos veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis (Konstitucijos 46 str. 3 ir 5 d., Elektros energetikos įstatymo 3 str. 1 d., Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 2 d. ir kt.).

22. Ginčijamame 2018 m. lapkričio 22 d. Nutarime Nr. O3E-397 „Dėl UAB „Ignalinos šilumos tinklai“ reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“ konstatuota, kad pareiškėjas padarė pažeidimą – 2017 metais nesilaikė EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų ne mažiau nei 100 proc. elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudojamo biokuro įsigyti energijos išteklių biržoje, ir skyrė 4 557 Eur baudą. Nutarimas Nr. O3E-397 priimtas Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriui 2018 m. liepos 31 d. EIRĮ įtvirtinto įpareigojimo biokurą įsigyti energijos išteklių biržoje vykdymo 2017 metų ataskaitoje Nr. O13-12 nustačius, kad UAB „Ignalinos šilumos tinklai“ 2017 metais įsigijo 4 105,6 t biokuro, biržoje įsigijo 0 proc. biokuro, pagal EIRĮ 191 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas įsigyto kuro dalis yra 37 proc., daroma išvada, kad Bendrovė neįvykdė įpareigojimo ne mažiau kaip 100 proc. biokuro pirkti biržoje; taip pat 2018 m. rugsėjo 24 d. Komisijai surašius Pažeidimo protokolą Nr. K3-7, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas neįvykdė EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyto įpareigojimo teikti pirmenybę energijos išteklių biržai 2017 metais įsigyjant ne mažiau kaip 100 proc. elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio dalį.

23. Komisijos 2018 m. kovo 23 d. Nutarime Nr. O3E-87 taip pat yra konstatuota, kad Bendrovė padarė pažeidimą – 2016 metais nesilaikė EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų ne mažiau 100 proc. elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudojamo biokuro įsigyti energijos išteklių biržoje, ir skyrė 1 980 Eur baudą.

24. EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies (2014 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. XII-1432 redakcija) 3 punkte nustatyta, kad šilumos tiekėjai, reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai ir bendri šilumos ir elektros energijos gamintojai, kurie elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti naudoja biokurą, privalo teikti pirmenybę energijos išteklių biržai įsigydami šią elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio dalį 2016 metais ir vėlesniais metais – ne mažiau kaip 100 proc. EIRĮ 191 straipsnio 2 dalis nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje išdėstyti reikalavimai nurodytoms energetikos įmonėms netaikomi, jeigu energijos išteklių biržoje dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima įsigyti reikalingo atitinkamos biokuro rūšies kiekio ar jo dalies arba kitais būdais įsigyti biokurą yra ekonomiškai naudingiau. Trūkstamas biokuro kiekis gali būti įsigyjamas kitais teisės aktuose reglamentuotais pirkimo būdais.

25. Teisėjų kolegija, aiškindama EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies nuostatas, atsižvelgia į tai, kad 2012 m. gegužės 22 d. buvo priimtas Energijos išteklių rinkos įstatymas, jis įsigaliojo 2012 m. birželio 5 d. Šis įstatymas (2013 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XII-493) papildytas 191 straipsniu, reglamentuojančiu biokuro, naudojamo šilumos gamybai, įsigijimą, jis įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d. Šio (191) straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad šilumos tiekėjai, reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai ir šilumą ir elektros energiją bendrame technologiniame cikle gaminantys gamintojai, kurie elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudoja biokurą, privalo energijos išteklių biržoje įsigyti šią elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai reikalingo biokuro kiekio dalį: 2014 metais – ne mažiau kaip 10 procentų; 2015 metais – ne mažiau kaip 30 procentų; 2016 metais ir vėlesniais metais – ne mažiau kaip 50 procentų. EIRĮ 191 straipsnis pakeistas 2014 m. gruodžio 16 d. įstatymu Nr. XII-1432, nustatant didesnes privalomai energijos išteklių biržoje įsigytino biokuro kiekio dalis: 2015 metais – ne mažiau kaip 50 procentų; 2016 metais ir vėlesniais metais – ne mažiau kaip 100 procentų. Šis pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d.

26. Energetikos įmonės, siekdamos vykdyti EIRĮ 191 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus ir reikalingą biokuro kiekio dalį įsigyti energijos išteklių biržoje bei tuo pačiu nevykdydamos sutartimis prisiimtų įsipareigojimų dėl atitinkamo biokuro kiekio įsigijimo susidūrė su netesybų klausimu, o bendrosios kompetencijos teismai yra sprendę materialiosios teisės normų, reglamentuojančių teisės aktų galiojimą laiko atžvilgiu, ir imperatyviųjų teisės normų pasikeitimo įtakos sutarties vykdymui klausimus. Šiuo požiūriu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. sausio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-916/2018 pagal ieškovės bendrovės „First opportunity“, OÜ, kasacinį skundą (civilinėje byloje pagal ieškovės bendrovės „First opportunity“, OÜ, ieškinį atsakovei UAB „LITESKO“ dėl netesybų priteisimo) nagrinėjo kasacinio skundo argumentus, susijusius su bendrojo teisės principo lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.157 straipsnio 2 dalies pažeidimu, ir nusprendė, kad kadangi EIRĮ 191 straipsnio nuostatos įsigaliojo šalims vykdant sutartis, tai šios nuostatos taikytinos biokuro tiekimo sutarčių vykdymo etapui, trukusiam nuo nuostatų įsigaliojimo momento. Tokia išvada neprieštarauja principui lex retro non agit ir teisės normoms, kuriose yra išreikštas šis principas, įskaitant CK 6.157 straipsnio 2 dalį, nes pripažįstamas perspektyvus (nukreiptas į ateitį) teisinio reguliavimo galiojimas būtent tai sutartinių teisinių santykių stadijai, kuri trunka nuo reguliavimo įsigaliojimo. Apibendrinant, darytina išvada, kad šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad sprendžiant klausimą dėl sutartinės civilinės atsakomybės pagal biokuro tiekimo sutartis būtina vadovautis EIRĮ 191 straipsnio nuostatomis, kurios galiojo esant atitinkamai sutarčių vykdymo stadijai, o konkrečiai pripažino, kad atsakovas, vadovaudamasis EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies 2 punktu (2014 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. XII-1432 redakcija), privalėjo 2015 metais energijos išteklių biržoje įsigyti biokuro kiekio dalį, sudarančią ne mažiau kaip 50 procentų viso šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio bei tokiu būdu nevykdyti savo sutartinių įsipareigojimų, susijusių su minimalaus kuro kiekio pirkimu.

27. Kitoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė atleidimo nuo civilinės atsakomybės už sutarties neįvykdymą dėl valstybės veiksmų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-378/2019 buvo pabrėžta, kad CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostata, jog imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms, aiškintina ir taikytina atsižvelgiant į tęstinį sutartinių santykių pobūdį, todėl sutarties pakeitimas ar vykdymas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias keičiant ar vykdant sutartį, o ne ją sudarant.

Apžvelgiamu atveju buvo nustatyta, kad šalys 2013 m. spalio 31 d. sudarė biokuro pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo parduoti, o atsakovas – nupirkti konkretų kiekį biokuro. 2013 m. liepos 2 d. EIRĮ buvo papildytas 191 straipsniu (įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d.), kuris nustatė, kokią biokuro kiekio dalį šilumos tiekėjai ir gamintojai privalo įsigyti energijos išteklių biržoje. Taigi atsakovas, be kitų priežasčių, rėmėsi šiomis imperatyviomis įstatymo normomis atsisakydamas pirkti sutartą biokuro kiekį.

Kasacinis teismas nurodė, kad remiantis CK 6.253 straipsnio 3 dalyje valstybės institucijų veiksmai (aktai), dėl kurių asmeniui neįmanoma įvykdyti prievolę, be kita ko, gali būti pagrindas netaikyti civilinės atsakomybės tik tais atvejais, kai šie veiksmai negalėjo būti iš anksto numatyti. Kadangi ieškovas ir atsakovas biokuro pirkimo–pardavimo sutartį sudarė praėjus keturiems mėnesiams po EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies (2013 m. liepos 2 d. redakcija) priėmimo, kasacinis teismas padarė išvadą, jog teisinio reglamentavimo pokyčiai abiem šalims buvo žinomi iki sutarties sudarymo ir vykdymo pradžios.

Aplinkybė, kad minėta EIRĮ redakcija įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d., nereiškia, kad valstybės veiksmai buvo nenumatyti ar neprognozuojami, kadangi sutarties sudarymo metu minėtas įstatymas buvo paskelbtas. Taigi atsakovas galėjo ir privalėjo įvertinti savo poreikius ir galimybes, kad būtų užtikrinti imperatyvūs įstatymo reikalavimai atitinkamą biokuro kiekį įsigyti energijos išteklių biržoje ir kad vykdomi sutartimi prisiimti įsipareigojimai. Kasacinis teismas pabrėžė, kad ieškovas, būdamas biokuro tiekimo rinkos dalyvis, nors ir turėjo pagrindą tikėtis, jog atsakovas, sudarydamas sutartį su ieškovu, žino savo poreikius ir galimybes bei jas yra įvertinęs, būdamas atidus ir rūpestingas verslininkas, taip pat turėjo pasidomėti, ar atsakovas yra įvertinęs galimas rizikas dėl naujai įsigaliosiančio teisinio reglamentavimo.

28. Iš esmės tokios pačios pozicijos dėl EIRĮ 191 straipsnyje įtvirtintų pareigų aiškinimo laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas – 2020 m. birželio 3 d. administracinėje byloje Nr. eA-748-822/2020 buvo nuspręsta, kad pareiškėjas nepateikė svarių įrodymų ar aplinkybių, patvirtinančių, jog įsigyti biokurą pagal sutartį su „First Opportunity“, OÜ, buvo ekonomiškai naudingiau, o pareiškėjas, 2016 metais vykdęs sutartinius įsipareigojimus pagal 2014 m. liepos 22 d. biokuro pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 102 tarp UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ ir UAB „Bionovus“ („First Opportunity“, OÜ) ir apskritai neigiantis pareigą vykdyti EIRĮ 191 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, įskaitant pareigą 2016 metais įsigyti 100 proc. šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro energijos išteklių biržoje, nepateikė duomenų ir neįrodė, kad trūkstamo biokuro kiekio įsigijimas pagal šalių sudarytą biokuro tiekimo sutartį būtų buvęs ekonomiškai naudingesnis negu to paties biokuro kiekio įsigijimas energijos išteklių biržoje.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į EIRĮ 191 straipsnyje (biokuro, naudojamo šilumos gamybai, įsigijimas) nustatytų reikalavimų teisinį turinį bei jų formulavimo būdą, EIRĮ tikslus, nustatytus 3 straipsnyje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuoseklią praktiką dėl EIRĮ 191 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų apimties ir taikymo, EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies (2014 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. XII-1432 redakcija) 3 punkte įtvirtintą reikalavimą įsigyti elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti reikalingą – ne mažiau kaip 100 proc. biokuro kiekį, aiškina kaip pareigą ūkio subjektui biržoje įsigyti elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekį kiekvienais metais, pradedant 2016 metais.

Tai reiškia, kad kiekvienais metais turi būti aiškinamasi, ar ūkio subjektas nepažeidė įstatyme įtvirtintos pareigos įsigyti elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti reikalingą – ne mažiau kaip 100 proc. biokuro kiekį. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Nutarimu Nr. O3E-87 pareiškėjui sankcija buvo skirta ne už 2016 metais sudarytus sandorius, o už EIRĮ 191 straipsnio 1 dalyje nustatyto privalomo įpareigojimo ne mažiau kaip 100 proc. elektros energijos ir (ar) šilumos energijos gamybai 2016 metais naudojamo biokuro įsigyti energijos išteklių biržoje pažeidimą.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad priešingu atveju ūkio subjektas, vienais metais pažeidęs EIRĮ įtvirtintą pareigą kiekvieniems kalendoriniams metams, kitais metais už analogiškus pažeidimus išvengtų atsakomybės, nors pareiga įsigyti elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti reikalingą – ne mažiau kaip 100 proc. biokuro kiekį energetikos įmonėms yra nustatyta kiekvienais metais. Tai, kad Bendrovė buvo sudariusi biokuro pirkimo–pardavimo sutartį ir jos pagrindu prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudarė jai kliūčių šalių bendru sutarimu pakeisti, nutraukti sutartį CK nustatyta tvarka ar sudaryti naują sutartį dėl biokuro pirkimo ir susitarti dėl mažesnės nei energijos išteklių biržoje biokuro kainos.

Tai, kad ūkio subjektams yra pakankamai aiškūs EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies reikalavimai rodo ir bendrosios kompetencijos teismų praktika, susijusi su įvairiais sutarčių nevykdymo dėl imperatyvių EIRĮ 191 straipsnio reikalavimų atvejais. Pabrėžtina, kad EIRĮ 191 straipsnio reikalavimų kontekste Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad sutarties pakeitimas ar vykdymas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias keičiant ar vykdant sutartį, o ne ją sudarant (žr., pvz., 2019 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-378/2019).

30. Taigi pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad ginčijamu Nutarimu Nr. O3E-397 Bendrovė buvo pripažinta padariusi EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimą, vertinant 2016 metais sudarytus sandorius, netinkamai taikė konkrečiu atveju EIRĮ 191 straipsnio 3 punktą, nes ginčijamu Nutarimu Nr. O3E-397 nutarta, kad pareiškėjas padarė pažeidimą – 2017 metais nesilaikė EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų ne mažiau 100 proc. elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudojamo biokuro įsigyti energijos išteklių biržoje.

31. EIRĮ 191 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje išdėstyti reikalavimai (dėl privalomai energijos išteklių biržoje įsigytino atitinkamo biokuro kiekio) nurodytoms energetikos įmonėms netaikomi, jeigu energijos išteklių biržoje dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima įsigyti reikalingo atitinkamos biokuro rūšies kiekio ar jo dalies arba kitais būdais įsigyti biokurą yra ekonomiškai naudingiau. Trūkstamas biokuro kiekis gali būti įsigyjamas kitais teisės aktuose reglamentuotais pirkimo būdais. Vadinasi, ekonominis naudingumas yra kriterijus, kuriuo pirmiausia privalo vadovautis energetikos įmonė, įsigydama energijos išteklius, skirtus elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti. Trūkstamas biokuro kiekis, ką nustato pirmiau jau minėta EIRĮ 191 straipsnio 2 dalis, gali būti įsigyjamas kitais būdais, tačiau būtinoji tokio (kitais būdais) įsigijimo sąlyga yra mažesnė kaina. Energetikos įstatyme nustatytas energetikos veiklos tikslas – užtikrinti vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugą (3 str. 1 d. 6 p.). Energetikos įmonės turi pareigą laikytis ekonominio naudingumo kriterijaus įsigyjant trūkstamą biokuro kiekį.

32. Pasak pareiškėjo, Nutarime Nr. O3E-397 nustatytos faktinės aplinkybės (konkrečiai Nutarimo 2.11.3.1 ir 1.2.5 punktai) patvirtina, kad Bendrovė ne biržoje 2017 metais įsigytą biokurą pirko ekonomiškai naudingai. Atsakovas ginčijamu Nutarimu Nr. O3E-397 nustatė, kad pareiškėjo pagal 2017 metais sudarytas ekonomiškai naudingas sutartis įsigyta ir sunaudota šilumos energijai gaminti reikalinga biokuro kiekio dalis konkrečiais 2017 metais sudarė tik 37 proc. pagal EIRĮ 191 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas pirkto biokuro kiekio, o biokuro pirkimą 2017 metais Komisija pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taigi Bendrovė biokuro energijos išteklių biržoje nepirko, pagal EIRĮ 191 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas pirkto biokuro kiekis sudarė 37,0 proc.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos medžiagą, daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė svarių įrodymų ar aplinkybių, patvirtinančių, jog įsigyti visą biokurą (turint omenyje, kad pagal EIRĮ 191 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas pirkto biokuro kiekis sudarė 37,0 proc.) pagal 2016 metais sudarytus sandorius buvo ekonomiškai naudingiau, o pareiškėjas, 2017 metais vykdęs sutartinius įsipareigojimus pagal sutartis ir apskritai neigiantis pareigą vykdyti EIRĮ 191 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, įskaitant pareigą 2017 metais įsigyti 100 proc. šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro energijos išteklių biržoje, nepateikė duomenų ir neįrodė, kad trūkstamo biokuro kiekio įsigijimas pagal šalių sudarytas biokuro tiekimo sutartis būtų buvęs ekonomiškai naudingesnis negu to paties biokuro kiekio įsigijimas energijos išteklių biržoje.

34. Darytina išvada, kad nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas ginčijamame 2018 m. lapkričio 22 d. Nutarime Nr. O3E-397 nepagrįstai konstatavo EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimą. Nutarimas Nr. 03E-397 „Dėl UAB „Ignalinos šilumos tinklai“ reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“, kuriuo pareiškėjui paskirta bauda, yra teisėtas ir pagrįstas.

35. Apibendrindama nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas kartu su kitomis EIRĮ nuostatomis, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas – pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinimas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ignalinos šilumos tinklai“ skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė