2017-11-09 Nr. AB-20824-3-62-3-00933-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2187-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00933-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas), 1 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015 m. kovo 5 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. buvo laikomas kamerose, kuriose buvo šalta, drėgna, nebuvo tinkamo apšvietimo, tekęs plotas neatitiko nustatyto minimalaus ploto, rūkantys asmenys buvo laikomi su nerūkančiais. Pažymėjo, kad asmens ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, esant žemai temperatūrai verčiama nusirengti, daiktus ir drabužius dėti į nešvarias dėžes, ant grindų. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjas patyrė didelius nepatogumus, pažeminimą, depresiją, tokios kalinimo sąlygos prilygo kankinimui, todėl prašė priteisti neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius (toliau – ir Kauno TI) atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

4. Nurodė, jog pareiškėjas Kauno TI dėl objektyvių priežasčių buvo laikomas mažesnio nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, kamerose. Tokie pažeidimai buvo susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo tardymo izoliatoriaus nepriklauso. Mažo ploto sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas 4 pilnas paras, todėl manė, kad tai įtakos jo fizinei ir psichikos sveikatai neturėjo. Pažymėjo, kad atsakovas naudoja priemones sušvelninti ar kompensuoti neigiamus mažo ploto, judėjimo suvaržymo ir kitus su laisvės apribojimu susijusius veiksnius. Manė, kad visi tardymo izoliatoriaus veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, nėra įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo M. L. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo (6.271 str. 1 d.), į Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktą, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taip pat atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą, nagrinėjant bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

7. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas Kauno TI kameroje Nr. 243 nuo 2015 m. kovo 17 d. iki 2015 m. balandžio 28 d. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI iš viso buvo laikomas 43 paras, iš kurių 4 pilnas paras ir 6 nepilnas paras jo laikymo sąlygos neatitiko teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje reikalavimo, todėl konstatavo, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

8. Teismas pažymėjo, kad šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Nors pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos, sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą (ABTĮ 57 str. 1 d.), tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. M. L. patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

9. Spręsdamas dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų atitikimo teisės aktų reikalavimams, teismas atsižvelgė į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 1, 2 ir 14.1 punktų nuostatas bei į Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, kuri galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – ir HN 76:2010) 22 – 24, 26 punktų nuostatas.

10. Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų fotonuotraukų nustatė, kad tardymo izoliatoriaus kamerose yra skaidraus stiklo langai, užtikrinantys natūralios dienos šviesos patekimą, įrengta dirbtinė apšvieta, o gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, taip pat įrengta mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Tačiau pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė į bylą Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad kameroje Nr. 243 dirbtinė ir natūrali apšvieta, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitinka teisės aktų reikalavimus. Kita vertus, teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (apšvietos, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginius dėl apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikė nepagrįstais.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl rūkančių laikymo su nerūkančiais, atsižvelgė į HN 76:2010 6 ir 14 punktų nuostatas bei į Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gegužės 1 d.) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies nuostatas. Padarė išvadą, kad Kauno TI administracija turi pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Pažymėjo, kad reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas.

12. Spręsdamas dėl pareiškėjo teisių pažeidimų, susijusių su jo patalpinimu į kamerą su nerūkančiu asmeniu, teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo spręsti, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės kitiems asmenims nerūkant gyvenamosiose patalpose, nesant konkrečių faktų, duomenų, kad pareiškėjas ar kiti asmenys būtų skundęsi, kad yra rūkoma gyvenamosiose patalpose ir nebūtų užtikrinamas pirmiau minėto reguliavimo laikymasis. Padarė išvadą, kad nėra patvirtinti pareiškėjo argumentai, kad ginčui spręsti aktualiu metu galėjo būti pažeistos pareiškėjo teisės. Kita vertus, pareiškėjas nors ir nurodė, jog rūkantieji buvo laikomi su nerūkančiais, tačiau kaip tai yra susiję su jo teisių ir (ar) interesų pažeidimais ir jo nurodoma galima patirta žala, nepaaiškino.

13. Teismas atsižvelgęs į byloje esančius įrodymus (dušų kabinų nuotraukas), HN 76:2010 40 punktą, Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. I-209 13 ir 14 punktus, padarė išvadą, kad Kauno TI užtikrina suimtųjų ir nuteistųjų teisę pasinaudoti dušu, ne rečiau kaip kartą per savaitę, kaip numatyta HN 76:2010 68 punkte. Atsakovo veiksmuose neteisėtos veiklos požymių nėra, dėl to pareiškėjo argumentus dėl antisanitarinių sąlygų atmetė. Pažymėjo, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl to, jog asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, esant žemai temperatūrai verčiama nusirengti, daiktus ir drabužius dėti į nešvarias dėžes, yra deklaratyvios ir niekuo nepagrįstos, nes į bylą pateikti duomenys patvirtino, kad bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjas tik vieną kartą buvo patalpintas į Kauno TI ir ne šaltuoju metų periodu.

14. Teismas pažymėjo, kad byloje duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl jo kalinimo sąlygų Kauno TI vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

15. Atsižvelgęs į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti.

16. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Teismas sprendė, kad kalinimas perpildytose kamerose nurodytu kalinimo laikotarpiu sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 1250 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nes pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Pažymėjo, kad į bylą pateikti duomenys patvirtina, jog Kauno TI sistemingai siekia kompensuoti neigiamą kalinimo poveikį, be to, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Byloje nepateikta įrodymų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas, pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą, pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Teismas byloje taip pat nenustatė, kad Kauno TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

17. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda vertintina 50 Eur suma.

III. 18. Pareiškėjas M. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

19. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu ir nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą buvo šališkas. Pažymi, kad teismas vadovavosi fotonuotraukomis, kurios, pasak pareiškėjo, nepatvirtina, kad jis buvo kalinamas būtent toje kameroje, ir kad tos nuotraukos priklauso Kauno TI, o nėra atspausdintos iš interneto. Todėl prašo apeliacinės instancijos teismo jomis nesivadovauti ir jų nevertinti.

20. Teigia, kad teismas gali išreikalauti įrodymus, reikalingus bylai teisingai išspręsti, todėl galėjo tai padaryti iš Kauno visuomenės sveikatos centro išreikalaudamas visą reikalaingą medžiagą dėl higienos normų pažedimų, tačiau to nepadarė, kas įrodo teismo neobjektyvumą.

21. Pažymi, kad teismas peržengė pareiškėjo pateikto skundo ribas, spręsdamas dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų atitikimo Higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimui, nes pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad jo atžvilgiu buvo pažeistas tos pačios Higienos normos 40 punktas.

22. Pareiškėjas pažymi, jog pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl rūkančių asmenų kalinimo su nerūkančiais asmenimis, teismas neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, t. y., kad pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą su nerūkančiais asmenimis tyčia, norint išprovuokuoti konfliktus, nes nerūkantys asmenys nenorėdavo kvėpuoti tabako dūmais, o pareiškėjas norėdavo rūkyti. Administracija nesiėmė jokių veiksmų, kad šie konflikati būtų sprendžiami.

23. Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju tiesiogiai turėtų būti taikomos Konvencijoje ir EŽTT praktikoje nustatytos gyvenamojo ploto normos (4 m2, neįskaitant kameroje esančių baldų), todėl prašo laikyti, kad jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 43 dienas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

25. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

26. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

27. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu ir nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą buvo šališkas, taikė netinkamas materialinės teisės normas. Nurodo, kad teismas netinkamai vertino jo argumentus dėl rūkančių asmenų kalinimo su nerūkančiais asmenimis, taikė netinkamas gyvenamojo ploto normas.

28. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas, vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

29. Byloje surinktų ir įvertintų įrodymų pagrindu nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas Kauno TI kameroje Nr. 243 ginčui aktualiu laikotarpiu 43 paras, iš kurių 4 pilnas paras ir 6 nepilnas paras jo laikymo sąlygos neatitiko teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje reikalavimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas

30. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teisių pažeidimų, susijusių su jo patalpinimu į kamerą su nerūkančiu asmeniu, pagrįstai konstatavo, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės kitiems asmenims nerūkant gyvenamosiose patalpose, nesant konkrečių faktų, duomenų, kad pareiškėjas ar kiti asmenys būtų skundęsi (dėl to kilę konfliktai), kad yra rūkoma gyvenamosiose patalpose ir nebūtų laikomasi teisės aktų reikalavimo užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

31. Nėra pagrindo pripažinti pagrįstais apeliacinio skundo teiginius dėl skundo ribų peržengimo bei netinkamo materialinės teisės normos taikymo. Pirmosios instancijos teismas sprendime, vertindamas kalinimo sąlygas gyvenamųjų patalpų švaros ir priežiūros bei laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų higienos užtikrinimo aspektais, pateikė HN 76:2010 reikalavimų analizę, aptardamas tiek 40 tiek 68 punktų nuostatas bei pagrįstai nuspręsdamas, kad pareiškėjo teisių pažeidimas šiais aspektais nenustatytas.

32. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamu sprendimu tinkamai įvertinta pareiškėjo patirta skriauda ir nustatytas neturtinės žalos dydis, nors apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl jo kalinimo sąlygų įrodymai neteikti. Teismo išvados pagrįstos, įvertinus byloje nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgus į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

33. Dėl paminėto, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė