A-602-1209-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1209/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00611-2011-5 Procesinio sprendimo kategorija 15.1; 15.2.1.1; 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

Sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei S. S.-D.,

atsakovo atstovei I. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Detalita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Detalita“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Detalita“ (toliau – ir pareiškėjas; UAB „Detalita“) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija; atsakovas), jo naudai 286 784,11 Lt dydžio nuostolius žalai atlyginti; 2) priteisti iš atsakovo jo naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Skunde nurodė, kad nuosavybės teise turi du pastatus, esančius (duomenys neskelbtini): pastatą-sandėlį ir administracinį-buitinį pastatą (toliau – ir Administracinis pastatas), į kuriuos teises įgijo 2006 m. rugsėjo 25 d. sutartimi, sudaryta su UAB „ARDS“. Prieš perleidžiant minėtus pastatus, UAB „ARDS“ atliko jų rekonstravimo darbus, o 2006 m. rugpjūčio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Departamentas) sudaryta komisija surašė šių pastatų pripažinimo tinkamais naudoti aktą Nr. (101)11.4-1619 (toliau – ir Aktas). Nors tuo pačiu Aktu pripažinti tinkamais naudoti ir pastatas-sandėlis, ir Administracinis pastatas, tačiau šiame skunde pareiškėjo keliami reikalavimai yra siejami tik su Administracinio pastato pripažinimu tinkamu naudoti.

Paaiškino, kad Administracinio pastato eksploatacijos metu, sienose, laikui bėgant, atsirado įtrūkimai ir kiauriniai plyšiai, kurie nuolat didėjo, taip pat buvo pastebėta neįprastai stipri vibracija patalpų viduje. Siekiant išsiaiškinti galimas pastato sienų trūkinėjimo ir vibracijos priežastis, pareiškėjo užsakymu 2008 m. kovo 3-15 d. statybų ekspertas V. E. atliko šio statinio dalies techninę ekspertizę, kurios metu nustatė ir 2008 m. kovo 15 d. surašytame statinio dalies ekspertizės akte (toliau – ir Ekspertizės aktas) konstatavo, kad Administracinis pastatas turi defektus, dėl kurių viso statinio konstrukcija yra nestabili, nepatikima, todėl aptariamas statinys negali būti toliau naudojamas be sustiprinimo ar pilnos rekonstrukcijos. Tai, kad statinys neatitinka vieno iš šešių Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų esminių statinio reikalavimų – statinio mechaninio atsparumo ir pastovumo, dėl ko yra iškilusi šio statinio griūties grėsmė, patvirtino ne tik pareiškėjo pasitelktas nepriklausomas ekspertas, bet ir pakartotinai pastato būklę vėliau tyrusios komisijos bei specialistai. UAB „Detalita“, atsižvelgdama į minėtas eksperto bei pastatą apžiūrėjusių komisijų rekomendacijas, ir siekdama išvengti realaus žmonių gyvybei bei turtui gresiančio pavojaus, nedelsdama pradėjo laikino pastato sutvirtinimo darbus ir rekonstrukciją. Šiuo metu administracinio pastato rekonstrukcijos darbai iš esmės yra baigti. Pareiškėjo bendrai patirtos išlaidos pastato sutvirtinimui bei rekonstrukcijos darbams atlikti (įskaitant išlaidas, susijusias su ekspertizės atlikimu) sudaro 286 784,11 Lt.

Pabrėžė, jog nedelsiant, po pastato defektų konstatavimo, 2008 m. balandžio 23 d. pareiškėjas Vilniaus apygardos teismui (toliau – ir VAT) pateikė ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, atsakovais patraukdamas pastato pardavėją ir statytoją UAB „ARDS“ bei rangovą AB „Montuotojas“. Lietuvos apeliacinio teismo (toliau – ir LApT) 2011 m. vasario 23 d. priimtu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-91/2011 UAB „Detalita“ ieškinys tenkintas iš dalies, t. y. pareiškėjo naudai iš UAB „ARDS“ priteistas 286 784,11 Lt dydžio nuostolių atlyginimas. Tačiau, nepaisant teismo iš statytojo pareiškėjo naudai priteistų nuostolių, šiuo metu jau yra aišku, kad UAB „ARDS“ jokio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto bei piniginių lėšų neturi, taigi, faktiškai yra nemoki. Įvertinus minėtą situaciją, tikėtina, kad formaliai iš UAB „ARDS“ pareiškėjos naudai priteisti nuostoliai realiai turtinių pareiškėjo praradimų nekompensuos, dėl ko pareiškėjas yra priverstas naudoti kitą savo pažeistų teisių gynybos būdą – teikti skundą teismui dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų (statybų valstybinę priežiūrą vykdančių subjektų) neteisėtų veiksmų bei neveikimo, vieno iš esminių statinio reikalavimų neatitinkantį pastatą pripažįstant tinkamu naudoti, atlyginimo.

Pareiškėjas teigė, jog teikia skundą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi. Tikino, jog šiuo atveju turi būti taikoma viešoji civilinė atsakomybė, nes žalos atsiradimas grindžiamas valstybės valdžios institucijų, vykdančių statybų valstybinę priežiūrą, neteisėtais veiksmais (neveikimu). Pažymėjo, jog šiuo atveju konstatuotinos visos trys CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose įtvirtintos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, žala bei priežastinis ryšys tarp atliktų neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos.

Inspekcijos neteisėti veiksmai pasireiškė tiek neteisėtu veikimu, tiek neveikimu. Neteisėtu veikimu laikytini Departamento (šio viešojo administravimo subjekto teisių perėmėjas – Inspekcija) atlikti veiksmai – 2006 m. rugpjūčio 2 d. pripažintas tinkamu naudoti Administracinis pastatas, neatitinkantis statinio pripažinimo tinkamu naudoti sąlygų visumos. Neteisėtu neveikimu, pareiškėjo manymu, pripažintini Inspekcijos veiksmai, nevertinant Administracinio pastato atskirų konstrukcijų ir rekonstrukcijos procese panaudotų statybinių medžiagų atitikties teisės aktuose įtvirtintiems imperatyviems reikalavimams, pripažįstant statinį tinkamu naudoti.

Pareiškėjas, įvertinęs statybų eksperto parengtame Ekspertizės akte konstatuotų Administracinio pastato defektų, galinčių sukelti statinio griūtį, pobūdį, teigė, jog kvalifikuoti ir profesionalūs Departamento sudarytos komisijos nariai, vertinę statinio tinkamumą naudoti, privalėjo pastebėti esminius pastato statybos defektus ir kritinę pastato būklę. Atsižvelgiant į tai, kad Administracinis pastatas neatitiko reikalavimų, privalomų valstybės įgaliotai institucijai pripažįstant jį tinkamu naudoti, daro išvadą, kad Aktas išduotas neteisėtai (atsakovo neteisėtas veikimas), atsakovo darbuotojams nesiimant visų įmanomų ir elementarių priemonių, siekiant įvertinti Administracinio pastato atitiktį teisės aktuose nustatytiems reikalavimams (atsakovo neteisėtas neveikimas), taigi, pirmoji civilinės atsakomybės sąlyga laikytina nustatyta ir pagrįsta.

Dėl žalos, kaip civilinės atsakomybės būtinos sąlygos, paaiškino, jog, remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, žala, be kita ko, yra ir asmens turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai). Teigė, jog šiuo atveju jam privalo būti atlyginta turtinė žala, t. y. turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), patirtos, atliekant Administracinio pastato rekonstrukcijos darbus, bei išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, – iš viso 286 784,11 Lt. Pažymėjo ir tai, kad UAB „Detalita“ patirtų nuostolių dydis yra pagrįstas bei įrodytas LApT 2011 m. vasario 23 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-91/2011, kurio sprendimas šiuo metu yra įsiteisėjęs.

Dėl priežastinio ryšio, UAB „Detalita“ nuomone, šiuo atveju tarp valstybės institucijos tarnautojų veiksmų (neveikimo) ir jos patirtos žalos konstatuotinas tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys. Faktinis priežastinis ryšys konstatuotinas dėl to, kad Inspekcijos atstovai atliko neteisėtus veiksmus, t. y. Administracinį pastatą pripažino tinkamu naudoti, neatsižvelgiant ar nevertinant to, kad pastatas neatitinka esminių, įstatymo jam keliamų reikalavimų, ir leido statytojui UAB „ARDS“ šį pastatą eksploatuoti bei juo disponuoti, perleidžiant nuosavybės teise pareiškėjui, o paaiškėjus, kad statiniui yra iškilusi reali griūties grėsmė, pareiškėjas buvo priverstas nedelsiant pradėti statinio rekonstrukciją, dėl ko patyrė 286 784,11 Lt dydžio nuostolius. Jeigu Inspekcija savo įstatymines pareigas būtų atlikusi tinkamai, pagrįstai manytina, kad Aktas UAB „ARDS“ nebūtų išduotas tol, kol pastaroji nepašalintų statybos eigoje padarytų statybos defektų ir trūkumų, dėl ko pareiškėjas nebūtų įsigijęs esminių statinio reikalavimų neatitinkančio Administracinio pastato savo nuosavybėn, taigi, ir nebūtų patyręs nuostolių jo privalomai rekonstrukcijai. Teisinis priežastinis ryšys pasireiškia tuo, kad už statybų valstybinę priežiūrą atsakingų valstybės tarnautojų, esančių savo administruojamos srities profesionalais, neteisėti veiksmai ir neveikimas nulėmė tolimesnį nekokybiško ir teisės aktų reikalavimų neatitinkančio pastato eksploatavimą.

Pažymėjo, kad savo patirtą žalą jis yra pagrindęs ir įrodęs, jo naudai ši žala yra priteista iš UAB „ARDS“. Tačiau, šiuo atveju, pareiškėjo teisės vien tik minėto LApT sprendimo pagrindu negali būti apgintos, kadangi formalus ieškininio reikalavimo patenkinimas nesuteikia piniginės satisfakcijos pareiškėjui tuo atveju, jeigu priteistos sumos nėra galimybių išieškoti. Teikdamas šį skundą, pareiškėjas taip pat pabrėžė solidarią atsakovės Inspekcijos ir UAB „ARDS“ atsakomybę, kadangi, šiuo atveju, žala kilo dėl abiejų, t. y. tiek Inspekcijos, tiek UAB „ARDS“ atliktų neteisėtų veiksmų.

Atsakovas Lietuvos valstybę atstovaujanti Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo UAB „Detalita“ skundą su šiuo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, pabrėždama, jog tam, kad atsirastų turtinė prievolė Inspekcijai, būtina nustatyti tam tikrų tokios atsakomybės sąlygų visetą: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Atsiliepime nurodė, jog : 1) LApT 2011 m. vasario 23 d. civilinėje byloje Nr. 2A-91/2011 yra išsprendęs ginčą dėl žalos atlyginimo ir pareiškėjo prašoma suma priteista iš UAB „ARDS“; 2) Departamento Aktas yra galiojantis ir nepanaikintas. Dėl pirmojo argumento paaiškino, jog, atsižvelgiant į tai, kad LApT minėtoje civilinėje byloje išsprendė ginčą dėl žalos atlyginimo ir UAB „Detalita“ prašoma suma yra priteista iš UAB „ARDS“, pareiškėjo teiginiai, kad UAB „ARDS“ faktiškai yra nemokus, nesuteikia pareiškėjui teisės siekti pakartotinai priteisti žalą iš Inspekcijos. Toks pareiškėjo reikalavimas pažeidžia sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus, taip nepagrįstai suteikdamas teisę siekti dvigubo atlyginimo. Taip pat atkreipė dėmesį, kad LApT nustatė, jog UAB „ARDS“ yra atsakinga už UAB „Detalita“ patirtos žalos atsiradimą, todėl pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnį, šis faktas iš naujo neįrodinėtinas ir lemia išvadą, kad pareiškėjo nurodoma žala CK 6.247 straipsnio taikymo požiūriu nesiejama priežastiniu ryšiu su Inspekcijos veiksmais. Taigi, nenustačius vienos iš minėtų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį turtinė prievolė atlyginti žalą nekyla. Dėl antrojo argumento pasisakė, jog, nepaisant to, kad UAB „Detalita“ neginčija Akto, ji nurodo, kad dėl jo neteisėtumo kyla žala. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, civilinė atsakomybė gali kilti neteisėtai veikiant arba neteisėtai neveikiant, tačiau, šiuo atveju, nei viena šių aplinkybių nėra nustatyta ir pareiškėja neprašo jos nustatyti, t. y. Aktas yra galiojantis ir sukelia teisines pasekmes. Akto pagrindu buvo įregistruoti pakeitimai Nekilnojamojo turto registre, vadinasi, kilo ir civilinės teisinės pasekmės. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai nenuginčijus Akto teisės aktų nustatyta tvarka, nėra jokio pagrindo laikyti, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai.

Pažymėjo ir tai, jog vis dėlto, atsižvelgdama į tai, kad UAB „Detalita“ teigia, jog Inspekcijos veiksmai buvo neteisėti, Inspekcija pateikia argumentus, kurie patvirtina, kad Aktas buvo priimtas, laikantis teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjas neįrodė priešingai. Pakankamu argumentu šiuo aspektu atsakovas mano esant tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog, pripažįstant Administracinį pastatą tinkamu naudoti, buvo neatlikti ar netinkamai atlikti veiksmai ar, kad nebuvo išpildyti statybos techniniame reglamente STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 (toliau – ir STR), įvardinti reikalavimai. Akcentavo, jog šiuo atveju nėra jokių įrodymų, kad, pripažįstant statinį tinkamu naudoti, komisija galėjo nustatyti kokius nors trūkumus ir jų nenustatė, netinkamai veikė, tinkamai neatliko pareigų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Detalita“ skundą atmetė.

Teismas nustatė, jog į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad pagal 2006 m. rugsėjo 25 d. sutartį Nr. LT011988-1 „Dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį LT011988 perleidimo“, sudarytą su UAB „ARDS“ ir UAB „Hansa lizingas“ ir pagal 2006 m. spalio 12 d. nekilnojamųjų daiktų priėmimo-perdavimo aktą, sudarytą su UAB „Hansa lizingas“, UAB „Detalita“ iš UAB „ARDS“ perėmė pastatą-sandėlį ir Administracinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini). Prieš perleidžiant pastatus, UAB „ARDS“ atliko jų rekonstravimo darbus. 2006 m. rugpjūčio 2 d. Departamentas surašė šių pastatų pripažinimo tinkamais naudoti Aktą. UAB „Detalita“ įsigyto Administracinio pastato eksploatacijos metu sienose atsirado įtrūkimai ir kiauriniai plyšiai bei pastebėta stipri vibracija patalpų viduje. Siekiant išsiaiškinti pastato sienų trūkinėjimo ir vibracijos priežastis, UAB „Detalita“ užsakymu, 2008 m. kovo 3-15 d. statybų ekspertas V. E. atliko Administracinio pastato dalies techninę ekspertizę, kurios metu nustatė ir 2008 m. kovo 15 d. surašytame Ekspertizės akte konstatavo nustatytus defektus bei padarė išvadą, kad viso šio statinio konstrukcija yra nestabili, nepatikima, todėl aptariamas statinys negali būti toliau naudojamas be sustiprinimo ar pilnos rekonstrukcijos. Vėliau, atlikęs statinio techninės priežiūros patikrinimą, tokiai Ekspertizės akte pateiktai išvadai iš esmės pritarė ir Savivaldybės Miesto ūkio departamento Energetikos ir statinių skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyris.

Pažymėjo, jog, kaip matyti iš byloje pateikto LApT 2011 m. vasario 23 d. sprendimo ir kaip nurodo pareiškėjas skunde, UAB „Detalita“ civiline tvarka kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams UAB „ARDS“, AB „Montuotojas“, AB „Montuotojas“ gamybinei komercinei firmai Vilniuje, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų 1 523 290,47 Lt nuostolių atlyginimo nustatytiems Administracinio pastato defektams pašalinti, 4 990 Lt patirtų išlaidų žalai atlyginti, taip pat prašydama priteisti 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 17 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti, tačiau, pareiškėjai šį sprendimą apskundus apeliacine tvarka, LApT minėtu sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš UAB „ARDS“ ieškovei UAB „Detalita“ 281 794,11 Lt nuostolių atlyginimo ir 4990 Lt išlaidų nuostolių dydžiui nustatyti atlyginimo, iš viso 286 784,11 Lt sumą bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2008 m. balandžio 28 d. dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsniu ir CK 6.249, 6.263, 6.251 straipsniais ir pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad UAB „Detalita“ iš esmės nepateikia išimtinai Inspekcijos veiksmais ir/ar neveikimu jai padarytos žalos dydį pagrindžiančių įrodymų ir reikalaujamą priteisti žalą (tiesioginius nuostolius) grindžia LApT sprendime iš UAB „ARDS“ pareiškėjui priteista suma, motyvuodama tuo, kad UAB „ARDS“ yra faktiškai nemoki, todėl jos naudai LApT sprendimu priteisti nuostoliai realiai pareiškėjos turtinių praradimų nekompensuos, dėl ko UAB „Detalita“ priversta naudoti kitą savo pažeistų teisių gynybos būdą ir kreiptis į teismą dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, teismo vertinimu, yra pagrindas išvadai, kad UAB „Detalita“ reikalavimas yra neteisėtas ir nepagrįstas bei negali būti tenkinamas.

Rėmėsi CK 6.271 straipsniu bei akcentavo, jog civilinei atsakomybei atsirasti būtini keturi elementai: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis);

2) priežastinis ryšys tarp teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 straipsnis);

3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis);

4) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 straipsnis). CK 6.271 straipsnio 4 ir 1 dalyse nustatyta, kad atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo kaltės nustatymas nebūtinas. Šiuo aspektu pažymėjo, kad LApT sprendimas, kuriuo pareiškėjui iš UAB „ARDS“ yra priteista analogiško dydžio, kaip ir šioje byloje prašoma priteisti, žala, yra įsiteisėjęs ir vykdytinas, kas reiškia, jog UAB „Detalita“, vykdant Administracinio pastato rekonstrukciją, patirti nuostoliai iš esmės buvo įvertinti, nagrinėjant ginčą civiline tvarka ir šių nuostolių atlyginimas pareiškėjo atžvilgiu yra priteistas iš UAB „ARDS“.

Kadangi šios bylos nagrinėjimo dalykas yra žala (tiesioginiai nuostoliai), kurių atsiradimas vienareikšmiškai siejamas su pareiškėjo, vykdant Administracinio pastato rekonstrukciją, patirtais nuostoliais, o šie nuostoliai įsiteisėjusiu teismo sprendimu UAB „Detalita“ yra priteisti iš žalą padariusio asmens, šiuo atveju, nesama vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – patirtos žalos. Akcentavo, jog tai, kad pareiškėjo patirta žala, anot jo, iki šiol nėra atlyginta ir, kad UAB „ARDS“ faktiškai yra nemoki, nepaneigia ir nepanaikina įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo žala UAB „Detalita“ jau yra priteista iš ją padariusio asmens.

Pareiškėjas skunde nenurodo, jog jo realiai patirti nuostoliai, vykdant Administracinio pastato rekonstrukciją, yra didesni nei LApT sprendimu priteista suma, todėl teismas daro išvadą, kad UAB „Detalita“ patirti nuostoliai jau yra priteisti atlyginti, todėl tie patys tiesioginiai nuostoliai negali būti atlyginami du kartus, kas reikštų UAB „Detalita“ dvigubą neteisėtą praturtėjimą.

Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus UAB „Detalita“ skunde ir pareiškėjo atstovės teisminio nagrinėjimo metu išsakytus argumentus, kad pareiškėjas nesiekia dvigubo praturtėjimo, o pabrėžia solidarią Inspekcijos ir UAB „ARDS“ atsakomybę. Pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad visa žala, kurios UAB „Detalita“ reikalauja iš Inspekcijos, teismo sprendimu jau yra priteista pareiškėjui atlyginti iš UAB „ARDS“, joks kitas asmuo, iš kurio pareiškėjui priteista žala gali būti atlyginama solidariai kartu su UAB „ARDS“, LApT sprendime nėra nurodytas. Atsižvelgiant į tai, kad LApT sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis, jis negali būti ignoruojamas ar pakeičiamas. Skolininko pareiga (UAB „ARDS“) negali būti perduodama Inspekcijai, be to, UAB „ARDS“ prievolė atlyginti žalą pareiškėjui negali būti padalinama Inspekcijai ir UAB „ARDS“ solidariai. Padarė išvadą, kad, neįrodžius būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – Inspekcijos pareiškėjui padarytos žalos fakto, nėra ir teisinio pagrindo tenkinti UAB „Detalita“ skundą ir priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, 286 784,11 Lt nuostolių. Atsižvelgdamas į tai, teismas taip pat nepriteisė pareiškėjo prašytų 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 99 – 105), kuriuo prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai, taip pat prašo priteisti iš atsakovo jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas, nurodydamas, jog bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus teismui pateiks vėliau.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog sutinka su teismo nurodytu motyvu, kad siekiant pripažinti reikalavimą dėl žalos, kuri kildinama iš viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų ir/ar neveikimo, atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika ir priežastinis ryšys tarp jų. Pažymi, jog būtent nurodytu pagrindu jis savo reikalavimą detaliai ir pagrindė, tačiau teismui įvertinus tik vieną civilinės atsakomybės sąlygą – žalą bei visiškai neįvertinus kitų civilinės atsakomybės sąlygų buvo padarytos neteisėtos ir nepagrįstos išvados.

Dėl patirtos žalos fakto nustatymo ir nuostolių dydžio patirtai žalai atlyginti įrodymo nurodė, jog priimtame sprendime pripažįstama, kad pareiškėjas pagal 2010 m. sausio mėn. parengtą administracinio pastato techninį projektą atliko pastato rekonstrukciją. Byloje taip pat nekeliamas klausimas dėl reikalaujamos atlyginti žalos dydžio (286784,11 Lt), kurią pareiškėjas (apeliantas) patyrė atlikdamas administracinio pastato rekonstrukciją dydžio. Nors pastarieji argumentai suponuoja išvadą, kad žala, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nagrinėjamoje byloje turėtų būti laikoma įrodyta, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, jog nuostoliai įsiteisėjusiu LApT sprendimu UAB „Detalita“ jau yra priteisti iš UAB „ARDS“, konstatavo esant priešingai, t. y. nurodė, jog pareiškėjas žalos nepatyrė.

Mano, jog ši išvada padaryta pernelyg skubotai, netinkamai įvertinus žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, nustatymo etapus ir pačią žalos esmę. Atkreipia dėmesį į tai, jog šiuo atveju pareiškėjo turtinio intereso pažeidimas pasireiškė tuo, jog jis nuosavybės teise įsigijo statinį, kuris atsakovo atstovo buvo pripažintas tinkamu naudoti, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, statinys realiai neatitiko statinio pripažinimo tinkamu naudoti sąlygų visumos, dėl ko apeliantas buvo priverstas atlikti administracinio pastato rekonstrukcijos darbus, dėl kurių patyrė 286784,11 Lt dydžio tiesioginius nuostolius.

Tikina, jog pareiškėjo patirtos žalos faktui (faktui, tačiau ne dydžiui) patvirtinti pakanka įrodyti, kad tam tikru administracinio pastato eksploatavimo momentu kompetentingų valstybės institucijų atstovų bei nepriklausomo eksperto vertinimu buvo konstatuota netinkama pareiškėjo įsigyto turto kokybė, t. y. pastato neatitikimas vienam ar keliems Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytiems esminiams statinio reikalavimams. Pažymi, jog tokį kokybė neatitikimą jis grindė ir įrodinėjo šiais juridiniais faktais: 1) 2008 m. kovo 3-15 d. statybų ekspertas V.

E. 2008 m. kovo 15 d. surašytame statinio dalies ekspertizės akte konstatavo, kad viso statinio konstrukcija yra nestabili, nepatikima, todėl aptariamas statinys negali būti toliau naudojamas be sustiprinimo ar pilnos rekonstrukcijos;

2) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Energetikos ir statinių skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyrio 2008 m. spalio 21 d. Atliekamos statinio techninės priežiūros patikrinimo aktu Nr. A32-565(27.11-UK1) buvo konstatuota, jog „pastato būklė yra kritinė, todėl reikia skubiai imtis priemonių pastato konstrukcijų laikinam stiprinimui ir ruošti projektą pastato kapitaliniam remontui, nes gali įvykti pastato griūtis“; 3) 2008 m. spalio 29 d. pastatą apžiūrėjusi komisija, tarp kurios narių buvo ir Vilniaus m. savivaldybės administracijos bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos specialistai, susirinkimo protokole patvirtino, kad pastatas yra avarinės būklės, grūties grėsmė yra reali; 4) 2008 m. lapkričio 5 d. ta pati komisija protokolu konstatavo laikinų sustiprinimo darbų bei pastato rekonstrukcijos darbų būtinybę.

Mano, jog būtent šių aplinkybių visuma leidžia aiškiai konstatuoti pareiškėjo turtinio intereso pažeidimą. Priduria ir tai, jog jo faktiškai patirtų nuostolių dydžio (286784,11 Lt) nepaneigė ir pats skundžiamą nutartį priėmęs teismas, todėl darytina išvada, kad žala, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlyga, šioje byloje buvo visiškai įrodyta: tiek žalos faktas, tiek jos dydis. Mano, jog skundžiamame sprendime teismas visiškai nepagrįstai tą aplinkybę, jog pareiškėjo patirta žala yra priteista iš trečiojo asmens UAB „ARDS“ laikė pagrindu pripažinti, kad pareiškėjas nepatyrė žalos dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

Tikina, jog patvirtindamas pareiškėjo patirtos žalos faktą ir dydį, teismas privalėjo vertinti kitas galimas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. atsakyti, ar dėl pareiškėjo patirtos žalos atsakingas yra tik trečiasis asmuo UAB „ARDS“ ar ir valstybės viešojo administravimo subjektas (atsakovas), tačiau šių aplinkybių teismas visiškai nevertino ir dėl jų nepasisakė.

Dėl neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, nustatymo ir administracinių bylų teisenos teisės normų pažeidimo nurodė, jog teismas turėjo pasisakyti ne tik dėl žalos, bet ir dėl kitų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, o būtent – dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos egzistavimo, tačiau to nepadarė. Remiasi ABTĮ 86 straipsniu ir teigia, jog netirdamas ir apskritai neanalizuodamas šių sąlygų teismas šį straipsnį pažeidė. Tikina, jog skunde nurodė ir išsamiai pagrindė visus argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsakovo atžvilgiu taikymu, todėl šių argumentų apeliaciniame skunde nekartoja.

Dėl solidariosios civilinės atsakomybės taikymo atsakovo ir UAB „ARDS“ atžvilgiu pažymi, jog nesutinka su teismo pozicija, kad nuostoliai jo atžvilgiu negali būti priteisiami, nes tai reikštų dvigubą neteisėtą praturtėjimą. Nurodo, jog CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu, o CK 6.279 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai.

Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008, kurioje šis teismas išdėstė solidariosios atsakomybės deliktiniuose santykiuose taikymo sąlygas. Mano, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja netgi kelios solidarios atsakomybės kilimo sąlygos. Pirma, pažymi, jog žala jo atžvilgiu kilo tiek dėl UAB „ARDS“, tiek dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, tarp šių veiksmų ir kilusios žalos neabejotinai egzistavo priežastinis ryšys. Antra, teigia, jog solidarioji atsakomybė nesuponuoja dvigubo praturtėjimo skolininkų sąskaita, bet priešingai – solidariosios atsakomybės esmė išreiškiama nuostolių atlyginimu iš kelių solidariai atsakingų asmenų.

Pažymi, jog solidariosios atsakomybės taikymas nagrinėjamoje byloje grįstinas ne tik CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis teisės normomis, tačiau taip pat ir Europos deliktų teisės principuose (toliau – ir PETL), atspindinčiuose pažangiausias kontinentinės Europos teisės sistemų tendencijas, įtvirtintomis teisės normomis. Akcentuoja, jog PETL 9:101 straipsnio 1 dalies (b) punkte teigiama, jog atsakomybė yra solidarioji, jeigu visa nukentėjusiojo patirta žala arba aiški jos dalis priskirtina dviem ar daugiau asmenų; atsakomybė yra solidarioji, jeigu vieno asmens savarankiški veiksmai ar veikla sukelia žalą nukentėjusiajam bei nustatoma, kad ta pati žala yra priskirtina ir kitam asmeniui.

Teigia, jog akivaizdu, kad LApT sprendimu priteisus žalos atlyginimą iš UAB„ARDS“ pareiškėjo naudai, UAB „ARDS“ atsakomybė laikytina įrodyta, o nagrinėjamu atveju privalėjo būti sprendžiami klausimai tik dėl kito asmens – atsakovo – atsakomybės už pareiškėjo patirtą žalą (vertinant žalos priskyrimą taip pat ir atsakovo atžvilgiu), analizuojant visas tris civilinės atsakomybės sąlygas, bei atsakovo ir UAB„ARDS“ atžvilgiu taikytinos solidariosios atsakomybės galimybių.

Pabrėžia ir tai, jog teismas privalėjo vadovautis CK 6.6 straipsnio 3 dalimi ir 6.279 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančiomis solidarią skolininkų prievolę, tačiau LApT netgi neturėjo galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl Lietuvos valstybės ir UAB „ARDS“ atžvilgiu taikytinos solidariosios atsakomybės, kadangi UAB „Detalita“ Lietuvos valstybės atsakovu į minėtą bylą netraukė. Teigia, jog akivaizdu, kad LApT, pasisakydamas dėl solidariosios atsakomybės, būtų peržengęs ieškinio ribas, o tai, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 265 straipsnio 2 dalimi, yra draudžiama, todėl šiuo atveju darytina išvada, jog Vilniaus apygardos administraciniam teismui netinkamai įvertinus solidariosios atsakomybės taikymo privalomumą nagrinėjamoje byloje, pareiškėjo pateiktas skundas atmestas visiškai nepagrįstai.

Taip pat nurodo, jog UAB „ARDS“ atžvilgiu civilinė atsakomybė kilo iš sutarties (pagrįsta LApT priimtame sprendime), o atsakovo – iš delikto, todėl buvo išpildyta ir sąlyga, numatanti, jog solidariosios atsakomybės kilimo pagrindu inter alia laikytinas pareigos atlyginti pareiškėjo patirtą žalą atsiradimas skirtingu pagrindu. Taip pat pažymi, jog CK 6.6 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų atskirai, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.

Taigi, konstatuotina, jog esant kelių asmenų veiksmais padarytai žalai, kai kiekvieno iš minėtų asmenų neteisėtų veiksmų įtakos negalima tiksliai apibrėžti ir įvertinti, tačiau tokia įtaka yra akivaizdi, būtent kreditorius turi teisę reikalauti žalos atlyginimo tiek iš abiejų skolininkų bendrai, tiek iš kiekvieno jų atskirai. Reikšdamas civilinį ieškinį trečiajam asmeniui UAB „ARDS“, pareiškėjas apsiribojo visų civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjamu būtent trečiojo asmens (civilinėje byloje – atsakovo) atžvilgiu ir minėtas sąlygas visiškai įrodė.

Taigi, minėtoje civilinėje byloje atsakovo Lietuvos valstybės atsakomybės klausimas apskritai nebuvo nagrinėjamas, tačiau tai (atsakovų pasirinkimas), kaip jau minėta, yra ieškovo (pareiškėjo) teisė ir žalos priteisimas iš trečiojo asmens civilinėje byloje jokiu būdu neužkerta kelio pareiškėjui žalos pareikalauti ir iš kito solidaraus atsakovo – Lietuvos valstybės. Atkreipia dėmesį, kad sekant ginčijamame teismo sprendime pateiktą teismo argumentaciją darytina išvada, jog teismas 2011 m. vasario 23 d. LApT sprendimą iš esmės traktavo, kaip atmetusį atsakovo Lietuvos valstybės atsakomybės klausimą, tačiau tai yra visiškai nelogiška ir neteisėta, nes ši administracinė byla yra vienintelė ir pirmoji, kurioje pareiškėjas kelia atsakovo civilinės atsakomybės klausimą, todėl visos civilinės atsakomybės sąlygos šioje byloje įrodinėtinos atskirai nuo jau minėto LApT sprendimo.

Mano, kad šis sprendimas šiai bylai reikšmingas iš esmės tik tuo, jog leidžia konstatuoti pareiškėjo patirtos žalos faktą ir dydį tam, kad ši aplinkybė nebūtų iš naujo įrodinėjama administraciniame procese. Tačiau kitos civilinės atsakomybės sąlygos yra skirtingos tiek atsakovo, tiek trečiojo asmens atžvilgiu: pirmu atveju atsakomybė kyla iš delikto, antruoju – iš sutarties.

Priduria, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestas nepagrįstai, laikytina, jog sprendimu nepagrįstai atmestas taip pat ir pareiškėjo reikalavimas dėl 5 procentų metinių procesinių palūkanų priteisimo.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 110 – 112) prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime remiasi CK 6.271 straipsniu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 bei 2008 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442- 330/2008 suformuota praktika. Mano, jog teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl neteisėtų valstybės institucijos veiksmų. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas neginčija 2006 m. rugpjūčio 2 d. pastatų pripažinimo tinkamais naudoti akto Nr. (101)11.4-1619, tačiau nurodo, kad dėl jo tariamo neteisėtumo kyla žala. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė gali kilti neteisėtai veikiant arba neteisėtai neveikiant, tačiau nei viena šių aplinkybių byloje nebuvo nustatyta (kadangi Pripažinimo aktas teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo panaikintas kaip neteisėtas) ir, pareiškėjui neprašant to nustatyti, teismas sprendimu pagrįstai atmetė reikalavimą priteisti žalą iš Inspekcijos, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų. Pažymi, jog administracinis Pripažinimo aktas yra galiojantis, sukelia teisines pasekmes, jo pagrindu buvo įregistruoti ginčo pastato duomenų pasikeitimai Nekilnojamojo turto registre, vadinasi kilo ir civilinės teisinės pasekmės.

Teigia, jog apeliaciniame skunde taip pat netinkamai aiškinami solidarios atsakomybės taikymo principai, t. y. apeliantas nepagrįstai teigia, kad atsiradusi žala yra priteistina ne tik iš UAB „ARDS“, bet ir iš Inspekcijos. Vadovaujantis CK 6.6 straipsnio 3 dalimi ir 6.279 straipsnio l dalimi apeliaciniame skunde traktuojama, kad UAB „ARDS“ ir Inspekcija yra solidarūs skolininkai, tačiau toks aiškinimas negali būti taikomas dėl Teismo sprendime ir šiame atsiliepime nurodytų argumentų, t. y. visų civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo Inspekcijos atžvilgiu, žalos priteisimo atskirame procese iš UAB „ARDS“, draudimo taikyti dvigubą atsakomybę. Ginčijamame sprendime teismas nustatė, kad LApT 2011 m. vasario 23 d. civilinėje byloje išsprendė ginčą dėl žalos atlyginimo ir pareiškėjo prašoma suma priteista iš UAB „ARDS“. Teismas pagrįstai konstatavo, kad LApT nustatė, jog UAB „ARDS“ yra atsakinga už pareiškėjo patirtos žalos atsiradimą, todėl pagal ABTĮ 58 straipsnį šis faktas iš naujo neįrodinėtinas ir lemia išvadą, kad pareiškėjų nurodoma žala CK 6.247 straipsnio taikymo požiūriu nesiejama priežastiniu ryšiu su Inspekcijos veiksmais, taip pat nėra Inspekcijos neteisėtų veiksmų įrodymų.

Pažymi ir tai, jog nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo motyvu, kad teismas sprendime nepasisakė, kas yra atsakingas dėl pareiškėjo patirtos žalos. Teismas nurodydamas, kad dviguba atsakomybė negalima, aiškiai nurodė, kad už žalos atsiradimą teismo sprendimo pagrindu yra atsakingas trečiasis asmuo UAB „ARDS“ ir neįrodžius valstybės institucijos neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio nėra jokio pagrindo svarstyti dėl Inspekcijos atsakomybės. Taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nustatė žalos dydį, kurį turėtų atlyginti Inspekcija. Šiuo atveju teismas tik pasisakė, kokia žala yra priteista iš UAB „ARDS“ ir kad tai yra nustatyta įsiteisėjusiu LApT sprendimu, bet tai savaime nereiškia, kad už šių nuostolių atlyginimą yra atsakinga Inspekcija. Apeliantas, pabrėždamas solidarios atsakomybės taikymo būtinumą, nepagrįstai nurodo, kad šiuo atveju LApT sprendimas yra svarbus tik konstatuoti pareiškėjo patirtos žalos faktą ir dydį. Tuo apeliantas iškreipia teismo sprendimo esmę, pabrėždamas tik naujai reiškiamus reikalavimus ir visiškai nepasisako, kodėl sprendžiant bylą LApT nebuvo keltas solidarios atsakomybės klausimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra administracinio-buitinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas. Pareiškėjas įgijo nuosavybės teises į pastatą pagal 2006 m. rugsėjo 25 d. sutartį Dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį perleidimo, sudarytą su UAB „ARDS“ ir UAB „Hansa lizingas“. Prieš perleidžiant minėtus pastatus, UAB „ARDS“ atliko jų rekonstravimo darbus, o 2006 m. rugpjūčio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudaryta komisija surašė šio pastato pripažinimo tinkamu naudoti aktą.

2008 m. kovo 3-15 d. statybų ekspertas V. E. atliko šio statinio dalies techninę ekspertizę, kurios metu nustatė ir 2008 m. kovo 15 d. surašytame statinio dalies ekspertizės akte konstatavo, kad Administracinis pastatas turi defektus, dėl kurių viso statinio konstrukcija yra nestabili, nepatikima, todėl aptariamas statinys negali būti toliau naudojamas be sustiprinimo ar pilnos rekonstrukcijos. Tai, kad statinys neatitinka vieno iš šešių Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų esminių statinio reikalavimų – statinio mechaninio atsparumo ir pastovumo, dėl ko yra iškilusi šio statinio griūties grėsmė, konstatavo ir pastato būklę vėliau tyrusios komisijos bei specialistai. UAB „Detalita“, atsižvelgdama į minėtas eksperto bei pastatą apžiūrėjusių komisijų rekomendacijas, pradėjo laikino pastato sutvirtinimo darbus ir rekonstrukciją. Pareiškėjo tvirtinimu, bendrai patirtos išlaidos pastato sutvirtinimui bei rekonstrukcijos darbams atlikti sudaro 286 784,11 Lt.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs apeliacine tvarka civilinę bylą Nr. 2A-91/2011 pagal UAB „Detalita“ ieškinį atsakovams UAB „ARDS“ ir AB „Montuotojas, tretiesiems asmenims R. G. firmai, UAB „Linarsta“ dėl nuostolių atlyginimo, 2011 m. vasario 23 d. sprendimu priteisė UAB „Detalita“ naudai iš UAB „ARDS“ 286 784,11 Lt nuostolių atlyginimo. Teismas konstatavo, kad UAB „ARDS“ perleido pareiškėjui netinkamos kokybės daiktą – pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl pagal sutartį turi atlyginti nuostolius.

Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą paaiškino, kad iš UAB „ARDS“ pareiškėjo naudai priteisti nuostoliai realiai turtinių pareiškėjo praradimų nekompensuos, dėl ko pareiškėjas teikia skundą administraciniam teismui dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų (statybų valstybinę priežiūrą vykdančių subjektų) neteisėtų veiksmų bei neveikimo, vieno iš esminių statinio reikalavimų neatitinkantį pastatą pripažįstant tinkamu naudoti, atlyginimo. Pareiškėjo tvirtinimu, valstybė, atstovaujama statybų valstybinę priežiūrą vykdančios institucijos, turėtų atsakyti kaip solidarinis skolininkas su UAB „ARDS“.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, nes pareiškėjui nuostoliai yra atlyginti priteisiant iš UAB „ARDS“ civilinėje byloje, todėl nėra vienos iš būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – patirtos žalos, nuostolių priteisimas iš valstybės institucijos reikštų pareiškėjo nepagrįstą praturtėjimą. Be to, pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad valstybė negali atsakyti kaip solidarinis skolininkas, nes ji nedalyvavo civilinėje byloje, kurioje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas negali būti ignoruojamas.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, nustatantis atsakomybę už valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytą žalą, kuri nėra siejama su tų institucijų ar jų atstovų kalte. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis valdžios institucijų atsakomybę sieja su jų priimtų aktų neteisėtumu, kuris nagrinėjamu atveju turi būti nustatytas. Be to, turėtų būti nustatytas priežastinis ryšys bei nustatoma padaryta žala.

Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo visų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, būtent teismas nenustatinėjo, ar konkrečiu atveju valdžios institucijos – statybų valstybinę priežiūrą vykdančio subjekto aktas buvo teisėtas. Šioje byloje teismas turėjo nagrinėti, ar statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas buvo priimtas vadovaujantis teisės aktų, galiojusių administracinio akto priėmimo metu ir reglamentavusių statybos užbaigimo procesą, reikalavimais, ar priimant šį aktą buvo tinkamai įvertintos įstatyme bei jo normas įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatytos aplinkybės, ar buvo kitos šio administracinio akto teisėtumo sąlygos. Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje (akto redakcija galiojusi 2006 m. sausio 4 d. – 2006 m. spalio 31 d.) buvo nustatyta, kad statinio pripažinimas tinkamu naudoti yra nustatyta tvarka sudarytos komisijos atliekamas patikrinimas ir patvirtinimas, kad statinys pastatytas pagal privalomųjų statinio projekto rengimo dokumentų reikalavimus, pagal statinio projektą ir atitinka šio Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytus esminius statinio reikalavimus.

Nepagrįsti yra atsakovo atsiliepimai, jog teismas negalėjo vertinti akto, iš kurio yra kildinamas žalos atsiradimo faktas, nes šis aktas nebuvo ginčijamas ABTĮ nustatyta tvarka. Tai, kad administracinio akto neteisėtumo faktas nėra konstatuotas administracinio teismo atskiroje byloje arba jo neteisėtumas nėra konstatuotas kitokia forma (pvz. Seimo kontrolieriaus) neturėtų būti vertinama kaip kliūtis reikalauti žalos atlyginimo ir šioje byloje įrodinėti administracinio akto neteisėtumą, jeigu įstatymai nenustato tokios valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo sąlygos. Minėtos sąlygos nenustato Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį (Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas) įgyvendinanti norma – Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, nustatantis atsakomybę už valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Todėl administracinis teismas, nagrinėdamas bylą dėl valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, neturi teisinio pagrindo atsisakyti ginti asmens konstitucinę teisę – reikalauti žalos atlyginimo, jeigu valdžios institucijos aktas nebuvo pripažintas neteisėtu iki bylos dėl žalos atlyginimo inicijavimo, jeigu įstatymai nenustato tokios valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo sąlygos arba nėra kitų aplinkybių, darančių negalimu žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo kitos civilinės atsakomybės sąlygos buvimo, būtent nenustatinėjo priežastinio ryšio buvimo (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis). Teismas nenustatinėjo faktinio priežastinio ryšio, t. y. nevertino, ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę atlikta neteisėtų veiksmų, t.y. ar neteisėti veiksmai yra ekvivalentė žalos atsiradimo priežastis (sine qua non sąlyga). Teismas nenustatinėjo ir kito priežastinio ryšio nustatymo etapo – teisinio priežastinio ryšio buvimo, t.y. nesprendė klausimo, ar teisiniai padariniai (civilinės atsakomybės taikymo požiūriu) nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnį reikia nustatyti, ar pažeidėjo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad jam būtų galima taikyti civilinę atsakomybę.

Pastebėtina ir tai, jog nustatant priežastinį ryšį pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnį nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis. Todėl priežastiniam ryšiui konstatuoti užtenka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė.

Pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo visų būtinų atsakomybę už valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytą žalą sąlygų, kaip minėta nenustatinėjo neteisėtų veiksmų, t.y. neteisėto administracinio akto buvimo, nenustatinėjo nei faktinio, nei teisinio priežastinio ryšio buvimo, padaręs neteisingą išvadą, kad nėra nustatytas žalos atsiradimas, kadangi žala yra atlyginta, priteisus ją iš privataus subjekto, su kuriuo pareiškėją siejo sutartiniai santykiai. Pareiškėjas skundo pagrindu nurodė aplinkybes, jog pareiškėjui žala padaryta tiek subjekto, iš kurio yra priteista suma nuostolių atlyginimui, veiksmais, tiek ir valstybės institucijos veiksmais, t.y. pareiškėjas įrodinėja, kad žala yra kelių asmenų veiksmų padarinys. Tokiu atveju žalos atlyginimą reglamentuoja Civilinio kodekso 6.279 straipsnio 1 dalis, nustatanti, jog bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai. Solidarinės atsakomybės taisyklės yra nustatytos Civilinio kodekso 6.6 – 6.23 straipsniuose. Pagal Civilinio kodekso 6.6 straipsnio 3 dalį solidarioji skolininkų pereiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Šiuo atveju solidarioji pareiga atsiranda pagal įstatymą, kaip ir yra Civilinio kodekso 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienas iš solidariosios atsakomybės atvejų.

Civilinio kodekso 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas solidarioji prievolė yra įtvirtinta kaip tam tikra sankcija už neteisėtus veiksmus. Solidarioji prievolė pagal atsiradimo pagrindą gali būti mišrioji, pavyzdžiui vienam skolininkui ji atsiranda įstatymo, o kitam – sutarties pagrindu. Vieno solidariojo skolininko pareigą gali lemti deliktas, o kito – sutartis (Mikelėnas V. Prievolių teisė. Pirmoji dalis. Vilnius: Justitia, 2002, P. 132, 135, 145).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad vienu iš atvejų, kuomet yra taikoma solidarioji atsakomybė yra atvejis, kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-7-59/2008).

Esant skolininkų solidarinei atsakomybei kreditorius savo reikalavimą gali reikšti tiek visiems, tiek vienam iš bendraskolių visa apimtimi. Tai patvirtinta Civilinio kodekso 6.6 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta norma, jog bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kol bus visiškai ir tinkamai įvykdyta visa prievolė. Esant skolininkų solidarinei prievolei (pasyviajam solidarumui) kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį bet kuriam bendraskoliui (Civilinio kodekso 6.6 straipsnio 4 dalis). Ieškinio pareiškimas vienam iš bendraskolių neatima iš kreditoriaus teisės pareikšti ieškinį kitiems bendraskoliams (Civilinio kodekso 6.14 straipsnio 3 dalis).

Minėtos teisės normos (Civilinio kodekso 6.6 straipsnio 4, 6 dalys, 6.14 straipsnio 3 dalis), nustatančios solidarinės atsakomybės taisykles suponuoja išvadą, kad procesinės teisės normos, įtvirtinančios teismo sprendimo res iudicata galią (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 96 straipsnio 4 dalis, 101 straipsnio 2 punktas), neužkerta kelio inicijuoti atskirų bylų esant skolininkų daugetui. Todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai aplinkybę dėl priteistos žalos iš vieno bendraskolio vertino kaip faktą, patvirtinantį, kad žala pareiškėjui yra atlyginta ir dėl to be pagrindo nenustatinėjo kitų civilinės atsakomybės sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo nurodytą aplinkybę dėl UAB „ARDS“ (t.y. kito galimo solidarinio valstybės institucijos bendraskolio) nemokumo, kaip sudarančią pagrindą atmesti pareiškėjo reikalavimą. Minėtos solidarinę atsakomybę reglamentuojančios nuostatos bei kitos prievolinius santykius reglamentuojančios nuostatos patvirtina, kad vieno iš bendraskolių nemokumas gali būti pagrindu tenkinti kreditoriaus reikalavimą, nes ši aplinkybė, be kita ko, gali patvirtinti, kad prievolė nėra pasibaigusi, iki tinkamo prievolės įvykdymo ir gali patvirtinti kito bendraskolio pareigą atlyginti žalą (Civilinio kodekso 6.123 straipsnis).

Minėta, kad solidarioji skolininkų pereiga preziumuojama pagal įstatymą, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Įstatyme nustatytos prezumpcijos gali būti paneigiamos, todėl solidariniai skolininkai gali neigti minėtą prezumpciją, kas praktiškai reikštų, kad bendraskoliai gali įrodinėti, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma ne solidarinė, palankesnė kreditoriui, atsakomybė, bet dalinė atsakomybė. Teismas, nagrinėdamas iš naujo bylą ir nustatinėdamas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas turėtų atsižvelgti į nagrinėjamos situacijos aplinkybes, be kita ko ir tai, kad reikalaujama priteisti žala yra kildinama iš legalių veiksmų atlikimo, t.y. iš veiksmų, kuriais yra įgyvendinama valstybės institucijos kompetencija.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias solidarinės atsakomybės atsiradimo pagrindus bei procesinės teisės normas, reglamentuojančias teismo sprendimo res iudicata galią, dėl ko netyrė bylai reikšmingų aplinkybių, todėl byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 143 straipsnis, 142 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Detalita“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan