2017-06-07 Nr. AB-11705-3-61-3-04475-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-616-415/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04475-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. R. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–6) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 4 636 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nuo 2012 m. kovo 14 d. iki 2012 m. kovo 16 d. buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus 6 palatoje, nuo 2012 m. rugpjūčio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. – Chirurgijos skyriaus 3 palatoje, nuo 2014 m. sausio 15 d. iki 2014 m. sausio 17 d. – Vidaus ligų skyriaus 1 palatoje, nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. rugsėjo 19 d. – Vidaus ligų skyriaus 3 palatoje, nuo 2015 m. sausio 28 d. iki 2015 m. sausio 30 d. – Vidaus ligų skyriaus 5 palatoje, nuo 2015 m. vasario 15 d. iki 2015 m. vasario 18 d. – Chirurgijos skyriaus 2 palatoje, nuo 2015 m. balandžio 22 d. iki 2015 m. balandžio 29 d. – Chirurgijos skyriaus 4 palatoje, nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2015 m. birželio 5 d. – režiminio korpuso Chirurgijos skyriaus 29 palatoje, iš viso: 61 dieną. Teigė, jog visą gydymo laikotarpį buvo laikomas perpildytose palatose, kur jam teko ne daugiau kaip 3 kv. m ploto, kuriose buvo tarakonų, nebuvo nei šilto, nei šalto vandens, prausykloje šiltas vanduo įjungiamas tik du kartus per dieną, nebuvo galimybės tinkamai išsiplauti indų, kadangi nėra nuriebalinimo priemonių. Ligoninėje naudojami aliuminiai indai, kurie kenkia sveikatai. Nurodė, jog nusimaudyti leidžiama tik vieną kartą per savaitę, todėl etapuojant asmenį iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą kartais tenka būti nesimaudžius dvi savaites. Režiminio korpuso Chirurgijos skyriaus 29 palata buvo nevaloma, nebuvo valymo ir dezinfekavimo priemonių, įrengtas tik šaltas vanduo, nebuvo sėdimo tualeto, tualetas neatitvertas nuo bendros patalpos ir yra prie durų, per kurių langelį yra paduodamas maistas. Teigė, jog palatų langai kiauri, išdaužyti arba jų iš viso nebuvo, nuo sienų byrėjo dažai ir tinkas, gultai surūdiję nuo drėgmės, čiužiniai drėgni ir smirda bei yra per ploni. Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė depresiją, pyktį ir neapykantą, tapo agresyvus, dvasinius, fizinius bei emocinius išgyvenimus, kankino nemiga. Be to, jam buvo suteikta netinkama sveikatos priežiūra. Pareiškėjas vadovavosi tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į skundą (b. l. 13–16) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydomas nuo 2012 m. kovo 14 d. iki 2012 m. kovo 16 d. Vidaus ligų skyriaus 6 palatoje (palata panaikinta), nuo 2012 m. rugpjūčio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. – Chirurgijos skyriaus 3 palatoje (28,49 kv. m, 6 lovos), nuo 2014 m. sausio 15 d. iki 2014 m. sausio 17 d. – Vidaus ligų skyriaus 1 palatoje (22,84 kv. m, 7 lovos), nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. rugsėjo 19 d. – Vidaus ligų skyriaus 3 palatoje (19,80 kv. m, 6 lovos), nuo 2015 m. sausio 28 d. iki 2015 m. sausio 30 d.

– Vidaus ligų skyriaus 5 palatoje (12,14 kv. m, 3 lovos), nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2015 m. vasario 19 d. – Chirurgijos skyriaus 2 palatoje (24,92 kv. m, 7 lovos), nuo 2015 m. balandžio 22 d. iki 2015 m. balandžio 29 d. – Chirurgijos skyriaus 4 palatoje (34,06 kv. m, 8 lovos), nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2015 m. birželio 5 d. – Chirurgijos skyriaus 29 kamerų tipo palatoje (15,45 kv. m, 8 lovos). Statistika, kiek konkrečioje palatoje tam tikromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / arba suimtųjų, nevedama. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.4 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis.

Nurodė, jog Ligoninėje yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių teikimas yra nepertraukiamas procesas, kuris būtinas teikiant tokio pobūdžio paslaugas, užtikrinant paslaugų kokybę ir tinkamą nepertraukiamą gydymą. Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos galėjo būti viršytos.

Atkreipė dėmesį, jog Ligoninės Vidaus ligų ir Chirurgijos skyriuose pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore. Pažymėjo, jog Ligoninė privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus. Palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. Ligoninės patalpos yra remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) visiškai panaudojamos ir gydomųjų skyrių patalpos (palatos) yra nuolat remontuojamos.

Patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Ligoninės pacientams kartą per savaitę yra užtikrinama galimybė nusimaudyti po dušu, ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Ligoninė yra sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone. Nurodė, jog vasaros laikotarpiu yra išimamas vienas kameros lango rėmas, taip užtikrinant kameros vėdinimą ir kad būtų ne per karšta, kiekvienoje palatoje yra įrengta ventiliacinė vėdinimo šachta.

Gydomų asmenų prašymu išduodamas valymo inventorius. Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad Ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Be to, pareiškėjas kreipėsi į teismą praėjus trejiems ir mažiau metų nuo tariamai atsiradusios žalos (nuo pirmos hospitalizacijos datos).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Šiuo atveju yra suėjęs šis terminas dėl pirmųjų dviejų hospitalizacijos laikotarpių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 20 d. sprendimu (b. l. 145–149) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui M. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 290 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodė patyręs Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Ligoninė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo, vadovavosi Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 1, 2 dalimis, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Nustatė, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2012 m. kovo 14 d. iki 2012 m. kovo 16 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d., nuo 2014 m. sausio 15 d. iki 2014 m. sausio 17 d., nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. rugsėjo 19 d., nuo 2015 m. sausio 28 d. iki 2015 m. sausio 30 d., nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2015 m. rugsėjo 19 d., nuo 2015 m. balandžio 22 d. iki 2015 m. balandžio 29 d., nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2015 m. birželio 5 d. Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, nusprendė, kad yra akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl kalinimo, neatitinkančio teisės normų reikalavimų, jis patyrė didelius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, pablogėjo sveikata, tapo dirglus, nervingas, prarado pasitikėjimą savimi. Įvertinęs paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui išsiuntė tik 2015 m. rugsėjo 8 d., o prieš tai nesikreipė į jokias institucijas dėl pažeidžiamų teisių ir patirtos neturtinės žalos, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, todėl jis praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nurodytais 1 ir 2 laikotarpiais (nuo 2012 m. kovo 14 d. iki 2012 m. kovo 16 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d.).

Teismas, spręsdamas dėl žalos atlyginimo, vadovavosi Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punktu, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012. Remdamasis Ligoninės pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad, bendrai apskaičiavus nagrinėjamus laikotarpius (tai yra periodiškai nuo 2014 m. sausio 15 d. iki 2015 m. birželio 5 d.), iš pareiškėjo 41 paros, praleistos Ligoninėje, visas paras vienam asmeniui tenkantis plotas palatoje pagal lovų skaičių neatitiko nustatytų reikalavimų (vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m). Ligoninė atsiliepime pripažino, kad nustatytos ploto normos galėjo būti viršytos. Teismas, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie laikymą perpildytose palatose yra pagrįstos. Pastebėjo, jog, vertinant nurodytas aplinkybes, svarbi ir pareiškėjo galimybė laisvai judėti būnant Ligoninėje. Ligoninė nurodė, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį būnant Vidaus ligų ir Chirurgijos skyriuose buvo galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų metu, būti gryname ore. Taigi nors byloje nebuvo duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent gydymas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą ar kitus teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgęs į paminėtas aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, teismas konstatavo, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus. Be to, pažymėjo ir tai, kad Ligoninė yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas higienos ir pacientų laikymo sąlygas.

Teismas pabrėžė, kad Ligoninė pagal turimus finansinius resursus, gavusi skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, atlieka patalpų remontą. Tai patvirtino Ligoninės 2012 m. rugpjūčio 22 d., 2014 m. rugsėjo 17 d., 2015 m. kovo 18 d. darbų priėmimo aktai. Aplinkybę, kad patalpų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas, patvirtino Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotas leidimas-higienos pasas, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. vasario 24 d. išduota įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencija Nr. 3360. Ligoninė yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Teismui pateikti atliktų darbų aktai bei Kenkėjų kontrolės žurnalas patvirtino, jog ji nuolat atlieka buitinių kenkėjų naikinimo darbus. Be to, Ligoninė yra nuolat tikrinama Vilniaus visuomenės sveikatos centro, taigi stengiamasi gerinti Ligoninėje esančių asmenų laikymo sąlygas. Pažymėjo, jog tam tikrais laikotarpiais Vilniaus visuomenės sveikatos centras yra nustatęs nežymių teisės aktų reikalavimų neatitikimų palatose, tačiau grįžtamųjų patikrinimų metu pažeidimai būdavo pašalinti. Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su pareiškėju, jog tam tikrais laikotarpiais palatos ne visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau šie pažeidimai buvo nežymūs ir esant galimybei pašalinami.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog etapuojant asmenį yra pažeidžiamos jo teisės nusimaudyti po dušu, nes galimybė nusimaudyti numatyta tik vieną kartą per savaitę, todėl etapavimui vykstant tuo metu, kai pagal tvarkaraštį galima pasinaudoti teise nusimaudyti po dušu, pareiškėjas tokią teisę praranda. Pareiškėjas neginčijo fakto, jog maudymasis po dušu vyksta pagal nustatytą tvarkaraštį jo nepažeidžiant. Tai patvirtino ir Ligoninės pateikta jos direktoriaus 2013 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. V-65 patvirtinta Pacientų naudojimosi dušu tvarka. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, jog teisė po šiltu dušu nusimaudyti vieną kartą per savaitę atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punkto reikalavimus. Jokių išimčių nėra numatyta, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeidžiamos.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat teigė, jog palatose yra tik šaltas vanduo, o prausykloje šiltas vanduo įjungiamas tik du kartus per dieną. Su tokiu pareiškėjo argumentu teismas nesutiko, nes iš byloje esančio šilto vandens tiekimo grafiko aiškiai matyti, jog šilto vandens tiekimas prausyklose įjungiamas tris kartus per dieną. Šiuo atveju jokios pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, nes įstatymai nenumato prievolės tiekti šiltą vandenį visą laiką, o kamerose numatytas privalomas tik šalto vandens tiekimas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, be to, teigė, jog čiužiniai drėgni bei smirda ir yra per ploni. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, jog įstatymai nenumato reikalavimų čiužinių storiui, todėl šiuo aspektu pareiškėjo skundas nepagrįstas. Dėl čiužinių drėgmės ir smarvės pažymėjo, jog Ligoninė yra sudariusi 2012 m. gegužės 30 d. skalbimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 57-41, kuri patvirtino, jog skalbimo darbai Ligoninėje yra atliekami. Taip pat iš paminėtos Pacientų naudojimosi dušu tvarkos 19 punkto matyti, jog po kiekvieno prausimosi po dušu yra keičiama patalynė ir pižamos bei surenkami nešvarūs skalbiniai. Tokia Ligoninės nustatyta tvarka atitinka Taisyklių 258 punktą ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 67 punktą, kuriuose nustatyta pareiga ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę keisti patalynę ir rankšluosčius. Taigi, teismo vertinimu, šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Pažymėjo, jog Ligoninė nepateikė jokių duomenų apie čiužinių būklę, todėl ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai.

Teismo nuomone, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktų numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Kita vertus, nurodytas pažeidimas nebuvo tęstinis, iš esmės vyko trumpais laikotarpiais, be to, nebuvo duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų.

Teismas pažymėjo, jog, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90)).

Teismas, atsižvelgdamas į laikymo Ligoninėje trukmę, į tai, kad buvo nustatytas kamerų perpildymo faktas (iš viso: 41 para), nežymūs kai kurių higienos normų reikalavimų pažeidimai, į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą, konstatavo, kad pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, priteisiama 290 Eur kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas M. R. apeliaciniu skundu (b. l. 157–159) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimą ir priteisti 3 648 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas pripažino, jog 41 dieną tekęs plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau, pagal jo skaičiavimus, tai truko 48 dienas. Teismas neanalizavo fakto, kad, nepataikęs atvykti pagal grafiką, dvi savaites būna nesimaudęs. Be to, neatkreipė dėmesio, kad nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2015 m. birželio 5 d. režiminio korpuso Chirurgijos skyriaus 29 palatoje po operacijos gulėjo ne apatiniame, o viršutiniame gulte, kur neįrengtas užlipimas. Palatas tenka valytis patiems ligoniams, pilna tarakonų, nėra tinkamai įrengto tualeto. Teismas neatkreipė dėmesio, kad Ligoninėje naudojami aliuminio indai, nėra tinkamai įrengto tualeto. Atsižvelgęs į tai, nesutinka su teismo sprendimu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 164–165) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas. Apeliantas nenurodė naujų nesutikimo su teismo sprendimu argumentų ar motyvų. Pažymi, kad Ligoninės Chirurgijos ir Vidaus ligų skyriuose, kuriuose buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore. Minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose (laisvame korpuse). Tokios nuostatos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-707/2014.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, atlyginimo.

Vadovaujantis ABTĮ 136 straipsniu, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą. Tačiau toks procesinis teisinis reglamentavimas nesukuria teisinių prielaidų nepaisyti ginčo ribų, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinami tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017).

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovo padarytus teisės pažeidimus, suponavusius pareiškėjui teisę į jais padarytos neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 str.). Taip pat pagrįstai padarytos išvados dėl atmetimo pareiškėjo argumentų dėl įrodinėjamų atsakovo padarytų teisės pažeidimų, kurių buvimo pirmosios instancijos teismas nepripažino arba pripažino mažareikšmiais, išskyrus teisės nusimaudyti duše įgyvendinimo, kai dėl etapavimo praleidžiamas grafike nustatytas laikas maudytis, vertinimą. Faktinių ir teisinių argumentų dėl visų jų vadovaudamasi formuojama ankstesnėje nutarties pastraipoje nurodyta LVAT praktika teisėjų kolegija nekartoja.

Pareiškėjas apeliacine tvarka skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu dėl šios nutarties III dalyje nurodytų argumentų. Šie faktiniai argumentai ir jų teisinis vertinimas ir yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

LVAT, formuodamas teismų praktiką tokiu, kaip ši byla, atveju, yra nurodęs, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas (LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017).

Taigi priteisiamos neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingos yra ne tik kalinimo sąlygų, neatitinkančių teisės aktų reikalavimus, trukmės, bet ir pareiškėjo nurodomų konkrečių pažeidimų pobūdžio, kiekvieno iš jų ir jų visumos vertinimas. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendime turėjo įvertinti visus pareiškėjo nurodomus atsakovo padarytus kalinimo sąlygų pažeidimus, o ne selektyviai – tik kai kuriuos iš jų, turinčius galbūt ir esminę, tačiau ne lemiančią, reikšmę.

Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino pareiškėjo nurodomų kalinimo sąlygų pažeidimų: dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, kad patys ligoninėje besigydantys kaliniai turi valyti kameras ir aliuminio indų naudojimo teisėtumo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuria pripažįstamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimo pažeidimas dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-402-662/2017, 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Dėl pareiškėjo argumentų, kad ligoninėje besigydantys kaliniai patys turi valyti kameras, o tai, įvertinant jų, kaip ligonių, teisinę padėtį, yra teisės pažeidimas, atsakovas nepasisakė. Minėta, kad šių argumentų nevertino ir pirmosios instancijos teismas.

Dėl aliuminio indų, jei iš tiesų tokie indai buvo naudojami Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, panaudojimo maistui patiekti pirmosios instancijos teisme atsakovas nepasisakė nei šio fakto, nei teisės, jei toks faktas egzistavo, požiūriu. Šių argumentų nevertino ir pirmosios instancijos teismas.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl teisės kartą per savaitę pasinaudoti dušu, pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė neaktualius šiam ginčui argumentus, nes ginčas kilęs ne dėl pačios teisės egzistavimo, o dėl šios teisės įgyvendinimo tvarkos. Todėl būtent tai turėjo būti vertinama ir padaromos išvados, pažeidžiamos ar ne pareiškėjo teisės.

Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas (ABTĮ 81, 86 str.), todėl panaikinamas, o byla perduodama tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 140 str. 1 d. 4 p., 141 str. 1 d., 142 str. 1 d.).

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomo kalinimo sąlygų pažeidimo, kad jam po operacijos teko viršutinis gultas, kur neįrengtas užlipimas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde formuluojamas naujas skundo pagrindas, kuris nebuvo nagrinėjimo dalyku, todėl dėl jo nutartyje nepasisakoma (ABTĮ 86 str. 3 d., 133, 136 str.).

Pareiškėjas, be kita ko, nurodo, kad jam buvo teikiamos nekokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos. Tokio pobūdžio ginčai nėra priskirti administracinių teismų jurisdikcijai. Todėl pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai šioje srityje yra pažeisti, ieškiniu gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo bylą dėl šio reikalavimo perduoti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (ABTĮ 21 str. 1 d.), nes pareiškimas dėl šių jo teisių pažeidimo yra abstraktaus pobūdžio, iš esmės neatitinka CPK 135 straipsnio reikalavimų, todėl negali būti vertinamas kaip reikalavimas, nagrinėtinas pradėtoje byloje. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas savo teises turi ginti reikšdamas ieškinį bendrosios kompetencijos teisme laikydamasis reikalavimų, nustatytų CPK.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. R. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Gintaras Kryževičius