2013-12-18 Nr. AB-10288-3-61-3-01422-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-2331/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01422-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. ir atsakovo Lietuvos kelių policijos tarnybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovui Lietuvos kelių policijos tarnybai dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas: įpareigoti Lietuvos kelių policijos tarnybą (toliau – ir Tarnyba) išmokėti jam vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2013 m. vasario 15 d. iki 2013 m. balandžio 10 d., iš viso – 6 161,7 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1992 m. kovo 17 d. iki 2013 m. vasario 15 d. ėjo Tarnybos Patrulių kuopos pirmojo būrio vyriausiojo patrulio pareigas. Tarnybos viršininkas 2013 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 39-TE-7 „Dėl S. D. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas) atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos. Įsakyme nurodyta, kad atleidimo dieną S. D. vidaus tarnybos stažas, tarnybos Lietuvos valstybei stažas ir stažas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra 20 metų 10 mėnesių 19 dienų, o ištarnautas laikas išeitinei kompensacijai skaičiuoti 2013 m. vasario 15 d. sudaro 19 metų 6 mėnesius 26 dienas.

Nesutikdamas su Įsakymu, 2013 m. kovo 13 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė: pakeisti jo 4 punktą ir įpareigoti Tarnybą skaičiuoti nepertraukiamą tarnybos stažą išeitinei kompensacijai mokėti nuo 1992 m. kovo 17 d., įpareigoti Tarnybą išmokėti išeitinės kompensacijos nepriemoką. Atsakovas 2013 m. kovo 9 d. priėmė įsakymą Nr. 39-TE-15 „Dėl Lietuvos kelių policijos tarnybos viršininko 2013 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 39-TE-7 „Dėl S. D. atleidimo iš vidaus tarnybos“ pakeitimo“ (toliau – Įsakymas dėl pakeitimo), kuriuo pakeitė Tarnybos viršininko Įsakymo 4 punktą ir įpareigojo Tarnybos finansų grupę jam išmokėti išeitinę kompensaciją.

Įsakyme dėl pakeitimo nustatyta, kad ištarnautas laikas išeitinei kompensacijai skaičiuoti 2013 m. vasario 15 d. sudaro 20 metų 10 mėnesių 19 dienų. Pareiškėjui 2013 m. balandžio 10 d. buvo išmokėta išeitinės kompensacijos nepriemoka, todėl jis skundo atsisakė, tačiau atsakovas, atleisdamas jį iš vidaus tarnybos, neįvykdė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 58 straipsnio 1 dalies reikalavimo – visiškai atsiskaityti atleidimo dieną. Statutinio valstybės tarnautojo teisė gauti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą visiškai atsiskaityti atleidimo iš tarnybos dieną yra ginama taikant Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 141 straipsnio 3 dalį.

Tinkamai apskaičiuoti darbo užmokestį, laikytis sulygtų arba teisės aktuose numatytų apmokėjimo už darbą sąlygų, terminų yra darbdavio pareiga. Dėl neišmokėtos išeitinės kompensacijos nepriemokos pareiškėjo kaltės nėra, o Tarnyba, priimdama Įsakymą dėl pakeitimo, pripažino savo neteisėtus veiksmus (kaltę) ir išmokėjo susidariusią 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio nepriemoką. Atsižvelgiant į paskutinių trijų mėnesių darbo dienų skaičių ir darbo užmokesčio sumą, vienos darbo dienos vidutinis užmokestis yra 131,1 Lt.

Uždelsimo visiškai atsiskaityti laikas yra 47 darbo dienos, taigi Tarnyba S. D. turi išmokėta 6 161,7 Lt.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus ir paaiškino, jog iš karto, kai buvo supažindintas su Įsakymu, atsakovo darbuotojoms nurodė, jog jo stažas skaičiuojamas netinkamai, paaiškino kodėl, tačiau į jo pastabas niekas nekreipė dėmesio. Iki tol jokių abejonių dėl stažo skaičiavimo darbdavys nebuvo išreiškęs. Kad tarnybos byloje nebuvo įsakymų dėl stažo skaičiavimo jis nežinojo. Tarnybos lapo kopiją gavo tik po Įsakymo priėmimo.

Atsakovas Lietuvos kelių policijos tarnyba su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 14–19) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog vadovaudamasis Statuto 56 straipsnio 1 dalimi, priėmė Įsakymą. S. D. atleidimo iš vidaus tarnybos dieną jam buvo išmokėtos visos pagrindinės su darbo teisiniais santykiais susijusios išmokos, nebuvo išmokėta tik 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija, kadangi atsakovas, apskaičiuodamas Statuto 57 straipsnyje numatomos išeitinės kompensacijos dydį, išmokėjo pareiškėjui jo 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją, kaip pareigūnui nepertraukiamai ištarnavusiam daugiau kaip 10 metų.

Praėjus daugiau kaip vienam mėnesiui nuo Įsakymo, atsakovas 2013 m. kovo 25 d. gavo Vilniaus apygardos administracinio teismo įpareigojimą pateikti atsiliepimą į pareiškėjo 2013 m. kovo 13 d. prašymą, kuriuo S. D. prašė įpareigoti Tarnybą skaičiuoti jam nepertraukiamą tarnybos stažą išeitinei kompensacijai mokėti nuo 1992 m. kovo 17 d., o ne nuo 1993 m. liepos 19 d. Tarnyba, susipažinusi su pareiškėjo teismui pateiktu prašymu, kreipėsi į jo buvusį darbdavį Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK).

Gavus Vilniaus miesto VPK viršininko 1992 m. kovo 17 d. įsakymą Nr. 17 t/e, 1992 m. spalio 7 d. įsakymą Nr. 68 t/e ir 1993 m. liepos 28 d. įsakymą Nr. 52 t/e, nustatyta, kad šie Vilniaus miesto VPK viršininko įsakymai laikytini pagrindais, nenutraukiančiais pareiškėjo tarnybos stažo. Atsižvelgdamas į naujai paaiškėjusius duomenis, atsakovas priėmė Įsakymą dėl pakeitimo, kuriame nustatė pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną nepertraukiamai ištarnautą laiką – 20 metų 10 mėnesių 19 dienų. S. D. nepagrįstai nurodė, kad Tarnybos Patrulių kuopos pirmojo būrio vyriausiojo patrulio pareigas ėjo nuo 1992 m. kovo 17 d. iki 2013 m. vasario 15 d.

Iš pareiškėjo tarnybos eigos lapo matyti, kad iki 2000 m. gegužės 8 d. jo darbdavys buvo kita atskira policijos įstaiga – Vilniaus miesto VPK. Tarnyba pareiškėją į darbą priėmė 2000 m. gegužės 8 d. Tuo metu atsakovas neturėjo atskiro juridinio asmens statuso, buvo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos padalinys, o juridinio asmens statusą įgijo nuo 2003 m. gegužės 1 d., kai reorganizavus Lietuvos viešosios policijos biurą, buvo įsteigta specializuota policijos įstaiga – Lietuvos policijos eskortavimo rinktinė (dabar – Lietuvos kelių policijos tarnyba).

Pareiškėjo atleidimo iš Tarnybos dieną atsakovas neturėjo jokių duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo nepertraukiamą darbo stažą vidaus tarnybos sistemoje iki 1993 m. liepos 19 d., kadangi tokių duomenų nebuvo nei jo tarnybos byloje, nei kituose atsakovo buveinėje disponuojamuose šaltiniuose, todėl nėra pagrindo teigti, kad Tarnyba veikė neteisėtai, neįskaičiuodama tarpinio laikotarpio į nepertraukiamą tarnybos stažą išeitinei kompensacijai gauti. Be to, tai, kad pareiškėjui šis tarpinis laikotarpis neįskaičiuojamas į nepertraukiamą tarnybos stažą, S. D. tapo žinoma nuo 1994 m. lapkričio 15 d., kai jis buvo pasirašytinai supažindintas su pareigūno atestaciniu lapu.

Taigi, dėl paties darbuotojo neveikimo su juo nebuvo visiškai atsiskaityta atleidimo iš vidaus tarnybos dieną. Iki atleidimo iš vidaus tarnybos dienos pareiškėjas, būdamas rūpestingu ir sąžiningu darbuotoju, nepasinaudojo DK 141 straipsnio 4 dalyje suteikta teise kreiptis į iki 2000 m. gegužės 8 d. buvusį darbdavį ir prašyti, kad jam būtų išduoti dokumentai, pagrindžiantys nepertraukiamo darbo stažo vidaus tarnyboje skaičiavimo pradžią nuo 1992 m. kovo 18 d. Be to, šie S. D. veiksmai vertintini kaip nesąžiningi. Pareiškėjo reikalaujama 6 161,7 Lt išmoka yra neadekvati ir nesuderinama su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 7 d. sprendimu (b. l. 65–71) pareiškėjo S. D. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos kelių policijos tarnybos 1 000 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką; kitą skundo dalį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad ginčas šioje byloje kilo dėl iš vidaus tarnybos atleisto asmens reikalavimo sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.

Nustatyta, kad Tarnybos viršininko 2013 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 39-TE-7 S. D. nuo 2013 m. vasario 15 d. atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 56 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos 2013 m. vasario 14 d. specializuotosios medicininės ekspertizės pažymą Nr. 570 (b. l. 35). Įsakymo 4 punktu Tarnybos finansų grupė įpareigota išmokėti S. D. išeitinę kompensaciją. Nustatyta, kad ištarnautas laikas išeitinei kompensacijai skaičiuoti 2013 m. vasario 15 d. sudaro 19 metų 6 mėnesius 26 dienas.

Tarnybos viršininkas, atsižvelgdamas į naujai paaiškėjusias aplinkybes ir remdamasis Vilniaus miesto VPK 1992 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 17 t/e „Dėl tarnybos eigos“, 1992 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 68 t/e „Dėl tarnybos eigos“ ir 1993 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. 52 t/e „Dėl tarnybos eigos“, 2013 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 39-TE-15 pakeitė Tarnybos viršininko 2013 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 39-TE-7 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įpareigoju Lietuvos kelių policijos tarnybos finansų grupę, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 57 str., S. D. išmokėti išeitinę kompensaciją. Ištarnautas laikas išeitinei kompensacijai skaičiuoti 2013 m. vasario 15 d. sudaro 20 metų 10 mėnesių 19 dienų“ (b. l. 38).

Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovas, atleisdamas jį iš vidaus tarnybos, neįvykdė Statuto 58 straipsnio 1 dalies reikalavimo, nes atsižvelgiant į Įsakyme nurodytą atleidimo iš tarnybos datą, diena, kuria su S. D. turėjo būti visiškai atsiskaityta, yra 2013 m. vasario 15 d. Taigi, Tarnyba privalo išmokėti jam vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2013 m. vasario 15 d. iki 2013 m. balandžio 10 d. – 6 161,7 Lt.

Statuto 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną. Statute nėra nuostatų, kurios įtvirtintų vidaus tarnybos pareigūnų garantijas ir atitinkamai sankcijas vidaus tarnybos institucijoms, kai yra uždelsiama visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu. Tokių nuostatų, kurios būtų analogiškos DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintoms, nėra numatyta ir Valstybės tarnybos įstatyme bei kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose valstybės tarnybos teisinius santykius. Statuto 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Teismo nuomone, byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams taikytinos Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio nuostatos, įgalinančios byloje nagrinėjamų teisinių santykių atžvilgiu taikyti darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojančius įstatymus. Darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju, byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams sureguliuoti taikytinos DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatos.

DK 141 straipsnyje nurodyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka (1 d.), darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas (2 d.). Pagal to paties straipsnio 3 dalį, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Iš nurodytų DK 141 straipsnio nuostatų matyti, kad straipsnio 3 dalyje nurodyta darbdavio pareiga sumokėti atleistam darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį pirmiausia yra siejama su uždelsimu (iš dalies arba visiškai) atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo dieną. Antra vertus, tokia darbdavio pareiga atsiranda tik tuo atveju, kai dėl paminėto uždelsimo nėra darbuotojo kaltės. Todėl, taikant DK 141 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti kiekvienos iš šių sąlygų buvimą. Teismų praktikoje šiuo aspektu pažymėta, kad terminas (žodis) „uždelsimas“ pagal jo panaudojimo prasmę reiškia užvilkinimą (Lietuvių kalbos instituto Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 877 psl.), t. y. suponuoja situaciją, kai tai darantis asmuo (šiuo atveju darbdavys) žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis nustatytu laiku (šiuo atveju atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju dieną) neįvykdė tam tikros pareigos ir tai tęsia toliau (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2000/2010).

Nustatyta, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos atleistas Tarnybos 2013 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 39-TE-7 ir ištarnautas laikas išeitinei kompensacijai skaičiuoti 2013 m. vasario 15 d. sudaro 19 metų 6 mėnesius 26 dienas (b. l. 35).

Statuto 57 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4, 11, 15 ir 16 punktus, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų – du kartus, daugiau kaip 20 metų – tris kartus (Statuto 53 str. 2 d.). Nustačius, kad S. D. ištarnautas laikas išeitinei kompensacijai skaičiuoti 2013 m. vasario 15 d. sudaro 19 metų 6 mėnesius 26 dienas, jam buvo išmokėta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija.

Pareiškėjui kreipusis į teismą dėl Tarnybos 2013 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 39-TE-7 4 punkto pakeitimo ir atsakovo įpareigojimo skaičiuoti jam nepertraukiamą tarnybos stažą išeitinei kompensacijai mokėti nuo 1992 m. kovo 17 d. bei išmokėti išeitinės kompensacijos nepriemoką, kuri yra 2 mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio – 4 180,54 Lt, atsakovas kreipėsi į S. D. buvusį darbdavį – Vilniaus apskrities VPK. Tarnyba nurodė, kad pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną neturėjo dokumentų, kurie pagrįstų, kad jam dirbant kitoje darbovietėje laikotarpiai nuo 1992 m. kovo 17 d. iki 1992 m. rugsėjo 20 d. (pareiškėjas dirbo Vilniaus miesto VPK Kelių policijos specializuoto bataliono policininku-stažuotoju) ir nuo 1992 m. rugsėjo 21 d. iki 1993 m. liepos 19 d. (S. D. mokėsi Vilniaus aukštesniojoje policijos mokykloje) turi būti laikomi faktiškai dirbtu laiku vienoje darbovietėje ar sistemoje ir turi būti įskaičiuoti į pareiškėjo nepertraukiamą tarnybos stažą. Gavusi Vilniaus miesto VPK viršininko 1992 m. kovo 17 d. įsakymą Nr. 17 t/e, 1992 m. spalio 7 d. įsakymą Nr. 68 t/e ir 1993 m. liepos 28 d. įsakymą Nr. 52 t/e, Tarnyba nustatė, kad šie dokumentai laikytini pagrindais, nenutraukiančiais pareiškėjo tarnybos stažo DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme. Atsižvelgęs į šiuos duomenis, atsakovas 2013 m. balandžio 9 d. priėmė įsakymą Nr. 39-TE-15, kuriuo nustatė S. D. atleidimo iš vidaus tarnybos dieną nepertraukiamai ištarnautą laiką 20 metų 10 mėnesių 19 dienų. Tarnyba tvirtina, kad S. D. tarnybos byloje jo atleidimo dieną minėtų įsakymų nebuvo.

Iš pareiškėjo tarnybos lapo matyti, kad minėti įsakymai jame yra nurodyti (b. l. 21–23), todėl Tarnybai turėjo kilti abejonių dėl pareiškėjo stažo skaičiavimo, tuo labiau, kad buvo nustatytas 20 metų 10 mėnesių 19 dienų S. D. vidaus tarnybos stažas, tarnybos Lietuvos valstybei stažas bei stažas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Siekdama išsklaidyti visas abejones, institucija turėjo kreiptis į pareiškėjo buvusį darbdavį bent jau prieš priimdama 2013 m. vasario 15 d. įsakymą, o ne tada, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl Įsakymo panaikinimo. Be to, kaip teisingai pažymėjo pareiškėjas, tinkamai apskaičiuoti darbo užmokestį, laikytis sulygtų arba teisės aktuose numatytų apmokėjimo už darbą sąlygų, terminų yra darbdavio pareiga ir ji turi būti tinkamai vykdoma ne tik atleidžiant asmenį iš pareigų bei ir visą jo tarnybos laikotarpį. Kompensacijos išmokėjimas yra darbdavio įstatymo nustatyta pareiga, kuriai nebūtinas atskiras darbuotojo prašymas. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, koks turėjo būti apskaičiuodamas darbo stažą, o tai sudaro pagrindą išvadai dėl jo kaltės buvimo. Nustačius, kad Tarnyba uždelsė iš dalies atsiskaityti su pareiškėju jo atleidimo dieną bei atsižvelgiant į tai, kad dėl tokio uždelsimo nėra S. D. kaltės, atsakovas privalo išmokėti pareiškėjui jo vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką.

Vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka reglamentuojama Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintame Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas). Aprašo 6.1 punkte nustatyta, kad skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, priskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu teisės aktuose nenumatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas šio Aprašo 3.1–3.4 punktuose, ir mėnesines premijas. Pagal Aprašo 6.2 punktą vidutinis darbo dienos užmokestis apskaičiuojamas taip: skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestis dalijamas iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus (įskaitant dirbtas poilsio ir švenčių dienas).

Iš 2013 m. vasario 15 d. darbo užmokesčio atestato (pažymėjimo) Nr. 39-IL-192 matyti, kad pareiškėjo paskutinių trijų mėnesių darbo užmokestis yra vienodas – 2 665,8 Lt (b. l. 11). 2012 m. lapkričio mėnesį buvo 21 darbo diena (1, 3–4, 10–11, 17–18 ir 24–25 nedarbo dienos), 2012 m. gruodžio mėnesį – 18 (1–2, 8–9, 15–16, 22–26 ir 29–30 nedarbo dienos), o 2013 m. sausio mėnesį – 22 (1, 5–6, 12–13, 19–20 ir 26–27 ne darbo dienos), iš viso 61 darbo diena. Trijų paskutinių mėnesių, einančių prieš tą mėnesį, už kurį mokamas vidutinis darbo užmokestis, S. D. darbo užmokestį sudaro 7 997,4 Lt (2 665,8 x 3). Taigi, vienos darbo dienos vidutinis užmokestis yra 131,1 Lt. Uždelsta atsiskaityti nuo 2013 m. vasario 15 d. iki 2013 m. balandžio 10 d., t. y. 36 darbo dienas (2013 m. vasario mėnesį nuo 2013 m. vasario 15 d. – 9 darbo dienos, 2013 m. kovo mėnesį – 20 darbo dienų, 2013 m. balandžio mėnesį iki 2013 m. balandžio 10 d. – 7 darbo dienos). Įvertinus nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjui galima išmokėti 4 719,6 Lt (36 x 131,1) vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką sumą.

Teismų praktikoje nuolat pabrėžiama, jog pagal DK 141 straipsnio 3 dalį priteisiama kompensacija turi būti proporcinga pažeidimui ir atitikti protingumo ir sąžiningumo kriterijus, apskaičiuojant kompensaciją turi būti atsižvelgiama į neatsiskaitymo su darbuotoju apimtį. Atsakovas pareiškėjui atleidimo iš darbo dieną neišmokėjo trečdalio priklausančios išeitinės kompensacijos dėl to, kad atleidimo iš tarnybos dieną nebuvo surinkęs pats, ar informavęs pareiškėją, su pastarojo tarnyba susijusių įsakymų, kurie dėl kelių policijos funkcijas atliekančio vieneto pertvarkymų buvo saugomi Vilniaus apskrities VPK. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes dėl atsakovo atidumo ir rūpestingumo trūkumo atliekant teisės aktuose nustatytas pareigas, kompensacija mažintina priteisiant 1 000 Lt. Gana žymus mažinimas atliekamas dėl to, kad neatsiskaityta buvo neilgą laiką, atsiskaityta atsakovo sprendimu be atskiro nurodymo. Atleidimo iš darbo dieną pareiškėjui buvo išmokėtas 4 mėnesių darbo užmokestis, einamasis darbo užmokestis bei kompensacija už atostogas, dėl to pareiškėjas nepatyrė piniginių lėšų trūkumo, nes iki pat 2013 m. balandžio 10 d. jam atleidimo dieną išmokėta suma buvo proporcingai didesnė nei jo įprastas darbo užmokestis.

III. Pareiškėjas S. D. apeliaciniu skundu (b. l. 75–79), kurį patikslino, prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje iš atsakovo atsisakyta priteisti visą vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką – 6 161,7 Lt. DK 141 straipsnio 3 dalis nustato kompensacinį mechanizmą, kurio pagalba yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Šiame straipsnyje numatyta išmoka nustatyta įstatymu ir negali būti pripažinta neproporcingai didele, nes, teigiant priešingai, būtų paneigiamas pats įstatymas. Konstatavęs atsakovo kaltę, teismas nepagrįstai, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes dėl atsakovo atidumo ir rūpestingumo trūkumo atliekant teisės aktuose nustatytas pareigas, kompensaciją sumažino pareiškėjui (priteista 1 000 Lt). Be to, sprendime taip pat nurodoma, kad priteistina suma žymiai mažinama dėl to, kad neatsiskaityta buvo neilgą laiką. Tačiau tiek savo skunde pirmosios instancijos teismui, tiek teismo posėdžio metu pareiškėjas akcentavo, kad atsakovas piktybiškai vengė atsiskaityti laiku: pareiškėjas ne kartą kreipėsi žodžiu į Tarnybą ir tik 2013 m. kovo 13 d., jam kreipusis į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir Tarnyboje gavus informaciją apie pateiktą skundą, buvo priimtas 2013 m. balandžio 9 d. Įsakymas dėl pakeitimo. Byloje nepateikta ir įrodymų, kad pareiškėjas lėšų trūkumo nepatyrė, teismui nebuvo žinomi jo finansiniai įsipareigojimai. Pareiškėjo prašomos priteisti piniginės lėšos nėra daugelį kartų jo darbo pajamas viršijanti suma. Taigi šiuo atveju yra akivaizdu, kad atsakovas laiku neatsiskaitė su pareiškėju atleidimo dieną. Dėl šių veiksmų, S. D. patyrė žalą, t. y. atleidimo dieną negavo visų priklausančių piniginių išmokų. Atsakovas sudarė papildomų rūpesčių, nepatogumų, pareiškėjui teko kreiptis su skundu į teismą. Jis buvo pažemintas, dvasiškai sukrėstas, buvo sumenkinta reputacija, kadangi ištarnavus ir būnant pavyzdingu pareigūnu Tarnyboje 20 metų, išėjus į pensiją dėl sutrikusios sveikatos, teko kreiptis į teismą ir bylinėtis su darbdaviu, valstybine institucija.

Atsakovas Lietuvos kelių policijos tarnyba pateikė atsiliepimą į pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti. Tarnyba savo poziciją grindžia atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytais motyvais. Papildomai nurodo, kad:

1. Pareiškėjo pozicija šioje byloje nenuosekli. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad neva ne kartą kreipėsi žodžiu į Tarnybą dėl jam priklausančių piniginių išmokų, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas iki jo atleidimo iš tarnybos dienos būtų domėjęsis ar kėlęs atsakovui klausimus dėl jo nepertraukiamo tarnybos stažo laikotarpio, ar kreipęsis į buvusį darbdavį dėl nepertraukiamą tarnybos stažą patvirtinančių dokumentų išdavimo. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, kad iki atleidimo iš tarnybos dienos dokumentais, įrodančiais nepertraukiamą tarnybos stažą, nesidomėjo, kadangi buvo įsitikinęs, kad jam dirbant kitoje vidaus reikalų statutinėje įstaigoje, laikotarpis nuo 1992 m. kovo 17 d. iki 1992 m. rugsėjo 20 d. ir nuo 1992 m. rugsėjo 21 d. iki 1993 m. liepos 19 d., bus automatiškai įskaičiuojami į jo nepertraukiamą tarnybos stažą. Be to, pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad minėtais įrodymais pradėjo rūpintis tik tuomet, kai atleidimo iš tarnybos dieną atsakovo personalo padalinyje jam buvo paaiškinta, kad atsakovas neturi dokumentų, įrodančių jo nepertraukiamą tarnybos stažą. Bylos rašytinė medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas į buvusį darbdavį Vilniaus apskrities VPK kreipėsi tik 2013 m. vasario 27 d.

2. Teismas ir pareiškėjas netinkamai taiko materialines teisės normas, reglamentuojančias darbdavio pareigą tinkamai apskaičiuoti darbuotojo darbo stažą. Darbo stažo skaičiavimo tvarkos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 940 (Žin., 2003, Nr. 73- 3374), 10 punktas nurodo, kad darbo stažas patvirtinamas darbo teisinius santykius įrodančiais dokumentais: darbo sutartimis, įsakymais, potvarkiais ir kitais teisės aktų numatytais dokumentais. Taigi, darbdavio pareiga išmokėti išeitinę kompensaciją už nepertraukiamą tarnybos stažą nėra neribota ir absoliuti, ji sąlygota vertinimu įstaigoje turimų dokumentų, įrodančių tarnybos santykius. Vadinasi, nagrinėjamu atveju atsakovas neišmokėjo dalies išeitinės kompensacijos už nepertraukiamą tarnybos stažą nežinodamas, kad netinkamai vykdo savo pareigą, kadangi atleidimo dieną pareiškėjo nepertraukiamo tarnybos stažo apskaičiavimus atliko įvertinęs visus turimus dokumentus ir pagal galiojančių teisės aktų nustatytą tvarką. Be to, Statuto 57 straipsnyje numatyta išeitinė kompensacija yra tik papildoma garantija, kurios dydis priklauso nuo nepertraukiamo tarnybos stažo vidaus reikalų tarnyboje, apskaičiuojamo remiantis tarnybos santykius įrodančiais dokumentais. Nepertraukiamas tarnybos stažas yra atskira darbo stažo rūšis, kuri skirtingai nuo vidaus tarnybos stažo, yra apskaičiuojama tik atleidimo iš tarnybos momentu.

3. Pareiškėjas, kaip darbo teisės subjektas, iki atleidimo dienos nepasinaudojo teise domėtis ir gauti informaciją iš darbdavio apie jam skaičiuojamą nepertraukiamą tarnybos stažą, be to, dėl nepertraukiamo tarnybos stažo paskaičiavimo atleidimo dieną jokių pretenzijų atsakovui nereiškė. Toks pareiškėjo elgesys rodo DK 35 straipsnio nuostatų, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai turi laikytis įstatymų, veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, pažeidimą ir suponuoja išvadą, kad įstatymo nustatytu laiku su pareiškėju neatsiskaityta dėl jo kaltės.

4. Pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių, dėl kurių buvo uždelsta atsiskaityti su apeliantu, tokiu būdu nepagrįstai konstatavo, kad atsakovui kyla DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyti padariniai. LVAT praktikoje nurodoma, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu, t. y. darbdavio pareigos mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką buvimui konstatuoti įstatyme nereikalaujama nustatyti darbdavio kaltės (adm. byla Nr. A822-1534/2009).

5. Pareiškėjas teigia, kad dėl nesavalaikio atsiskaitymo jis neva patyrė žalą (neigiami išgyvenimai, papildomi rūpesčiai, reputacijos pažeminimas), tačiau tokie abstraktūs ir jokiais konkrečiais faktais ir įrodymais nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl žalos padarymo negali būti pripažįstami pagrindu nustatančiu padarytą žalą.

Atsakovas Lietuvos kelių policijos tarnyba apeliaciniu skundu (b. l. 82–84) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovo manymu, priimdamas sprendimą, teismas pažeidė procesines normas ir netinkamai taikė materialines normas, o vertindamas faktines bylos aplinkybes padarė neteisingas išvadas.

1. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad Tarnyba, kaip darbdavys nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, koks turėjo būti apskaičiuodamas darbo stažą, o tai sudaro pagrindą išvadai dėl darbdavio kaltės buvimo, netinkamai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas. Teismas, konstatuodamas darbdavio kaltę, nukrypo nuo LVAT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo tokio pobūdžio bylose suformuotos teismų praktikos aiškinant ir taikant DK 141 straipsnio 3 dalį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagrindas taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytus padarinius, yra konstatavimas tokių sąlygų: 1) darbdavys nevisiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas. Tai reiškia, kad DK 141 straipsnio 3 dalies taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu, todėl darbdavio prievolė neatsiranda darbuotojo kaltės konstatavimo atveju.

2. Pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė pareiškėjo elgesio, įtakojusio Tarnybos, kaip darbdavio, veiksmus, vykdant atsiskaitymą atleidimo iš vidaus tarnybos metu, apimties. Teismas tinkamai nenustatė priežasčių dėl kurių pareiškėjas nesidomėjo jo atžvilgiu taikytinos papildomos garantijos (nepertraukiamo darbo stažo) taikymo sąlygomis, dėl ko padarė visiškai nepagrįstas išvadas. Pagal LVAT suformuotą praktiką, nustatant, ar darbdaviui taikytinos DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos teisinio poveikio priemonės, sprendžiama pagal darbuotojo atleidimo dienos padėtį (LVAT 2012 m. birželio 4 d. nutartis adm. byloje Nr. A520-2330/2012; 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis adm. byloje Nr. A520-3128/2012).

3. Teismas, konstatuodamas, kad Tarnyba turėjo kreiptis į pareiškėjo buvusį darbdavį bent jau prieš priimdama 2013 m. vasario 15 d. įsakymą, visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjo atleidimas buvo sąlygotas Statuto 56 straipsnio 1 dalies nuostatų, numatančių, kad pareigūnas turi būti atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai nustatomas faktas, dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos, taikymu.

4. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad visi trys įsakymai (Vilniaus miesto VPK viršininko 1992 m. kovo 17 d. įsakymas Nr. 17 t/e, 1992 m. spalio 7 d. įsakymas Nr. 68 t/e ir 1993 m. liepos 28 d. įsakymas Nr. 52 t/e) buvo nurodyti pareiškėjo tarnybos lape, todėl Tarnybai turėjo kilti abejonių dėl pareiškėjo stažo skaičiavimo. Pirma, teismas skundžiamame sprendime neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas 1992 m. ir 1993 m. nedirbo pas atsakovą. Teismas net nevertino aplinkybės, kad pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dieną atsakovas neturėjo jokių duomenų apie pareiškėjo nepertraukiamą darbo stažą, skaičiuotiną nuo 1992 m. kovo 17 d. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad atsakovo turimoje pareiškėjo tarnybos eigos byloje ir pareiškėjo tarnybos lape nebuvo nurodytas pareiškėjo nepertraukiamo darbo stažo (Statuto 57 str.) skaičiavimui nuo 1992 m. kovo 17 d. esminę reikšmę turintis įsakymas – Vilniaus miesto VPK viršininko 1992 m. spalio 7 d. įsakymas Nr. 68 t/e „Dėl tarnybos eigos".

5. Teismas neįvertino to, kad vidaus tarnybos stažui, numatytam Statuto 37 straipsnyje, ir nepertraukiamam tarnybos stažui, numatytam Statuto 57 straipsnyje, yra taikomos skirtingos skaičiavimo sąlygos ir tvarka (LVAT 2009 m. gruodžio 23 d. adm. byla Nr. A442-1542/2009). Statuto 57 straipsnyje numatyta išeitinė kompensacija yra papildoma garantija pareigūnams ir jos dydis priklauso nuo nepertraukiamo darbo stažo. Ši garantija nėra susijusi su kitomis išmokomis, numatytomis Statute, kurių dydis nustatomas pagal kitus kriterijus.

6. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas dėl jo nepertraukiamo tarnybos stažo skaičiavimo bei šio stažo laikotarpio nesikreipė į atsakovo administraciją nei prieš pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dieną, nei atleidimo dieną, nors kaip pats nurodė teismo posėdžio metu, atleidimo iš tarnybos dieną suprato, kad jam paskaičiuotas ne visas priklausantis nepertraukiamas tarnybos stažas. Pareiškėjas, suprasdamas tai, nepasirūpino pateikti Tarnybai dokumentų, įrodančių jo nepertraukiamą tarnybos stažo atitinkamą laikotarpį. Taigi, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Tarnybai turėjo kilti abejonių dėl pareiškėjo stažo skaičiavimo ir kad dėl uždelsimo atsiskaityti nėra pareiškėjo kaltės.

Pareiškėjas S. D. su atsakovo Lietuvos kelių policijos tarnybos apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą patenkinti.

Pareiškėjas remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė skunde pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde. Papildomai nurodo, kad atsakovo argumentas, jog aplinkybė, kad aktualūs laikotarpiai (nuo 1992 m. rugsėjo 21 d. iki 1993 m. liepos 19 d.) neįskaičiuojami į nepertraukiamą tarnybos stažą, jam tapo žinoma nuo 1994 m. lapkričio 15 d., kuomet jis pasirašytinai supažindintas su pareigūno atestaciniu lapu –nepagrįstas. Minėtame lape apibrėžtas „Tarnybos laikas užimamose pareigose nuo 1993 m. liepos 19 d.“. Įrašas „Tarnybos VRS stažas nuo 1992 m. kovo 18 d." – nurodo pareiškėjo bendrąjį stažą vidaus reikalų sistemoje, apie nepertraukiamąjį tarnybos stažą, atestaciniame lape duomenų nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas S. D. iš Lietuvos kelių policijos tarnybos buvo atleistas 2013 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 39-TE-7 Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai) pagrindu. Šio įsakymo 4 punktu Lietuvos kelių policijos tarnybos finansų grupė įpareigota, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 57 straipsniu, S. D. išmokėti išeitinę kompensaciją. Ištarnautas laikas išeitinei kompensacijai skaičiuoti 2013 m. vasario 15 d. sudaro 19 metų 6 mėnesius 26 dienas (b. l. 8).

Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 1 dalyje (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcija) nurodyta, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 <...> punktą, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų – du kartus, daugiau kaip 20 metų – tris kartus.

Iš byloje esančio 2013 m. vasario 15 d. darbo užmokesčio atestato Nr. 39-IL-192 matyti, kad S. D. buvo išmokėta išeitinė kompensacija už 4 mėnesius – 11 148,08 Lt sumoje (b. l. 11). Nesutikdamas su tokiu įsakyme nurodytu nepertraukiamo tarnybos stažo išeitinei kompensacijai gauti konstatavimu, pareiškėjas 2013 m. kovo 13 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pakeisti įsakymo 4 punktą ir įpareigoti Tarnybą skaičiuoti nepertraukiamą tarnybos stažą išeitinei kompensacijai mokėti nuo 1992 m. kovo 17 d. bei išmokėti jam 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio (4 180,54 Lt) išeitinės kompensacijos nepriemoką.

Gavęs pareiškėjo prašymo kopiją atsakovas išreikalavo iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1992 m. kovo 17 d. įsakymą Nr. 17 t/e (kurio pagrindu S. D. nuo 1992 m. kovo 18 d. paskirtas Vilniaus miesto VPK padalinyje policininku-stažuotoju), 1992 m. spalio 7 d. įsakymą Nr. 68 t/e (kurio pagrindu S. D. buvo komandiruotas į Vilniaus aukštesniąją policijos mokyklą) ir 1993 m. liepos 28 d. įsakymą Nr. 52 t/e (kurio pagrindu S. D. nuo 1993 m. liepos 19 d. paskirtas Vilniaus miesto VPK atitinkamo padalinio policininku, atleidus jį iš to paties komisariato padalinio policininko-stažuotojo pareigų) (b. l. 39-52).

Remdamasis minėtais dokumentais atsakovas 2013 m. balandžio 9 d. priėmė įsakymą Nr. 39-TE-15 pakeisti 2013 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 39-TE-7 4 punktą, kuriuo pripažino, kad S. D. ištarnautas laikas išeitinei kompensacijai skaičiuoti 2013 m. vasario 15 d. sudaro 20 metų 10 mėnesių 19 dienų (b. l. 38). Tokiu būdu, atsakovas pripažino, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalį pareiškėjui jo atleidimo iš tarnybos dieną (Vidaus tarnybos statuto 58 str. 1 d.) turėjo būti išmokėta ne keturių, o šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija.

Išeitinės kompensacijos nepriemoką atsakovas pareiškėjui į jo banko sąskaitą pervedė 2013 m. balandžio 10 d. (b. l. 7).

Pasisakydama dėl materialinės teisės normų taikymo nagrinėjant pareiškėjo skundą, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalimi, Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio nuostatomis, teisingai nustatė, jog sprendžiant byloje kilusį ginčą taikytinas Darbo kodekso 141 straipsnis. Pagal šio straipsnio 3 dalį (2005 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. X-188 redakcija), kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika panašaus pobūdžio bylose, ginčijamame sprendime iš esmės tinkamai aiškino minėtas materialinės teisės normas. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada dėl atsakovo kaltės buvimo, nes teismų praktikoje akcentuojama, jog pagal DK 141 straipsnio 3 dalies normos hipotezę, šioje normoje nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-877/2010; 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1779/2012 ir kt.).

Taigi, ir nagrinėjamoje byloje pirmiausia reikia nustatyti, ar dėl to, kad su S. D. nebuvo visiškai atsiskaityta jo atleidimo iš tarnybos dieną, yra paties pareiškėjo kaltė, ar jos nėra. Aplinkybė, kad atsakovas 2013 m. vasario 15 d. įsakymo priėmimo metu neturėjo atitinkamų įrodymų (Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymų), be kurių pareiškėjo atleidimo dieną negalėjo tinkamai paskaičiuoti S. D. nepertraukiamą tarnybos vidaus reikalų sistemoje stažą išeitinei kompensacijai mokėti, nagrinėjamoje byloje neginčijama.

Tačiau iš byloje esančio S. D. tarnybos eigos lapo (b. l. 21-23) matyti, kad jame yra įrašai apie anksčiau minėtus Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko 1992 m. kovo 17 d. ir 1993 m. liepos 28 d. įsakymus ir trumpą jų turinį. Šie įrašai, teisėjų kolegijos vertinimu, duoda pagrindą išvadai, kad atsakovas ne tik galėjo, bet ir turėjo išsiaiškinti apie pareiškėjo nepertraukiamą tarnybos stažą, ypač įvertinus tai, jog pareiškėjas visą laiką tarnavo vidaus reikalų sistemoje. Todėl kaip nepagrįstą teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinio skundo teiginį, kad pareiškėjas 1992-1993 metais nedirbo pas atsakovą ir atsakovas neturėjo jokių duomenų apie pareiškėjo nepertraukiamą darbo stažą, skaičiuotiną nuo 1992 m. kovo 17 d., o pareiškėjui apie atitinkamus laikotarpius, įskaitytus į šį stažą buvo žinoma nuo 1994 m. liepos 15 d., kai jis buvo supažindintas su pareigūno atestaciniu lapu.

Pareigūno S. D. atestaciniame lape jokio įrašo apie nepertraukiamą tarnybos laiką nėra, bet yra nurodytas tarnybos vidaus reikalų sistemoje stažas nuo 1992 m. kovo 18 d. (b. l. 25-28), kas dar labiau sustiprina išvadą, jog būtent atsakovas turėjo pareigą laiku išsireikalauti iš Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato reikalingus duomenis ir tinkamai paskaičiuoti pareiškėjui priklausančią išeitinę kompensaciją bei ją išmokėti.

Atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad jis ne kartą kreipėsi į Lietuvos kelių policijos tarnybos administraciją su prašymu tinkamai su juo atsiskaityti, tačiau tik jam padavus prašymą teismui, atsakovas tai padarė. Atsakovo apeliacinio skundo teiginys, kad su pareiškėju buvo uždelsta atsiskaityti dėl paties pareiškėjo kaltės, atmetamas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo ir pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiga teisingai apskaičiuoti darbo užmokestį, laikantis sulygtų ir/ar teisės aktuose numatytų apmokėjimo už darbą sąlygų bei terminų tenka darbdaviui ir turi būti tinkamai vykdoma visą tarnybos laikotarpį. Įvertinusi visas anksčiau minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju pareiškėjo kaltės dėl tinkamo neatsiskaitymo su juo atleidimo iš tarnybos dieną nėra. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kompensacijos išmokėjimas yra darbdavio pareiga, kuriai nebūtinas atskiras darbuotojo prašymas, o nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, apskaičiuodamas pareiškėjo tarnybos stažą išeitinei kompensacijai gauti.

Pažymėtina, kad apie tai, ar darbdavys pažeidė savo pareigą laiku atsiskaityti su atleidžiamu darbuotojui ir ar jam taikytinos Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos teisinio poveikio priemonės, sprendžiama pagal darbuotojo atleidimo dienos padėtį. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad priteistina kompensacija už uždelstą atsiskaityti laiką nebūtų priteista tokio dydžio, kad susidarytų pernelyg didelė disproporcija tarp darbuotojui priklausančių darbo pajamų už jo išdirbtą laikotarpį ir daugelį kartų jo darbo pajamas viršijančios kompensacijos, nes tokia situacija nebūtų suderinama su darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu kaip bendruoju teisės principu. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Neadekvačios sankcijos taikymas tokiais atvejais pažeistų ne tik šiuos principus, bet ir galėtų padaryti žalos kitų darbuotojų interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šio pobūdžio bylose taip pat vadovaujasi minėtais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies taikymo išaiškinimais (žr., 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1318/2011; 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1988/2012 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašomą priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką sumažino iki 1 000 Lt, tokį sumažinimą motyvuodamas tuo, kad neatsiskaityta buvo neilgą laiką, atsakovas atsiskaitė be atskiro nurodymo, gavęs 4 mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją ir kitas išmokas, pareiškėjas nepatyrė piniginių lėšų trūkumo. Pareiškėjas su tokiais argumentais nesutinka, teigdamas, kad teismas kompensaciją sumažino pareiškėjui, nors sprendime konstatavo atsakovo atidumo ir rūpestingumo trūkumą atliekant teisės aktuose nustatytas pareigas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį, yra pažymėjęs ir tai, kad Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta suma – vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo atsiskaityti laiką – mokėtina (išieškotina) tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, tai tokiais atvejais pagal Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką. Darbdavio, uždelsusio atsiskaityti su darbuotoju, prievolė atsiskaityti bei mokėti kaip sankciją atitinkamą išmoką darbuotojui yra tęstinė ir apima visą uždelsimo laiką (žr.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008, 2008 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-267/2008). Analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2009 m. spalio 8 d. Nr. A662-1078/2009; 2009 m. gruodžio 28 d. Nr. A822-1534/2009; 2010 m. birželio 21 d. Nr. A662-877/2010).

Atsakovo uždelsimo atsiskaityti su pareiškėju jo atleidimo dieną dydis sudaro pareiškėjo dviejų mėnesių vidutinį darbo užmokestį (neišmokėtos išeitinės kompensacijos dydis prilygsta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžiui). Tai suteikia pagrindą teigti, kad pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dieną jam nebuvo išmokėta suma viršijanti pareiškėjo vieno mėnesio darbo užmokestį. Taigi pareiškėjo reikalavimas dėl Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje numatytos sankcijos taikymo atsakovui už visą uždelsimo atsiskaityti laiką (nuo 2013 m. vasario 15 d. iki 2013 m. balandžio 10 d.) yra pagrįstas ir turi būti tenkinamas. Pirmosios instancijos teismas, tik iš dalies tenkindamas pareiškėjo reikalavimą ir sumažindamas prašomą priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką iki 1 000 Lt, kai nenustatyta pareiškėjo kaltė dėl laiku neišmokėtos jam priklausančios išeitinės kompensacijos, teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai netinkamai motyvavo tokio sprendimo priežastis ir neteisingai taikė materialinės teisės normas, bei nukrypo nuo pirmiau minėtos teismų suformuotos Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies praktikos. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje išeitinė išmoka pareiškėjui neteisingai buvo paskaičiuota ne dėl tarp šalių kilusio ginčo, o dėl to, kad atsakovas nevykdė savo pareigos tinkamai vesti pareigūno tarnybos vidaus reikalų sistemoje apskaitą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (ABTĮ 143 str.).

Pirmosios instancijos teismas sprendime, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo nuostatomis ir atsakovo pateiktu paskaičiavimu (b. l. 11), teisingai apskaičiavo pareiškėjui priklausančio vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2013 m. vasario 15 d. iki 2013 m. balandžio 10 d. sumą, kuri sudaro 4 719,60 Lt. Ši suma ir priteistina iš atsakovo pareiškėjui, jo apeliacinį skundą tenkinant iš dalies.

Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: pareiškėjo S. D. skundą patenkinti iš dalies, priteisti jam iš atsakovo Lietuvos kelių policijos tarnybos 4 719,60 Lt (keturis tūkstančius septynis šimtus devyniolika litų 60 ct) vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė