2018-05-11 Nr. AB-9407-3-61-3-01336-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1142-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01336-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. D. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas) 45 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2011 m. birželio 13 d. yra kalinamas Lukiškių TI-K. Nuo 2013 m. lapkričio 18 d., kuomet jo atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir jis nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, Lukiškių TI-K pažeidžia jo teisę į ilgalaikius pasimatymus su šeimos nariais ir giminaičiais. Pareiškėjo teigimu, dėl to, kad Lukiškių TI-K bausmę atliekantiems kaliniams nėra sudarytų sąlygų gauti ilgalaikį pasimatymą su artimais giminaičiais ir šeimos nariais, neįmanoma palaikyti adekvačių kontaktų su žmona, šeima, vaikais ir tėvais. Tokiu būdu jis yra diskriminuojamas kitų nuteistųjų atžvilgiu, kadangi nuteistiesiems, kurie bausmę atlieka ne kalėjimo režimu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK) nustato teisę į ilgalaikius pasimatymus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime nurodė, kad BVK 85 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Lukiškių TI-K neprivalo skirti trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė suvaržyta, savo iniciatyva.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 30 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui J. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 500 neturtinei žalai kompensuoti.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu suteikti ilgalaikį pasimatymą kreipėsi du kartus. Pirmą kartą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. spalio 7 d., prašydamas ilgalaikio pasimatymo su A. L., kurią prašyme nurodė kaip savo žmoną, ir vaikais. Lukiškių TI-K, atsakydamas į pareiškėjo prašymą, nurodė, kad pareiškėjui gali būti suteikti tik trumpalaikiai (iki 2 val. trukmės) pasimatymai. Antrą kartą pareiškėjas į Lukiškių TI-K su prašymu suteikti ilgalaikį pasimatymą su A. L. kreipėsi beveik po dviejų metų, t. y. 2015 m. rugsėjo 14 d., į kurį Lukiškių TI-K 2015 m. rugsėjo 22 d. raštu atsakė pareiškėjui, kad ilgalaikiai pasimatymai jam su žmona A. L. nebus suteikti. Lukiškių TI-K 2016 m. gegužės 10 d. pažymos duomenimis nustatyta, kad nuo 2011 m. birželio 13 d. iki 2016 m. kovo 31 d. nebuvo registruota kitų asmenų prašymų dėl ilgalaikių pasimatymų su pareiškėju suteikimo. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas su A. L. susilaukė dviejų vaikų (1997 metais ir 2004 metais).

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. birželio 11 d. pildydamas areštuoto asmens anketą nurodė, jog yra nevedęs. Bylos duomenimis taip pat nustatė, kad pareiškėjo statusas nuo 2011 m. birželio 13 d. iki 2013 m. lapkričio 17 d. buvo suimtasis, o nuo 2013 m. lapkričio 18 d. – nuteistasis.

8. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu (pareiškėjo pirmojo prašymo pateikimo metu) Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 22 straipsnis, reglamentuojantis suimtųjų teisę pasimatyti, nenumatė suimtųjų teisės į ilgalaikius pasimatymus. SVĮ 22 straipsnio pakeitimai, įtvirtinantys suimtųjų teisę į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktiniu be pareigūno priežiūros specialiai tam įrengtose patalpose, įsigaliojo tik nuo 2017 m. sausio 1 d. BVK (redakcija, galiojusi pareiškėjo antrojo prašymo pateikimo metu) 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems ilgalaikiai pasimatymai (iki 2 parų) yra leidžiami. Pagal BVK 94 straipsnio 3 dalį, ilgalaikiai pasimatymai suteikiant teisę kartu gyventi leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu ar artimaisiais giminaičiais. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K atsisakė pareiškėjui suteikti ilgalaikius pasimatymus tiek būnant jam suimtuoju, tiek nuteistuoju.

9. Teismas pažymėjo, kad pagal Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65, 2 punktą, Lukiškių TI-K savo veikloje vadovaujasi inter alia (be kita ko) Lietuvos Respublikos Konstitucija bei Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis. Analogiškai numatė ir Lukiškių TI-K nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Ši nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada). Lietuvos Respublikos Seimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija) ratifikavo 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. I-865. Teismas taip pat pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pabrėžęs, kad Konvencija, sprendžiant bylas, gali būti taikoma tiesiogiai. Tiesioginis Konvencijos taikymas reiškia, kad šios Konvencijos nuostatomis galima tiesiogiai remtis teismuose, taip pat ir santykiuose su viešojo administravimo subjektais. Valstybės valdžios institucijų padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Be to, Konvencijos nuostatos ne tik pripažįstamos tiesiogiai, kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai, taikytinomis nacionalinėje teisės sistemoje, bet ir turinčiomis taikymo pirmenybę kolizijos su nacionaliniais teisės aktais atveju. Šalis negali pasitelkti savo vidaus teisės nuostatų, kad pasiteisintų dėl tarptautinės sutarties nesilaikymo.

10. Konvencijos 8 straipsnyje asmens teisė į šeimos gyvenimo gerbimą formuluojama taip, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 dalis), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 dalis). Taigi, Konvencija įpareigoja gerbti kiekvieno asmens teisę į šeimos gyvenimą ir uždraudžia bet kokius apribojimus asmens naudojimuisi šia teise. Tai reiškia, kad bet koks kišimasis į asmens šeimos bei privatų gyvenimą, kuris negali būti pateisinamas pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį, gali būti laikomas kėsinimusi į Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje saugomą teisę. Teisėtų apribojimų atvejai turi būti proporcingi siekiamam tikslui, numatyti įstatyme ir taikomi tik tada, kai tai yra būtina demokratinėje visuomenėje, valstybei siekiant teisėtų tikslų.

11. Teismas nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) kiekvienu konkrečiu atveju gana griežtai atlieka teisės į šeimos gyvenimą apribojimo būtinumo ir teisėtumo demokratinėje visuomenėje testą. Pati 8 straipsnio formuluotė formaliai atitinka valstybės pareigą susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kuriais kišamasi į šeimos bei privatų gyvenimą. Kita vertus, EŽTT sprendimuose pažymima, jog pamatiniai straipsnio principai tam tikrais atvejais reikalauja pozityvių veiksmų iš valstybės pusės, garantuojančių tinkamą aptariamos asmens teisės įgyvendinimą. Nagrinėjamu atveju aktualus EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimas byloje T. Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06). Minėtoje byloje pareiškimą pateikęs asmuo skundėsi, kad buvo suimtas daugiau nei 2 metus ir per šį laikotarpį (būdamas Lukiškių TI-K) neturėjo ilgalaikių pasimatymų (fizinio kontakto) su savo sutuoktine, kas jam sukėlė fizines bei psichines kančias bei grėsė šeimos iširimu. EŽTT minėtame sprendime nurodė, kad 2006 m. Europos kalinimo taisyklių 76 punktas numato, kad nesant teismo nustatyto specialaus draudimo konkrečiam terminui, nenuteistiems kaliniams turi būti suteikiami pasimatymai ir galimybė bendrauti su šeimos nariais bei kitais asmenimis, taip pat kaip ir nuteistiesiems. EŽTT nurodė, kad nėra įtikintas, jog egzistavo kokia nors konkreti priežastis, dėl kurios turėjo būti neleisti ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine Lukiškių TI-K, t. y., kad tokie apribojimai buvo reikalingi ir pagrįsti konkrečioje situacijoje. Teismas pažymėjo, kad ankstesnėje byloje jis yra nurodęs, jog teisminio nagrinėjimo metu kalintis asmuo, kai jo kalinimo laikotarpiu jis buvo fiziškai atskirtas nuo lankytojų 3,5 metų nesant jokios įrodytos būtinybės, pavyzdžiui, dėl saugumo priežasčių, yra nepateisinamas veiksmingo naudojimosi teise į asmeninį ir šeimos gyvenimą požiūriu. EŽTT vertino, kad ilgas suėmimo laikotarpis pakenkė suimto asmens šeimos gyvenimui taip, kad tai negali būti pateisinama su kalinimu neatsiejamais apribojimais. EŽTT minėtame sprendime konstatavo, kad buvo pažeistas ne tik Konvencijos 8 straipsnis, bet ir draudimą diskriminuoti įtvirtinantis Konvencijos 14 straipsnis, atsižvelgiant į tai, kad suimtieji šiuo aspektu (dėl ilgalaikių pasimatymų) buvo blogesnėje padėtyje lyginant su nuteistaisiais.

12. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K savo atsisakymą suteikti pareiškėjui ilgalaikius pasimatymus grindė ne argumentais dėl saugumo, bet argumentais dėl tinkamų patalpų nebuvimo, atsižvelgiant į tai, jog ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimas nėra numatytas tardymo izoliatorių įrengimo taisyklėse. Teismas, įvertinęs ginčui aktualius teismų išaiškinimus, sprendė, kad Lukiškių TI-K, atsisakydamas suteikti pareiškėjui teisę į ilgalaikius pasimatymus su savo vaikais ir jų motina, nepagrįstai nesivadovavo Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta visų asmenų teise į šeimos gyvenimo gerbimą taip, kaip ji aiškinama EŽTT praktikoje ir nepagrįstai nevykdė pozityvių veiksmų, garantuojančių tinkamą šios teisės įgyvendinimą, nepateikdamas tokiems savo veiksmams (neveikimui) pagrįsto ir objektyvaus pateisinimo (tai, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių, negali būti vertinamas kaip objektyvus ir pagrįstas pasiteisinimas), taigi pažeidė Konvencijos 8 straipsnio nuostatas.

13. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į šeimos gyvenimą yra pakankamas pagrindas teismui spręsti, kad pareiškėjas dėl konstatuoto pažeidimo, patyrė neigiamas pasekmes CK 6.250 straipsnio prasme (pakankamai intensyvius neigiamus dvasinius išgyvenimus), todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

14. Teismas pažymėjo, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą pinigais išmatuoti neįmanoma, todėl neturtinės žalos nustatymas pinigų suma visada yra tik tam tikra fikcija, kurios paskirtis yra kompensacijos už patirtas kančias suteikimas, t. y. tam tikro (tik santykinio) atlygio už skriaudą nustatymas. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes (t. y., kad Lukiškių TI-K ne kartą atsisakė pareiškėjui suteikti ilgalaikius pasimatymus, be to, atsisakė suteikti ilgalaikius pasimatymus taip pat ir su vaikais), vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatavo, kad pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 1 500 Eur neturtinei žalai kompensuoti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

III. 15. Pareiškėjas J. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą ir bylą išnagrinėti iš naujo, priteisiant iš atsakovo 45 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 71).

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai ir netinkamai įvertino padarytos žalos dydį. Pareiškėjui nesuteikiami ilgalaikiai pasimatymai, tokiu būdu jis atskiriamas nuo šeimos ir artimų giminaičių. Pareiškėjas prašo už kiekvienus pažeidimo metus priteisti jam po 15 000 Eur neturtinę žalą.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro dokumentų kopijų pateikimas teismui.

18. Apeliaciniame skunde nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga - valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta 45 000 Eur suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

19. Atsakovas pažymi, kad Lukiškių TI-K nei Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos negali savarankiškai reglamentuoti ilgalaikio pasimatymo tvarkos, nes tuo būtų pažeistas Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 5 straipsnyje įtvirtintas principas, pagal kurį Kalėjimų departamentas ir jam pavaldžios įstaigos savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Bausmių vykdymo kodeksu, Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu, Suėmimo vykdymo įstatymu, Probacijos įstatymu, kitais įstatymais, šiuo statutu, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais.

20. Apeliaciniame skunde atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lukiškių TI-K pareigūnai vadovaujasi galiojančiais teisės aktais. Pareiškėjas Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžiu nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos, nuosprendis 2015 m. birželio 30 d. įsiteisėjo. Lukiškių TI-K pareiškėjas yra priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei. Bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis (BVK 10 straipsnio 1 dalis). Bendrosios nuteistųjų teisės nurodytos BVK 11 straipsnio 1 dalyje, o specialiąsias teises nustato atskirų rūšių bausmių tvarką ir sąlygas reglamentuojantys BVK skyriai. BVK 85 straipsnyje yra nurodytos paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygos. Vadovaujantis BVK 85 straipsnio 1 dalies 1 punktu, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Ši teisės norma yra galiojanti, nėra pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lukiškių TI-K neturėjo teisinio pagrindo šia teisės norma nesivadovauti bei savavališkai keisti šį teisinį reglamentavimą.

21. Atsakovas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti, tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.

22. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad apeliantas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Apelianto nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, jis tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Būtina įrodyti, kad tam tikri jo skunde minimi įstaigos trūkumai darė tiesioginę įtaką pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pirmos instancijos teismas priimdamas sprendimą įvertino bylos aplinkybes, byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių, todėl nėra pagrindo jo skundą tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl ilgalaikių pasimatymų jam nesuteikimo, atlyginimo.

24. Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (b. l. 71). Vertindama šį prašymą nagrinėti administracinę bylą žodinio proceso tvarka, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, pateiktą prašymą, tai, kad pareiškėjas pateikto prašymo nepagrindė, pateiktuose procesiniuose dokumentuose nenurodė, kokias aplinkybes jis nori papildomai paaiškinti, pareiškėjui nebuvo sudarytos kliūtys teikti paaiškinimus, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu jos turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.).

25. Pareiškėjas skunde prašė priteisti jam neturtinę žalą dėl to, kad Lukiškių TI-K nesuteikė jam ilgalaikių pasimatymų su žmona ir artimais šeimos nariais, tokiu būdu pažeidė Konvencijos 8 ir 14 straipsnius, jo teisę palaikyti santykius su šeimos nariais.

26. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, vadovaudamasis EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, sprendė, kad Lukiškių TI-K, atsisakydamas suteikti pareiškėjui ilgalaikius pasimatymus, nepagrįstai nesivadovavo Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta visų asmenų teise į šeimos gyvenimo gerbimą taip, kaip ji aiškinama EŽTT praktikoje, nepateikdamas tokiems savo veiksmams (neveikimui) pagrįsto ir objektyvaus pateisinimo, pažeidė Konvencijos 8 straipsnio nuostatas.

27. Ši teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių, bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų, teismas taip pat netinkamai taikė materialiosios teisės normas.

28. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, jis žalos atlyginimą prašo priteisti nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2016 m. balandžio 6 d. Atsižvelgiant į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2018 m. gegužės 7 d. raštą Nr. 9-5501, yra akivaizdu, kad pareiškėjo statusas šiuo laikotarpiu buvo dvejopas, t. y. jis buvo suimtasis, o vėliau nuteistasis. Į šį dvejopą pareiškėjo statusą teismas neatsižvelgė.

29. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimu byloje Varnas prieš Lietuvą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad šioje byloje EŽTT pareiškėjo skundus nagrinėjo pagal Konvencijos 8 ir 14 straipsnius, o pagrindinis aspektas, dėl kurio EŽTT šioje byloje konstatavo Konvencijos 8 ir 14 straipsnių pažeidimą, yra tai, jog pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, turėjo teisę į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine, tačiau paraleliai vykstančio baudžiamojo proceso metu paskyrus suėmimą – ne. Teismas konstatavo, kad, apribodamos pareiškėjo teisę į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine jam kalint kardomojo kalinimo vietoje, institucijos nepateikė pagrįsto ir objektyvaus pateisinimo dėl skirtingo elgesio, todėl, elgėsi su juo diskriminuojančiai (EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Varnas prieš Lietuvą 121 paragrafas). Tokio bylos aspekto – suimtojo diskriminavimo – tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas J. D. turėjo nuteistojo statusą šioje byloje nėra.

30. Teismas, spręsdamas, ar buvo Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas pareiškėjui J. D. turint nuteistojo statusą, neatsižvelgė į EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Varnas prieš Lietuvą išaiškinimą, kad „daugiau negu pusėje Susitariančiųjų valstybių kaliniai turi teisę į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktiniu (kuriems taikomi skirtingi apribojimai). Vis dėlto nepaisant to, jog Teismas išreiškė pritarimą dėl perėjimo prie ilgalaikių pasimatymų su sutuoktiniu suteikimo kai kuriose Europos šalyse, Teismas dar nėra aiškinęs Konvencijos taip, kad Susitariančiosios valstybės privalo numatyti tokius pasimatymus. Taigi, tai yra sritis, kurioje Susitariančiosios valstybės turi plačią nuožiūros laisvę nuspręsti, kokių veiksmų imtis tam, jog būtų užtikrintas Konvencijos laikymasis, atsižvelgiant į visuomenės ir pavienių asmenų poreikius ir išteklius“ (paminėto sprendimo 109 paragrafas). Pirmosios instancijos teismas taip pat netaikė naujausios EŽTT praktikos šiuo klausimu, kur Teismas patikslino savo poziciją – EŽTT didžiosios kolegijos 2015 m. birželio 30 d. sprendimo byloje Khoroshenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41418/04), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimų 2018 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT7-S3/2018.

31. Teismas, spręsdamas, ar buvo Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas pareiškėjui J. D. turint suimtojo statusą, neatsižvelgė į tai, kad EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendime byloje Varnas prieš Lietuvą, konstatuodamas pažeidimo buvimą, nurodė, jog trumpalaikių pasimatymų metu fizinis sąlytis yra ypač ribotas, atsižvelgiant į tai, kad lankytojas ir kalintis asmuo yra atskiriami vieliniu tinklu, išskyrus 20 cm plyšį tam, jog lankytojas galėtų perduoti kalinčiam asmeniui maistą. Taip pat Teismas pastebėjo, kad tokį ribotą fizinį bendravimą apsunkina dar ir tai, jog suimtąjį asmenį ir lankytoją nuolat stebi prižiūrėtojas (paminėto sprendimo 121 paragrafas). Nagrinėjamoje byloje yra požymių, kad pareiškėjo J. D. atžvilgiu galėjo būti kitos aplinkybės – Lukiškių TI-K 2018 m. gegužės 7 d. rašte Nr. 9-5501 teigiama, jog pasimatymai vyko be pareigūnų priežiūros. Šios aplinkybės – kokiomis sąlygomis vyko pasimatymai, nėra išaiškintos ir nėra teismo vertinta, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos faktų skirtumus, lyginant su nurodytais EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendime byloje Varnas prieš Lietuvą, apskritai buvo Konvencijos 8 straipsnio arba 14 straipsnio, siejant jį su 8 straipsniu, pažeidimas.

32. Byloje nėra išaiškintos ir kitos reikšmingos aplinkybės. Lukiškių TI-K 2018 m. gegužės 7 d. rašte Nr. 9-5501 yra teigiama, kad pareiškėjui J. D. buvo suteikti 38 ilgalaikiai pasimatymai. Prie rašto pridėta pasimatymų apskaitos kortelės informacija šio teiginio nepatvirtina. Bet kortelėje užfiksuota, jog 2015 m. kovo 6 d. pareiškėjui galėjo būti suteiktas 8 val. trukmės pasimatymas. Tą dieną galiojančio Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų. Taigi, tikėtina, jog pareiškėjui ilgalaikiai pasimatymai buvo teikiami, o teismo išvada apie tokių nebuvimą yra klaidinga. Byloje būtina išsiaiškinti, kokie pasimatymai buvo teikiami pareiškėjui ir kokiomis sąlygomis jie vyko.

33. Sprendžiant apie pažeidimo buvimą pareiškėjui J. D. turint nuteistojo statusą, būtina išaiškinti ir įvertinti faktines aplinkybes, su kurių buvimu EŽTT siejo pažeidimo buvimą byloje Khoroshenko prieš Rusiją – ar buvo galimybė nuteistojo ir besilankančiojo asmens fiziniam kontaktui, ar pasimatymus stebėjo įstaigos darbuotojai, kaip dažnai galėdavo vykti pasimatymai pagal esamą teisinį reguliavimą, kiek laiko galėdavo trukti pasimatymai, ar buvo ribojamas susitinkančių asmenų skaičius, ar turėjo galimybę pareiškėjas bendrauti su šeimos nariais laiškais, telefono skambučiais, kaip dažnai ir kt. Tik išaiškinus šias aplinkybes, galima spręsti, ar pareiškėjo privataus gyvenimo ribojimas buvo būtinas demokratinėje visuomenėje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. D. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius