2016-11-22 Nr. BB-4773-1-13-1-02471-2014-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-409-697/2016

Teisminio proceso Nr. 1-13-1-02471-2014-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.23.2; 2.1.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 2 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. nuosprendžiu R. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį 22 MGL (828,52 Eur) dydžio bauda.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. nuosprendis pakeistas, R. B. nusikalstama veika iš BK 259 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į BK 260 straipsnio 1 dalį ir R. B. nuteista laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirtą bausmę subendrinus su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, R. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. nuosprendžiu išteisinta S. B., tačiau dėl jos teismų sprendimai kasacine tvarka neskundžiami.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. R. B. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad, neturėdama tikslo parduoti ar kitaip platinti, iki 2014 m. spalio 7 d. 19.30 val. (duomenys neskelbtini) neteisėtai laikė nedidelį kiekį – 0,02 g narkotinės medžiagos – heroino, kol kratos metu šiame name policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtą narkotinę medžiagą.

2. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu R. B. nusikalstama veika iš BK 259 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į BK 260 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad R. B. neteisėtai laikė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino, turėdama tikslą jį parduoti ar kitaip platinti.

3. Kasaciniu skundu nuteistoji R. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais: pripažinti ją kalta pagal BK 259 straipsnio 2 dalį ir paskirti 22 MGL (828,52 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šią bausmę subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir, paskyrus subendrintą bausmę, taikyti BK 75 straipsnio nuostatas bei laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

3.1. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3–5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų pažeidimų ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 260 straipsnio 1 dalį). Kasatorė nurodo, kad tikslo platinti narkotines medžiagas turėjimas yra būtinasis BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis, todėl jis privalo būti neginčijamai nustatytas. Tačiau šioje byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų nuteistosios kaltę laikius heroiną turint tikslą jį platinti. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas ir apkaltinamąjį nuosprendį grindė ne įrodymais, bet savo vidiniu įsitikinimu, paremtu prielaidomis, išvestomis iš faktų apie jos ankstesnį teistumą, sulaikymus ir narkotinių medžiagų nevartojimą. Kasatorės teigimu, byloje nustatyta, kad policijos pareigūnai turėjo informacijos, jog (duomenys neskelbtini) gali būti prekiaujama narkotinėmis medžiagomis, tačiau apklausų metu jų pardavėjo neįvardijo. Būdami pasaloje pareigūnai neužfiksavo jokio narkotinių medžiagų pardavimo fakto, negalėjo patvirtinti, kad matytiems asmenims iš tiesų buvo parduotos narkotinės medžiagos, ir nesulaikė nė vieno jas galėjusio įsigyti asmens. Be to, liudytojas P. K. (P. K.) patvirtino, kad narkotinių medžiagų iš kasatorės niekada nėra įsigijęs, o byloje nenustatytas nė vienas asmuo, galėjęs tą dieną įsigyti kokią nors narkotinę medžiagą. Kasatorė pažymi, kad tikslą platinti narkotines medžiagas taip pat paneigia nedidelis rasto heroino kiekis.

4. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorė Orija Audronė Kolbienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

4.1. Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į teismų praktiką, konstatavo, jog R. B. neteisėtai laikė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino, turėdama tikslą jį parduoti ar kitaip platinti, todėl jos veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Pasak prokurorės, BK 260 straipsnio 1 dalies dispozicija nereikalauja kiekvienu atveju nustatyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų perdavimo fakto. Veika kvalifikuojama pagal šį straipsnį tiek tuo atveju, kai nustatomas minėtos medžiagos perdavimo kitam asmeniui faktas (platinimas), tiek tuo atveju, kai kaltininkas to nepadaro, tačiau byloje esantys duomenys neginčijamai patvirtina, kad tokį tikslą asmuo turėjo. Šiuo atveju R. B. tikslo parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas buvimą patvirtina kratos metu rastos elektroninės svarstyklės su narkotinės medžiagos – heroino pėdsakais. Nuteistosios R. B. ir jos motinos S. B. parodymai dėl nežinojimo, kodėl ant minėtų svarstyklių yra heroino pėdsakų, turėtų būti vertinami kritiškai, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas taip pat patvirtina faktas, kad pati R. B. narkotinių medžiagų nevartoja. Prokurorė pažymi, kad nors R. B. neigia įgijusi narkotinę medžiagą – heroiną ir ja disponavusi, tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neskundžia, neprašo būti išteisinta pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, taigi pripažįsta dalį kaltės, kad įgijo ir laikė narkotinę medžiagą – heroiną. R. B. parodymai teisme ir kasacinio skundo motyvai rodo jos gynybinę poziciją, kuria siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

4.2. Anot prokurorės, apeliacinės instancijos teismas bylos įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų. Teismas byloje surinktus įrodymus tinkamai išanalizavo, aptarė ir įvertino tiek atskirai, tiek sujungdamas į vientisą loginę grandinę, neteikdamas pirmenybės R. B. kaltinantiems įrodymams, sugretindamas juos su nuteistosios kaltę paneigiančiais įrodymais ir faktinėmis bylos aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas aptarė R. B. kaltės įrodymus, išsamiai išanalizavo jų turinį, galimus prieštaravimus ir motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tuo tarpu R. B. kasaciniame skunde savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes, ištirtus ir apeliacinės instancijos teismo įvertintus įrodymus, iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu ir teismo padarytomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių ir pateikia jų asmeninį vertinimą, tačiau kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

5. Nuteistosios R. B. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo

6. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, jo gynėjas ar kiti proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

6.1. Nagrinėjamoje byloje kasatorės teiginiai apie apeliacinės instancijos teismo padarytus BPK 20 straipsnio 3–5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatų pažeidimus yra deklaratyvūs, jais išreiškiamas nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo atliktu bylos įrodymų – išteisintosios S. B., pačios kasatorės ir policijos pareigūnų parodymų, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžiu nustatytų faktinių aplinkybių ir kt. – vertinimu, o tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas įrodymų pakankamumas, jų patikimumas ir vertinimas, teisėjų kolegija nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

6.2. Kasatorė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 260 straipsnio 1 dalies – taikymą iš esmės motyvuoja ginčydama apeliacinės instancijos teismo atliktą bylos įrodymų vertinimą ir jų pakankamumą jos kaltei neteisėtai laikius narkotinę medžiagą – heroiną, turint tikslą jį parduoti ar kitaip platinti, pagrįsti. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nuosprendį, būtų nesilaikęs įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), t. y. vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertinęs šališkai, neatsižvelgęs į kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokurorės skundą, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistosios R. B. veiką pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

6.3. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek BK 259 straipsnyje, tiek 260 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą. Esminis kriterijus, atribojantis vieną iš šių veikų nuo kitos, yra tikslo parduoti ar platinti narkotines arba psichotropines medžiagas turėjimas (arba šių medžiagų pardavimas ar kitoks platinimas), todėl kaltininko veikos tikslas turi būti įrodytas ir tinkamai motyvuotas.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad BK 260 straipsnio 1, 2 dalių dispozicijose nurodyto tikslo įrodinėjimas yra susijęs su objektyvių bylos duomenų vertinimu, todėl darant atitinkamas išvadas turi būti atsižvelgiama ne vien į kaltinamojo parodymus, jo prisipažinimą ar neprisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir į faktines bylos aplinkybes: narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį (jų įvairovę, rūšį, masę), jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybes, paruoštų vartoti dozių skaičių, taip pat į tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar buvo susitarimas su vartotoju ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-336/2010, 2K-247/2010, 2K-24/2014).

6.4. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2014 m. spalio 7 d. atlikus kratą (duomenys neskelbtini), be kitų daiktų, juodame rankinuke buvo rastas vienas folijos lankstinukas su galimai narkotine medžiaga – heroinu, taip pat svarstyklės. Specialistui atlikus tyrimą, nustatyta, kad tirti pateiktame folijos lankstinuke esančios birios medžiagos sudėtyje yra narkotinės medžiagos – heroino, kurio masė yra 0,02 g, ir kad ant elektroninių svarstyklių taip pat yra narkotinės medžiagos – heroino pėdsakų. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes šia narkotine medžiaga neteisėtai disponavo R. B.. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal prokurorės skundą, įvertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, atsižvelgė į R. B. asmenybę, išteisintosios S. B. ir pačios kasatorės parodymus apie tai, kad nuteistoji narkotinių medžiagų nevartoja, į tai, kad jos namuose buvo rastos elektroninės svarstyklės su narkotinės medžiagos – heroino pėdsakais, taip pat į tai, kad, praėjus mažiau nei vienam mėnesiui nuo sulaikymo šioje byloje, R. B. buvo sulaikyta su didesniu kiekiu – 1,332 g (72 lankstinukais) narkotinės medžiagos – heroino, kurį, kaip pripažino pati, turėjo tikslą platinti, ir dėl to Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžiu buvo nuteista pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, ir nusprendė pripažinti R. B. šiuo atveju taip pat turėjus tikslą parduoti ar kitaip platinti jos neteisėtai laikytą narkotinę medžiagą – heroiną. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmiau nurodyti bylos įrodymai, patvirtinantys nuteistosios R. B. kaltę padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, apeliacinės instancijos teismo buvo vertinami pažeidžiant BPK reikalavimus. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, ir savo išvadas tinkamai motyvavo. R. B. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes.

7. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nuosprendį, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir R. B. padarytą nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo

8. Kasatorės prašymas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti nepagrįstas, todėl atmestinas.

8.1. BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tačiau, net ir esant BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatytoms bausmės vykdymo atidėjimo sąlygoms, teismas, tik įvertinęs reikšmingų bylos aplinkybių visumą ir nusprendęs, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi teisę (bet ne pareigą) taikyti BK 75 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad bausmės vykdymo atidėjimo institute humaniškumo principo reikalavimai derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus ir pan. Kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-549/2007). Taigi teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, be pirmiau minėtų svarbių bausmės individualizavimui aplinkybių, turi įvertinti, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus nubaustas teisingai, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar nuteistasis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, ar savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, ar padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-362/2012, 2K-91/2014).

8.2. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, jog laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama. Nagrinėjamoje byloje reali laisvės atėmimo bausmė R. B. buvo paskirta apeliacinės instancijos teismui nenustačius pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir tai išsamiai aptarus ginčijamame nuosprendyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog R. B. praeityje yra teista už nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, padarymą, šioje byloje jai inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, taip pat į tai, kad prekyba narkotinėmis medžiagomis yra vienas iš jos pajamų šaltinių ir dėl to tiek pačiai nuteistajai, tiek aplinkiniams yra keliamas pavojus, pagrįstai sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus R. B. realią laisvės atėmimo bausmę.

9. Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios R. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Vytautas Masiokas

Alvydas Pikelis