2016-03-02 Nr. AB-5046-3-64-3-00410-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-30-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00410-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 80.9; 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. D. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-3546-662/2015 pagal pareiškėjų A. D. ir M. K. skundus atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. D. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė patikslintą skundą, kuriuo prašė:

1) panaikinti atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK, atsakovas) viršininko R. B. 2015 m. sausio 5 d. įsakymą Nr. 40-TE-15 „Dėl leidimo (suteiktos teisės) dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ panaikinimo vyresniajam inspektoriui A. D.“;

2) panaikinti Šiaulių AVPK viršininko R. B. 2015 m. sausio 6 d. įsakymą Nr. 40-TE-25 „Dėl vyresniojo inspektoriaus A. D. atleidimo iš vidaus tarnybos“;

3) įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į Šiaulių AVPK Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio specialisto pareigas;

4) priteisti iš Šiaulių AVPK vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo (2015 m. sausio 6 d.) iki grąžinimo į vidaus tarnybą dienos;

5) iš Šiaulių AVPK priteisti dėl skundžiamų neteisėtų veiksmų patirtą 6 000 Eur neturtinę žalą;

6) iš Šiaulių AVPK priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas M. K. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė patikslintą skundą, kuriuo prašė:

1) panaikinti Šiaulių AVPK viršininko R. B. 2015 m. sausio 5 d. įsakymą Nr. 40-TE-16 „Dėl leidimo (suteiktos teisės) dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ panaikinimo policininkui M. K.“;

2) panaikinti Šiaulių AVPK viršininko R. B. 2015 m. sausio 6 d. įsakymą Nr. 40-TE-26 „Dėl policininko M. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“;

3) įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į Šiaulių AVPK Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio patrulio pareigas;

4) priteisti iš Šiaulių AVPK vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo (2015 m. sausio 6 d.) iki grąžinimo į vidaus tarnybą dienos;

5) iš Šiaulių AVPK priteisti dėl skundžiamų neteisėtų veiksmų patirtą 6 000 Eur neturtinę žalą;

6) iš Šiaulių AVPK priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai nurodė, kad Šiaulių AVPK Imuniteto skyriuje 2014 m. vasario 17 d. byloje Nr. 40-1-00042-14 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 2 dalyje (kyšininkavimas) ir 227 straipsnio 2 dalyje (papirkimas), pagal informaciją, kad 2014 m. vasario 4 d. apie 2.17 val. Šiaulių mieste, prie (duomenys neskelbtini) gatvės (duomenys neskelbtini) namo, kieme, Šiaulių AVPK Patrulių rinktinės II kuopos I būrio specialistas A. D. bei to paties būrio patrulis M. K., dirbdami tarnybiniu automobiliu „Nissan NV200“, iš J. M., kuris, būdamas neblaivus, neturėdamas teisės vairuoti, vairavo automobilį be atliktos techninės apžiūros, nedraustą privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, galbūt priėmė 400 Lt kyšį už tai, kad J. M. dėl minėtų pažeidimų nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn.

Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro E. J. 2014 m. liepos 31 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas A. D., M. K. ir J. M. atžvilgiu buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių A. D. ir M. K. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje. Tame pačiame nutarime prokuroras E. J. atkreipė dėmesį į tai, kad policijos pareigūnai A. D. ir M. K., sustabdę automobilį „Audi 80“, apie jo patikrinimą nustatyta tvarka nepateikė informacijos, nesiėmė tam tikrų priemonių, kad automobilį vairavęs asmuo būtų nubaustas administracine tvarka už važiavimą transporto priemone, nedrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu ir neatlikus techninės apžiūros. Todėl A. D., M. K. galbūt padarė drausminį nusižengimą, ir apie tai turėtų būti informuojama Šiaulių AVPK vadovybė.

2014 m. rugpjūčio 27 d. A. D. ir M. K. buvo pasirašytinai supažindinti su pranešimais dėl tarnybinio nusižengimo ir galbūt pažeistų Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 5 punktų, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 4.6, 4.9 punktų, Šiaulių AVPK viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 40-V-332 patvirtintų Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio specialisto pareigybės aprašymo 7.1.1, 7.1.5, 7.1.7, 7.5 punktų, Šiaulių AVPK viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 40-V-332 patvirtinto Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio patrulio pareigybės aprašymo 7.1.1, 7.1.2, 7.2, 7.7 punktų nuostatų ir galbūt policijos pareigūno vardo pažeminimo.

2014 m. rugpjūčio 27 d. ir 2014 m. rugpjūčio 28 d. A. D. ir M. K. sutiko, kad jiems, vadovaujantis 2000 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, siekiant patikrinti tam tikrų valstybės institucijų surinktos informacijos, susijusios su šiame straipsnyje nurodytais asmenimis ir jų aplinka, patikimumą (5 str. 1 d.), būtų taikomas psichofiziologinis tyrimas. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjai, atsakydami į klausimus, sakė netiesą.

2014 m. lapkričio 6 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 40-IS-81 konstatuota, kad apibendrinus teisės aktų reglamentaciją ir tarnybinio patikrinimo metu surinktus duomenis, tai, kad Šiaulių AVPK pareigūnų A. D., M. K. veiksmai įvertinti kompetentingų institucijų, jų priimtuose sprendimuose teisės aktų pažeidimų nekonstatuota, tarnybinio tyrimo metu negauta objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima vienareikšmiškai teigti, kad Šiaulių AVPK pareigūnų A. D. ir M. K. elgesys nagrinėjamu atveju neatitiko Etikos kodekso keliamų reikalavimų, be to, savo elgesiu būtų sugriovę policijos pareigūno autoritetą, pasitikėjimą institucija, kurioje dirba, ir būtų pažeminę pareigūno vardą ar padarę tarnybinį nusižengimą. Esant šioms aplinkybėms, konstatavo, kad neįrodyta, jog Šiaulių AVPK pareigūnų A. D., M. K. veiksmuose būtų pareigūno vardą žeminanti ar tarnybinio nusižengimo sudėtis. Taip pat toje pačioje 2014 m. lapkričio 6 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje tikrintojas nurodė ir tai, kad šios tarnybinio patikrinimo išvados dėl A. D. ir M. K. veiksmų, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos 2014 m. spalio 30 d. psichofiziologinio tyrimo išvadų Nr. 5-16-IL-383 ir Nr. 5-16-IL-384 kopijos perduotinos vertinti Šiaulių AVPK Specialiajai ekspertų komisijai (toliau – ir SEK).

2014 m. gruodžio 1 d. patikrinimo išvadoje Nr. 40-IL-7345 „Dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-osios kuopos I-jo būrio specialisto A. D. ir patrulio M. K. patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei“ konstatuota, kad kyla pagrįstų abejonių dėl specialisto A. D. ir patrulio M. K. asmens savybių: nesąžiningumo, savanaudiškumo, nepatikimumo, numatytų Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir VTPĮ) 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte, dėl kurių yra pagrindas suabejoti jų patikimumu ir lojalumu Lietuvos valstybei, todėl siūlytina patikrinimą dėl Šiaulių AVPK Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio specialisto A. D. ir patrulio M. K. patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei baigti. Išvadą ir tyrimo metu surinktą medžiagą svarstyti dėl 2011 m. rugsėjo 15 d. specialistui A. D. ir 2011 m. lapkričio 23 d. patruliui M. K. išduotų leidimų (suteiktų teisių) dirbti (ir susipažinti) su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, galimo panaikinimo, nes šio tikrinimo metu buvo nustatytos pagrįstos abejonės dėl A. D. ir M. K. asmens savybių: nesąžiningumo, savanaudiškumo, nepatikimumo, numatytų VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte, dėl kurių yra pagrindas suabejoti jų patikimumu ir lojalumu Lietuvos valstybei bei gali kilti grėsmė jiems patikėtos įslaptintos informacijos saugumui.

Šiaulių AVPK viršininkas R. B. 2015 m. sausio 5 d. įsakymais Nr. 40-TE-15 ir Nr. 40-TE-16, vadovaudamasis VTPĮ 13 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 16 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktais, 2 dalies 1, 20 punktais, 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 18 straipsnio 1, 5 dalimis ir atsižvelgdamas į Šiaulių AVPK SEK 2014 m. gruodžio 5 d. posėdžio protokolą Nr. 40-IN-33 bei į Šiaulių AVPK SEK 2014 m. gruodžio 12 d. teikimus Nr. 40-IL-7826 ir Nr. 40-IL-7825, panaikino leidimus (suteiktą teisę) dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, pareiškėjams M. K. ir A. D.

Šiaulių AVPK viršininkas R. B. 2015 m. sausio 6 d. įsakymais Nr. 40-TE-25 ir Nr. 40-TE-26, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu (kai įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės, susijusios su tiesioginių pareigų atlikimu) ir atsižvelgdamas į Šiaulių AVPK viršininko 2014 m. sausio 5 d. įsakymus Nr. 40-TE-15 ir Nr. 40-TE-16, pareiškėjus atleido iš vidaus tarnybos.

Sprendimai atleisti pareiškėjus iš užimamų pareigų grindžiami įsakymų dėl leidimo (suteiktos teisės) dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, panaikinimu. Teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjų leidimus (suteiktą teisę) dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, buvo VTPĮ 16 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktai, 2 dalies 1, 20 punktai, 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas. VTPĮ 2 straipsnio 15 punkte pateikta tokio leidimo sąvoka, pagal kurią leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija – šio įstatymo nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis asmens teisę dirbti ar susipažinti su Lietuvos Respublikos įslaptinta informacija, žymima slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“, „Konfidencialiai“, arba tokią informaciją saugoti ar gabenti.

VTPĮ 2 straipsnio 16 punktas apibrėžia asmens patikimumo pažymėjimo sąvoką – tai šio įstatymo nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis asmens teisę dirbti ar susipažinti su užsienio valstybių ar tarptautinių organizacijų perduota įslaptinta informacija, žymima slaptumo žymų „Visiškai slaptai“, „Slaptai“, „Konfidencialiai“ atitikmenimis, arba tokią informaciją saugoti ar gabenti. Taigi pareiškėjams inkriminuoti VTPĮ 16 straipsnio, reglamentuojančio leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimo išdavimą, galiojimą ir sprendimų apskundimą, 1 dalies 4, 5 punktų, 2 dalies 1, 20 punktų, 18 straipsnio, reglamentuojančio leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimo panaikinimą, 1 dalies 4 punkto pažeidimai, lėmę pareiškėjų leidimų dirbti su informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, panaikinimą, visiškai neatitinka jų turėtų leidimų sąvokos, nes pareiškėjai turėjo leidimus (suteiktą teisę) dirbti tik su „Riboto naudojimo“ informacija, o ne su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“, „Konfidencialiai“ (VTPĮ 2 str. 15 p.).

Tai reiškia, kad VTPĮ 16 ir 18 straipsnių nuostatos gali būti taikomos tik asmenims, dirbantiems su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Konfidencialiai“ ir aukštesne ar jos atitikmenimis. Vadinasi, pareiškėjams turint leidimus dirbti tik su „Riboto naudojimo“ informacija, anksčiau nurodytos VTPĮ nuostatos taikytos būti negalėjo, taigi jos jokiu būdu negalėjo ir negali būti pagrindu panaikinti leidimą dirbti su informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“.

Skundžiami įsakymai buvo priimti nesant teisinio pagrindo, jie dar ir nepagrįsti materializuojančiais faktiniais duomenimis, t. y. konkrečiais pareiškėjų veiksmais ar kitomis objektyviomis aplinkybėmis, sąlygojusiomis leidimų panaikinimą.

Specialiosios ekspertų komisijos 2014 m. gruodžio 5 d. posėdžio protokolas Nr. 40-IN-33 ir Šiaulių AVPK SEK 2014 m. gruodžio 12 d. teikimas Nr. 40-IL-7826, priimti remiantis 2014 m. gruodžio 1 d. patikrinimo išvadoje Nr. 40-IL-7345 nurodytomis aplinkybėmis, t. y. tuo, kad tyrimo metu surinktais duomenimis yra pagrindas manyti, jog savo neteisėtu neveikimu – galbūt priimdami kyšį, nesurašydami administracinio teisės pažeidimo protokolo J. M. ir sudarydami sąlygas jam išvengti administracinės atsakomybės – M. K. ir A. D. galbūt pažeidė teisės aktų reikalavimus. Taigi esminis duomuo, lėmęs tikrinimo metu nustatytas tariamai pagrįstas abejones dėl pareiškėjų asmens savybių: nesąžiningumo, savanaudiškumo, nepatikimumo, numatytų VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte, dėl kurių yra pagrindas suabejoti jų patikimumu ir lojalumu Lietuvos valstybei bei kad gali kilti grėsmė jiems patikėtos įslaptintos informacijos saugumui, yra tai, kad yra pagrindas manyti, jog savo neteisėtu neveikimu – galbūt priimdami kyšį, nesurašydami administracinio teisės pažeidimo protokolo J. M. ir sudarydami sąlygas jam išvengti administracinės atsakomybės, pareiškėjai pažeidė anksčiau nurodytų teisės aktų nuostatas. Vadinasi, išskyrus prielaidas ir niekuo nepagrįstą tikrintojo įsitikinimą, jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių teiginius, kad pareiškėjai priėmė kyšį ir nesurašė administracinio teisės pažeidimo protokolo bei taip sudarė sąlygas kaltam asmeniui išvengti administracinės atsakomybės, ir tuo pagrindu padaryta išvada, kad yra pagrindas suabejoti pareiškėjų patikimumu ir lojalumu Lietuvos valstybei bei kad gali kilti grėsmė jiems patikėtos įslaptintos informacijos saugumui, byloje nėra. Atkreipė dėmesį į tai, kad ne tik vykęs ikiteisminis tyrimas, tačiau ir atliekamas tarnybinis patikrinimas pareiškėjų kaltės jiems pažeidus inkriminuotų teisės aktų, susijusių su jų tarnyba, pažeidimų nenustatė.

SEK 2014 m. gruodžio 5 d. posėdžio protokole Nr. 40-IN-33 ir Šiaulių AVPK SEK 2014 m. gruodžio 12 d. teikimuose padarytos priešingos nei 2014 m. lapkričio 6 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 40-IS-81 išvados rodo, kad skirtinguose tyrimuose buvo eskaluojami tie patys teisiškai reikšmingi faktai, kurie buvo grindžiami tapačiais pareiškėjams inkriminuotais veiksmais – tuo pačiu poelgiu, o tai reiškia, kad procesas šioje byloje vyksta pažeidžiant non bis in idem principą, draudžiantį tą patį asmenį už tą pačią veiką du kartus traukti atsakomybėn. Pažymėjo, kad Šiaulių AVPK viršininkas 2015 m. sausio 5 d. įsakymais Nr. 40-TE-15 ir Nr. 40-TE-16 panaikindamas pareiškėjams leidimus (suteiktą teisę) dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, neįvardijo, kokiais konkrečiais įrodymais grindžiama išvada apie pareiškėjų dalykines ir asmenines savybes – neatsakingumas, nesąžiningumas ir nepatikimumas, dėl kurių jie netinka darbui su įslaptinta informacija.

Taip pat byloje esanti medžiaga tvirtina ir tai, kad abejonės dėl pareiškėjų asmens savybių: nesąžiningumo, savanaudiškumo, nepatikimumo, dėl kurių tikrintojui buvo pagrindas suabejoti jų patikimumu ir lojalumu Lietuvos valstybei bei tuo, kad gali kilti grėsmė jiems patikėtos įslaptintos informacijos saugumui, buvo grindžiama ir neigiama psichofiziologinio tyrimo išvada, t. y. tuo, kad tyrimo poligrafu duomenys rodo, jog tiriamieji sakė netiesą, t. y. galbūt priėmė 400 Lt kyšį. Nurodė, kad leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimas negali būti grindžiamas išimtinai tik tuo, jog tyrimo poligrafu išvada buvo neigiama. Tokia nuostata atitinka ir teismų praktiką, kur tyrimas poligrafu laikomas papildomu, tačiau jokiu būdu ne pagrindiniu kriterijumi vertinant asmens tinkamumą darbui su įslaptinta informacija.

Panaikinus įsakymus, kuriais pareiškėjams atimta specialioji teisė, Šiaulių AVPK viršininko įsakymai dėl atleidimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu naikintini. Neteisėti skundžiami įsakymai lėmė neturtinės žalos padarymą pareiškėjams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.). Pareiškėjai iš esmės buvo apkaltinti ir pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, nors dėl to ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, visi jų kolegos pradėjo juos laikyti nusikaltėliais, giminės ir artimieji pradėjo vengti bendravimo su jais, o tai neabejotinai pareiškėjams sukėlė išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ir bendravimo galimybių sumažėjimą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 24 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir išdėstė aktualų teisinį reguliavimą. Pasisakydamas dėl pareiškėjų argumentų, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek tarnybinio patikrinimo metu jų kaltė nebuvo nustatyta, teismas pažymėjo, jog šie faktai VTPĮ prasme nėra reikšmingi, nes faktai apie asmens savybes, kitą veiką ar ryšius, ar kitas su asmeniu susijusias aplinkybes, ar faktus, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui (VTPĮ 16 str. 2 d. 20 p., 18 str. 1 d. 4 p.), gali paaiškėti ne tik tais atvejais, kai pareigūno veika tarnybinio patikrinimo metu kvalifikuojama kaip tarnybinis nusižengimas, o ir tais atvejais, kai nustatoma, kad tarnybinio nusižengimo sudėties nėra. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. liepos 7 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, VTPĮ 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas ir nagrinėjamam ginčui aktualus šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punktas yra susiję neatsiejamai, ir per papildomo tikrinimo procedūrą nepažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principo gali būti vertinamos tam tikros (konkrečios) aplinkybės, susijusios su ikiteisminio tyrimo ar baudžiamojo persekiojimo faktais, kurios gali būti kvalifikuojamos pagal VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 20 punktą.

VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte numatytos aplinkybės (asmens savybės, kita veika ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui) gali būti nustatytos VTPĮ reikalavimų asmens patikimumo darbui su įslaptinta informacija kontekste, remiantis įvairia teisės aktų nustatyta tvarka, paslapčių subjekto gauta medžiaga. Byloje yra duomenys apie tai, kad SEK nariai tam tikrą ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 40-1-042-14 gavo ir su ja susipažino Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro leidimu. Kaip jau buvo paminėta, SEK nesprendė pareiškėjų kaltumo klausimo, o ikiteisminio tyrimo medžiaga rėmėsi VTPĮ 20 straipsnio 2 dalies 20 punkto taikymo kontekste, t. y. sprendė tik tai, ar šioje medžiagoje yra duomenų apie pareiškėjų asmens savybes, veiklą ir ryšius, kurie kelia abejonių dėl jų patikimumo darbui su įslaptinta informacija. Kartu pažymėjo, kad SEK rėmėsi ne tik ikiteisminio tyrimo medžiaga, bet ir faktais, kurie buvo nustatyti analizuojant atliktus tarnybinius patikrinimus, kitą medžiagą (tarnybinio patikrinimo medžiagą bei 2014 m. lapkričio 6 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 40-IS-81, Šiaulių AVPK Imuniteto skyriaus 2014 m. gruodžio 1 d. patikrinimo išvadą Nr. 40-IL-7345, psichofiziologinio tyrimo išvadas, tarnybos bylą) ir kurių visuma atskleidžia tokias pareiškėjų asmens savybes VTPĮ 20 straipsnio 2 dalies 20 punkto taikymo kontekste (nesąžiningumą, neatsakingumą, polinkį nesilaikyti teisės aktų), kurios suteikia pakankamą pagrindą išvadoms, kad pareigūnai yra netinkami darbui su įslaptinta informacija.

Teikimuose nurodyta, kad pareiškėjai Šiaulių AVPK Patrulių rinktinėje dirba ne vienerius metus, abiem nuo 2013 m. pareigybės aprašymuose yra numatyta funkcija – vykdo eismo priežiūrą, todėl, remiantis turimais duomenimis, yra pagrindas manyti, jog A. D. ir M. K., tikrindami J. M. dokumentus, nustatė, jog automobilis yra nedraustas, neatlikta jo techninė apžiūra, J. M. neturi vairuotojo pažymėjimo bei galbūt yra neblaivus. Šias aplinkybes patvirtina ikiteisminio tyrimo medžiaga (nagrinėta Šiaulių AVPK Patrulių rinktinės pajėgų išdėstymo planas, vieningos pajėgų valdymo sistemos duomenys, liudytojų parodymai, duomenys, gauti vykdant J.

M. abonento pokalbių kontrolę), prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad vertinant byloje surinktus duomenis konstatuotina, kad Šiaulių AVPK Patrulių rinktinės pareigūnai A. D. ir M. K. 2014 m. vasario 4 d. naktį, laikotarpiu tarp 2 val. 16 min. ir 1 val. 26 min., Šiaulių mieste, prie (duomenys neskelbtini) esančio gyvenamojo namo, buvo sustabdę galbūt J. M. vairuojamą automobilį „Audi 80“. Taip pat teikimuose nurodyta, kad A. D. ir M. K., galbūt siekdami asmeninės naudos, galbūt priėmė 400 Lt kyšį ir todėl galbūt tyčia nefiksavo J.

M. padarytų minėtų teisės pažeidimų teisės aktų nustatyta tvarka. Šiuos duomenis patvirtino ir tai, jog A. D. ir M. K. ikiteisminio tyrimo metu savo, kaip įtariamųjų, duotų parodymų nesutiko patikrinti psichofiziologinio tyrimo metu, prokuroro priimto nutarimo, kuriuo jų atžvilgiu tyrimas buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių jų kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje, padarymo, t. y. nereabilituojančiais pagrindais, per numatytą 20 dienų terminą neskundė, t. y. su juo sutiko, tarnybinio patikrinimo metu dėl galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo padarymo paaiškinimų nepateikė, psichofiziologinio tyrimo išvados abiem neigiamos – tyrimų poligrafu duomenys patvirtino, jog įtariamieji sakė netiesą – t. y. galbūt priėmė 400 Lt kyšį, per vieną mėnesį į kitą tyrimo subjektą su prašymu atlikti pakartotinį psichofiziologinį tyrimą nesikreipė.

Šias aplinkybes SEK įvardijo kaip liudijančias, jog buvo pagrįstai suabejota pareiškėjų patikimumu, sąžiningumu ir lojalumu Lietuvos valstybei. Šios tyrimo metu nustatytos aplinkybės VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 20 punkto taikymo aspektu sudarė pagrindą išvadai, kad toks A. D. ir M. K. galimas neteisėtas neveikimas leidžia pagrįstai konstatuoti jų asmens savybes: nesąžiningumą, savanaudiškumą, nepatikimumą ir nelojalumą Lietuvos valstybei. Taip pat teikime teigtina, jog pareigūnų, turinčių šias asmens savybes, kurių patikimumu ir lojalumu Lietuvos valstybei suabejota, tolimesnis darbas su įslaptinta informacija kelia grėsmę jiems patikėtos tokios informacijos saugumui.

Taip pat nurodyta, jog įvertinus turimus bei teikime aptartus duomenis teigtina, jog jie nėra prielaidos, o pagrįsti objektyviais duomenimis (aptartais ikiteisminio, tarnybinio tyrimo surinktais bei kitais), duomenys nėra mažareikšmiai ar atsitiktiniai, nes J. M. padarytų administracinių teisės pažeidimų galimas nefiksavimas už galbūt 400 Lt kyšį, leidimas jam išvengti administracinės atsakomybės pažeidžia pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės tarnyba.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-289/2014 ir pažymėjo, kad atsisakymas pasitikrinti poligrafu gali būti vertinamas tik kaip papildoma aplinkybė, kuri nelemia sprendimo dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo, tačiau šios bylos aplinkybių kontekste pasisakyta, kad aplinkybės, jog pareiškėjai atsisakė pasitikrinti ne paslapčių subjekto vadovui ar jo įgaliotam asmeniui tikrinant patikimumą ir lojalumą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, o ikiteisminiame tyrime, kuriame galioja Baudžiamojo proceso kodekso normos ir tam tikros proceso dalyvių teisės bei pareigos, tačiau atlikus psichofiziologinį patikrinimą abiem pareiškėjams išvados buvo neigiamos (buvo konstatuota, jog pareiškėjai sakė netiesą), atsižvelgiant į visą surinktą medžiagą, galėjo būti vertinamos kaip papildomos aplinkybės, vertinant pareiškėjų asmens savybes.

Anksčiau nurodytų aplinkybių visuma, kolegijos nuomone, leido prieiti prie išvados, kad Specialioji ekspertų komisija, išsamiai patikrinusi surinktą medžiagą, išanalizavusi su pareiškėjais sietinas aplinkybes, turėjo pagrindą pripažinti A. D. ir M. K. nepatikimais, nesąžiningais, savanaudiškais bei suabejoti jų lojalumu Lietuvos valstybei.

Pareiškėjų nurodytos juos charakterizuojančios aplinkybės (charakteristikose nurodomos teigiamos savybės) pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą (VTPĮ 18 str. 1 d. 4 p., 16 str. 2 d. 20 p.) negali būti pagrindas netaikyti šių įstatymo nuostatų. Paslapčių subjekto vadovas, būdamas atsakingas už bendrą įslaptintos informacijos apsaugos tame paslapčių subjekte organizavimą (VTPĮ 12 str. 2 d.), turi būti įsitikinęs, kad su įslaptinta informacija dirbs patikimi darbuotojai, kad bus užtikrintas įslaptintos informacijos saugumas ir naudojimas pagal įstatyme numatytą paskirtį. Įstatymų leidėjas paslapčių subjekto vadovui suteikė įgaliojimus veikti įstatyme numatytu būdu siekiant konstituciškai svarbių tikslų, t. y. užtikrinti, kad pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, eitų tik tokie asmenys, kurių patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei nekelia jokių abejonių, kartu užkirsti kelią galimoms grėsmėms įslaptintos informacijos saugumui ir su tokia informacija susijusiems valstybės interesams (VTPĮ 15, 16, 17, 18 str., Statuto 6, 11 str., 53 str. 1 d. 17 p., 56 str. 1 d.). Viena iš tokių priemonių – leidimų dirbti su įslaptinta informacija panaikinimas, kai atlikus patikrinimą nustatoma kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje (šio ginčo atveju VTPĮ 16 str. 2 d. 20 p.).

Teismas nenustatė jokių ABTĮ 89 straipsnyje numatytų Šiaulių AVPK viršininko 2015 m. sausio 5 d. įsakymo Nr. 40-TE-15 ir 2015 m. sausio 5 d. įsakymo Nr. 40-TE-16 neteisėtumo pagrindų, todėl pareiškėjų patikslintų skundų dalis dėl šių aktų panaikinimo atmesta kaip nepagrįsta.

Šiaulių AVPK viršininko 2015 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 40-TE-25 A. D., 2015 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 40-TE-26 M. K. buvo atleisti iš vidaus tarnybos vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu. Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkte yra įtvirtinta imperatyvi teisės norma, kuri įpareigoja vidaus reikalų įstaigos vadovą atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos visais atvejais, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu. Atėmimas įstatymų nustatyta tvarka specialiosios teisės, kuri reikalinga tam, kad statutinis valstybės tarnautojas galėtų vykdyti pareigybei priskirtas funkcijas, reiškia, jog pareigūnas nebegali tinkamai vykdyti savo tiesioginių pareigų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-540/2014).

Šiaulių AVPK Patrulių rinktinės antrosios kuopos pirmojo būrio specialisto pareigybės aprašymo 6.5.3 punkte ir Šiaulių AVPK Patrulių rinktinės antrosios kuopos pirmojo būrio patrulio pareigybės aprašymo 6.5.3 punkte nustatytas specialusis reikalavimas, kad šias pareigas užimantis valstybės tarnautojas turi atitikti teisės aktuose numatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, todėl panaikinus leidimus (suteiktą teisę) dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, pareiškėjai privalėjo būti atleisti iš tarnybos. Statuto 56 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11, 16 ir 18 punktus galima tik tuo atveju, jeigu nėra galimybės jį perkelti į lygiavertes pareigas arba pareigūno sutikimu – į žemesnes pareigas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai iš vidaus tarnybos atleisti pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą, konstatuota, jog atsakovas pagrįstai ir teisėtai nesiūlė pareiškėjams užimti kitų pareigų.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos. Išnagrinėjus pareiškėjų nurodytus motyvus, iš kurių kildinamas neturtinės žalos atsiradimas, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykius, konstatavus, jog pareiškėjų ginčijami atsakovo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, buvo nuspręsta, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, taigi ir būtinos pareigos atlyginti neturtinę žalą atsiradimo elemento.

Pripažinęs Šiaulių AVPK viršininko 2015 m. sausio 5 d. įsakymą Nr. 40-TE-15 ir 2015 m. sausio 5 d. įsakymą Nr. 40-TE-16 teisėtais ir pagrįstais, teismas konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti išvestinius pareiškėjų patikslintų skundų reikalavimus dėl Šiaulių AVPK viršininko 2015 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 40-TE-25 ir 2015 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 40-TE-26 panaikinimo, grąžinimo į tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio bei neturtinės žalos priteisimo.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 29 d. nutartimi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 24 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjų A. D. ir M. K. apeliacinį skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Šiaulių AVPK viršininko 2015 m. sausio 5 d. įsakymų Nr. 40-TE-15 ir Nr. 40-TE-16, kuriais A. D. ir M. K. panaikinti leidimai dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, bei Šiaulių AVPK viršininko 2015 m. sausio 6 d. įsakymų Nr. 40-TE-25 ir Nr. 40-TE-26, kuriais pareiškėjai atleisti iš vidaus tarnybos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas A. D. ir M. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendime konstatavo, kad bylos aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad Specialioji ekspertų komisija, išsamiai patikrinusi surinktą medžiagą, išanalizavusi su pareiškėjais sietinas aplinkybes, turėjo pagrindą pripažinti A. D. ir M. K. nepatikimais, nesąžiningais, savanaudiškais bei suabejoti jų lojalumu Lietuvos valstybei.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjai su teismo sprendimu nesutiko, apeliaciniu skundu prašė jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – apeliantų skundus patenkinti.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėjams leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, panaikintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. IX-1908 redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 16 straipsnio 2 dalies 20 punktu. Šioje normoje įtvirtinta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu <...> atlikus patikrinimą, nustatoma kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punktą, leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas neišduodamas, jeigu asmuo nėra patikimas ir lojalus Lietuvos valstybei – tikrinimo metu nustatomos ar per pastaruosius 3 metus buvo nustatytos asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui.

Teismas, atsižvelgęs į VTPĮ 16 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, padarė išvadą, kad šios įstatymo normos 20 punkte yra nurodytas sąrašas aplinkybių, kurios nepatenka į išvardytas aptariamos įstatymo normos 1–19 punktuose, tačiau jų nustatymas paslapčių subjektui gali būti pakankamas pagrindas prieiti prie išvadų, kad su juo tarnybos santykiuose esantis asmuo, kuriam išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, nėra patikimas ir dėl to kyla grėsmė jam patikėtos įslaptintos informacijos saugumui.

VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte nurodytos aplinkybės (asmens savybės; kita veikla ar ryšiai; ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui) yra vertinamojo pobūdžio, jų sąrašas nėra baigtinis. Pagal šios įstatymo normos prasmę ir paskirtį, joje nurodytų aplinkybių pavyzdinį pobūdį, darytina išvada, kad šios aplinkybės yra siejamos su tokiomis tikrinimo metu nustatytomis su leidimo turėtojo asmeniu susijusiomis aplinkybėmis ir jo asmens savybėmis, kurios liudija jo nepatikimumą dirbti su įslaptinta informacija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs, kad VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte numatytas leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo pagrindas gali būti nustatytas tik per konkrečių faktų, įvykių, kurie atskleidžia tokias leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija turėtojo asmens savybes, kitą veiklą ar ryšius, ar kitas su asmeniu susijusias aplinkybes ar faktus, kurie paslapčių subjektui sukelia abejonių dėl tokio asmens patikimumo darbui su įslaptinta informacija ar lojalumo Lietuvos valstybei.

Kilus ginčui dėl leidimo dirbti su įslaptinta informacija panaikinimo, teismas kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.) turi vertinti, ar paslapčių subjektas pagrįstai nustatė, jog leidimo turėtojas pagal tam tikras savybes, pasireiškusias konkrečiose faktinėse situacijose (per konkrečius faktus), VTPĮ keliamų patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei reikalavimų kontekste yra netinkamas dirbti su įslaptinta informacija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-895-146/2015, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-465-143/2015 ir kt.).

Analogiški aiškinimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pateikti dėl iš esmės panašios VTPĮ normos (iki 2013 m. liepos 20 d. galiojusios VTPĮ redakcijos 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-3779/2011, 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1932/2012, 2014 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-591/2014 ir kt.).

Teismas nustatė, jog SEK 2014 m. gruodžio 5 d. posėdžio protokole Nr. 40-IN-33 konstatavo, kad kyla pagrįstų abejonių dėl specialisto A. D. ir patrulio M. K. asmens savybių: nesąžiningumo, savanaudiškumo, nepatikimumo, numatytų VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte, dėl kurių yra pagrindas suabejoti jų patikimumu ir lojalumu Lietuvos valstybei, todėl, atsižvelgiant į tai, jog to paties straipsnio 1 dalyje yra numatyta, jog asmeniui, pretenduojančiam gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą, toks leidimas ar pažymėjimas išduodamas, jeigu: tikrinimo metu surinkti faktai nekelia abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei (1 dalies 4 punktas), tikrinimo metu nenustatoma bent viena šio straipsnio 2 dalyje nurodyta aplinkybė, dėl kurios asmuo negali būti laikomas patikimu ir lojaliu Lietuvos valstybei (1 dalies 5 punktas), 2 dalyje numatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas neišduodamas, jeigu asmuo nėra patikimas ir lojalus Lietuvos valstybei – neatitinka bent vienos šio straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytos sąlygos (2 dalies 1 punktas), bei tai, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas (18 straipsnio 1 dalis), jeigu, atlikus patikrinimą, nustatoma kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje (1 dalies 4 punktas).

Taigi, teismo vertinimu, nurodytame SEK posėdžio protokole iš esmės konstatuota, jog pareiškėjai netinkami darbui su įslaptinta informacija dėl nustatytų asmeninių ir dalykinių savybių (nesąžiningumas ir neatsakingumas bei nelojalumas Lietuvos Respublikai). Padaryta išvada grindžiama ikiteisminio tyrimo medžiaga, SEK 2014 m. gruodžio 5 d. posėdžio protokolu Nr. 40-IN-33, 2014 m. lapkričio 6 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 40-IS-81 dėl Šiaulių AVPK Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio specialisto A. D. ir patrulio M. K. veiksmų, 2014 m. gruodžio 1 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 40-IL-7345 dėl Šiaulių AVPK Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio specialisto A. D. ir patrulio M. K. patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei.

Teismas pažymėjo, jog atlikto ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas apklaustas E. U. patvirtino, kad 2014 m. vasario 4 d. apie 02.00 val. jo draugas J. M. vairavo automobilį būdamas neblaivus, neturėdamas teisės jį vairuoti, taip pat automobiliui nebuvo atlikta techninė apžiūra bei neapdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. E. U. apklausos metu taip pat parodė, jog, anksčiau nurodytu laiku jiems artėjant prie J. M. namų ((duomenys neskelbtini), Šiauliai), jie pamatė paskui juos važiuojantį policijos automobilį su įjungtais švyturėliais. Sustojus prie namo ir apsikeitus sėdimomis vietomis prie jų priėjo policijos pareigūnai. Pasak E. U., su jais bendravo J. M., po to buvo atėjusi ir J. M. žmona L. Faktą, jog minėta data ir laiku prie J. M. namų Šiauliuose įvažiavus į stovėjimo aikštelę prie jų buvo privažiavę policijos pareigūnai, patvirtino ir liudytojas A. Ž. Analogiškas aplinkybes nagrinėjamu atveju išdėstė ir kaip liudytoja apklausta J. M. žmona L. M. Ji pažymėjo, kad į lauką išnešė techninį pasą ir dvi pirkimo–pardavimo sutartis, o prie jų automobilio galo stovėjo jos vyras ir du uniformuoti policijos pareigūnai, vyrai. Vykdant J. M. abonento telefoninių pokalbių išklotinę taip pat buvo užfiksuota, jog 2014 m. vasario 4 d. 02.17.55 val. pastarasis skambino žmonai L. M., prašydamas išnešti jo ir automobilio dokumentus, sakydamas, kad sustabdė policija. Be to, tiek E. U., tiek ir L. M., apibūdindami policijos automobilį, teigė, jog lyg tai „Nissan“ su skiriamaisiais policijos ženklais ir švyturėliais ant stogo.

Teismas nurodė, jog byloje nustatyta, kad pagal Šiaulių AVPK Patrulių rinktinės vado 2014 m. sausio 16 d. patvirtintą 2014 m. vasario mėn. darbo grafiką Nr. 40-IL-450, Šiaulių AVPK Patrulių rinktinės 2 kuopos 1 būrio pareigūnai A. D. ir M. K. dirbo nuo 2014 m. vasario 3 d. 19.30 val. iki 2014 m. vasario 4 d. 08.00 val. tarnybiniu automobiliu „Nissan NV200“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), šaukimu „Alksna“. Iš vieningų pajėgų valdymo sistemos informacijos matyti, jog būtent ekipažas „Alksna25“ 2014 m. vasario 4 d. nuo 02.16 val. iki 02.26 val. buvo prie namo, adresu: (duomenys neskelbtini), Šiauliai. Kitas policijos ekipažas „Alksna26“ taip pat patruliavęs tarnybiniu automobiliu „Nissan“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), bylos duomenimis, pietinėje miesto dalyje nebuvo. Taigi tuo metu daugiau jokių policijos automobilių toje miesto dalyje nebuvo, todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad tuo metu toje vietoje pagal darbo profilį galėjo būti ir dirbti ne mažiau kaip 3 policijos ekipažai.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju vertintini ir pareiškėjų atlikto psichofiziologinio tyrimo duomenys. Poligrafo naudojimo tvarką, tyrimo poligrafu subjektų, specialistų bei asmenų, kurie tiriami poligrafu, teises ir pareigas nustato Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymo Nr. VIII-1906 redakcija). Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad poligrafu tyrimo tikslas – patikrinti šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų ir jų suteiktos arba atitinkamų valstybės institucijų surinktos informacijos, susijusios su šiame straipsnyje nurodytais asmenimis ir jų aplinka, patikimumą. Pagal Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, tyrimo išvada yra naudojama kaip papildoma informacija, apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką. Jeigu asmens tyrimo išvada yra neigiama, taip pat asmeniui atsisakius tirtis poligrafu, atsižvelgiant į visą turimą informaciją apie tiriamą asmenį ir jo aplinką, šiam asmeniui gali būti neišduodamas ar panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Taigi, teismo vertinimu, Poligrafo naudojimo įstatyme yra įtvirtinta, kad poligrafo išvada yra tik papildoma informacija ir jokiu būdu negali būti esminė informacija, kuria remiantis panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Tai, kad tyrimo poligrafu išvados yra naudojamos kaip papildoma informacija, yra nurodęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1684/2012).

Teismas, apibendrindamas Poligrafo naudojimo įstatymo nuostatas, padarė išvadą, kad tik esant tiriamo asmens suteiktai ar tam tikros valstybės institucijos surinktai informacijai, susijusiai su tiriamu asmeniu ir jo aplinka bei pagrindžiančiai asmens nepatikimumą, nelojalumą Lietuvos valstybei, tyrimo poligrafu neigiamos išvados gali būti vertinamos kaip papildoma informacija, neigiamai apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-855/2013).

Teismas atkreipė dėmesį, kad plėtodamas paminėtos nuostatos aiškinimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-465-143/2015 pažymėjo, <...> kad asmeniui nenaudinga tyrimo poligrafu išvada (jeigu asmens sutikimu toks tyrimas buvo atliktas) arba asmens atsisakymas tirtis poligrafu savaime nesudaro pagrindo neišduoti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba panaikinti anksčiau išduotą leidimą. Lemiamą reikšmę tokioms (asmeniui neigiamoms) pasekmėms atsirasti turi prieš tyrimą arba prieš atsisakymą tirtis turima (surinkta) kita informacija apie asmenį, kuri, viena vertus, sukelia pagrįstas abejones dėl asmens tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija, kita vertus, nėra pakankama tam, kad būtų galima daryti vienareikšmišką išvadą apie asmens savybių nesuderinamumą su teise dirbti su tokia informacija. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju lemiamą reikšmę išvadai apie asmens tinkamumą dirbti su įslaptinta informacija turi faktinės asmens elgesį tam tikroje situacijoje charakterizuojančios aplinkybės, kurios teismo turi būti nustatytos ir įvertintos pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnyje.

Teismas nustatė, kad pareiškėjams buvo pasiūlyta atlikti psichofiziologinį tyrimą poligrafu, siekiant patikrinti, ar nėra duomenų apie galimą A. D. ir M. K. nepatikimumą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su valstybės ir tarnybos paslaptimis. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos 2014 m. spalio 30 d. psichofiziologinio tyrimo išvadose Nr. 5-16-IL-383 ir Nr. 5-16-IL-384 konstatuota, kad rezultatų analizė leidžia daryti neigiamas išvadas, rodančias, jog A. D. ir M. K., atsakydami „Ne“ į nurodytus klausimus, sakė netiesą. Pažymėjo, jog įrodymų teorijos kontekste nenustatyta, kad tyrimo veiksmai poligrafu atlikti nepagrįstai ir minėtos psichofiziologinio tyrimo išvados gautos pažeidžiant įrodymams keliamus reikalavimus (leistinumo), o SEK jomis vadovautis neturėjo pagrindo, todėl šiuos apeliacinio skundo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas pažymėjo, jog, pagal Konstituciją, asmenims, siekiantiems eiti ar einantiems pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, nustatoma specialioji sąlyga yra ypatingas ir nė kiek neabejotinas patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei. Asmens, siekiančio eiti ar einančio pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti vertinami atsižvelgiant į visas reikšmingas tą asmenį apibūdinančias aplinkybes, inter alia jo veiklą, padarytus teisės pažeidimus, dalykines ir asmenines savybes, reputaciją, ryšius su kitais asmenimis (Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimas). Šiame kontekste teismas taip pat paminėjo, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarime inter alia pažymėjo, kad asmens (ir siekiančio eiti pareigas valstybės tarnyboje, ir jas jau einančio) patikimumo patikros santykių teisinis reglamentavimas turi būti toks, kad mažareikšmiai, atsitiktiniai ir pan. faktai ir aplinkybės netaptų pagrindu konstatuoti asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, nepatikimumo, juo labiau kad asmens nepatikimumas nebūtų konstatuojamas remiantis vien prielaidomis.

Teismas atkreipė dėmesį, kad paminėtame 2011 m. liepos 7 d. nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog tai, kad asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, yra tik viena iš aplinkybių, kurioms esant leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija asmeniui gali būti neišduotas ar panaikintas. Kartu vertintinas ir asmens, pretenduojančio eiti atitinkamas pareigas ar jas jau einančio, patikimumas, lemiantis valstybės pasitikėjimą šiuo asmeniu. Aplinkybių, kurioms esant asmens teisė dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija yra ribojama, buvimas lemia valstybės nepasitikėjimą šiuo asmeniu, nes jos suteikia pagrindą manyti, kad gali kilti grėsmė ar būti padaryta žalos valstybės interesams. Asmens, siekiančio eiti ar einančio pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti vertinami atsižvelgiant į visas reikšmingas tą asmenį apibūdinančias aplinkybes, inter alia jo veiklą, padarytus teisės pažeidimus, dalykines ir asmenines savybes, reputaciją, ryšius su kitais asmenimis.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, kad VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte numatytos aplinkybės (asmens savybės, kita veika ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui) atliekant patikrinimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo (VTPĮ 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas) gali būti nustatytos remiantis įvairia paslapčių subjekto teisėtai gauta medžiaga (ikiteisminio tyrimo, tarnybinių patikrinimų ir tyrimų, pareigūnų tarnybos bylų duomenimis ir kt.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2193-146/2015, 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-148-146/2015 ir kt.). Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl individualaus administracinio akto, kuriuo paslapčių subjekto vadovas panaikino jo turėtojui išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, turi įvertinti pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.), ar paslapčių subjekto patikrinimo metu vertintoje medžiagoje užfiksuoti įvykiai, faktai yra pakankami konstatuoti VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte numatytas aplinkybes, suteikiančias pagrindą panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad paminėtų tarnybinių patikrinimų metu, taip pat ikiteisminio tyrimo metu bei psichofiziologinių tyrimų metu nustatytų faktų visuma atsakovui buvo pakankamas pagrindas išvadoms apie tokias patikrinimo metu nustatytas ir paaiškėjusias leidimo dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, turėtojų (apeliantų) asmenines savybes (nesąžiningumą, nepatikimumą ir nelojalumą Lietuvos Respublikai), dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui. Liudytojų E. U., A. Ž., L. M. parodymai, J. M. telefoninių pokalbių turinys patvirtino, kad J. M. 2014 m. vasario 4 d. (nuo 02.16 val. iki 02.26 val.) bendravo su policijos pareigūnais. Vieningos pajėgų valdymo sistemos duomenimis, neginčytinai nustatyta, jog tuo metu adresu: (duomenys neskelbtini), Šiauliai, buvo pareiškėjų ekipažas („Alksna25“). Šių įrodymų visuma patvirtino, kad A. D. ir M. K. apie įvykio aplinkybes sakė netiesą, todėl atsakovui pagrįstai kilo abejonių dėl jų sąžiningumo, patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei. Tai netiesiogiai taip pat patvirtino ir atlikus A. D. bei M. K. psichofiziologinį tyrimą pateiktos išvados, kurios vertintinos kaip papildoma informacija. Be to, tam tikrų nenuoseklumo ir prieštaringumo požymių galima įžvelgti ir pačių pareiškėjų pateiktuose paaiškinimuose (M. K. teigė, jog aptariamo įvykio metu buvo centrinėje miesto dalyje ir galbūt kažkur pietavo, o A. D. apskritai nieko neprisimena). Aplinkybė, ar pareiškėjai priėmė, ar nepriėmė 400 Lt (kyšį) iš J. M., nagrinėjamu atveju nėra reikšminga.

Teismas pabrėžė, kad paslapčių subjekto vadovas, būdamas atsakingas už bendrą įslaptintos informacijos apsaugos tame paslapčių subjekte organizavimą (VTPĮ 12 str. 2 d.), turi būti įsitikinęs, kad su įslaptinta informacija dirbs patikimi darbuotojai, kad bus užtikrintas įslaptintos informacijos saugumas ir naudojimas pagal įstatyme numatytą paskirtį. Įstatymų leidėjas paslapčių subjekto vadovui suteikė įgaliojimus veikti įstatyme numatytu būdu siekiant konstituciškai svarbių tikslų, t. y. užtikrinti, kad pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, eitų tik tokie asmenys, kurių patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei nekelia jokių abejonių, kartu užkirsti kelią galimoms grėsmėms įslaptintos informacijos saugumui ir su tokia informacija susijusiems valstybės interesams (VTPĮ 15, 16, 17, 18 str., Statuto 6, 11 str., 53 str. 1 d. 17 p., 56 str. 1 d.). Viena iš tokių priemonių – leidimų dirbti su įslaptinta informacija panaikinimas, kai atlikus patikrinimą nustatoma kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje (šio ginčo atveju VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte).

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai interpretavo ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei vertino faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinio skundo nepatenkino ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

IV. Pareiškėjas A. D. 2016 m. sausio 29 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-3546-662/2015, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktais. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Neteigia, jog priimti teismų sprendimai yra visiškai be motyvų (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.), tačiau akivaizdu, kad dėl vieno esminio įrodymo / duomens, kurį pateikė į bylą atsakovas ir kuriuo rėmėsi pareiškėjai, nebuvo pasisakyta ir vertinta. Atsakovas pateikė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsakymą į 2014 m. gruodžio 17 d. raštą Nr. 40-S-49124, kuriuo buvo konstatuota, jog atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminis tyrimas pareigūnų atžvilgiu nutrauktas, tarnybinė atsakomybė netaikyta, nėra pakankamai surinkta duomenų, kad būtų galima konstatuoti netinkamas asmenines savybes, numatytas VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte. Remtis tik tyrimo poligrafu duomenimis negalima. Tačiau šio dokumento reikšmės teismai nepagrįstai nevertino ir nepasisakė visiškai. Teismų buvo pažeistas ABTĮ 57 straipsnis, niekaip nemotyvavus ir neaptarus paminėto atsakymo. Apeliacinės instancijos teismas atliko išplėstinį ikiteisminio tyrimo duomenų vertinimą ir motyvavimą.

2. Teismai vertino, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktų faktų visuma buvo pakankamas pagrindas išvadoms apie pareiškėjo asmenines savybes – nesąžiningumą, nepatikimumą ir nelojalumą. Atsižvelgiant į tai, kad išvados motyvuotos ikiteisminio tyrimo duomenimis, akivaizdu, jog buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Vadovavimasis duomenimis, kurie byloje negalėjo būti pripažinti įrodymais, nes neatitiko ABTĮ 57 straipsnio, kaip nepatikimi duomenys, nulėmė nepagrįstų ir neteisėtų išvadų priėmimą ir kartu neteisingą galutinį teismo sprendimą, remiantis įrodymais, kurie neturėjo ir negalėjo turėti įrodomosios galios. Teismas, vertindamas liudytojų parodymus iš ikiteisminio tyrimo, taip pat pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, peržengė ikiteisminio tyrimo išvadas ir konstatavo aplinkybes, kurios realiai ir patikimai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytos. Įrodymų vertinimo taisyklės pažeistos ir vertinant psichofiziologinio tyrimo metu gautus duomenis. Atsakovui poligrafo išvados buvo žinomos 2014 m. lapkričio mėn., o įsakymas dėl tarnybos santykių nutraukimo priimtas tik 2015 m. sausio mėn. Teismų netirta ir nemotyvuota kita aplinkybė – 2015 m. sausio 5 d. įsakymas Nr. 40-TE-15 ir 2015 m. sausio 6 d. įsakymas Nr. 40-TE-25 priimti esant jo nedarbingumui (Statuto 56 str. 1 d.) (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.).

3. Priimti teismų sprendimai neatitinka vienodos administracinių teismų praktikos formavimo (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.). Teismų netirta ir neatsakyta į objektyviam vertinimui keltus klausimus, kodėl atsakovas, atlikęs skirtingus tyrimus ir vertindamas analogiškas aplinkybes, priėmė skirtingus sprendimus, ar tai buvo galima; kaip atliekant skirtingas procedūras, bet vertinant tuos pačius faktus, gali būti gaunamos skirtingos išvados ir kodėl prioritetas vertinant asmens savybes teikiamas vienoms, visiškai nepaisant tarnybinio patikrinimo išvadų. Nėra atskleista šios kolizijos pašalinimo motyvų. Pagrindiniai duomenys, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas atimti leidimą dirbti su riboto naudojimo informacija, nulemti poligrafo tyrimo rezultatų. Tyrimas poligrafu buvo atliktas pažeidžiant jo naudojimo tikslinę paskirtį, neatitinkant tam keliamų reikalavimų ir įstatymo tikslų, todėl ir dėl šios priežasties teismas neturėjo pagrindo vadovautis poligrafo išvadomis. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-289/2014, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-939/2013.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. Prašymas atmestinas.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

Pareiškėjas A. D. prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktus (II t., b. l. 29–35).

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų, pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą – jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, o pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiais ABTĮ įtvirtintais pagrindais, suinteresuotas asmuo turi juos pagrįsti. Analizuojant pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, galima daryti išvadą, kad jame išdėstyti argumentai negali būti siejami su paminėtais proceso atnaujinimo pagrindais pagal jų taikymo prasmę. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimu.

Nagrinėjamoje byloje, kalbant apie pareiškėją A. D., pagrindinis ginčas kilo dėl jo leidimo (suteiktos teisės) dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, panaikinimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 16 straipsnio 2 dalies 20 punktu, t. y. nustačius asmens savybes, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui. Aiškinant šias teisės normas, buvo remtasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos pavyzdžiais; pažymėta, kad, kilus ginčui dėl leidimo dirbti su įslaptinta informacija panaikinimo, teismas kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.) turi vertinti, ar paslapčių subjektas pagrįstai nustatė, jog leidimo turėtojas pagal tam tikras savybes, pasireiškusias konkrečiose faktinėse situacijose (per konkrečius faktus), VTPĮ keliamų patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei reikalavimų kontekste yra netinkamas dirbti su įslaptinta informacija. Be to, atkreiptas dėmesys į Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo (10 str. 1 d.) numatytos poligrafo išvados reikšmę (tik kaip papildoma informacija).

Taigi nurodytoms aplinkybėms, suteikiančioms pagrindą panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, nustatyti būtina analizuoti faktines bylos aplinkybes ir atlikti įrodymų vertinimą. Kaip paminėta, įrodymai administracinėje byloje yra vertinami pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas įrodymų įvertinimo taisykles. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad paminėtų tarnybinių patikrinimų metu, taip pat ikiteisminio tyrimo metu bei psichofiziologinių tyrimų metu nustatytų faktų visuma atsakovui buvo pakankamas pagrindas išvadoms apie tokias patikrinimo metu nustatytas ir paaiškėjusias leidimo dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, pareiškėjo asmenines savybes (nesąžiningumą, nepatikimumą ir nelojalumą Lietuvos Respublikai), dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus. Tai – ginčą iš esmės išsprendusio teismo, o ne prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjančio teismo prerogatyva.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjo A. D. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-3546-662/2015 pagal pareiškėjų A. D. ir M. K. skundus atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė