2025-09-10 Nr. AB-14111-3-64-3-01129-2025-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-741-556/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01129-2025-8

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Jolantos Malijauskienės ir Arūno Sutkevičius (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. pareiškimą atsakovui Regionų administraciniam teismui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu (skundu), prašydamas įpareigoti Regionų administracinį teismą nevaržyti pareiškėjo teisės į teisminę gynybą.

Pareiškėjas, paduodamas pareiškimą (skundą), teigė, kad jau kurį laiką teismas sąmoningai, tyčia ir tęstinai nenagrinėja ir nesprendžia kylančių administracinių / tarnybinių / darbo ginčų. Iškilusi situacija tapo nebe pareiškėjo ginču su kitomis valstybių / savivaldybių institucijomis, o pačiu teismu. Pareiškėjas nurodė, kad teismas, klaidingai taikydamas teisės aktų nuostatas, taiko pareiškėjui sisteminius bauginimus, nors pareiškėjas siekia tik realizuoti konstitucinę teisę į teisminę gynybą ir inicijuoti ginčą.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 27 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą) nagrinėti iš esmės.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, prieš paduodamas pareiškimą (skundą), per 1 (vienerių) metų laikotarpį pareiškėjas jau 127 (šimtą dvidešimt septynis) kartus kreipėsi į teismą su pareiškimais (skundą), mėgindamas inicijuoti administracinės bylos nagrinėjimą teisme. Regionų administracinis teismas atsisakė priimti beveik visus pareiškėjo paduotus pareiškimus (skundus). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nesutinka su ankstesnėmis Regionų administracinio teismo nutartimis atsisakyti priimti nuolatos pareiškėjo paduodamus pareiškimus (skundus) nagrinėti iš esmės, t. y. pareiškėjas kelia procesinio pobūdžio ginčą dėl tariamai nepagrįstų Regionų administracinio teismo procesinių sprendimų atsisakyti priimti pareiškėjo pareiškimus (skundus) nagrinėti iš esmės. Remdamasis minėtomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, paduodamas pareiškimą (skundą), iš tikrųjų siekia įpareigoti Regionų administracinį teismą priimti pareiškėjo paduodamus pareiškimus (skundus) nagrinėti iš esmės.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kiekvienas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginti pažeisti ir (ar) ginčijami įstatymų saugomi asmens interesai ir teisės. Tačiau, įgyvendindamas minėtą teisę, asmuo privalo laikytis įstatymo nustatytos tvarkos, inter alia (be kita ko), skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo sąlygų. Nepriklausomai nuo to, kad konstitucinis teisinės valstybės principas garantuoja išsamią teisinės gynybos priemonių sistemą valdžios institucijų priimtų individualių teisės aktų teisėtumo kontrolei vykdyti, asmenys privalo naudotis minėtomis priemonės tinkamai. Tam, kad teisinės gynybos priemonės būtų veiksmingos, asmenys turi naudotis minėtomis priemonės tinkamai, t. y. laikydamiesi teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant jų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, pagrįstumo ir teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad teismas, nagrinėdamas suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus, prašymus), vykdo teisingumą, o ne viešojo administravimo funkciją. Administracinio teismo veiklą administracinės bylos nagrinėjimo metu nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatos, todėl teismas, spręsdamas skundų (prašymų, pareiškimų) priėmimo klausimą, nevykdo viešojo administravimo veiklos ir neveikia kaip viešojo administravimo subjektas. Administracinio teismo veiksmai vykdant teisingumą (jurisdikcinę veiklą) gali būti skundžiami tik instancine tvarka, t. y. įstatymų nustatyta tvarka teikiant apeliacinius (atskiruosius) skundus.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčijo Regionų administracinio teismo veiksmus, susijusius su teismo vykdomo teisingumo veikla, o ne viešojo administravimo subjekto aktus ar veiksmus (neveikimą), kurių pagrįstumą bei teisėtumą administraciniai teismai turi kompetenciją tikrinti. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo pareiškimo (skundo) reikalavimas įpareigoti Regionų administracinį teismą nevaržyti pareiškėjo teisės į teisminę gynybą nėra nagrinėtinas administracinių teismų.

III. Pareiškėjas P. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 27 d. nutartį ir perduoti pareiškėjo pareiškimo (skundo) priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo teismo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą; 2) pripažinti aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimo Nr. KT177-A-N14/2021 nuostatose pateikti išaiškinimai: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai“ neatitinka faktinės tikrovės; 3) priimti atskirąją nutartį.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą) nagrinėti iš esmės. Pirmosios instancijos teismas neadekvačiai / nesąžiningai vertino faktus ir netinkamai taikė teisės aktų nuostatas.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėjas, paduodamas pareiškimą (skundą), iš esmės siekia inicijuoti procesinio pobūdžio ginčą, laikyti teoretinio / demagoginio / deklaratyvaus pobūdžio svarstymais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacijos dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 27 d. nutarties pagrįstumas bei teisėtumas.

Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su pareiškimu (skundu), prašė įpareigoti Regionų administracinį teismą nevaržyti pareiškėjo teisės į teisminę gynybą. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą) nagrinėti iš esmės. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą.

Pareiškėjas, paduodamas atskirąjį skundą, taip pat prašo teismo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą; 2) pripažinti aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimo Nr. KT177-A-N14/2021 nuostatose pateikti išaiškinimai: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai“ neatitinka faktinės tikrovės; 3) priimti atskirąją nutartį. Atsižvelgdama į pareiškėjo pateiktų prašymų kiekį bei atskirojo skundo argumentus, teisėjų kolegija pirma pasisakys dėl kiekvieno pareiškėjo prašymo atskirai.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir pripažinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas neatitinkančiomis faktinės tikrovės

Pareiškėjas, paduodamas atskirąjį skundą, prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimo Nr. KT177-A-N14/2021 nuostatose pateikti išaiškinimai: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai“ neatitinka faktinės tikrovės.

Įvertinusi pareiškėjo pateiktų prašymų pobūdį, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas pareiškėjo pareiškimo (skundo) priėmimo klausimas. Aptariamus prašymus pareiškėjas, paduodamas pareiškimą (skundą), sieja su administracinės bylos nagrinėjimo iš esmės dalyku. Tai reiškia, kad pareiškimo (skundo) priėmimo stadijoje minėti prašymai nesvarstytini.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties atsisakyti priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą) pagrįstumo ir teisėtumo

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra fundamentali teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) nuostatų. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti – įgyvendindamas minėtą teisę, asmuo turi pareigą laikytis įstatymo nustatytų sąlygų ir tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-450-575/2024; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad teismas, spręsdamas asmens skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimą, visų pirma, įvertina tai, ar egzistuoja įstatymo nuostatose numatytos procesinės prielaidos atsisakyti inicijuoti administracinės bylos nagrinėjimą teisme. Jeigu teismas, nagrinėdamas minėtą klausimą, nustato bent vieną iš įvardytų prielaidų, jis motyvuota nutartimi atsisako priimti asmens skundą (prašymą, pareiškimą) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-684-624/2024; kt.).

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, kad pareiškėjo pareiškimo (skundo) reikalavimas įpareigoti Regionų administracinį teismą nevaržyti pareiškėjo teisės į teisminę gynybą nėra nagrinėtinas administracinių teismų. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis, atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą) nagrinėti iš esmės.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigia, kad pirmosios instancijos teismo atliktos išvados yra teoretinio / demagoginio / deklaratyvaus pobūdžio.

ABTĮ 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinis ginčas – asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas. Prie administracinių ginčų priskiriami ir tarnybiniai ginčai, taip pat rinkimų ginčai. ABTĮ 2 straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad tarnybinis ginčas – valstybės tarnautojo ar pareigūno ir administracijos ginčas dėl tarnautojo ar pareigūno statuso įgijimo, pasikeitimo ar praradimo ir tarnybinių nuobaudų taikymo.

ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 18 dalis įtvirtina, kad viešasis administravimas – teisės aktais reglamentuota viešojo administravimo subjektų veikla, skirta teisės aktams įgyvendinti: administracinis reglamentavimas, administracinių sprendimų priėmimas, teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo priežiūra, administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo turi teisę kreiptis į teismą tik tuo atveju, kai jo reikalavimo nagrinėjimas yra priskirtinas teismų kompetencijai. Ne visi klausimai yra nagrinėjami teismuose, o tik tie, kurie patenka į įstatymo nuostatose griežtai apibrėžtą teismų kompetenciją. Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra priskirtas administracinio teismo kompetencijai, ir minėtas ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Administracinių teismų kompetencijos trūkumas sudaro pagrindą atsisakyti priimti asmens skundą (prašymą, pareiškimą) nagrinėti iš esmės arba nutraukti inicijuotos administracinės bylos nagrinėjimą, jeigu aplinkybė, kad skundas (prašymas, pareiškimas) nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai, paaiškėja administracinės bylos nagrinėjimo metu. Administraciniai teismai nagrinėja administracinius ginčus pagal įstatymo leidėjo suteiktą kompetenciją, todėl teismas privalo nagrinėjamas bylas susieti su įstatymų nuostatomis, suteikiančiomis arba ribojančiomis teismų kompetenciją nagrinėti tam tikrą ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013; 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-416-492/2018; kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu (skundu), prašydamas įpareigoti Regionų administracinį teismą nevaržyti pareiškėjo teisės į teisminę gynybą. Pareiškėjas, paduodamas pareiškimą (skundą), nurodė, kad Regionų administracinis teismas beveik nuolatos atsisako priimti pareiškėjo pareiškimus (skundus) nagrinėti iš esmės ir taip apriboja pareiškėjo teisę kreiptis į teismą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad teismas, įgyvendindamas savo konstitucinę paskirtį – vykdyti teisingumą, nevyko vykdomosios valdžios funkcijų, ir, vykdydamas teisingumą, neatlieka viešojo administravimo subjekto funkcijų. Teismų veikla, susijusi su teisingumo vykdymu, nėra ir negali būti laikoma viešojo valdymo sritimi, priskirta vykdomosios valdžios institucijoms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-125-1062/2020; kt.).

Įvertinusi pareiškėjo pareiškimo (skundo) turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad reikalavimą įpareigoti Regionų administracinį teismą nevaržyti pareiškėjo teisės į teisminę gynybą pareiškėjas kildina iš Regionų administracinio teismo veiksmų, susijusių su pareiškėjo pareiškimų (skundų) priėmimu kitose bylose, t. y. teismų vykdomo teisingumo funkcijomis. Tai reiškia, kad minėti Regionų administracinio teismo veiksmai nėra susiję su viešuoju administravimu, ir minėtų teismo veiksmų, kaip atskiro ir savarankiško administracinės bylos dalyko, pagrįstumo bei teisėtumo atskiras vertinimas inicijuojant naujas administracines bylas nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Todėl nagrinėjamu atveju Regionų administracinio teismo veiksmų pagrįstumo ir teisėtumo vertinimas nėra ir negali būti atliekamas administracinių teismų.

Dėl pareiškėjo prašymo priimti atskirąją nutartį

Pareiškėjas, paduodamas atskirąjį skundą, kaip jau buvo minėta, prašė teismo priimti atskirąją nutartį.

ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams.

Nagrinėdama bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, sudarančių teismui pagrindą priimti atskirąjį nutartį. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia prašymą priimti atskirąją nutartį, yra subjektyvaus bei deklaratyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo teismui priimti atskirosios nutarties. Nagrinėdama bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, teisėjų kolegija ex officio (iš pareigos) nenustatė jokių reikšmingų aplinkybių, sudarančių poreikį spręsti atskirosios nutarties priėmimo klausimą.

Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija netenkina minėto pareiškėjo prašymo.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo (pareiškimą) skundą. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumu ir teisėtumu. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo atskirąjį skundą ir palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Jolanta Malijauskienė

Arūnas Sutkevičius